Labai neromantiška įžvalga
Žinia, įdomiausi dalykai tekstuose dažniausiai slypi ten, kur nepatyręs skaitytojas net nesusipranta užmesti akies – savaime suprantama, kad išnašose. (O Jūs, mielas skaitytojau, ar visuomet gilinatės į išnašas?) Paskutinė mane ištikusi ir keletą savaičių neapleidusi išnaša buvo aptikta prof. Zenono Norkaus straipsnyje “Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje (M. Weberis, analitinė mokslo filosofija ir metaetika, kritinė teorija)” žurnale Problemos (2001, t. 59, p.p. 9-40). Dalinuosi.
33-iasis puslapis, 84-oji išnaša:
„(…) Steve Fulleris teigia, kad mokslo, kaip tam tikros „socialinės mašinos“, produktyvumo analizei klausimas apie mokslininkų tikslus ir motyvus yra antraeilis. Svarbus dalykas yra mokslo organizacija, kuri ir lemia, kokius rezultatus (ir kiek) ta mašina produkuoja. Net jeigu mokslininkai yra labai „idealistiškai“ motyvuoti, trokšta tik tiesos ir neturi jokių „žemų“ siekių (karjera, galia, prestižas ir pan.), dėl blogos institucinės mokslo organizacijos jie gali kur kas mažiau pasistūmėti link „tiesos“, negu tinkamai organizuota cinikų ir niekšų (reliatyvistų ir skeptikų) kompanija.“
Jūs (naivių) idealistų ar racionalių realistų pusėje?
svarbu ne kieno tu pusėje, o kaip gerai ta pusė organizuota :)
Veronika, jei mes esam doktorantai, kurie mokosi VU, VGTU, VDU, KU, KTU, mes, matyt, arba nepajudinami stuobriai, arba bent truputį idealistai.
Kaip nekeista, pritariu abiem aukščiau pasisakiusiems :)
O šiaip esu nepataisoma idealistė :|
Labai gera Z. Norkaus įžvalga. Papildau A. Valantiejaus IŠNAŠA iš straipsnio “Šiuolaikinė sociologijos teorija (I)”:
“Daugiametis darbas aukštojoje mokykloje ir asmeniškas patyrimas liudija, kad sociologijos teorija (kaip autoritetinga, ypatingo skonio tradicija), rodos, žavimasi, tačiau, deja, tik pirmąkart, galbūt dar antrąkart studentams klausant teorinius kursus. Paskui viskas keičiasi, ir pirmiausia dėl institucinių priežasčių: studentams reikia rašyti referatus, kursinius, bakalauro darbus, jie įtraukiami į projektus ir panašiai. Tiesiog nebelieka laiko „ypatingo skonio“ pratyboms, o juk skonis ugdomas ne per dieną ar kitą. Ir dar: studentus trikdo baimė nespėti ir atsilikti nuo normalios profesionalizacijos. Natūralu, kad jie nelinkę rizikuoti – neapdairiai pulti į drumstą sociologijos teorijų sūkurį. Studentai normaliai (vidutiniškai, gerai, labai gerai) parašo bakalauro darbus, kurių teorinė dalis – aprašomieji teiginiai. Tyrimo projektas grindžiamas remiantis senomis idėjomis. Pagrindinė studento užduotis – parodyti, kad jis ar ji formaliai geba panaudoti tyrimo metodus ir nuosekliai įgyvendinti atitinkamas procedūras. „Kaip“ jis ar ji tai įgyvendina – klausimas rimtas, tačiau šiuo konkrečiu atveju ne toks svarbus. Svarbesnis klausimas yra konceptualus: intriguojantis senų ir naujų idėjų santykis, reikalaujantis teorinės įtampos (nuo tyrimo pradžios iki pabaigos). Senų ir naujų idėjų santykis – sociologinės problemos ištakos. Jei šio santykio nepaisoma, tai senos, pavadinkime jas vadovėlinėmis, idėjos darosi svarbesnės už naujas idėjas. Senos idėjos, žinoma, teikia postūmį tyrėjui (nebūtinai studentui), kuris po ilgų vargų formaliai iliustruoja „koreliacinį ryšį“. Šitaip gana lengvai kaupiamas edukacinis kapitalas, o sociologijos teorija nustumiama į paraštes. Galima klausti: ar iš viso to kas nors lieka? Kartais lieka nostalgija, neįgyvendintų jaunystės svajų, lūkesčių prisiminimas, nes jauni žmonės, ypač pirmuosiuose kursuose, tikrai su meile, atskleisdami savo subtilų skonį, polemizuoja apie teoriją.”
Labai norkiška ir labai valantiejiška. Ir labai išnašų dalykai. :]
kai visada paskubesiu, nespejus visko perskaityti, bet pusiaukelėje mane sutrikdė “normali profesionalizacija” i wish i would know what that is.
ir antras komentaras, kai jau viska perskaiciau yra toks: svarstant bakalauru temas iskeliamas klausimas,ar yra jau sukurta teorija, kad studentas tai nagrinetu. tai kaip tada su nauju ideju generavimu? is tiesu reiketu nuoseklios pozicijos, kad paskui studentai nekentetu del lukesciu daugiaprasmiskumo.
atsiprasau uz lietuvybes stoka, dabar jos neturiu.
O jums nekyla įtarimas, kad čia tiesiog dar viena briauna ginče “struktūra vs veikėjas” arba metodologinis holizmas vs metodologinis individualizmas? ,)
Štai ir aiškėja, kad čia susirinkusieji – ne tiek idealistai, kiek individualistai ,)
Turiu omenyje pačią priešpriešą {a) mokslininkas kaip sistemos sraigtelis ir b) mokslininkas kaip savarankiškas kūrėjas;} kurioje abi citatos ir komentuotojai užima (gan aiškias, ne?) pozicijas?
Julija, puiki įžvalga. Prašosi tyrimo!
Man būtų labai įdomu stebėti, kaip konceptualinė perskyra holizmas vs. individualizmas, transformuojama į perskyrą realizmas vs. idealizmas, įsikūnija labai konkrečiose ir labai praktinėse situacijose, individų pasirinkimuose buitinėse kasdienybės situacijose.
Pavyzdžiui – baigi mokyklą ir esi baisiausiai susidomėjęs tam tikra mokslo sritimi, kuri tavo gyvenamoje valstybėje yra gana menkai išvystyta. Ką darai? Stoji į savo svajonių specialybę žinodamas, kad ten gausi vidutiniškos kokybės studijas (naivus idealizmas) ar stoji į maždaug giminišką specialybę, kuri tave domina kur kas mažiau, bet žinai, kad ten pateksi į kur kas geriau organizuotą mokslo instituciją (racionalus realizmas)?
Kuri strategija pasiteisina labiau? Prašosi longitudinis studijų pasirinkimo ir (akademinės) karjeros trajektorijų tyrimas. (Aš daryčiau kokybinį. Daug daug in depth interviu.)