Skip to content

Dėmesio dėmesio, Gedimino prospektą gaivina…

parašė Julija @ 2012 Sausio 30

… kavinės, o ne batų parduotuvės (džiaugiasi paukšteliai, žvėreliai ir visi kiti).

Skaičiau visą to straipsnio nuostabą, ir niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad ji tokia fatalistinė – oportunistinė: „Štai čia mes turime tokią keistą vietą kaip prospektas, štai čia ir tą bandėm, ir aną bandėm, ir batų parduotuves, ir dar šį bei tą, ir žiū, visiškai neprognozuojamai, atsitiktinai ir visiems netikėtai, atsidarius kavinėms, ten staiga padaugėjo žmonių.“

Kad ši gatvė (keista ir prieštaringa, kaip beveik viskas Vilniuje) pagyvėjo, džiugu, nes prieš keleris metus buvo galima pereiti atkarpą nuo Žvėryno tilto iki Vasario 16-osios gatvės, nesutikus nė vieno žmogaus (ypač žiemą, ypač po 21 val.) – nei praeivio, nei su ratais. Bet šita „mažiau batų, daugiau kavos“ sėkmė negalėtų nustebinti jokio nors kiek miesto teoretiko. Galime čia pritaikyti kad ir tokią klasikinę koncepciją kaip Ray Oldenburgo trečiasias vietas.

Kokių vietų turi įprastas sėslus žmogus? – klausia Oldenburgas ir pateikia savo versiją. Pirmoji vieta – tai namai, kurie patenkina pamatinį saugumo poreikį; antroji vieta – tai darbo vieta, kuri suteikia pragyvenimo šaltinį ir profesinį (ne)pasitenkinimą. Na o trečiosios vietos – tai tos vietos už namų ir darbo ribų, kuriose praleidžiame laisvalaikį, priklausomai nuo konteksto – mėgstamiausia kvartalo aludė, knygynas, kuriame tūnai kaip bibliotekoj, parkas, sporto aikštelė, etc. Kasdienis miestiečio gyvenimas – tai nuolatinis judėjimas tarp šių trijų skirtingo pobūdžio vietų. Dabar, remdamiesi šiuo bendruoju apibrėžimu, galime teigti, kad pagal savo formą, tiek kavinė, tiek batų parduotuvė yra trečiosios vietos. Tačiau Oldenburgas ištiria įvairias tokių vietų „geriausias praktikas“ ir įveda papildomus kriterijus, kuriuos aš pavadinčiau turinio kriterijais.

Taigi, kuo kasdieniam gyvenimui ypatingos „tikrosios“ trečiosios vietos? Visų pirma – tai pozityvaus socialumo vietos, kuriose žmogus ne tik leidžia laisvą laiką, bet ir dalinasi jį su kitais žmonėmis. Kadangi čia nėra hierarchijos, būdingos pirmosioms ir antrosioms vietoms (vadovo ir darbuotojo, šeimininko ir svečio), bendravimas yra horizontalesnis, lygiavertiškesnis, ir viešas, o ne privatus („tikros“ trečiosios vietos – tai savotiškos mikroskopinės Agoros). Čia pasidaro aišku, kodėl ypač svarbu yra kurti tokias trečiąsias erdves vaikams / jaunimui ir pensininkams – nedirbdami, jie turi mažiau socialumo galimybių už namų ribų. Maža to, ideali trečioji vieta paprastai pritraukia pastovius lankytojus (nebūtinai pažįstamus iš anksto, tačiau išpažįstančius tarpusavio bendrumą, nes turi juos siejančią vietą), jose yra neribojamas laikas pokalbiams, žaidimams, bei „pokalbiams kaip žaidimams“, jos turi būti tam tikra prasme nereprezentatyvios ir nereklamuojamos, kitaip „deramas savęs pateikimas“ lankytojams bus svarbesnis už betarpišką bendravimą. Pagaliau, jos turi būti lengvai prieinamos ir patogiai pasiekiamos – pakeliui tarp darbų ir namų, atviros, kviečiančios apsilankyti nepriklausomai nuo nuotaikos ar finansinių galimybių.

Štai jums ir įminta mįslė – kuo daugiau tokių vietų bus, tuo daugiau jose žmonės lankysis ir tūnos. Nežinia, kas labiau neapsimoka ekonominiu požiūriu – batų parduotuvė, kurioje per dieną parduodama pusantra pora batų, ar kavinė, kurioje būrys vaikų tris valandas sėdi su vienu puodeliu kavos. Bet tikėtina, kad daugiau smagesnių vietų tūnojimui (o ne spoksojimui į vitrinas ar naršymui po niekad neįtinkančias prekes) sukuria daugiau pėsčiojo tranzito (ehem, tarkime, kad su mašina dažniausiai žmonės alaus gerti nevažiuos, o batų pirkti ir tuo pačiu užgriozdinti dviračių takus – visada prašom). O taip pat – tos miesto dalies įsitvirtinimą miestiečių kasdienybės žemėlapiuose ir galų gale sėkmę įvairiems „prieinamiems“ smulkiems verslams (čia atskira koncepcija, bet esminė idėja – kuo daugiau viena šalia kitos krautuvių, kur ką nors įmanoma įsigyti už psichologinę sumą, mažesnę nei 5 Lt) – daržovių turgeliams, niekniekių kioskeliams etc. Tai kas čia gali stebinti ir būti neaišku, skaitytojai mielaširdingiausieji?

Rubrika → Tekstai

2 Comments
  1. Eglė @ 2012-01-31 12:46

    Man toks abejonės gemalas kyla dėl kavinės defoltinio viešumo ir horizontalumo. Pavyzdžiui, aš dažnai gaunu iš kavinių lankytojų pylos, kad, matai, per garsiai kalbėdama trikdau jų privatumą.

  2. Nuostaba @ 2012-01-31 20:22

    Perskaiciau ta straipsni, bet niekaip jame neizvelgiau jokios nuostabos, kuria pamate sio teksto autore. Kaip tik, straipsnyje sakoma, kad tai naturaliai turejes atsitikti dalykas ir jokio stebejimosi tekste nera. Ypac si pastraipa
    “„Labai džiaugiuosi, kad vyksta toks virsmas ir džiaugiuosi, kad išėjome iš batų etapo, kai visos geriausios centrinės miestų vietos buvo atiduotos batų parduotuvėms. Tai ypač aktualu buvo Kaune. Manau, kad toks virsmas anksčiau ar vėliau turėjo atsitikti, nes kavinės ir tikrosios socializavimosi vietos buvo nepelnytai išstumtos iš žemėlapio. Mūsų ten yra tiek daug todėl, kad prospekte yra nesustojantis srautas“, – DELFI kalbėjo jis.”

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS