Charles Wright Mills – Socialinis mokslas kaip intelektualinė meistrystė 6

Paskutinė ištrauka iš „Sociologinės vaizduotės“, vertimas mano, redaktūra – Mildos ir Veronikos. Patogumo dėlei per ateinančias dienas sumaketuosiu vientisą skaitinį ir padėsiu pasiekiamoje vietoje. O kol kas – gero skaitymo ir šilto penktadienio.

Kitos dalys: [1] [2] [3] [4] [5]

6.
Tai, ką papasakojau, leidžia suprasti, kad praktikoje niekada nenutinka taip, kad neva pradedi „dirbti prie projekto“. Tu jau prie jo „dirbi“ – arba asmeniškai, kaupdamas bylą ir užrašus, arba vadovaujamas kitų. Laikydamasis tokio gyvenimo būdo ir darbo ritmo, visuomet turėsi daug temų, į kurias norėsi gilintis. Apsisprendęs „imtis“ kažko konkretaus, stengsiesi tam vienam dalykui arba temai panaudoti visą savo bylą, darbą bibliotekose, pokalbius, susitikimus su žmonėmis. Stengsiesi sukurti nedidelį atskirą pasaulį, kurį sudarys visi pagrindiniai einamojo darbo elementai, kiekvieną iš jų nuosekliai padėti į vietą, nuolat koreguoti minčių karkasą, atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi kiekviena sudėtinė dalis. Tiesiog gyvendamas šiame savo sukurtame pasaulyje žinosi, ko Tau reikia: idėjų, faktų, idėjų, skaičių, idėjų.
Atradimų ir aprašymų metu kursi rūšiavimo sistemas ir pagal jas rikiuosi savo atradimus, o vadindamas reiškinius skirtingais vardais, susitelksi ties savo patirtimi ir dėliosi ją į stalčius. Tvarkos paieškos skatins Tave išvysti dėsningumus ir tendencijas, atrasti pasikartojančius bei priežastinius ryšius. Trumpai tariant, ieškosi savo atradimų prasmės, stengsiesi užčiuopti interpretacijas – kaip matomi dalykai gali ženklinti tai, kas nematoma. Sukataloguosi viską, kas atrodo nors kiek susiję su Tavo tiriamu reiškiniu, atrinksi tai, kas svarbiausia, o tada stropiai ir nuosekliai susiesi šiuos dalykus tarpusavyje ir sudarysi šiokį tokį darbinį modelį. O tuomet susiesi šį modelį su tuo, ką sieki paaiškinti. Kartais tai bus paprasta, bet dažnai niekas neateis į galvą.
Tarp visų smulkmenų nuolat ieškosi rodiklių, kurie gali nurodyti pagrindinę kryptį, po ja besislapstančias dvidešimto amžiaus vidurio visuomenės formas ir įvairovės tendencijas. Nes galiausiai Tavo teksto tema būtent tokia – žmonijos įvairovė.
Mąstymas – tai kova dėl tvarkos ir tuo pačiu metu dėl išsamumo. Negalima per greitai nustoti mąstyti, nes tokiu atveju nesužinosi visko, ką turėtum sužinoti. Bet taip pat negalima mąstyti neribotą laiką, nes pats to neištversi. Rodos, būtent ši dilema paverčia mąstymą – tais retais atvejais, kai jis daugiau ar mažiau pasiseka – pačiu aistringiausiu žmogaus būtybei prieinamu užsiėmimu.

Turbūt geriausiai apibendrinsiu tai, ką norėjau čia pasakyti, keliais pamokymais ir įspėjimais:
(1) Būk geras amatininkas: venk bet kokio nelankstaus procedūrų rinkinio. Svarbiausia, stenkis ugdyti ir naudoti savo sociologinę vaizduotę. Venk metodų ir technikos fetišizmo. Siek atgaivinti nepretenzingą intelektualų amatininką ir stenkis pats tokiu tapti. Lai kiekvienas būna pats sau metodologas. Lai kiekvienas būna pats sau teoretikas. Lai teorija ir metodai vėl tampa amato lavinimo dalimi. Pasisakyk už savarankiško tyrėjo pirmenybę. Pasisakyk prieš techninių tyrėjų komandų iškilimą. Būk pavienis protas, savarankiškai susidorojantis su žmogaus ir visuomenės problemomis.
(2) Venk nesuprantamų susietų ir atsietų Koncepcijų painiavos, manieringo tuščiažodžiavimo. Ragink save ir kitus palaikyti aiškių teiginių paprastumą. Naudok sudėtingesnius terminus tik tada, kai esi tvirtai įsitikinęs, kad jų naudojimas išplečia Tavo jautrumo ribas, nuorodų tikslumą, mąstymo gylį. Atsikratyk neskaitomumo kaip priemonės vengti vertinti visuomenę ir kaip priemonės vengti Tavo darbui skirto skaitytojų įvertinimo.
(3) Panaudok bet kokias istorines sąsajas, praverčiančias Tavo darbui; taip pat gilinkis į neistorines smulkmenas. Kurk gana formalią teoriją ir konstruok kiek įmanoma geresnius modelius. Nuodugniai ištirk smulkius faktus ir jų tarpusavio sąsajas, o taip pat svarbius vienetinius įvykius. Bet nepasiduok fanatizmui: nuolat ir glaudžiai siek visą atliekamą darbą su nagrinėjamu istorinės tikrovės lygmeniu. Nesitikėk, kad už Tave tai kada nors kur nors padarys kas nors kitas. Išsikelk esamą tikrovę apibūdinantį tikslą; problemas formuluok esamos tikrovės sąvokomis; stenkis spręsti problemas esamos tikrovės lygmenyje, kad įveiktum jų sukeltus iššūkius ir nelaimes. Ir niekada nerašyk daugiau trijų puslapių nepateikęs nors vieno konkretaus pavyzdžio.
(4) Nesiimk vieną po kito tirti smulkių reiškinių; tirk socialines struktūras, kuriose išsidėsto šie reiškiniai. Tirdamas stambesnes struktūras, pasirink tuos reiškinius, kuriuos būtina išstudijuoti detaliai ir gilinkis į juos taip, kad suprastum šių reiškinių santykį su struktūra. Tęsk tol, kol aprėpsi pasirinktą laiko tarpą. Nebūk tik labai stropus žurnalistas. Prisimink, kad žurnalistika gali būti didi intelektuali veikla, bet Tau keliamas dar didesnis iššūkis! Todėl pateik ne tik smulkiausiai ištirtus pavienių akimirkų arba labai trumpų laiko tarpų skrodimus. Paimk visą žmonijos istoriją kaip laiko matą ir savo tyrimui išsirink iš jos savaites, metus arba epochas.
(5) Suprask, kad Tavo tikslas – palyginti ir suprasti socialines struktūras, kurios pasaulio istorijoje egzistavo anksčiau ir tebeegzistuoja dabar. Suvok, kad norint įgyvendinti šį tikslą, reikia išvengti sutartinės vyraujančių akademinių disciplinų specializacijos. Pakreipk savo darbus įvairiomis linkmėmis, priklausomai nuo temos, o labiausiai – priklausomai nuo reikšmingos problemos. Formuluodamas ir bandydamas išspręsti šias problemas, nesidrovėk, o atvirkščiai – siek nuolat ir kūrybingai semtis perspektyvų bei medžiagos, idėjų bei metodų iš visų ir bet kurių protingų žmogaus ir visuomenės studijų. Tai Tavo studijos; jos yra dalis to, kam Tu priklausai; nenusileisk tiems, kurie nori jas apriboti keistu žargonu ir ekspertinėmis pretenzijomis.
(6) Nuolat sek, kokį žmogaus vaizdinį – bendrą įsitikinimą apie žmogaus prigimtį –prisiimi ir pateiki savo darbuose. O taip pat ir istorijos vaizdinį – Tavo supratimą apie tai, kaip kuriama žmonijos istorija. Žodžiu, nuolat išdėstyk ir peržiūrėk savo požiūrį į istorijos problemas, biografijų problemas, bei socialinės struktūros, kurioje susiduria istorija ir biografijos, problemas. Dėmesingai stebėk individų įvairovę bei epochų raidos ypatumus. Naudokis tuo, ką matai ir įsivaizduoji, kaip raktu, atveriančiu žmonijos įvairovę.
(7) Žinok, kad paveldėjai ir pratęsi klasikinės socialinės analizės tradicijas. Todėl stenkis matyti žmogų ne kaip pavienį fragmentą, ne kaip atskirai nagrinėjamą lauką arba sistemą. Stenkis suprasti vyrus ir moteris kaip istorinius ir socialinius veikėjus, stenkis suprasti, kokiu būdu vyrų ir moterų įvairovė yra susipynusi su skirstančia ir formuojančia žmonių bendrabūvių įvairove. Prieš užbaigdamas bet kokį darbą, net jeigu kartais tai įvyktų ir labai netiesiogiai, nukreipk jį į pagrindinį ir nuolatinį tikslą – suprasti, kokia yra Tavo gyvenamo laikotarpio struktūra ir srovės, pavidalas ir reikšmės, koks šiurpus ir didingas šiuolaikinio žmonių bendrabūvio pasaulis.
(8) Neleisk, kad Tavo nagrinėjamas problemas nustatytų oficialiai formuluojami socialiniai iššūkiai arba asmeniškai patiriamos nelaimės. Svarbiausia, neišduok savo moralinės ir politinės nepriklausomybės paklusdamas primestam, kitų suformuluotam požiūriui – neliberaliai praktiškiems biurokratiniams papročiams arba liberaliai praktiškam moraliniam išsibarstymui. Žinok, kad daugumos asmeninių nelaimių negalima spręsti vien kaip asmeninių nelaimių, nes jas būtina suvokti kaip socialinius iššūkius ir istorinės raidos problemas. Žinok, kad žmogiškoji socialinių iššūkių reikšmė turi būti atskleista susiejant juos su asmeninėmis nelaimėmis ir asmeninių gyvenimų problemomis. Žinok, kad tinkamai suformuluotos socialinių mokslų nagrinėjamos problemos turi aprėpti tiek socialinius iššūkius, tiek asmenines nelaimes, tiek biografijas, tiek istoriją ir visas įmanomas painias sąsajas tarp jų. Būtent šiame diapazone vyksta individų gyvenimas ir visuomenių virsmas; šiame diapazone sociologinė vaizduotė turi šansą pakeisti šiuolaikinio žmogaus gyvenimo kokybę.

Versta pagal: Mills, Charles Wright. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford University Press, 1959, p. 195 – 226.