Drugelis ant marškinių apykaklės

Tęsdami draugystę su Vytauto Didžiojo universiteto kultūros žurnalu „Sesija“, šią savaitę publikuojame Humanitarinių mokslų fakulteto Etnologijos katedros docentės Egidijos Ramanauskaitės Kiškinos tekstą apie hipių subkultūrą sovietmečio Lietuvoje.

Drugelio sparnelio plastelėjimo alegorija žinoma chaoso teorijos kūrėjams ir pasekėjams. Šia alegorija apibūdinama pradinė situacija, kai nežymus pirminis veiksnys gali ateityje turėti akivaizdžiai matomas pasekmes.

Įsivaizduokime pasaulio visuomenę, kuri sudaryta iš didelių ir mažų bendruomenių bei pavienių asmenų. Kultūros teoretikai heterogeniškos visuomenės sferos apibūdinimui neretai naudoja voke patalpintų balionėlių įvaizdžius (žr. J. Fornäs Cultural Theory and Late Modernity, 1995, p. 51). Taigi bendruomenės, maži ir didesni balionėliai, plūduriuoja socialinėje kultūrinėje pasaulio erdvėje. Ši erdvė pilna įdomių idėjų, netikėtų minčių ir veiksmų. Kiekviena mintis ar naujas pavyzdys gali suteikti impulsą, iš kurio visai nelauktai gali kilti naujas kultūrinis sumanymas, o po kurio laiko, kai šis sumanymas bus perduotas ir kitiems bendraminčiams – naujas kultūros stilius, kryptis, net srovė… Plastelėjęs sparneliu, drugelis netikėta kryptimi pasuko ir sovietmečio Kauno jaunimo gyvenimą. Taigi prielaida, kad net pati netikėčiausia mintis gali būti pasėta bet kurioje visuomenėje, nepriklausomai nuo santvarkos ar kultūrinės tapatybės, neatrodo jau tokia netikėta. Atrodytų, jog sovietmečiu drugelis paprasčiausiai turėjo patekti už grotų. Tačiau procesai pakrypo sudėtingesne linkme.

Jaunimo kultūrinės laisvės idėja į sovietmečio Kauno jaunimo sąmonę įsisuko apie 1967 – uosius, kai iš lūpų į lūpas bei per skurdokus sovietmečio ideologų blokuojamus Anglijos ir JAV žiniasklaidos kanalus atėjo žinia apie roko muziką ir laisvamanius hipius. Ilgainiui ši muzika ir kultūra ne tik tapo plačiai žinomos, bet ir turėjo įtakos ateities jaunimo subkultūrų raidai.

Subkultūrinė virtualybė

Natūraliai kyla klausimas – ar ir kaip hipiai sugebėjo sovietmečiu atsirasti ir išlikti? Jaunimas hipių būseną ir įvaizdžius sukūrė ir palaikė bendraudami, negana to, jie savo subkultūrinę idėją sugebėjo paversti realia socialine galia. Bendraudami tarpusavyje, žmonės sukuria naujas simbolines prasmes, iš kurių konstruoja savo trokštamą gyvenamąjį pasaulį. Taip atsiranda ir naujos vertybės bei įsisąmoninamas subkultūrinis tapatumas.

Nors nuo bohemiško hipiavimo Kauno miesto sode praėjo daugiau negu 40 metų, kalbinti respondentai išlaikė atmintyje pirmuosius įspūdžius: „…buvo svarbus išorinis efektas: muzika, ritmai, viršelis celofanuotas, išvaizda. Visa kita buvo įsivaizduojama“. Vaizduotė padėjo jiems kurti originalią hipio tapatybę. Hipiška būsena buvo atrandama klausant Vakarų radijo, vartant lenkų ir čekų muzikinius žurnalus, kuriuos buvo galima gauti Kaune, skaitant Keruaką, keliaujant į Rygą, Taliną; lankantis jaunimo muzikos koncertuose, vadintuose „popsession“, bendraujant „plotuose“, klausant muziką, auginant plaukus, nešiojant džinsus ir marškinius su gėlėmis, tačiau svarbiausia – mokantis mąstyti. Jie norėjo būt panašūs į Vakarų hipius, norėjo groti kaip jie, rašė eilėraščius. Muzika ir įvaizdžiai juos pakerėjo. „Siuvomės drabužius su gėlėmis ant kelnių ir užrašais apie meilę, dalijome Rotušės aikštėje praeiviams gėles, „leidome” muzikinius albumus, rašinėjome ant sienų „Love Street“, Rotušėje prie kampo – „Flower City“. Kai jie pradeda burtis į didesnius sambūrius Miesto sode, tampa matomi to meto visuomenei. Kadangi kultūrinė idėja neatitiko santvarkos ideologijos, šis prieštaravimas sukūrė sovietmečiui įprastus socialinės galios santykius.

Aplinka atrodė kontrastingai

Kaip gi jie matė aplinką? Pasak respondento, plačioji visuomenė jam buvo panaši į „kvadratinius žmones“, kuriems nieko nereikia, jie mąsto vienodai: tai – skusti mušeikos gatvėse ir autobusuose, mokytojai ir net tėvai, kurie „parduodavo“, labai griežtai prižiūrėjo, dauguma jų gyveno dvilypį gyvenimą. Respondento nuomone, jų pasirinkimas buvo arba tapti „pilkais kvadratiniais“, kaip dauguma, arba būti „netoleruotinais žmonėmis“. Jie suprato dvigubą tėvų ir mokytojų gyvenimą: „Mes buvome tokie, kokie buvome, o jie turėjo dengti savo mintis“.

Septintame dešimtmetyje hipiai buvo kultūrinė mažuma, lyginant juos su Kauno mieste išplitusiomis jaunimo gaujomis. Kaune veikė Šančių, Vilijampolės, Senamiesčio ir kitų rajonų gaujos, kurios mušdavo miesto sode ant žolės mėgusius leisti laisvalaikį ilgaplaukius. „Galėjai būti išmestas ir autobuso, (…) gatvėje jie pagavę iškarpydavo plaukus“. Hipiai vengė šokių salių, buvo neįmanoma pasirodyti svetimo rajono vakarėlyje. Prievartą galėjai patirti tiesiog gatvėje.

Tačiau agresyviausia aplinka buvo „saugumas“, Lietuvoje vadintas KGB (ru. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti). Dėl išvaizdos hipius milicija išvarė iš Palangos, jie buvo sulaikyti, apieškomi. Pas vieną iš jų rado Smetonos kariuomenės generolo sagą su Vyčiu. Tai buvo pretekstas tolimesniems persekiojimams.

Mokykloje mokytojai pritardami ar nepritardami, bet atstovavo ideologiją, nes to reikalavo valdžia. Istorijos mokytojai nutylėdavo Lietuvos istorijos faktus, kuriuos mokiniai žinojo iš savo šeimų. Namuose vakarais buvo klausoma politinių laidų per BBC, po to buvo transliuojama muzika.

Jaunimas žinojo politinius įvykius, vykusius Čekoslovakijoje, kai 1968 m. rugpjūčio mėn. buvo įvesta sovietų kariuomenė slopinti užgimstančią Čekoslovakijos demokratiją. Tai buvo stebėjimas iš šalies, kuris kėlė klausimus, tačiau negilino tiesioginės patirties.

Pasak grupės nario, pirmąjį rimtesnį tiesioginį kontaktą su KGB jis patyrė, kai 10 kl. metė vidurinę mokyklą, nuėjo dirbti ir nestojo mokytis į vakarinę (1969 m.). Buvo pritaikytas tradicinis KGB jaunimo lojalumo valdžiai organizavimo scenarijus: pasiūlyta padėti įstoti mokytis į universitetą mainais už informacijos teikimą apie jaunimo elgesį: kas klijuoja antisovietinius lapelius ant miesto sienų, kas užrašė „Laisvę Čekoslovakijai“ ir panašiai.

Reakcija į išorės poveikius

Kiekvienas grupės narys savaip reagavo į sovietinę aplinką. Vieni jautėsi užsiskendę nuo aplinkos, gyveno savo vaizduotės pasaulyje. Nuolat susiduriant su saugumo spaudimu, neretam iškildavo „laisvo paralelinio pasaulio“ įvaizdis, atsirasdavo dar stipresnis savivertės suvokimas. Pasak respondento, „išorinis pasaulis jam neegzistavo. Išorinis pasaulis buvo siejamas su nemaloniais konfliktais ir su milicija“. Buvo stengiamasi per tarybines šventes išvykti iš miesto ir gyventi kitokį gyvenimą uždaruose rateliuose, išvengti atvirų susidūrimų su KGB. Kai kurie keliauja į hipių komuną, įsikūrusią Rygos miškuose, ten gyvenimas maksimaliai priartėja prie tikrų hipių gyvenimo. Jų bendraminčių daugėja, ir 1969-ųjų metų Rygos popsession dalyviai pirmą kartą supranta, jog jie yra jėga, nes jų jau yra daug.

Kiti į aplinką reaguoja ironiškai, santūriai. Pomėgis ironijai reiškėsi per antisovietinius anekdotus, kuriais buvo galima išreikšt savo požiūrį į santvarką. Ironija brandino ir nekonformizmą. Jaunimas išmoko atskirti „mes“ ir „jūs“ („sovietiniai“), kurie draudžia auginti plaukus, nuo kurių tenka slėpti generolo sagą su Vyčiu, ginti kunigaikštį Kęstutį, kai jį mokytoja vadino barbaru.

Kiti buvo bohemiški, hipiavimą suprato maksimaliai, dėl jo net metė mokyklą. Pasak respondento, jie įsivaizdavo, kad gali egzistuoti šalia komjaunimo, norėjo turėt savo pastatą, kur galėtų rinktis, užsiimti kūryba, pritraukti daugiau jaunimo. Jie manė, kad nieko blogo nedarė. Ne visi hipiai suprato, kodėl jie buvo persekiojami. Neretam yra tekę KGB skaityti savo eilėraščius. Tuomet nesuprato, kodėl jų šito prašė.

Dažnas iš jų savo hipiavimo tikslų siekė atvirai, konfrontavo su mokytojais, tėvais, atsisakė kirptis plaukus ir darė savaip. Išmestieji iš komjaunimo brandino naują protesto būseną.

Dabar įsivaizduokime šios grupės bendravimą po metų, kai ji jau įgijo priešiškos aplinkos patirtį. Patyrę aplinkos priešiškumą, jie labiau vertina tarpusavio bendravimą. Vienų gebėjimas mėgautis laisvės nuotaikomis žavi kitus, domimasi naujomis vertybėmis, atrandamos naujos tarpusavio bendravimo normos, aiškėja bendravimo su išorine aplinka tvarka. Kažkas iš jų, matydamas drąsų bendraminčio elgesį, nori jį palaikyti, tampa aktyvesniu. Tie, kurie atrodė ironiški ir santūrūs, išmoko būt prieraišūs ir išgyventi draugystės jausmą. Neretai hipiai grupės nariai tapdavo tikrais draugais. Toks tarpusavio palaikymas, žavėjimasis, draugystė padėjo dar toliau pasitraukti iš sisteminės aplinkos, ne tik sukurti savo subkultūrinę nišą, bet ir įgyti grupės valią.

Nauji galios santykių sprendimai

… Už tai, kad atsisakiau jiems dirbti, už tai, kad garsiai teigiau, jog sovietinėje imperijoje nėra jokios laisvės, kad Lietuva okupuota, 1971 m. buvau įkalintas po tuometiniais Kauno KGB rūmais. Buvau sumuštas banano rankenomis, o po to įgrūstas į geležinę dėžę. Ją, pradžioje pakėlę, mėtė žemėn. Man dvejose vietose buvo sudaužyti stuburo slanksteliai.

Arkadijus

Po Kalantos įvykių (1972 m.) neretas vėl patyrė brutalią sistemos prievartą – hipiai buvo suimami ir uždaromi beprotnamyje, karo ligoninėje, kalėjime. Beprotnamio kaliniams buvo leidžiami sveikatą luošinantys vaistai. Niekas kitas iš šio laikotarpio jaunimo nepatyrė tokios agresijos iš KGB.

Grupės nariai mato agresyvius KGB išpuolius prieš savo draugus. Mato, kaip draugai drąsiai ignoruoja juos skriaudžiančią aplinką. Jie mato ir sistemos elgesį savo pačių atžvilgiu. Kažkam iš jų atmintyje išliko klasės auklėtoja, kuri, jam baigiant aštuonias klases, į charakteristiką įrašė „priešiškas santvarkai“ ir taip užkirto kelią toliau mokytis. Kiti prisimena 1971 m. popsession, po kurio „Raganių“ grupei užsidarė visos miesto šokių salės ir teko groti blogiausios reputacijos darbininkų klube. Kitiems iškyla prisiminimai, kaip jų akyse milicininkas ant motociklo pavijo Laisvės alėja ėjusį ilgaplaukį draugą ir prieš jį panaudojo jėgą (sumušė bananu) dėl jo išvaizdos – ilgų plaukų. Kiekvienas turėjo ir asmeninių kontaktų su KGB. Nenuostabu, kad šioje situacijoje suvokiamas nesaugumo jausmas. Ar nekyla destrukcijos pavojus „aš – hipis“ būsenai? Nenuostabu, kad nuolat patirianti spaudimą grupė gali atsidurti ant dvasinio nuosmukio ribos, tačiau taip neįvyksta. Bendravimo miesto sode patirtis, muzikos, literatūros, teatro pomėgis, domėjimasis meilės ir pacifizmo idėjomis formavo supratimą, jog jie geresni ne tik už daugelį bendraamžių, bet ir už suaugusius, kurie elgiasi agresyviai jau vien dėl to, kad jie renkas kitokį gyvenimo kelią. Kiekvienas iš jų paminėjo jiems svarbią mintį: „Mes buvome, ir tuomet supratome, kad esam geresni, intelektualesni už kitus“. Jie jautė, jog plačiau mąstė, nes daug skaitydavo. Norėjo, kad aplinka jų neatstumtų, kad suprastų. Šios idėjos vienijo ir žadino veikti. Turint galvoje jaunimo poreikį maištauti prieš suaugusiųjų peršamą elgesio kultūrą, galima nesunkiai nuspėti grupės vidaus ryšio tvirtėjimo procesus.

Kelionė laiko mašina

Mūsų dienomis apstu naujųjų religinių grupių, įvairaus skonio subkultūrų, įskaitant neohipius, pankus, gotus, skinhedus ir daugelį kitų. Veikiantys globalioje kultūrinėje erdvėje žmonės laisvai dalijasi idėjomis ir vertybėmis, kuria įvairius gyvenimo stilius, klauso įvairią muziką, laisvai pasirenka savo įvaizdžius, savarankiškai organizuoja buitį, rašo ir skaito skirtingų siužetų knygas, jie turi nevaržomas galimybes mąstyti ir aprėpti čia pat esantį, ranka pasiekiamą pasaulį.

Nepaisant to, naudinga pamėginti palyginti sovietmečio ir šių dienų socialinius kontekstus bei kultūrines grupes. Kaip elgiasi aplinka ir kaip elgiasi grupės? Nors gyvename kitokioje santvarkoje, žmonių tarpusavio santykiuose nesunku įžvelgti panašumų. 7-tojo dešimtmečio Kauno hipių tyrimai liudija, jog kultūrinių grupių, kurios pasiūlo naujas kultūrines vertybes, atžvilgiu neretai buvo naudojamas psichologinis spaudimas, fizinė prievarta. Ideologinės sistemos sergėtojai turėjo galią naikinti kitaip mąstančius. Nūdienos visuomenėje, kuri laiko save demokratiška, įvairių subkultūrinių grupių nariai taip pat neretai sulaukia nepritarimo, dėl kitokių vertybių jiems trukdoma veikti, tenka patirti net smurtą. Visuomenė linkusi stratifikuoti save vertybių ir gyvenimo stilių pagrindu bei brėžti naujas ribas tarp savo ir svetimo.

Šio straipsnio pagrindinis herojus – drugelis – prisimena save tūnantį ant hipio marškinių apykaklės ir besimėgaujantį „Bitlų“ dainomis apie meilę, kurios jau turėjo prisipildyt pilnas pasaulis… Kodėl gi procesai tokie nenuspėjami?

 

Šio teksto pagrindu tapo Kauno miesto sode hipiavusių bendraminčių Džyzos, Kristupo, Visvaldo, Arkadijaus ir Ričardo prisiminimai.

Nuotraukos iš asmeninio Arkadijaus Vinokuro archyvo.

www.vdusesija.lt