Aš sukčiavau per metafizikos egzaminą, nes pasižiūrėjau į priešais sėdinčio berniuko sielą
Vakar dieną pusiau turiningai praleidau Seime vykusioje konferencijoje „Akademinis sąžiningumas ir aukštojo mokslo vertė Lietuvoje“, kurios ašis – nesąžiningas elgesys aukštojoje mokykloje, jo paplitimas, priežastys bei prevencija. Gal pasirodys, kad per dažnai viskuo džiaugiuosi, bet šį kartą vėlgi džiaugiausi, nes nesąžininga akademinė elgsena – man be galo aktuali tema ir sunkiausia, kad kiekvieną susidūrimą su šiuo reiškiniu išgyvenu labai jautriai, nes besąlygiškai (kartais galbūt net per daug kategoriškai) jo nepateisinu.
Tikriausiai apnuoginsiu savo naivumą prisipažindama, kad visą laiką iki įstojimo į universitetą nuoširdžiai maniau, kad šioje įstaigoje – tikrai nenusirašinėjama, o ta „nusirašinėjančių studentų problema“ – tai tik reti keli atvejai, kurie vis dėlto pasitaiko ir dėl to jau yra problema. Pirmame kurse patyriau tikrų tikriausią šoką, sukrėtimą (ar kaip kitaip tai galima pavadinti), kai pamačiau, kad yra kitaip. Buvo liūdna, pikta, apmaudu, keista. Iš pradžių tokios patirtys skatino antipatiją nusirašinėjantiems, o vienas iš veiksnių, lėmęs tai, ar kursiokas galėtų būti mano artimas draugas, buvo jo požiūris į nusirašinėjimą. Vėliau neigiamos emocijos įgavo konstruktyvesnę išraišką – paskatino kristalizuotis norui bent kažkuo prisidėti kovojant su šia aukštojo mokslo piktžole. Kita vertus, visuomet esu atvira argumentams bei nuomonėms, kurios į šį reiškinį mane paskatintų žiūrėti lanksčiau, dėl to šio teksto pavadinimui ir pasirinkau Woody Alleno citatą: “When I was in school, I cheated on my metaphysics exam: I looked into the soul of the boy sitting next to me“.
Svarbiausias konferencijos akcentas buvo kolegos Lietuvos studentų sąjungos sociologinių tyrimų koordinatoriaus Martyno Kriaučiūno pristatyti Lietuvos studentų sąjungos atlikto tyrimo „Lietuvos aukštųjų mokyklų akademinio sąžiningumo indeksas“ rezultatai. Rezultatus taip pat komentavo įvairių sričių specialistai: Dainius Radzevičius, dr. Eugenijus Stumbrys, prof. dr. Arūnas Poviliūnas, dr. Tomas Girdenis bei Milda Bagdonaitė.
Tyrimo, kurio metu buvo apklausti 702 Lietuvos aukštųjų mokyklų 1-4 kursų bakalauro ir vientisųjų studijų studentai, tikslas buvo nustatyti, kiek paplitęs sukčiavimas Lietuvos aukštosiose mokyklose ir koks yra studentų polinkis elgtis nesąžiningai. Remiantis tyrimo duomenimis pirmą kartą šalyje apskaičiuotas akademinio sąžiningumo indeksas, kuris kartojant tyrimą po ta tikro laiko, padės nustatyti sukčiavimo prevencijos priemonių efektyvumą, todėl kol kas indekso vertė pati savaime nieko neparodo.
Štai čia galite pasižiūrėti tyrimo ataskaitą (pranešimo PPT)
Tyrimo rezultatai parodė, kad maždaug pusė respondentų mano, kad jų fakultetuose paplitęs nesąžiningumas ypač viešų atsiskaitymų metu bei atliekant namų darbų užduotis. Liūdna sužinoti, kad dauguma studentų, jei tik pasitaikytų palanki situacija, patys elgtųsi nesąžiningai – sukčiauti linkę keturi iš penkių studentų. Kaip parodė tyrimas, polinkis elgtis nesąžiningai yra didesnis nei pats nesąžiningo elgesio paplitimas. Maždaug pusė apklaustųjų pateisina kitų studentų sukčiavimą viešų atsiskaitymų metu, jei tik tam yra pateikiami „pateisinimai“.
Tiesą sakant, man sunku empatiškai įsijausti į nusirašinėjančių studentų kailį, kadangi per visus bakalauro ir magistro studijų metus ne tik kad nesu nė karto nusirašinėjusi, bet nė karto nesu net pagalvojusi apie tokią galimybę… kad ir koks būtų sunkus ar nereikšmingas egzaminas, kad ir koks nenaudingas ar neįdomus dalykas tai būtų buvęs, kad ir kaip neturėčiau laiko, sveikatos ar nuotaikos. Man atrodo, kad universitete (ta idealiąja prasme) norintiems besimokyti studentams tokios nuostatos turėtų būti savaime suprantamos ir gerbtinos. Ir man pikčiausia, kad dalis studentų ne tik kad nusirašinėja, bet ir negerbia tų, kurie taip nedaro. Atsižvelgiant į masiškėjančio aukštojo mokslo tendencijas, iškyla labai svarbus klausimas, kaip dideliame fabrike išsaugoti universitetą, kuriame nesukčiaujama?
Antra konferencijos dalis kaip tik ir buvo skirta aptarti priežastis ir galimus prevencijos būdus. Minėtomis temomis pasisakė įvairių institucijų atstovai, tarp jų – Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė bei seimo narys dr. Mantas Adomėnas. Tiesą sakant, šioje dalyje neišgirdau jokių naujų, įdomių ar vertų dėmesio idėjų, kurias galėčiau jums džiugiai pranešti. Pasidalinsiu keliomis pranešėjų įžvalgomis apie prevencines priemones.
KTU Studentų reikalų tarnybos koordinatorė Greta Kasperavičiūtė pabrėžė, kad ką tik įstojusiems į aukštąją mokyklą retai kas kalba apie akademinį sąžiningumą ir apskritai apie akademinę kultūrą. Kitaip sakant, net šviečiamajame lygmenyje akademinio sąžiningumo nuostatos studentams nėra ugdomos, o tai reikėtų pradėti daryti, ir ne bet kaip, o sistemiškai. Kita situacija – kuomet visi (dėstytojai, administracija, studentų atstovai ir pan.) nuolat kalba, kaip negalima nusirašinėti ir pan., tačiau neužsimena apie jokias realias sankcijas, kurios būtų taikomos pažeidus akademinės etikos principus. Kitaip sakant, studentai retai kada jaučia realią bausmės baimę ir nevengia rizikuoti. Galiausiai, ne rečiau pasitaikanti situacija, kuomet studentams kalbama ir apie sąžiningumo svarbą, ir apie sankcijas jį pažeidus, bet nusirašinėjimo atveju nesiimama jokių veiksmų. Šioje situacijoje labai svarbus dėstytojų vaidmuo, jų požiūris į nesąžiningumo problemą. Dėstytojai turėtų sudaryti nusirašinėjimui ir kitokiam nesąžiningam elgesiui nepalankias sąlygas. Sutinku su pranešėja, kad nuo pat pirmojo kurso studentai turėtų būti supažindinami su akademinės etikos principais bei konkrečiomis sankcijomis juos pažeidus. Dėstytojai, savo ruožtu, turėtų sudaryti nusirašinėjimui nepalankias sąlygas, o nusirašinėjimo atveju – bausti.
Bet kur kas svarbesnis, mano manymu, būdas – netolerantiškos nesąžiningam elgesiui atmosferos sudarymas mokslo institucijų viduje, būtent tai savo pasisakyme akcentavo N. Putinaitė. Institucijos – jų administracija, dėstytojai ir studentai – turi aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti, kad yra prieš akademinį nesąžiningumą. Netolerancija turi būti bendra, visaapimanti, apie tai reikia nuolat diskutuoti, kalbėtis – dėstytojams su dėstytojais, dėstytojams su administracija, dėstytojams su studentais, studentams su studentais ir t. t. Kartais tai gali būti ypač sunku – patyriau savo kailiu – kuomet nusirašinėjantieji nemoka konstruktyviai diskutuoti ir tave smerkia už apskritai tokios temos iškėlimą bei nusirašinėjimo kaip „problemos“ įvardijimą. Svarbu nepamiršti, kad universitetas yra mūsų, nenusirašinėjančiųjų, ir mes turime teisę bei privilegiją jį ginti.
Pasak viceministrės, efektyviausia sankcija už akademinės etikos pažeidimus – viešumas. Nesąžiningų asmenų pavardės galėtų būti skelbiamos viešai, kad ir institucijų internetiniame puslapyje, ant tam skirto gėdos stulpo. Viešumas ir to viešumo iššaukiamas gėdos jausmas galėtų būti didžiausia bausmė ir prevencinė priemonė.
Atsiprašau, kad nenurodysiu šaltinio, bet esu išsirašiusi vieną R. Plečkaičio mintį, kuri man pasirodė labai gera sociologinė medžiaga. Filosofas pasakojo apie jėzuitų pedagoginę sistemą, kurioje buvo skiepijamas aklas paklusnumas vyresniajam. Kovodami su savo religiniais priešais reformatais jėzuitai stengėsi įkvėpti fanatišką neapykantą jiems – be rengiamų disputų su protestantais buvo deginamos jų knygos, vykdomi „bibliotekų valymai“, nusiaubiamos protestantų bažnyčios ir t. t. Tačiau ne visada sėkmingai pavykdavo jaunuomenei įteigti paklusnumą. Ir antai 1636 m., Vilniaus akademijos vizitatorius paliko rektoriui tokį memorialą: „Kadangi matyti, kad burbėjimo ir prieštaravimo vyresniesiems ir kitiems yda labai išsikerojo, tai ją šalinant, reikia tiems, kurie burba, skirti sunkesnes bausmes“. Taigi vizitatorius liepė griežtini bausmes, o tos sunkesnės bausmės buvo: kurį laiką atskirti nuo kitų arba viešai papeikti. Iškart prisiminiau E. Durkheimo mechaninio solidarumo visuomenę, kurioje iš tikrųjų negalėjo būti didesnės bausmės nei pašalinimas iš bendruomenės bei viešumas. Nežinau, kaip viešumas veiktų mūsų visuomenėje, bet manau dalį žmonių tikrai atbaidytų nuo apskritai bet kokio nesąžiningo elgesio.
(pastaba: Jėzuitų pavyzdį pasirinkau ne dėl to, kad palaikyčiau jų pedagoginę sistemą, o kad atkreipčiau dėmesį į tai, kad visais laikais viešumas ir jo sukeliama gėda – universali bausmė, stipresnė už bet kokias formalias, tuo labiau finansines sankcijas. Jėzuitų pavyzdys – tik atsitiktinis, padėjęs iliustruoti viešumo svarbą kontroliuojant žmones)
Na o dar efektyvesnė priemonė (tiksliau, viena iš daugelio) mažinant nesąžiningo elgesio aukštosiose mokyklose paplitimą, kurią išsakiau ir konferencijos metu bei straipsnyje „Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save“ – atsakingas studijų pasirinkimas. Jei abiturientai atsakingai bei motyvuotai rinktųsi studijas, suinteresuotumas nusirašinėti natūraliai būtų mažesnis. Tačiau Lietuvoje dar vis gajus tradicinis įėjimo ir išėjimo iš švietimo sistemos modelis, kuomet po mokyklos privalu iškart stoti į aukštąją mokyklą ir idealiu atveju nuosekliai baigti ir bakalaurą, ir magistrą. Jaunuoliai jaučia spaudimą išpildyti mokykla > universitetas > darbas elgesio šabloną, todėl dažnai studijas pasirenka atsitiktinai, gerai neįsisavinę savo planų, polinkių, norų. Nestebina, kad pasirinkusiems specialybę prieš pat pildant stojimų dokumentus vėliau universitetas nebūna savirealizacijos vieta. Todėl, mano manymu, įvairios visuomeninės institucijos turėtų a) prisidėti prie netradicinių karjeros pertraukos formų sudarymo (pvz. po mokyklos išvažiuoti metams savanoriauti į užsienio šalį), kurių metu jaunuoliai galėtų išspręsti profesinio tapatumo klausimus; b) prisidėti prie visuomenės tolerancijos joms skatinimo, nes kitu atveju vyraujančios normos jaunimo gyvenimo kelią veiks disfunkciškai ir visai nestebins, kodėl studentai nusirašinėja.
Tiesingas straipsnis.
Mano nuomone didžiausia problemą čia ir buvo paminėta – aukštojo mokso pasirinkimas ne iš potraukio, o iš pačiam jaunimui nevisai aiškios būtinybės. Pats buvau pasirinkęs netinkamą sritį, kurios galiausiai atsisakiau, supratęs, jog tai ne man. Liūdna tai, kad kartu su manim mokėsi nemažai tokių, kuriem, matėsi, toji specialybė taip pat nėra tinkama, ko pasekoje teko girdėti apie paruoštukus kontroliniams ir panašius nesąžiningumus, kuriem, atrodo, pateisinimo net nereikėjo, nes tai tarsi savaime suprantamas dalykas – įsiminti informacijai reikia per daug pastangų, nuobodus dėstytojas, kuris nieko neišmoko? na, tai nejau imsi ir pats daug dirbsi tam? Džiugu, kad tokių ne dauguma, tačiau likusi dalis taip pat turi ydų, kurios nestipriai lengvesnės. Daugelis turi iš mokyklos užsilikusį požiūrį, jog nori gero rezultato – kali naktim prieš atsiskaitymus, o po pusės metų pamiršti tuos dalykus, kurių nuo nuo atsiskaitymo nebeprireikė. Ir tas požiūris kyla iš to, jog trūksta motyvacijos išmokt, trūksta domėjimosi sritim, kurią pasirinkai ir apskritai, trūksta suvokimo, jog ne diplomas sukurią ateitį, o tai, kokių žinių ir įgūdžių įgavai siekdamas to diplomo.
Trumpai tariant, norint sumažinti nusirašinėjimo mąstus reiktų pradėt nuo rimtesnio profesinio orientavimo mokyklose, kad turėtume mažiau siekiančių diplomo ir daugiau siekiančių žinių ar dūšiai artimų įgūdžių.
Ghm, įdomi situacija :)
Viena vertus, sutinku su pagrindinėmis teksto autorės mintimis. Pirmame bakalauro kurse bandžiau įtikinti grupiokus, kad nusirašinėdami jie apgaudinėja ir kitus, ir save (nesėkmingai, žinoma), magistro metais dalyvavau akcijoje “nenusirašinėk”, o būdama dėstytoja prieš apklausas prašau studentų pažadėti vieni kitiems, kad rašys nesinaudodami papildomomis priemonėmis.
Tačiau tekstas kvepia orwelliškomis didžiojo brolio nuotaikomis. Ar klystu manydama, jog antrašės metaforiškai diktuojama problematika straipsnyje tiesiogiai visiškai neliečiama, o problemos sprendimo būdo palyginimas su aklą paklusnumą skiepijančia sistema ir fanatiška neapykanta – visgi ne ironija ir ne provokacija?..
Jėzuitų pavyzdį pasirinkau ne dėl to, kad palaikyčiau jų sistemą, o kad atkreipčiau dėmesį į tai, kad visais laikais viešumas ir jo sukeliama gėda – universali bausmė, stipresnė už bet kokias formalias, tuo labiau finansines sankcijas. Tai Jėzuitų pavyzdys – tik atsitiktinis, padėjęs iliustruoti viešumo svarbą kontroliuojant žmones.
Dėl pavadinimo, aš dažnai nesistengiu juo iliustruoti turinio – čia gal mano minusas, bet jau taip esu linkusi daryti :) Šiuo atveju norėjau parodyti, kad TAIP, aš sutinku, kad sąžiningumas/nesąžiningumas yra sąlyginis dalykas ir kartais sunku surasti tą moralinę ribą jį vertinant, tačiau tekstu vis dėlto parodžiau, kad aš asmeniškai esu gana kategoriška šiuo klausimu ir neleidžiu sau svarstyti to moralinio klausimo, nors sutinku, kad jeigu pradėčiau svarstyti, tad kategoriškumas dingtų… nepritariu jokiems išimtiniams pvz.nusirašinėjimo atvejams, tačiau esu atvira, kad mane įtikintų galvoti kitaip..
Sveikinu tuos, kurie kovoja su nusirašinėjančiais – jūs teisėtai kovojate, nes kovojate už tiesą, kurią matote! Sveikinu ir nusirašinėjančius – jūs darote tą patį!
Esu tikras, kad sunkesnės nuobaudos ir viešumas padėtų jums, kovojantiems su sukčiais, sumažinti šių gretas, tačiau atrodo, kad ši kova paremta egocentriškumu. Gerbiama Milda, neminėkite, kad esate prieš akademinį nesąžiningumą, nes savo tekste atskleidžiate didesnį nusistatymą prieš sukčiaujančius studentus, o prieš jį.
Niekas nesvajoja būti sukčiumi, niekam nepatinka nusirašinėjimo rizika, ir abejoju ar kas nors užsibrėžia tikslą pabaigti universitetą nesužinojus nieko naudingo, o jūs, gerbiamoji, nukreipiate visą ugnį į studentus, lyg jie taip manytų. Apmaudu, jeigu galvojate, jog universitetai pilni chuliganų, bei potencialių jų pasekėjų. Nenuostabu, kad taip jautriai reaguojate į akademinį nesąžiningumą.
Tikiuosi, kad jūsų stropumas ir pozityvumas nugalės ir atrasite būdą vertinti sukčiaujančius studentus kaip siekiančius teigiamų dalykų, nepaisant neigiamų jų siekimo metodų, bei tikiuosi, kad padėsite jiems rasti išeitį nežlugdydami jų savivertės.
Nuoširdžiausi linkėjimai
Nuoširdžiai nemanau, kad dauguma nusirašinėjančių kovoja už kažkokią tiesą, kad ir už savo tiesą. Jie nekovoja, jie net negalvoja apie tai, nereflektuoja savo veiksmo. Jei jie galėtų lygiai taip pat nusirašinėt, bet ir lygiai taip pat nenusirašinėti, ir sąmoningai pasirinktų pirmąjį variantą kaip protesto prieš ką nors išraišką – tada sakyčiau, kad jie kovoja už savo tiesą. Na ir galiausiai, jei tai būtų jų kova, protestas ar dar kas nors, kitaip manančiųjų ir nepritariančiųjų nuomonė jų savivertės anei kiek nežemintų.
Tačiau Ačiū už patarimus ir linkėjimus.
Čia prisimenu prof. A. Poviliūno mėgstamą aiškinimą – Matza teoriją apie delinkvencijos subkultūrą. Kas gi tave, Milda, verčia manyti, kad esame mes, tie gerieji, kurie nenusirašinėja, ir jie, tie blogieji, kurie visada tik ir siekia pasipelnyti iš kitų sąžiningumo? Juk taip nėra. Didžioji dalis tokių atvejų yra retkartiniai nuklydimai, o tai dar labiau įrodo tai, kad yra paskaitos, kuriose nusirašinėjama žymiai dažniau, nei kitose. Čia žymiai tiksliau būtų šnekėti apie bendros sąžiningumo kultūros formavimą ir motyvacijos buvimą, o ne visuotinę kontrolę. Ir būtų labai įdomu šalia klausimų apie tai, ar būdami situacijoje, kur pažymys būtų svarbus ir neišeitų gauti jo aukšto nenusirašinėjant, ir panašių klausimų, indikuojančių polinkį sukčiauti, būtų dar vienas klausimas – ar esant tokiai situacijai, bet esant galimybei įdėjus papildomų pastangų ar panašiai, išvengti nusirašinėjimo, ar jūs mėgintumėte jo išvengti? Ir staiga paaiškėtų, kad visai studentai nėra linkę nusirašinėti bet kokia proga.
O mintis apie jėzuitų metodiką mane gerokai išgąsdino.. Daugiau nerašyk tokių baisių dalykų. :)
p.s. aš už sąžiningumą, bet ne prieš nesąžiningus.
1. Mildos komentaro komentaras :)
manau, kaip vertėtų atskirti vidinę moralinę poziciją (pvz., aš, kaip ir tu, nusirašinėjimo reiškinį smerkiu besąlygiškai) ir veiksmų strategiją (čia mūsų nuomonės ir išsiskiria). Pernelyg preciziškas viešas kontroliavimas, “ar kas nors nenusirašinėja nuo kito žmogaus sielos”, gali išvirsti į absurdą ir smarkiai nutolti nuo kamieninės idėjos.
Sutinku, kad problema turi būti sprendžiama viešai; bet ir džiaugčiausi, jei fakultetų kiemelių viduryje neatsirastų gėdos stulpai, nevyktų egzekucijų šou, o auditorijose nebūtų kamerų ;)
Kaip minėjau, pati prieš apklausas viešai iškeliu nusirašinėjimo klausimą, o kai studentai pažada to nedaryti žiūrėdami į akis, sistemos (tiek nusirašinėjimo, tiek jo sekimo) anonimiškumo migla prasisklaido ir “elgiamės kaip žmonės su žmonėmis”. Konkrečioje situacijoje “pasirašyta”, suasmeninta sutartis bent pradžiai būtų vienas iš mano siūlomų išeities ieškojimo variantų.
Manau, nusirašinėjimo masto šaknys – tame, kad dar mokykloje vaikai, spaudžiami mokytis tai, kas jiems neįdomu (kaip ir tavo minėtu paskutinėje teksto pastraipoje aprašytu atveju), įpranta mokytoją ir tėvus, smerkiančius už blogą pažymį, traktuoti kaip anoniminę jiems priešišką jėgą, prieš kurią kovojama partizaniniu būdu. Žinoma, galima pastebėti, kad subrendus ir perėjus į jau nebeprivalomą, savanoriškai pasirenkamą aukštojo mokslo erdvę, ne visi šio įpročio atsikrato.
Visgi net ir smerkiant tokių žmonių sąmoningumą, manau, reikėtų orientuotis į neutralius (išmetant iš universiteto be ceremonijų ir moralizavimo) arba pozityvius (diskutuojant, argumentuojant, skatinant, kitaip sakant, taip pat kovojant partizaninį karą) kovos būdus. Geriausia taikyti juos abu kartu. Tačiau neapykantos (ne be reikalo tavo cituotame kontekste ji pavadinta fanatiška) ar radikalaus kontroliavimo švietimo sistemoje siūlyčiaui bandyti išvengti :)
2. Jurijaus komentaro komentaras:
na, pamenu, kaip mano bendrabučio kambaryje kelios draugės prieš egzaminą gamindavosi “špargalkes” – galiu patikinti, kad būdavo tikrai linksma :) Panašų vaizdą kartais matau ir važiuodama troleibusu – studentai rodo vienas kitam, kas kokio dydžio ką ir kaip pasigamino, mėto “bajerius” ir, prisipažinsiu, prajuokina ir mane, ir pusę kitų keleivių. Manau, tai savotiška kultūra – kad ir ta pati rizika, – ne be reikalo tapatinama su nutrūktgalvišku ir įdomiu studentišku gyvenimu.
Tačiau po linksmosios ar “neišvengiamosios, gyvenimo priverstos” dalies seka ir liūdnoji – egzaminas, vykstantis tarsi spektaklis.
Kam tada apskritai jo reikia? Kuo studentai varžosi – žiniomis ar nusirašinėjimo sugebėjimais? Vardan ko prie jų darbų vėliau sėdi dėstytojas – tik dėl algos ir “iš reikalo”, ar dėl to, kad nuoširdžiai nori patikrinti, kaip veikia jo dėstymo sistema?
Ir kaip, Jurijau, jam tai padaryti, arba, pvz., kaip nuspręsti ką nors keisti dėstymo metodikoje, kai raibuliuojantis paviršius, į kurį jis žiūri, nieko nepasako apie po juo vykstančius procesus?
3. Agnės komentaro komentaras
O galbūt, turint omenyje nusirašinėjimo reiškinio mastą, aktualesnis yra ne delinkvencijos, o masiškumo klausimas?
Manau, nusirašinėjimas – tai ne išimtys, o pasyvus, nekeliantis klausimų ir sąmoningai nereflektuojamas “normalus” tekėjimas su srove :)
Na aš tai dar pridurčiau. Aukštasis mokslas nėra privalomas. Jeigu tu nori jame dalyvauti – priimi jame egzistuojančias taisykles ir tame lauke žaidi pagal jas, varijuodamas daugiau mažiau pagal savo tikslus kaip sugebi (norėtųsi, kad tas varijavimas būtų koks tik nori, tik nepažeidžiantis tame lauke priimtų bei gerbtinų principų). Žinoma, taisykles, pagal kurias žaidžia institucijos, galima keisti, ir net labai sveikintina jas keisti, jei sistema turi daug minusų. Bet manau yra kurs kas geresnių būdų stengiantis ją keisti nei nusirašinėjant. Aš pvz. tada galiu teigti, kad prieš esamą sistemą kovojau taip, kad sugebėjau pasirinkdama sau patrauklius būdus, nepažeidžiančius etikos, pasiekti joje geriausių rezultatų (“geriausi rezultatai” pagal objektyvų šios sistemos formalų vertinimą, jei taip norit), na ir ta sistema man tuomet nepasirodė jau tokia gniuždanti, tik pareikalavo daugiau asmeninių pastangų, energijos ir iniciatyvos – tačiau tai, ką aš iš jos gavau yra NEĮKAINOJAMA. O tai, kam koks “kovojimo ar ko nors įrodinėjimo” būdas priimtinesnis ir leidžia išskirti kultūrą ir subkultūrą, kuri bent šiame kontekste neša neigiamą deviantinę konotaciją, nes elgesio normos šiame lauke yra apibrėžtos ne tik neformaliai, bet ir formaliai. Jau pagaunu save kalbančią kaip biurokratinės mašinos atstovė… :)
Na dėl Agnės ir Julijos minėtų kontrolės būdu sutinku, dar pagalvosiu apie tai, jei išgalvosiu – parašysiu:) Ilgojoj perspektyvoj neabejotinai geresnis būdas yra pozityvi kova kalbant, diskutuojant ir t.t. Ir kaip sakiau, tai turi tapti lyg įprotis visuose lygenyse, kai visi su visais apie tai kalbasi ir diskutuoja. Tačiau sunku įsivaizduoti, per kiek laiko mūsų aplinkoje tai galėtų virsti įprastine, rutinine, savaime suprantama praktika, ypač masinio mokslo kontekste, kai labai sunku suvaldyti tokius skirtingų motyvacijų ir gyvenimo aplinkybių studentų srautus, ir kai niekas “neturi laiko” neeinamiesiems reikalams. Jei vėl gi kalbėčiau kaip biurokratinė mašina, viešos gėdos daroma įtaka yra žymiai efektyvesnė kontrolė, ypač trumpuoju laikotarpiu. Aš tiesiog bandau garsiai svarstyti įvairius variantus :)
Universitetas – įstaiga, turinti tam tikrus standartus, siekius ir tikslus, kurie galioja visų pirma žinių jame siekiantiems – studentams. Tai yra pavyzdys ir idealas, į kurį turime lygiuotis, kitaip studijos praras savo vertę ir tikslą. Ir man visai negaila keleto chill’intojų, kuriems „kalta aplinka“. Žmogus nėra marionetė, jis gali ir turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasėkmes, ir jei nesugeba to padaryti, turi būti braukiamas iš studentų sąrašų. Kokie čia gali būti kompromisai? Jei nesugebi palaikyti standarto, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, tai gal geriau eiti, hm, dirbti?
Mildos komentaro komentaras:
Ghm, paklūstantiems taisyklėms – t.y. mums – iš tiesų “sunku empatiškai įsijausti į nusirašinėjančių studentų kailį”. Tačiau manau, kad raktas – atsakyme, kodėl tų žmonių tiek daug. Neturiu sociologinio išsilavinimo, todėl greičiausiai klystu, tačiau man kyla klausimas, ar tikrai subkultūra – jie, o ne mes?
Nors mūsų pusėje – įstatymo raidė, kiek ji yra socialiai svarbi, jei visuomenė, lemianti didžiuosius kultūrinius procesus, esamu momentu raidžių nepažįsta ir nemoka skaityti?
Galime smerkti jų nesąmoningumą; deja, jį konstatuoti vienaip ar kitaip vis tiek tenka. Manau, egzistuojame lyg kunigų sluoksnis, kalbantys su “išsigalvotu dievu” ir skelbiantys tiesą, kuri, kaip galima matyti iš Jurijaus komentaro, ir lieka tik mūsų – to mažo “sąmoningųjų” sluoksnio, tiesa. Arba kaip biurokratai, kuriantys ir veikiantys pagal įstatymus, kurie realiai galioja tik mums.
Panašiai jaučiuosi gyvendama bendrabutyje, kuriame įprasta rūkyti koridoriuje. Nors tai daryti draudžia ir Lietuvos respublikos įstatymas, ir bendrabučio įstatai, ir sveikas protas, ir mano gailios prašančios akys :) (t. y. įasmeninta kalba), studentų bendrabutyje aš su savo “žaidimu pagal oficialios sistemos taisykles” – tik maža subkultūros dalelė, nes realiai veikia visai kita įpročių ir papročių įtvirtinta sistema :)
Man sunku juos suprasti, bet jie taaaaip gerai vienas kitą supranta :), palaiko, bent vidujai visiškai nesijaučia deviantiškai ir taip gerai apgina savo vartotojišką statusą, kad deviantiškai jaučiuosi, maištauju ir kovoju (pasitelkdama visas legalias priemones) būtent aš, o jie tik ramiai, įprastai gyvena :)