Didžiausias Amerikos kritikas ir gynėjas

Džiaugiamės galėdami pasidalinti dar vienu Pašaliečio tekstu. Šį autorių galite prisiminti iš pasakojimo apie Rusijos politinio lauko habitus atspindį populiariojoje fantastikos literatūroje. Šįkart – galimybė pasigilinti į kitos didžiosios valstybės – JAV – habitusą, atkreipiant dėmesį į vieno populiariausių siaubo romanų rašytojų – Stephen King – kūrybą.

Apie klasikinę ir populiariąją literatūrą

Literatūros klasiku dažniausiai tampama po mirties. Nors klasikais neretai vadinami ir šiuolaikiniai rašytojai. Lietuvos mastu jais gali tapti nacionalinės premijos, o pasauliniu – Nobelio premijos laureatai. Tiesa, mažai tikėtina, kad jų kūryba esant Jiems dar gyviems, taps ir mokyklinės literatūrinės programos dalimi. Taigi tapti švietimo sistemos dalimi, pasak P. Bourdieu, vieno efektyviausių įrankių galios lauke,¹ jie gali tik po mirties.

Šiuolaikiniai laureatai, tiek nacionaliniai, tiek nobelių, dažniausiai nėra populiarūs² ir juos vertina tik literatūros kritikai bei kiti intelektualai, neretai net nesusipažinę su jų kūryba. Šių ekspertų vedini laureatų kūrybą reklamuoja ir kiti galios lauko, tiek ekonominio, tiek politinio kapitalo, atstovai. Jų pastangomis potencialus klasikas, jeigu jis talentingas, gali tapti ne tik laureatu, bet ir populiariu rašytoju.

Nuo XX a. pabaigos literatūroje populiarus ir masinis yra tapę sinonimais. Masinis, literatūriniu požiūriu, beveik nesuderinamas su talentingas, ir tikrai neturi nieko bendro su vertingas t. y. turinčiu išliekamąją vertę istoriniu aspektu. Matyt, dėlto iki šiol populiarūs klasikai A. Diuma, J. Hašekas ir kt. netapo lietuviškos švietimo sistemos dalimi.

Skirtingai nuo potencialaus klasiko populiarus, literatūriniu požiūriu dažniausiai masinis, rašytojas, jeigu gali ką nors pasakyti vertybiniu aspektu, įtaką visuomenės habitusui daro čia ir dabar. Rašytojo populiarumas yra sąlygotas jo dėstomų minčių paprastumo. Paprastumas – nebūtinai primityvumas. Pasak V. Lenino, užgrobusio valdžią šeštojoje pasaulio dalyje – „genialumas yra paprastumas“. Mano nuomone, politiko paprastumas tampa populiarumu, jeigu jis yra aktualus čia ir dabar. Tačiau genijumi jis gali tapti tik tuo atveju, jeigu čia ir dabar paėmė valdžią, o jo paprastumas tapo dogma (komunizmas – Leninas, Stalinas, fašizmas – B. Musolinis, A. Hitleris). Rašytojo kūrybos aktualumas čia ir dabar yra vienadienio populiarumo garantas. Skirtingai nuo politikų, rašytojas tikrai populiariu gali tapti tik tuo atveju, jeigu jis yra paprastas, tačiau aktualus visur ir visada. Ir tik tuo atveju, be jokių papildomų sąlygų³, jo kūryba darys įtaką individų, netgi ir nesusipažinusių su ja, habitusui.

Daugelis šiandien populiarių rašytojų, netgi Nobelio premijos laureatų, kaip ir Eurovizijos nugalėtojų, bus pamiršti. Tačiau Stephen Edwin King (toliau – S. Kingas), siaubo romanų karalius, populiarus JAV beveik keturis, o pasaulyje tris dešimtmečius, mano nuomone, jau yra literatūros, taip pat ir kino, klasikas. Mažai tikėtina, kad jis taps švietimo sistemos, ypač Lietuvos, dalimi, tačiau, kol bus skaitančių žmonių, tol jų, o gal ir visuomenės, habitusui jo kūryba darys įtaką.

Kingomanija

Prieš daugiau nei dešimt metų net nepagalvojęs būčiau pareiškęs, kad mėgstamiausias mano rašytojas yra S. Kingas. Tačiau šiuo metu galiu tik teigti, kad tai tik vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų. Vis dėlto aš išlieku kingomanu. Jau vien šio straipsnio rašymas – akivaizdus šios mano manijos įrodymas.

Susižavėjus S. Kingo kūryba⁴ mane pradėjo erzinti klišė „siaubo romanų karalius“, visiškai neatspindinti, netgi mažai ką bendro turinti, jeigu ne su kūrinių turiniu, tai bent jau su jų esme.

Nesiginčysiu, kad S. Kingas visuose savo kūriniuose intrigą kuria išnaudodamas skaitytojų baimes, tačiau dažniausiai herojų jos įveikiamos, nors ir nemaža kaina. Visus S. Kingo kūrinius vienija ypatingas dėmesys vidinėms žmonių fobijoms ir atmestinas požiūris į išorines-anapusines jų priežastis. Geriausiai šį požiūrį atspindi romano pavadinimas „Tas“. Jūs perskaitę du tomus, beveik tūkstantį puslapių, apibūdinti „To“ nesugebėsite, tačiau apie herojus įveikusius „Tą“, savo nuomonę turėsite ir entuziastingai, nebūtinai argumentuotai, ją ginsite. Ir nei Jums, nei oponentui visiškai nebus svarbu, kas yra „Tas“.

Visus S. Kingo kūrinius galima suskirstyti į tuos, kuriuose yra „Tas“ (pvz. „Rūkas“ (beveik tik rūkas), „Reikalingi daiktai“ (ko gero velnias)). Ir į tuos, kuriuose jį kuria patys žmonės („Mergaitė, kuri mylėjo Tomą Gordoną“, „Kūnas“). Yra dar fantastiniai kūriniai. Juos galima irgi skirstyti į dvi dalis. Tie kuriuose veiksmas vyksta šiuolaikinėje Amerikoje, tačiau situaciją keičia ypatingi žmogaus gebėjimai („Kerė“, „Uždegančioji žvilgsniu“), ypatingos sąlygos („Nemiga“, „Tominokeriai“) ar globalinė katastrofa („Dvikova“). Veiksmas, kuris vyksta ne tik Amerikoje, bet jos herojai šiuolaikiniai amerikiečiai („Tamsusis bokštas“, „Talismanas“). Ir veiksmas vyksta tikrai ne šiuolaikinėje Amerikoje, tačiau amerikietis skaitytojas tiki, kad pasakojama apie juos, jų kaimynus („Bėglys“, „Maratonas“).

Taigi savo kūriniuose S. Kingas pasakoja apie šiuolaikinį amerikietį ir tai yra svarbiausia jo populiarumo priežastis JAV. Jo kūriniai yra apie bendražmogiškųjų vertybių santykį su brukamomis reklaminėmis vertybėmis, todėl jis įdomus ne tik skaitytojams JAV⁵.

S. Kingo populiarumas JAV ir visame pasaulyje leidžia daryti prielaidą, kad jo kūryba yra svarbus indikatorius, vertinant JAV, ir ne tik jos, visuomenės vertybines nuostatas ir habitusą apskritai.

Straipsnio inkaras⁶

Mano nuomone, S. Kingas nebūtų toks populiarus, jeigu jo vertybinės nuostatos neprieštarautų deklaruojamam ir diegiamam JAV habitusui. Tačiau aiškintis S. Kingo kūrybos santykį su amerikietišku habitusu, pirmiausia būtina apibrėžti pastarąjį.⁷ Moksliniu požiūriu taip formuluoti problemą būtų visiškai nekorektiška („švelniai tariant“). Pirma, kad habitusą turi ne tik agentai, bet ir laukai, yra mano, o ne P. Bourdieu nuostata. Antra, aš tikrai nesu JAV specialistas, todėl kompetentingai apibūdinti amerikietiško habituso, netgi tik kaip vertybinių nuostatų visumos, esu nepajėgus. Tačiau S. Kingo formuojamas amerikiečio įvaizdis, priimtinas milijonams jo tėvynainių, sunkiai suderinamas su tuo įvaizdžiu, su kuriuo susipažinau per masinę amerikiečių kultūrą (Holivudas), politikų pareiškimus bei politologų darbus, ar Amerikos lietuvių įspūdžius.

Galėčiau pabandyti apibrėžti amerikietišką habitusą pagal S. Kingą, gal net ir pavyktų. Tačiau, mano nuomone, tai būtų darbas vertas netgi ne magistro, o daktaro laipsnio. Todėl aš nusprendžiau paieškoti darbo apie amerikietiškas vertybines nuostatas⁸, kuris bent iš dalies atitiktų net nežinau kokiu būdu susiformavusį mano įspūdį apie amerikiečius.

Man pasisekė. Stefani Faul⁹ knygoje „Amerikiečiai“ požiūris pasirodė visai adekvatus mano susidarytai nuomonei apie amerikiečius. Jis ir turėjo tapti tuo inkaru, leidžiančiu įvertinti kritišką S. Kingo požiūrį į amerikietiškas vertybes. Tačiau S. Faul iš amerikiečių šaiposi su pasimėgavimu, o rusiški tinklalapiai ją tiražuoja su ypatingu entuziazmu. Tai privertė susimąstyti apie S. Faul požiūrio adekvatumą ne mano nuomonei, o realybei.

Vis dėlto S. Faul nuostatų adekvatumas mano (gal ir mūsų) požiūriui bus naudingas ir padės įvertinti S. Kingo vertybinių nuostatų išskirtinumą, akcentuojant ne tik kritiškumą amerikietiškos visuomenės atžvilgiu, bet atkreipiant dėmesį ir į pozityvius elementus. Taigi vaizdą nuo laivo lemia ne inkaras (šiuo atveju S. Faul), o jo nuleidimo aplinkybės (kur ir kaip inkaras nuleistas).

Patriotizmas

„Amerikiečiai, kaip ir dera tautai, suformuotai parijų – katorgininkų, avantiūristų ir religinių fanatikų (tarp kitko, per paskutinius keturis šimtus metų ši demografinė mišrainė ne taip jau stipriai ir pasikeitė), iki šiol išsaugojo nepajudinamo savarankiškumo dvasią. Amerikiečiai didžiuojasi, kad jie amerikiečiai – geriausios šalies pasaulyje piliečiai…“ (S. Faul)¹⁰

Aš jau minėjau, kad visuose S. Kingo romanuose veiksmas vyksta šiuolaikinėse arba numanomose JAV. Šiuo aspektu jis yra tipiškas amerikietis, sergantis amerikietišku centrobambizmu.

„Jų šalis tokia didelė, kad amerikietis po ją gali keliauti savaitę nekirsdamas jos sienų. Tai, kad bet kuris žmogus, gyvenantis trys tūkstančiai mylių nuo tavęs, irgi amerikietis, skatina vidutinio piliečio provinciališkumą. Kadangi į užsienį amerikiečiai keliauja gana retai, jie tvirtai įsitikinę, kad žmonės visame pasaulyje niekuo nuo jų nesiskiria, nebent nekalba angliškai ir jų vonios kambariai niekam tikę…. Atstumas nuo Londono iki Stambulo mažesnis nei nuo Pitsburgo iki Fynikso, o nuo Meino iki Majamio trečdaliu toliau.“ (S. Faul)

S. Kingo veiksmo vieta dažniausiai yra Naujoji Anglija¹¹ ir jo herojai jankiai, t. y. Naujosios Anglijos gyventojai. Būtent dabartinėje Naujosios Anglijos teritorijoje pradėjo kurtis pirmosios britų kolonijos, kurios ir pradėjo kovą už JAV nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. Naujosios Anglijos įkūrėjai sukūrė ir šiuolaikinės galingiausios valstybės vertybinius egzistavimo pagrindus. Tai jų habitusas dominuoja jau daugiau nei tris šimtus metų¹² JAV galios lauke, nors jankių pozicijos vis labiau silpnėja.

S. Kingo herojams svetimi ne tik įvairūs XX a. pirmosios pusės emigrantai, kuriuos S. Faul jau laiko sudėtine Amerikos visuomenės dalimi, jiems dar nėra savi ir katalikai airiai, jau nekalbant apie nigerius.¹³ Negaliu teigti, kad rašytojo patriotiškumas tapatus jo herojų, juo labiau, kad jis neigiamai vertina jankių bendruomenių uždarumą ir savo išskirtinumo akcentavimą.

Siaurąja prasme S. Kingas yra apolitiškas rašytojas, tačiau speciali jo kūrybos politinė analizė leistų susidaryti nuomonę apie jo požiūrį į daugelį JAV prezidentų ir apskritai į politiką. Mano nuomone, S. Kingo politines aspiracijas geriausias atskleidžia romanas „Širdys Atlantidoje“ (Hearts in Atlantis).

Romano veiksmas prasideda 1960 m., o baigiasi 1999 metais. Jis vyksta Naujoje Anglijoje ir veiksmo vietos ribos išplečiamos tik herojų prisiminimuose (Vietnamas). Romanas susideda iš keturių dalių ir jas jungia mergaitė-mergina Kerolė, savotiška visų romano herojų fata morgana.

Pirmoji ir iš dalies antroji dalis būtų apie tai, kur Amerika (tiksliau Naujoji Anglija¹⁴) buvo iki Vietnamo karo, antroji – kur ji pajudėjo, o trečioji ir ketvirtoji bei epilogas – ką pasiekė.

1960 m. vienuolikmetis Bobis Garfildas gyvena tik su mama, nes tėvas miręs, Konektikuto valstijoje. Tik pačiame didžiausiame valstijos mieste yra kvartalas, kuriame dominuoja puertorikiečiai, todėl jame geriau nesilankyti. Normaliems nedidelio valstijos miestelio vaikams problemas kelia tik Šv. Gabrielio mokyklos auklėtiniai, kaip išsireiškė viena suaugusi – „prakeikti airiai katalikai“. Pasak Bobio mamos, katalikas Kenedis laimėti rinkimų neturi jokių šansų, nes jis karštakošis. Bobio mama taupo, todėl apie dviratį gimtadienio proga jis gali tik pasvajoti. Ji ne tik kaupia pradinį kapitalą, bet ir investuoja į savo išvaizdą. Tačiau bandymas pakilti karjeros laipteliais yra nesėkmingas. Beatodairiškas noras sudalyvauti darbuotojų tobulinimo seminare baigiasi labai liūdnai. Pasitvirtina tuo metu visuotinai žinoma tiesa, kad šie seminarai yra girtų sekso orgijos, o vyrai viršininkai į juos pavaldines vežasi tik dėl vienos priežasties. Bobio mama iš seminaro pabėga sumušta ir išprievartauta, bet net nesitiki bausmės savo skriaudėjams. Vienišai moteriai padaryti karjeros be kapitalo neįmanoma.

Bobis turi draugę Kerolę, pasak motinos, savo merginą, ir draugą Salą (Džoną Salivaną). Kerolė bendrauja su sangabiečiu Viliu Širmenu. Tačiau svarbiausiu asmeniu Bobio gyvenime tampa jo naujasis kaimynas pensininkas Tedas, spindulių laužytojas iš „Tamsiojo bokšto“. Jis padovanoja mėgstančiam skaityti Bobiui nuostabią knygą „Musių valdovas“. Jis atstato Kerolės petį į vietą, išnarintą po smūgio beisbolo lazda, kurį atliko Vilio bendramokslis, jam pačiam kartu su dar vienu bendramoksliu laikant Kerolę už rankų. Tedas padėjo po to, kai Bobis sunkesnę už save Kerolę parnešė iš parko į namus. Kerolės užpuolimas parke ir po to sekę įvykiai tapo impulsu daugeliui romano herojų poelgių.¹⁵

Bobio mamos išdavystė ir Tedo priverstinis sugrąžinimas į spindulių laužytojo pareigas buvo finansiškai labai naudingas, leidęs jai persikelti į kitą miestą bei pradėti savo verslą. Bobis pamiršo knygas ir artimiau susipažino su policija.

1966 m. Meino universitetas – „Širdys“¹⁶ (čirvai). Tai kortų žaidimas. Dėl kurio pamišo vieno bendrabučio korpuso trečiojo aukšto vaikinai. „Skipas kartą pasakė, kad vistas – tai kvailių bridžas, o „čirvai“ – tai visiškų bukagalvių bridžas.“¹⁷ Šio žaidimo iš viso aukšto gyventojų (daugiau nei 30 žmonių) nežaidė tik trys. Iš žaidusiųjų universitete liko tik tie, kurie laiku išsikėlė iš korpuso bei Pitas ir jo geriausias draugas Skipas. Iškritusiųjų iš universiteto laukė Vietnamas. Ten tikrai pateko „čirvų“ epidemijos iniciatorius Ronis Meilfantas. Nepaisant aukšto gyventojų apėmusios „čirvų“ epidemijos karą Vietname jie pastebėjo.

Be ligonių korpuse gyveno seniūnas Dušas, nekenčiantis Liuterio Kingo ir jo nigerių bei kitų komunistų. Trečiajame aukšte buvo įsikūręs ir neįgalusis bekojis, vaikščiojantis tik su ramentais, Stoukas Džonsas, kaip paaiškėjo aršus Vietnamo karo priešininkas. Pito kambariokas Natas, neužsikrėtęs „čirvų“ epidemija, irgi buvo pasiryžęs sudalyvauti protesto akcijoje prieš karą Vietname, bet neišdrįso, nenorėdamas nuliūdinti mamos. Tačiau toje akcijoje be Stouko sudalyvavo ir Pito mergina Kerolė. Pasak jos, šiam žingsniui ją paskatino Bobio žygdarbis.

„Čirvų“ žaidėjai, suorganizuoti Skipo, surado jėgų bei laiko išgelbėti Stouką nuo teisiškai pagrįsto Dušo puolimo dėl jo protesto prieš karą Vietname ir neleisti išmesti jo iš universiteto, nors daugelis pačių dėl „čirvų“ to neišvengė. Tačiau Stoukas ir Kerolė iš universiteto išėjo. Tuo tarpu, Pitas ir jo draugas Skipas milžiniškomis pastangomis jame išliko. Nepaisant to, jie tapo aktyvūs pasipriešinimo karui Vietname (hipių) judėjimo dalyviais. „Paskutiniuosius savo metus universitete aš gyvenau ne bendrabutyje, o LSD kaimelyje, sutrešusiose trobelėse…“.

1983 m. Niujorke Vietnamo karo didvyris, dviejų fiktyvių firmų ofisų savininkas, mylinčios žmonos vyras Vilis Širmenas yra profesionalas elgeta. Jis nuo 10.45 iki 16.25 kaip Vietnamo karo dalyvis, netekęs regėjimo (mistika – regėjimas elgetavimo metu iš tikrųjų dingsta), prie bažnyčios elgetauja. Jis į dieną surenka iki 3000 USD, o policininkui moka tik 400 per mėnesį. Tačiau policininkas netiki jo nuoširdumu. Jis nežino, kad Vietname Vilis išgelbėjo Džoną Salivaną, kad negali užmiršti šaižaus „čirvų“ žaidėjo Meilfanto balso. Jis neatmeta galimybės, kad policininką gali tekti pašalinti, tačiau supranta, kad problemos taip paprastai kaip Vietnamo džiunglėse Niujorke nesprendžiamos.

1999 m. sėkmingas verslininkas Vietnamo karo didvyris Džonas Salivanas, prieš karą buvęs Kerolės draugas, vyksta į bendražygio laidotuves. Jis iki šiol sapnuoja vietnamietę senę – mamasan, nudurtą Meilfanto. Jis nepamiršo, kad nuo masinių civilių žudynių juos išgelbėjo ne jo būrio vadas ar kitas karininkas Vilis Širmenas, o eilinis juodaodis, nušovęs vieną iš prasidėjusių žudynių dalyvių, aišku, ne Meilfantą. Grįždamas iš laidotuvių Salas miršta automobilyje nuo infarkto mamasan draugijoje.

Tuo tarpu, Anoniminių alkoholikų konferencijoje paaiškėjo, kad Meilfantas pakilo ant Penktojo laiptelio ir išpažino visas savo nuodėmes. Todėl jaučiasi daug geriau.

Džonsas Stoukas atsisakė ramentų bei persėdo į vežimėlį, tapo teležvaigžde, profesionaliu žaliuoju-aktyvistu.

Natas netapo judėjimo prieš Vietnamo karą dalyviu (hipiu), kaip ir planavo, jis yra stomotologinės klinikos savininkas, nepamirštantis pasveikinti Pito su Kalėdomis.

Skipas netapo provincijos mokytoju alkoholiku, kaip prognozavo Pitas, jis menininkas, mirštantis nuo vėžio ir nenorintis mesti rūkyti. Pasak Pito, „Kai kurie Skipo darbai juokingi, kai kurie liūdni, keisti, bet dauguma alsuoja pykčiu…“.¹⁸

Kerolė po nesėkmingo teroristinio akto laikoma mirusia ir reikalauja iš Bobio Salo laidotuvėse nevadinti jos tikruoju vardu.

Bobis tapo dailide, kuriam rūpi ne tik jo šeima, bet ir jo senas šuo.

Salas negalėjo nesutikti su būrio vadu, su kuriuo susitiko laidotuvėse, kad „…mes iš ten taip ir neišsikapstėme. Taip ir neišlindome iš džiunglių. Mūsų karta jose žuvo…. Tie iš mūsų, kurie keliavo tenai, tie, kurie dalyvavo protestuose, tie, kurie paprasčiausiai sėdėjo namuose…O buvo laikai… kai viskas buvo mūsų rankose. Tu tai žinai?“¹⁹

Atrodo ne vien lietuviai nusivylę savo valstybe, tiksliau, visuomene.

Bendruomeniškumas

„Amerikietiškas draugiškumas – tai savotiškas fiziologinis poreikis. Jie mėgsta mylėti savo artimą ir mėgsta, kad mylėtų juos. … Amerikiečiai siaubingai bijo, kad gali tapti dėl ko nors įsipareigoję. … Amerikiečiai mėgsta pasigirti, kad jie vienas į kitą nepanašūs, ir apskritai jie į nieką kitą nepanašūs.“ (S. Faul)

S. Kingo kūrinių herojai dažniausiai gyvena mažuose miesteliuose, kurių bendruomenių sutelktumą ypač reklamuoja Holivudas. Rašytojo nuomonė yra kitokia ir ji atsispindi visuose jo kūriniuose. Romanas „Reikalingi daiktai“ (Needful things) bene geriausiai atskleidžia jankių miestelių (ne atskirų gyventojų, o paties miestelio), pagal S. Kingą, habitusą.

Kasl Rokas yra įprastas miestelis²⁰ ir nesvarbu kaip jį pavadinsi, vis tiek visur žmonės valgo pyragą užsigerdami kava ir už akių apkalbinėdami vienas kitą²¹. Nors, kaip Nida ar Birštonas skiriasi nuo kitų Lietuvos miestelių, taip ir Kasl Rokas skiriasi nuo kitų JAV miestelių. „Vakarinis Meinas yra valstijos dalis, dažniausiai pamirštama prabėgus vasarai, kai žmonės iš kotedžų prie ežero ir ant Vju kalvos grįžta į Niujorką bei Masačiusetsą. Čionykščiai kiekvienais metais sutinka juos ir palydi: sveiki, sveiki, sveiki, iki pasimatymo, iki pasimatymo, iki pasimatymo. Malonu, kai jie atvažiuoja, nes atveža miestui dolerių, gerai, kai išvyksta, nes išsiveža didmiesčio blogybes.“²²

Miestelyje dominuoja dvi religinės – baptistų ir katalikų – bendruomenės, nuolat konfliktuojančios. Kasl Roke gyvena ne tik jie, jame yra ir metodistų, ir adventistų, bet jų šventikai nėra vietiniai gyventojai, skirtingai nuo katalikų bei baptistų.

Yra Kasl Roke ir baras „Įkaušęs tigras“, baimę keliantis tik ponioms jame nesilankančioms.

Miestelyje gyvena negras, atrodo vienintelis, Edis Vobertonas, naktinis municipaliteto sargas, nelabai patenkintas jankių požiūriu į jį: Jie visi turi advokatą.

Kasl Roke visi žino girtuoklį Hagą Prystą, jis ir sunkus darbas seniai nesuderinami.

Jame yra ir sava psichė Nitė Kob, nudūrusi savo vyrą šakute, bailesnė už pelę. Vyras ją mušė kiekvieną dieną, sulaužė ne vieną jos šonkaulį. Jos kantrybė pasibaigė, kai jis sudaužė jos Florencijos stiklo gaubtą.

Kasl Rokas turi ir savo skandalistę Vilmą Jeržyk, kuriai diena be konflikto praėjo veltui. Jos „Pagrindinė taisyklė karinėse operacijose su priešu (giminėmis, kaimynais, sutuoktiniais) yra tokia: paskutinis žodis turi būti agresoriaus.“²³

Tačiau ar daug miestelių yra Amerikoje, o ir Lietuvoje, kurie neturėtų tokių savo išskirtinių asmenybių bei savų problemų.

Kasl Roke atidaroma nauja parduotuvė „Reikalingi daiktai“. Apie tai gyventojai sužinojo iš skelbimų vietinėje spaudoje prieš keletą savaičių. Ją atidaro žmogus Iš Kitur. „Kai mažame Naujosios Anglijos miestelyje atidaroma parduotuvė, ji retai kada sutraukia prie durų grupelę žmonių…susidomėjimo stoka dažnai slepia nekantrų laukimą ir įdėmų sekimą.“²⁴Tačiau Polė Čalmers ją aplankė iškart jai atsidarius. „Polė kėlė visokių problemų savanoriškiems visuomeniniams Kasl Roko teisėjams. Pirmiausia niekas negalėjo tiksliai pasakyti svarbiausio: ar Polė Iš Miesto, ar Iš Kitur?“²⁵ Ji gimė Kasl Roke, bet aštuoniolikos metų nėščia išvažiavo iš miesto ir grįžo į jį tik po septyniolikos metų be vaiko. Ką ji veikė nebūdama miestelyje, niekas nežino.

Visgi Polė nebuvo pirmoji parduotuvės lankytoja. Išvakarėse ją aplankė vienuolikmetis berniukas Brajanas Raskas ir įsigijo beisbolo kortelę. Sumokėjo mažiau nei dolerį, nors, jo nuomone, pirkinio vertė buvo ne mažesnė nei 30 dolerių. Tačiau į kainą įėjo ir įsipareigojimas parduotuvės savininko nurodymu iškrėsti šunybę nepažįstamam žmogui. Lilendas Gauntas, parduotuvės „Reikalingi daiktai“ savininkas, visados teisingai įvertindavo pirkėjų finansines galimybes, todėl įsipareigojimo atlikti šunybę nepažįstamam asmeniui neišvengė nė vienas jo pirkėjas.

Miestelio gyventojai „Reikalingų daiktų“ parduotuvėje įsigijo Elvio Preslio akinius, ypatingą lėlę, Florencijos stiklo gaubtą, lapės uodegą, talismaną nuo artrito, beje veikiantį. Lilendas kiekvienam miestelio gyventojui turėjo savo prekę, išskyrus šerifą Alaną Pengborną. Todėl jo pastangos susipažinti su parduotuve atsimušdavo į lentelę „UŽDARYTA“.

Visi pirkėjai sudarė sandėrius atlikti šunybę. Brajanas apdrabstė Vilmos Jeržyk džiūstančias lauke paklodes purvu, o kitą kartą išdaužė jos namų langus. Hagas Prystas nudūrė kamščiatraukiu Nitės Kob šunį. Jau užslopęs Vilmos ir Nitės dėl tariamai per garsaus šuns lojimo konfliktas pasibaigė mirtinu susidūrimu gatvėje. Nugalėtojų nebuvo, liko tik du lavonai. Ir tai buvo tik pradžia.

Adventistai ir metodistai, Gaunto nurodymu, su entuziazmu krėtė šunybes katalikams bei baptistams. Pastarųjų nemeilė vienų kitiems peraugo į nevaldomą neapykantą. Katalikų ir baptistų tarpusavio skerdynių nesustabdė net sprogimai ir gaisrai mieste. Tuo pačiu metu Kasl Roke vyko ir asmeniniai susidūrimai, miestelio gyventojai aiškinosi santykius su ginklais įsigytais „Reikalingų daiktų“ parduotuvėje.

Brajanas bene vienintelis iš visų pirkėjų suprato, kad Gauntas nežmogus ir prieš nusišaudamas apie tai perspėjo savo jaunesnįjį broliuką Šoną. Šerifas šią informaciją sugebėjo išpešti iš Šono. Jis išvijo Gauntą iš miesto. Jam padėjo jo mylimoji Polė Čalmers, sugebėjusi atsisakyti talismano nuo artrito, ir šerifo padėjėjas, nuolat kenčiantis bendradarbių pašaipas, atsispyręs, skirtingai nuo Brajano, pagundai nusižudyti, kai suprato Gaunto apgavystę.

Į pašaliečio valstijos policijos viršininko klausimą užduotą Alanui degančiame mieste, pilname lavonų, kas čia buvo, Polė atsakė: „Čia buvo išpardavimas. Didžiausias prekių išpardavimas prieš uždarant parduotuvę, kokį esi matęs…bet visgi keli iš mūsų nutarė nieko nepirkti“²⁶

Alanas išgelbėjo miestelį nuo visiško susinaikinimo. Tačiau „Mano miestas, pagalvojo jis. Tai buvo mano miestas. Bet jau nebe. Niekad nebus mano.”²⁷

Atrodo ne tik lietuviai džiaugiasi, kai dega kaimyno namas.

Automobilis

„Automobilis, taip pat, kaip namas ir sodas – neišvengiama Amerikietiškos Svajonės dalis. Vidutinė amerikietiška šeima turi 1,8 automobilio (107 mln. automobilių 250 milijonų gyventojų); kiekvienas automobilis nuvažiuoja apie 10 tūkst. mylių per metus vidutiniu greičiu 59 mylios per valandą (apie 75 proc. transporto priemonių juda greičiau nei leista įstatymo 55 mylios per valandą: tie, kurie juda lėčiau, ką tik matė policininką). Daugelis į darbą važiuoja nuosavu automobiliu: visuomeniniu transportu naudojasi mažiau nei 6 proc. dirbančiųjų amerikiečių.“ (S. Faul)

Arnis Kristiną („Plimutą Furiją“) ir pamatė, kai jie grįžo iš darbo, kur du moksleiviai dirbo vasarą, su Denio automobiliu. Arnis Kristiną įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, tuo tarpu Deniui jis visiškai nepatiko, o vėliau net pradėjo kelti baimę. „Automobilis amerikiečiui – ne tik jo tvirtovė, bet ir kostiumas, ir šukuosena, ir apskritai tai, kaip jį mato aplinkiniai.“ (S. Faul)

Romanas „Kristina“ (Christine), mano nuomone, geriausiai atspindi S. Kingo požiūrį į kiek perdėtą amerikiečių žavėjimąsi automobiliu. Nors tai romanas apie draugystę, meilę merginai ir šeimą, pirmiausiai, jis yra apie meilę automobiliui. Apie meilę, kuri gali sužlugdyti viską, ir net atimti gyvybę, ir ne tik įsimylėjusiajam automobilį, bet ir jo artimiesiems. „Meilė ne akla. Meilė – žmogėdra su labai gera rega. Meilė – kaip skėriai – visados alkana.“²⁸

„Suprantate, jis buvo nevykėlis. Kiekviena vidurinė mokykla privalo turėti tokių bent porą; tai tarsi nacionalinis dėsnis. Vieną vyriškos, viena moteriškos²⁹lyties. Iškrovos lauką visiems…. Ir kartais iš tiesų jie tampa nugaluojami visokeriopa įmanoma prasme, išskyrus fizine; kai kada suranda į ką įsitverti ir išlieka. Arnis turėjo mane. O paskiau ir Kristiną. Li atsirado vėliau.“³⁰

Arnį pradeda keisti jau vien noras turėti Kristiną. Jis įsiunta, kai motina jam pareiškia, kad jis neturėjo teisės pirkti automobilio nepasitaręs su tėvais. „- Pasitarti su jumis! Tardavausi su jumis dėl kiekvieno sumauto dalyko, kurį darydavau! Dėl visko būdavo šeimos pasitarimas, ir jeigu ko nors aš nenorėdavau daryti, nubalsuodavot du prieš vieną! Bet čia joksai, po šimts, šeimos pasitarimas. Aš nusipirkau automobilį ir… Viskas!“³¹ Po šio konflikto Arnis pradeda tolti nuo tėvų, o motinos įtaka Arniui buvusi absoliuti tampa nuline. Ji jo pradeda bijoti, bet nenustoja dėl jo jaudintis.

Arnis beveik visą savo laisvą laiką skiria 20 metų senumo, labai užleisto automobilio, kurio vieta metalo lauže, remontui. Jo geriausias draugas Denis, buvęs jo atrama tarp bendraamžių, Arnį mato vis rečiau. Deniui nepatinka Kristina, o Arniui nepatinka Denio dėmesys jai. „..juk mudu draugai. Bet dabar nežinau, Deni. Viskam turi būti riba, ir aš ją ketinu nubrėžti. Kodėl tau paprasčiausiai nepalikus mano automobilio ramybėje ir nebekaišiojus nosies, kur nepriklauso?“³²

Įsigijus automobilį keičiasi ne tik Arnio charakteris, bet ir išvaizda, iš siaubingai atstumiančio spuoguoto paauglio jis tampa patraukliu vaikinu. Su juo pradeda draugauti naujokė Li, pasak Denio gražiausia mokyklos mergina, kuri, skirtingai nei kitos mokyklos mergaitės. nėra mačiusi nevykėlio Arnio. Tačiau Li gana greitai suvokia, kad Kristina nėra vien automobilis. Ji supranta, kad jai dėl Arnio teks kovoti ne su paprasta konkurente, su konkurente-žudike. (Ji teisi, juk tai S. Kingo romanas.) Arniui atsisakius atsikratyti automobilio, nors jis ir myli Li, ji palieka Arnį. „…jį apėmė mažne totalinis įniršis. … Visi jie paliko jį! Žiurkės, sprunkančios iš skęstančio laivo.³³

Tėvai susirūpinę Arniu. Mama skundžiasi Deniui „- Aš bijau su juo kalbėtis … Atrodo, jis… jis iškart pratrūks pykčiu, jeigu dėl kai kurių dalykų jam pasipriešinsi. Pirma taip atsitikdavo tik dėl automobilio, dabar…“³⁴Arnio tėvas klausia Denio „Kaip manai, ar aš kada nors susigrąžinsiu sūnų?“³⁵

Arnis. „Jis bėgo prie Kristinos, stengdamasis pabėgti nuo savo susipainiojusių jausmų ir baisaus ryškėjančio suvokimo; jis bėgo prie jos kaip narkomanas prie savo švirkšto, kai visas taip kratosi ir dreba, jog nepajėgia galvoti apie nieką kitą tik apie palengvėjimą; jis bėgo kaip bėga prakeiktieji link savo lemties; bėgo kaip jaunikis bėga ten, kur stovi ir jo laukia jaunoji.“³⁶

Atrodo, kad ne vien lietuviai, iškankinti sovietinio deficito, ne visada suvokia, kad automobilis tik priemonė, o ne tikslas.³⁷

Sportas

„Daugiakalbėje ir įvairialypėje šalyje, kokios yra Jungtinės Valstijos, neįmanoma išgyventi nesuradus bendros kalbos, kuri leistų daugybės etninių mažumų atstovams taikiai bendrauti su visai kitokios kultūros bendruomenių nariais. Ši bendra kalba – sportas. Anksčiau apie sportą dažniausiai kalbėdavo vyrai; dabar, lytinių skirtumų nykimo procese, jis tapo universalia bendravimo priemone“ (S.Faul)

S. Kingo romano „Mergaitė, kuri mylėjo Tomą Gordoną“ (The girl who loved Tom Gordon) herojė yra devynmetė Triša Makfarlend. Tomas Gordonas yra Bostono beisbolo komandos „Red soks“ metikas. Už „Red soks“ serga visi Naujosios Anglijos gyventojai. Tomas Gordonas buvo mėgstamiausias tik Trišos ir jos tėčio žaidėjas, mama ir jos keturiolikmetis brolis Pitas teikė pirmenybę kitiems komandos žaidėjams.

Birželio šeštadienį Triša su mama ir broliu, mama su tėčiu prieš metus išsiskyrė, atvyko į menkai gyvenamą vakarinės Meino dalies rajoną. Jų, teisingiau mamos, tikslas buvo praeiti dalį Apalačių tako, ilgiausio pėsčiųjų tako pasaulyje (3218 km ilgio). Tačiau Pitui mamos idėja nepatiko, nes jam apskritai nepatiko, kad tėvai išsiskyrė ir jis su mama turėjo persikelti gyventi į kitą vietą, o ne likti su tėvu, kur gyveno jo senieji draugai. Triša pamėgino atsiriboti nuo brolio barnio su mama ir galvoti apie Tomą Gordaną.

Barnis nenurimo ir išėjus į taką. Triša bandė nukreipti jų dėmesį, tačiau kaip būdavo dažniausiai jai nepavyko. „Jautėsi esanti klijai, kurie laiko dvi sudužusio indo puses. O klijų kokybė nebuvo pati geriausia.“³⁸ Tada Triša nusprendė lįsti į krūmus ir padaryti sysių. Prieš dvejus metus mama jai paaiškino, kad mergaitės gali atlikti mažą reikaliuką ne namuose taip pat sėkmingai, kaip ir berniukai. Ji apie tai garsiai pranešė savo bendrakeleiviams, tačiau šie jos neišgirdo. „Jie petys petin pasuko į Šiaurės Konvėjų it įsimylėjėlių pora, negalinti atplėšti vienas nuo kito akių, tik liejanti pyktį tarsi baisiausi priešai.“³⁹

Triša, slėpdamasi nuo žmonių į mišką įlindo pakankamai giliai, o paskui dar sugalvojo mišku nukirsti kampą ir pasiklydo. „Ji nepasidavė panikai akimirksniu, kaip praeitą kartą, kai pajuto po ranka gyvatę. Ne, panika kilo it milžiniška banga, atkertanti Trišą nuo aplinkinio pasaulio, kol užliejo jos galvą. Ji žingsniavo nematydama, kur eina; ji šaukėsi pagalbos, negirdėdama savęs … O kai mergaitė pradėjo bėgti, ji savęs jau nebekontroliavo.“⁴⁰ Triša atsipeikėjo ant bedugnės krašto. Ji nusiramino, suvalgė kiaušinį ir rado ausinuką. Paklausius vietinės radijo stoties sužinojo, kad septintą valandą bus transliuojamo „Red soks“ rungtynės.

Triša visa nusibrozdinusi, kruvina, sutinusi nuo uodų ir vapsvų įkandimų, sulaukė miške vakaro. Ji norėjo pasimelsti Dievui, bet nemokėjo. „Negalėjo ji melstis ir Tomui Gordonui, būtų visai kvaila, tačiau… ji galėjo pasiklausyti, kaip jis mes kamuoliuką per rungtynes …Ji paspaudė jungiklį … fone suošė Fenvėjaus parko stadionas. Ji viena sėdėjo tamsiame miške pasiklydusi, visai viena, bet galėjo girdėti trisdešimt tūkstančių žmonių. Stebuklas, ką ir kalbėti.“⁴¹

„Gordonas meta…ir… išgelbsti aštuonioliktąsias rungtynes. … Iš Trišos akių pasipylė ašaros. … Ji verkė, ko gero, labiau nei tuomet, kai suprato pasiklydusi, tik dabar raudojo iš džiaugsmo. Ji pasiklydo, bet ją suras. Tomas Gordonas išgelbėjo komandą, vadinasi išgelbės ir ją. …Atsigulė. Viską darė nemąstydama, nes mintimis tebebuvo Fenvėjaus parko stadione. Matė … Gordonas pergalingai iškelia ranką į viršų, su į dangų nutaikytu smiliumi.“⁴²

„Mergaitė, kuri žengė į mišką (beveik dešimtmetė, aukšta savo amžiui), svėrė keturiasdešimt keturis kilogramus. Mergaitė, kuri po savaitės sliūkino per retomis pušimis apaugusią kalvą, nebūtų svėrusi daugiau trisdešimt penkių. Jos veidas sutino nuo uodų įkandimų, virš kairio burnos kampelio iškilo raudonas spuogas. Rankos tapo kaip pagaliukai. Pati nepastebėdama ji nuolat tempė į viršų smunkančius džinsus. Dažnai niūniavo savo mėgstamą dainelę … Ir atrodė kaip jauniausia pasaulio heroino mėgėja.“⁴³ Triša geriausiai prisiminė „Red soks“ rungtynių reportažus, Oklende komanda laimėjo dvejas rungtynes ir abu kartus Tomas Gordonas išlaikė pergalę.

Mergaitės paieškos buvo tęsiamos, tačiau jau niekas nebesitikėjo jos rasti gyvos. Gatvės žibintų, automobilių, alsfaltuotų kelių pasauliui Triša jau buvo mirusi. Vyras, pirmas žmogus, kurį Triša sutiko per paskutines devynias dienas, taip buvo sukrėstas pamatyto vaizdo, kad policijai prisipažino, jog su stambaus kalibro karabinu norėjo nušauti elnią, nors iki medžioklės sezono dar ir toli.

Trišai buvo dvigubas plaučių uždegimas ir ji negalėjo kalbėti. Tačiau pamačiusi savo firminę „Red soks“ kepuraitę su Tomo Gordono parašu ant snapelio, nusitrynusiu po miške praleisto laiko, žvilgsniu paprašė tėčio ją paduoti. „Triša pabarbeno pirštų pagalvėlėmis per snapelį, o tada iškėlė smilių į lubas. Šypsena, kuri nušvito tėčio veide, pasakė jai, kad tikslas pasiektas. Triša užmerkė akis ir užsnūdo žinodama, kad ją suprato. Ji išlaikė pergalingą rezultatą. Žaidimas baigtas.“⁴⁴

Atrodo kone religinis lietuvių krepšinio garbinimas nėra unikalus reiškinys šiame pasaulyje.

Nugalėtojas

„Pergalė – amerikietiškos psichologijos pagrindas. Kaip pasakė futbolo treneris Vins Lombardi, „Pergalė – ne svarbiausias dalykas, tai vienintelis svarbus dalykas.“. Bet kuris įvykis amerikiečio gyvenime, nuo išleistuvių vakaro iki vedybų arba automobilio pirkimo, organizuotas taip, kad kas nors nugalėtų arba bent jau galėtų aplenkti visus likusius.“ (S. Faul)

S. Kingas romane „Maratonas“ (The long walk) pergalė yra vienintelė išgyvenimo sąlyga. Kiekvienais metais gegužės 1-ąją Meine 100 vaikinų ne vyresnių nei aštuoniolikos metų iš visų Valstijų, praėję giežtą fizinę ir intelektualinę atranką (patenka 1 iš 50) pradeda kovą dėl Prizo (bet kokio noro išpildymas).

Žaidimo sąlygos paprastos: vaikinai juda keliu ne mažesniu nei 4 mylios per valandą greičiu. Judantis mažesniu greičiu gauna įspėjimą, jeigu per 30 sekundžių jis nepasiekia reikiamo greičio gauna antrą įspėjimą, po trečio įspėjimo dalyvis, nevykdantis žaidimo sąlygų gauna bilietą – jis yra nušaunamas. Tačiau jeigu dalyvis per valandą negauna įspėjimų, vienas iš įspėjimų panaikinamas. Maratono eigą kontroliuoja kareiviai su karabinais.

Kiekvieną rytą 9 val. dalyviai gauna diržą su maistu. Gertuvę su vandeniu kareiviai duoda pareikalavus dalyviui. Maratonas nestabdomas nė minutei.

Tai populiariausias žaidimas Valstijose ir jame dalyvauti didelė garbė. Totalizatoriuje sukasi daugiau nei du milijardai dolerių, bet iki 200 mylios (arba 50 žaidimo valandos) žiūrovų bei televizijos dalyvavimas ribojamas. Tačiau po to maratonininkai juda tarp minios žiūrovų.

47 numeris Rėjus Garetis, vienintelis vaikinas iš Meino, gana greitai suranda sau pakeleivius, pradžioje tai Makraisas ir Beikeris. Visiems jiems rūpi, kada pirmasis dalyvis gaus bilietą ir kas juo bus. Buvo po vienuoliktos penkios minutės Garetis galvojo, kad jie, ko gero, pasiekė rekordą. „Jie visi žinojo … tuoj Kerlis užsidirbs bilietą. … Garetis stebėjo Kerlį. Jis privalėjo. Mojuojantys žiūrovai nutilo … Iššovė keturi karabinai. … Kampuota, spuoguota Kerlio galva pradingo kraujo, smegenų ir kaukolės dalelių mišinyje. …Dabar jau 99, – nesveikai mąstė Garetis. …Stebinsas perlipo kūną.“⁴⁵

Garetis pavargo, jis iš pradžių net nesuvokė išgirdęs „Antras įspėjimas 47-am“, kad tai skirta jam, o juk antrą berniuką nušovė vien dėlto, kad jis lėtino greitį. Buvo be dvidešimt devynios vakaro. „Staiga priekyje berniukas, vardu Larsonas, 60-as numeris, atsisėdo ant kelio. … Aš tik ilsiuosi. Juk neįmanoma visą laiką eiti. … dabar jis susipras, pamanė Garetis … Šūvis.“⁴⁶ Jų liko devyniasdešimt trys ir jie toliau kopė į kalvą.

Aušra Garetį pakerėjo, jie nuėjo apie aštuoniasdešimt mylių ir tarp jų jau nebebuvo dvidešimt septynių. Neišlaikė Makraiso nervai ir jis puolė prie kareivių visureigio. „Staiga nieko nesuprasdamas Garetis apsisuko ir pasileido atgal, gaudamas įspėjimą, bet tik viena sąmonės dalis išgirdo jį. Kareiviai jau taikėsi į Makraisą. … Jiedu žingsniavo dviese. Kiti dalyviai bent jau kol kas laikėsi atokiau. Makraisas pasikarščiavo, ir Garetis savotiškai taip pat: pasileisdamas prie Makraiso, jis nusižengė geriausiems savo interesams. O juk Pitas galėjo tapti dvidešimt aštuntuoju. … – Visi pralaimi, – pakartojo Makraisas. – Geriau patikėk tuo.“⁴⁷

„Kuo greičiau Harknesas nebegalės paeiti, tuo greičiau Garečiui nebereikės eiti. Tokia paprasta tiesa. Tokia logika. Harknesas priklausė grupei į kurią įėjo ir pats Garetis. Jis buvo jų klano dalis; stebuklingo rato, kuriam priklausė ir Garetis, dalis. Ir jei galima sunaikinti vieną šio rato dalį, vadinasi galima sunaikinti ir bet kurią kitą.“⁴⁸

„Jau dvi valandos Olsonas nepratarė nė žodžio. Nepalietė ir savo naujosios gertuvės. Jis ten, – mąstė Garetis, – nėra jokios abejonės. Ten, kur, pasak Stebinso, po kurio laiko atsidursime visi. Kiek giliai jis pasinėrė į save? … Jis slepiasi tamsoje ir nebegali iškilti.“⁴⁹

Maratono dalyvius buvo draudžiama vaišinti, bet vienas prekeivis arbūzais po susistumdymo su policininkais sugebėjo kelias riekes numesti į kelią. Vieni dalyviai jas pagavo ore, kiti nepaisydami įspėjimų pakėlė jas nuo kelio. Visi dalyviai (daugiau nei šešiasdešimt) gavo savo dalį. Kai paaiškėjo, kad Skremas sunkiai serga ir jo nėščia žmona liks viena, visi dalyviai, jeigu nugalės, pažadėjo pasirūpinti ja. O Makraisas atsiskaitė su Garetu, taip pat išgelbėdamas jam gyvybę.

„Po truputi ėmė pūstis žarnos. Greitai jas teks ištuštinti. Nuo šios minties Garetis net sugriežė protiniais dantimis. Žmonės rodys pirštais ir juoksis. Jis išsituštins gatvėje it koks mišrūnas šuo, o tada žmonės surinks jo šūdą popierinėmis servetėlėmis ir įsidės į buteliukus kaip suvenyrą. Atrodo neįtikėtina, kad žmonės galėtų taip daryti, bet, deja, taip dažnai nutikdavo.“⁵⁰

Ne vienas vaikinas mirė nuo saulės smūgio, buvo ir išprotėjusių, Olsonas, kai gavo bilietą, buvo žilas. Prasidėjo ketvirtoji diena. Liko tik dvidešimt šeši. Pasak Makraiso, „Mūsiškių irgi liko nedaug. Muškietininkų. Tu, aš, Beikeris, Abraomas, Kolis Parkeris. Ir Stebinsas. Jei nori jį priskaičiuoti. Ir kodėl gi ne? … Šeši muškietininkai ir dvidešimt ginklanešių.“⁵¹

Garetis pasiekė gimtąjį miestą, kur tarp žiūrovų turėjo būti mama ir jo mergina Džeinė. Garetis veržėsi prie Džeinės, Makraisas jį stabdė, kareivis paskelbė abiems įspėjimus. „Tu tikriausiai labai nekenti jos! – į ausį sušuko Makraisas. – Ko tu nori? Mirti, žinodamas, kad jas abi aptaškys tavo pasmirdusiu krauju?“⁵²

Vėliau vaikinai sutarė, kad jie vienas kitam nebepadės, nors Garetis ir buvo skolingas Makraisui, jausdamas gėdą, jis sutiko. Penktosios dienos ryte jų bebuvo tik devyni. Į Masačiusetsą jie įžengė septyniese. Beikeriui pradėjo bėgti kraujas. Tačiau jis išsilaikė ilgiau nei kiti trys. Su Beikeriu tęsė kelionę Garetis, Makraisas ir Stebinsas. Beikeris prieš mirtį paprašė Garečio, kad jis, jeigu laimės, jį palaidotų švininiame karste, nes jo gimtojoje Luizianoje kapų žiurkės medinius karstus pragraužia ir ėda lavonus.

Iki Bostono liko keturiasdešimt kilometrų. Makraisas turėjo tris, Garetis – du, o Stebinsas nė vieno įspėjimo. Jie ėjo greta. Garetis jiems sekė pasaką. „Makraisas panarinta galva užmigęs žingsniavo minios link. … – Palik jį ramybėj, – tarė Stebinsas. – Tu pažadėjai kaip ir mes visi. – Eik velniop, – atrėžė Garetis ir nėrė tiesiai prie Makraiso. … Atsisėdo ant kelio ir sukryžiavo kojas. Makraisas atrodė it pasaulio sunaikintas vienuolis.“⁵³

Po kelių valandų Garetis suprato, kad Stebinso įveikti neįmanoma ir jis nebevalioja tęsti Maratono. Jis pasivijo Stebinsą ir šis krito negyvas. Kareiviai iššovė jau į mirusį Stebinsą, o minia sveikino Garetį. „Jis buvo ne vienas, Visai iš arti jam mojo tamsi figūra. Ji atrodė pažįstama. Dar truputi priartėjus, būtų galima įžvelgti jos veido bruožus. Kurio jis dar nenugalėjo? … Garetis artėjo prie tamsios figūros. Ir kai ranka palietė jo petį, Garetis surado jėgų pasileisti tekinas.“⁵⁴

Senas anekdotas. 1990 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Blokada. Aukščiausioji Taryba svarsto ką daryti. Staiga pašoka Zigmas Vaišvila ir pasiūlo paskelbti karą Sovietų Sąjungai. Deputatai kolegos nusprendė, kad nuo įtampos Zigmui pasimaišė protas. Tačiau Zigmas turi savo argumentų. Rusai prie Poltavos švedus sumušė, Napoleoną nugalėjo, fašistinę Vokietiją sutriuškino. Pažiūrėkit, kaip dabar gyvena švedai, prancūzai ir vokiečiai. Deputatai su Zigmo argumentais sutiko ir nusprendė pasiūlymui pritarti. Tačiau balsavimą sustabdė Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasidomėjęs, o kas bus, jeigu nugalėsim.

Nevykėlis („lūzeris“)

„Amerikiečiams labai svarbu būti kiečiausiais. Visiškai nesvarbu kokį žaidimą jūs žaidžiate. Nesvarbu netgi, ar jūs laimėjote, ar pralaimėjote. Svarbu, kaip jūs atrodote, laimėjusiu ar pralaimėjusiu, teisingiau, ar jūs atrodote laimėjusiu. … Atvirkštinė amerikietiško optimizmo pusė yra nepasitikėjimo savimi jausmas ir vidinė įtampa … Amerikiečiai paniškai bijo visokių gyvenimiškų netikėtumų. Bijo, kad jų vaikai išaugs banditais, pornožvaigždėmis, ar, neduok Dieve, politikais. Bijo, kad žalios austrės pakenks jų sveikatai, kad kaimynas daugiau uždirba, kad jie serga vėžiu.“ (S. Faul)

Neprisimenu S. Kingo kūrinio, o aš jų perskaičiau apie penkiasdešimt, kurio herojus būtų supermenas. Dažniausiai jo kūrinių veikėjai yra vaikai, gali būti pensininkai, neįgalieji arba paprasčiausiai nevykėliai, geriausiu atveju, nieko neišsiskiriantys vidutiniai amerikiečiai.

Todėl S. Kingo požiūriui į sėkmę garbinamai Amerikoje tiktų pristatyti beveik bet kuris jo kūrinys. Tačiau S. Kingo kūrybos pristatymas be „Tamsiojo bokšto“ ciklo aptarimo būtų tikrai nepilnavertis. „Matote, šitas darbas – mano paties bokštas; tie žmonės apsėdo mane ypač Rolandas. … Aš tik žinau, kad tas pasakojimas jau septyniolika metų vis pasikviečia mane. …Stephen King, 1986 gruodžio 1d.“⁵⁵ Taip rašytojas rašė baigęs tik antrąją iš septynių ciklo knygų.⁵⁶

Šiuo atveju aš nesigilinsiu į siužetą ir tik pabandysiu charakterizuoti keturis pagrindinius romanų ciklo veikėjus. Šauliui Rolandui burtininkas meta septynias Taros kortos ir keturios iš jų apibūdina patį Rolandą ir tris jo būsimus bendražygius.

„- Tu esi paskutinis pasaulyje nuotykių ieškotojas. Paskutinis kryžiuotis. Kaip turėtum tuo didžiuotis, Rolandai. … Pakaruoklis …Tu, šauly esi Pakaruoklis, amžinai keliaujantis į savo tikslą per visas Hado duobes. Vieną pakeleivį jau nugramzdinai į duobę, tiesa?“⁵⁷

„- Jūreivis. Atkreipk dėmesį į lygią kaktą, beplaukius skruostus, širdgėlos sklidinas akis. Jis skęsta, šauly, ir niekas nenumeta jam virvės. Berniukas Džeikas“⁵⁸

Kalinys. „Štai ir trečioji korta. Ant jaunuolio peties tupi išsišiepęs babuinas. Jaunuolio galva pakelta, veidas iškreiptas siaubo. Geriau įsižiūrėjęs šaulys pamatė, kad beždžionė laiko rimbą.“⁵⁹

„Po to jis atvertė ketvirtą kortą. Joje ant rato sėdėjo moteris, apsigobusi galvą skara. Ji vienu metu verkė ir gudriai šypsojosi. – Šešėlių dama⁶⁰, – tarstelėjo vyras, – Tau neatrodo, kad ji dviveidė šauly? Taip ir yra. Tikras Janas.“⁶¹

Kalinys yra narkomanas Edis Dynas iš Niujorko. Šaulys jį ištraukia iš narkomafijos nagų. „Edis tarėsi pavogęs savo brolio gyvenimą. Henris taip pat tuo tikėjo, o gal buvo įtikintas …Henris nesportavo mokykloje, nes negalėjo likti treniruotėse. Jis turėjo rūpintis Edžiu. Žinoma, tas faktas, kad Henris buvo nerangus, nekoordinuotas ir nesidomėjo sportu, neturėjo reikšmės.“⁶² Taip Edis tapo visam gyvenimui skolingu savo vyresniajam broliui Henriui. Po karo Vietname Henris grįžo netekęs kojos žemiau kelio. Edis sužinojęs, kad brolis vartoja heroiną sukėlė triukšmą. Tačiau po dviejų savaičių šniaukštė kartu su Henriu, niekaip nesuprasdamas, kodėl kėlė tokį triukšmą, juk tai tik uostymas. Aptikus brolį su švirkštu istorija pasikartojo ir po pusės metų Edis pirmą kartą pamėgino pats susišvirkšti.

„Kitas žmogus, ne toks pragmatiškas ir linkęs į apsvarstymus, būtų paklausęs savęs (jeigu ne garsiai): Kodėl šitas? Kodėl reikia pradėti nuo šito žmogaus? Nuo žmogaus, kuris yra vien įsikūnijusi silpnybė, beprotybė ir net pasmerkimas?“⁶³

Šešėlių dama. „Išvertus iš žargono, Adleris pasakė maždaug taip: „Tikras šizofrenikas – jeigu toks apskritai egzistuoja, – tai bet kurios lyties žmogus, kuris ne tik nežino apie jame gyvenantį kitą asmenį, bet ir neįtaria, kad jos ar jo gyvenime kažkas negerai.“ Adleriui vertėtų susitikti su Deta Volker ir Odeta Holms.“⁶⁴

„Iki nelaimingo įvykio metro Detos Volker sąmonė iškilo į paviršių tik kelis kartus – kaip kokie atskiri koraliniai rifai, kurie iš tiesų yra vieno ilgo archipelago stuburkauliai. Odeta visai neįtarė apie Detą, o Deta nežinojo kad yra kažkokia Odeta…“⁶⁵

1959 rugpjūčio 19 dieną „Daili jauna juodaodė, vilkinti džinsais, chaki spalvos marškiniais laukė traukinio į gyvenamuosius rajonus. Kažkas ją pastūmė. … Ji mėgino nuropoti nuo tako … mašinistas pastebėjo moterį ir ėmė stabdyti … Tačiau buvo per vėlu, per vėlu jam, per vėlu jai. Plieniniai garvežio ratai nupjovė kojas virš kelių.“⁶⁶⁶⁷

„Deta Volker … gyveno apsilupinėjusio daugiaaukščio palėpėje … Odeta neįtarė apie palėpę, o Deta nežinojo apie penthausą, ir vienintelis žmogus, kuris įtarė kažką negero, buvo Endrius Finis, vairuotojas. … Kartais Odeta pradingdavo. Tai trukdavo nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Praeitą vasarą ji buvo prasmegusi trims savaitėms…“⁶⁸

„… ji buvo dar ir turtinga nigerė … Amerikos publikai ji buvo žinoma ne blogiau už … Martiną Liuterį Kingą … jos veidas puikavosi ant „Time“ viršelio … buvo vienintelė „Holms Dental Industries“ paveldėtoja, kurios dvylika fabrikų …“⁶⁹

„Iki nelaimingo atsitikimo Odeta dažniausiai kontroliavo situaciją, bet po jo Deta Volkers ėmė reikštis vis daugiau, o labiausiai jai patiko vagiliauti. Svarbiausia buvo pats vogimo procesas.“⁷⁰

„- Na, taip, Rolandai neblogą komandą surinksi, – ištarė Edis suglumęs. – Pirmiausia prisišauki eilinį baltąjį narkomaną, po to surandi eilinę juodąją vagiš…“⁷¹

Jūreivis. „Džonas Džeikas Čambersas … Kaip vienuolikos metų šeštokas, jis buvo smulkus, ir žmonės pamatę Džeiką pirmą kartą, palaikydavo jį jaunesniu. Tiesa sakant, dar prieš metus jį neretai supainiodavo su mergaite.“⁷²

„Atsakyti tėvui nereikėjo, nes šis su visais – savo žmona taip pat, elgėsi kaip su savo pavaldiniais TV tinkluose, kur dirbo programuotoju ir turėjo didžiulį autoritetą. Užteko klausytis, linksėti tinkamose vietose, ir po kurio laiko jis leisdavo eiti.“⁷³

„Kai motina priėjo, Džeikas sugavo jos žvilgsnį ir suprato, kad misis Čambers po pietų išgėrė mažiausiai tris valiumo tabletes. Gal net keturias. Abu tėvai šventai tikėjo, kad chemija padeda gyventi.“⁷⁴

„Tikriausiai tėvai juo didžiavosi, nors Džeikas matydavo juos taip retai, jog nebuvo tuo tikras. Kai grįždavo iš mokyklos paprastai nieko be Gretos Šou, namų šeimininkė, nerasdavo. Todėl savo pažymius galėdavo parodyti tik jai.“⁷⁵

Ir ši kompanija, pagal S. Kingą, turi išgelbėti pasaulį, nei daugiau, nei mažiau. Sunku patikėti?

Sovietų Sąjungos žlugimo galimybe be išorinio poveikio netikėjo nė vienas sovietologas.⁷⁶ Aš išauklėtas istorinio determinizmo teorijos 1990 metais Lietuvos nepriklausomybės faktu neabejojau. Jos pripažinimas man buvo tik objektyvių aplinkybių ir Lietuvos politikų, pirmiausiai V. Landsbergio, gebėjimų klausimas. Vienoje diskusijoje su profesoriumi istoriku pareiškiau, kad Lietuva neturi savo Šarlio de Golio, kuris tai jau tikrai išspręstų nepriklausomybės pripažinimo problemą. Profesorius pasakė; „Kokia tauta, toks ir Šarlis de Golis“.. Dabar iš dvidešimties metų perspektyvos galiu pasakyti, kad, mano nemėgstamas, V. Landsbergis sukūrė ne mažesnį stebuklą nei Š. de Golis.⁷⁷

Vietoj išvadų

Jau turbūt supratote, kad amerikiečiai mažai kuo skiriasi nuo lietuvių, nebent nemoka lietuviškai ir jų vonios kambariai geresni. O šiaip tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jų firminis „čizas“ tik slepia problemas, kurias atvirai demonstruoja, pasak žiniasklaidos, niūrus lietuvio snukis.

Mano nuomone, S. Kingo kūryba – tai protestas prieš reklaminį komiksinį herojų, galintį išspręsti bet kokią problemą. Ne visi mes galime būti supermenais ar pasaulio mis, todėl S. Kingas mums ir artimas.

Jokios abejonės, kad S. Kingas nebūtų populiarus, jeigu jo kūryba neigtų jo skaitytojų habitusą. O jis tik myli Naująją Angliją ir jankius, Ameriką ir amerikiečius, jis apskritai myli žmones ir nereikalauja iš jų neįmanomo,⁷⁸

Jus galbūt išvargino nuolatinis S. Kingo citavimas, tačiau mano nuostata buvo, kad rašytojas turi kalbėti pats už save ir pristatant jo poziciją mano interpretacijų turi būti kuo mažiau. Nežinau, kiek sėkmingai man pavyko įgyvendinti šį principą.

P.S. Tik rašydamas šį straipsnį suvokiau, kad S. Kingas ne tik nepatenkintas šiuo pasauliu, bet, ir netiki, jog jį gali pakeisti jankiai, ar net amerikiečiai. Tačiau, kad Šaulys Rolandas atsiras, jis neabejoja. Tai, ko gero, bus ne amerikietis, nes paskutinis Amerikos šaulys, pasak S. Kingo, buvo Džonas Kenedis.⁷⁹

Pašalietis

Vilnius 2012.10.28

IŠNAŠOS