Ką reiškia būti senu Lietuvoje?

Prieš kelias savaites vaikščiodama Porto gatvėmis ir matydama nemažai pasitempusių, pasitikinčiais žvilgsniais moteris nulydinčių šešiasdešimtmečių (ir vyresnių) apmaudžiai paklausiau savo kompanionės, kodėl jie čia tokie žavumu trykštantys, savo galimybėmis neabejojantys, Lietuvoje iškart būtų apšaukti senais iškrypėliais, kuriems dairytis į moteris nebepridera?

Tikriausiai todėl, kad senėjimo tapatumas Lietuvoje visų pirma siejamas su chronologiniu amžiumi ir apibrėžiamas labiau negatyviai, dažniausiai jį siejant su socialinio statuso, vaidmenų ir vertės praradimu, silpstančia sveikata ir nykimu. Galbūt todėl, kad masinės medijos ženkliai prisideda prie senatvės stigmos konstravimo ignoruodamos ir marginalizuodamos vyresnio amžiaus žmones, kurdamos jų, kaip aukų, įvaizdį, o senėjimą tapatindamos su kūno nykimu, susidevėjimu bei ligomis. Gal todėl, kad 60 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai dažniau nei jaunesni ir dažniau nei pažengusių Vakarų šalių vyresnio amžiaus žmonės dėl amžiaus patiria išankstinį priešiškumą, nepagarbų ir netinkamą elgesį. Galbūt todėl, kad didelė dalis Lietuvos vyresnio amžiaus gyventojų  per pastaruosius metus yra patyrę priešišką bei nepagarbų elgesį.

Būtent tokias tendencijas parodė š.m. rugsėjo 28 d. sociologės Gražinos Rapolienės apginta disertacija „Ar senatvė stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“, kurioje autorė išsikėlė tokius klausimus: ką reiškia būti senu Lietuvoje? Koks pagyvenusio žmogaus tapatumas? Ar senatvė Lietuvoje yra stigma?

Tam, kad atsakytų į minėtus klausimus sociologė pasitelkė tris metodus: Lietuvos viešojo diskurso analizę, giluminius interviu su pagyvenusiais žmonėmis bei kiekybinio tyrimo – tarptautinio Europos socialinio tyrimo –  duomenų analizę.

Atsakymų į klausimus, koks senatvės tapatumas konstruojamas Lietuvos viešajame diskurse, ar ji stigmatizuojama, tyrėja ieškojo analizuodama 2007 metų „Delfi“ publikacijas (N=1106) apie vyresnio amžiaus žmones, jų įvaizdžius. Norėdama patikrinti šių įvaizdžių gyvybingumą pačių senyvo amžiaus žmonių grupėje  Gražina atliko 24 giluminius interviu su 58 – 96 metų Vilniaus gyventojais. Kiekybinio tyrimo (kurio metu 2009 metais „Baltijos tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, N=2002) duomenų analizė buvo naudojama siekiant išsiaiškinti vyraujančias Lietuvos gyventojų nuomones bei įprastą elgesį vyresnio amžiaus žmonių atžvilgiu, jo paplitimą.

Norintys susipažinti su visa disertacija, spauskite čia, o aš siūlau mini-interviu su jos autore.

Kaip jauteisi atsibudusi pirmąjį rytą po disertacijos apsigynimo? Ką veikei likusią dieną?

Kiek pamenu, miegojau ilgiau nei pastaruosius du mėn. – berods iki 9. Nenubudau paryčiais ir nedėliojau darbų, kaip kad tapo įprasta pastaruoju metu. Jaučiau palengvėjimą. Man norėjosi švęsti. Dieną pradėjau lengva rutina – ką darom kiekvieną šeštadienį – kambarių valymu, skalbimu ir pan., o vėliau nuėjom su šeima ir tėvais papietauti į restoraną, pasivaikščioti.

Trumpai apibūdink, apie ką buvo Tavo disertacija? Kokie darbe atrasti dalykai Tave nustebino labiausiai, nebūtinai kaip sociologę, bet kaip paprastą žmogų iš gatvės?

Disertacija stengiausi išsiaiškinti, ką reiškia senti, būti senu. Analizavau, kaip senus žmones ir senėjimą vaizduoja masinės medijos, kaip senėjimą patiria patys vyresnio amžiaus žmonės ir kokios yra platesnės visuomenės nuostatos jų atžvilgiu.

Skaitydama daug žiniasklaidos tekstų, ėmiau atpažinti jų šabloniškumą. To nejauti, kai skaitai mažesnėmis porcijomis. Vėliau pati ėmiau mažiau laiko skirti informavimo priemonėms, virtualiems dalykams, ir daugiau – gyviems, tiesioginiam bendravimui su žmonėmis.

Ruošdamasi interviu, nenumaniau, kad žmones kalbinti apie senėjimą ir senatvę bus sunku, kad jie nenorės kalbėti, jausis žeidžiami. Tai, ką aptikau – kad senatvė yra stigma – man buvo netikėta. Taip pat netikėtas buvo džiaugsmas, kurį patirdavau atrasdama ir pažindama naujus žmones, jausdama jų brandą, stebėdama išmintį, gyvenimo džiaugsmą. Jau praėjo gal pora metų – aš juos prisimenu, kai kuriuos lankiau po interviu. Jie paliko manyje pėdsaką.

Kas buvo sunkiausia studijuojant doktorantūroje? Kokį svarbiausią patarimą galėtum duoti doktorantams?

Nesiblaškyti, susitelkti į siekiamą tikslą, daug ko dėl jo atsisakyti. Skaudžiausia man buvo iš vaiko išgirsti: “tu manęs nemyli, tik dirbi ir dirbi”. Ir tai negrįžtama, tad norisi bent dabar jam skirti daugiau laiko.

Ką patarti? Turbūt tą patį, ką man patarė – jei nori parašyti ir trukdo darbas, mesk darbą. Nieko neatidėliot, nes kiekvienas tyrimas, kiekvienas etapas pareikalauja daugiau laiko, nei manei iš pradžių. Galvojau, interviu atliksiu per 1,5-2 mėn., prireikė 3 (čia tik pavyzdys, tikslaus laiko nebepamenu). Visuose etapuose iš tavęs pareikalauja daugiau, nei būtum tikėjusis. Būna sunkių momentų, kai patikrinama tavo motyvacija. Jei nesi tikra(s), ar to nori – gal geriau nepradėk, palauk, kol būsi tikra(s), nešvaistyk savo laiko.