Primename, kad ateinantį savaitgalį, gegužės 24 – 26 dienomis Molėtų observatorijoje vyks 10-asis Lietuvos socialinių mokslų forumas. Dalinamės renginio programa ir kviečiame suskubti registruotis (registruotis galima iki gegužės 22 dienos!). Visą informaciją apie registraciją, atvykimą, nakvynę ir kitus dalykus rasite Socforumo puslapyje.
Prisijunk prie mūsų!
PROGRAMA
Gegužės 24 d., penktadienis
19:00 Dalyvių atvykimas ir registracija
19:30 Socforumo 10-mečio protmūšis Skaityti toliau…
Lietuvoje nėra vietos senukams?
Džiaugiamės, kad VU sociologės dr. Gražinos Rapolienės disertacija „Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“ (vadovas prof. Zenonas Norkus) laimėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos „Geriausiųjų disertacijų 2012“ konkursą socialinių ir humanitarinių mokslų srityje! Išsamiai su įžvalgomis iš Gražinos tyrimo galėsite susipažinti gegužės 25 d. Lietuvos socialinių mokslų forume 2013, o belaukiant jaukaus sociologinio pasibuvimo Molėtų observatorijoje, siūlome paskaityti savaitraščio „Šeimininkė“ (2012.10.26, Nr. 43(1072)) žurnalistės Giedrės Budvytienės interviu su geriausios socialinių mokslų disertacijos autore:
Šiek tiek perfrazuotas kultinio brolių Koenų filmo pavadinimas labai taikliai atspindi senėjančios visuomenės situaciją. Paradoksas: prognozuojama, kad nė pusei amžiaus nepraėjus, trečdalį Europos gyventojų sudarys perkopusieji 65-erių ribą, bet kuo toliau, tuo labiau jie jaučiasi išmesti už borto. Apie tai šnekamės su Vilniaus universiteto lektore dr. Gražina Rapoliene.
Neseniai apgynėte disertaciją „Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“. Ar pavyko atsakyti į klausimą, kurį keliate savo moksliniame darbe? Ar senatvė Lietuvoje iš tiesų yra stigma ir kiek ji paplitusi?
Taip, vienas iš būdų (ir gana dažnas), kaip Lietuvoje suvokiama ir patiriama senatvė, yra stigma, kitaip tariant, nuvertinantis santykis. Stigmatizavimas reiškia kokios nors kategorijos žmonių išskyrimą kaip mažiau vertingų, po jo eina diskriminavimas, išstūmimas iš visuomenės.
Senatvės stigmatizavimas gana plačiai paplitęs. Beveik pusė atliekant reprezentatyvų tyrimą 2008-aisiais apklaustų vyresnio amžiaus žmonių per metus buvo patyrę priešiškumą, nepagarbų, nederamą elgesį dėl savo amžiaus. Net 3–5 proc. 65–74 m. respondentų teigė su tokiu elgesiu susidūrę labai dažnai. Tai galima pavadinti maksimaliu stigmos intensyvumu.
Kaip tai pasireiškia kasdieniame mūsų gyvenime?
Senėjimo, senatvės stigmatizavimas reiškiasi į socialinio gyvenimo užribį vyresnio amžiaus žmones išstumiančiomis elgesio normomis, tiesiogine bei netiesiogine diskriminacija dėl amžiaus, įteisinta privačiose ir valstybinėse struktūrose. Į senėjimą ir senatvę linkstama žiūrėti stereotipiškai ir nuvertinamai. Pagal pastebimus atskirus požymius – amžių ar išorinius senėjimo ženklus – žmogus priskiriamas stereotipinei kategorijai, suformuojančiai nuomonę apie jo gebėjimus, galimybes, interesus ir pan.
Vyresnio amžiaus žmonėms priskiriamos tokios savybės kaip ligotumas, fizinis ir protinis nykimas, nesugebėjimas mokytis, aseksualumas ir pan. JAV netgi plinta gerontofobija (priežasties neturinti senų žmonių baimė). Pagyvenusieji sulaukia prieštaringų kaltinimų: viena vertus, kad užima darbo vietas ir neleidžia įsitvirtinti jaunimui, kita vertus, kad yra vis sunkėjanti našta mokesčių mokėtojams.
Nenorėdami būti „nurašyti“, atsidurti už borto, žmonės vengia pripažinti savo amžių, nenori kalbėti apie senatvę, ši tema juos skaudina. Neretai vyresnio amžiaus žmones žeidžia įvardijimas „senjoras“ ar „senolis“. Pastebima, kad kasdieniame bendravime įsigalėjęs vyresnio amžiaus neigimas, o apibūdinimas „senas“ taikomas nepažįstamiems žmonėms. Vyresni žmonės nejaukiai jaučiasi viešumoje, ypač tarp jaunų, laikosi nuošalumo, stengiasi nutylėti, likti nepastebėti ar užleidžia kelią jaunesniems. Skaityti toliau…
Kaip jau ne kartą minėjom, šįmet Socialios sociologijos komanda Login Lietuvos interneto apdovanojimų organizatoriams pasiūlė įsteigti naują kategoriją – Geriausias mokslo populiarinimo projektas internete. Organizatoriai iniciatyvą palaikė, o nominacijoje dalyvavo 15 tiksliųjų, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų projektų. Kai kurie nominavosi patys (kiekvienu tokiu atveju buvo smagu atrasti naują ir nematytą kolegą), kai kuriems užteko pasiūlyti, kai kuriuos teko įkalbinėti, o kai kurie pasidrovėjo, pasididžiavo dalyvauti arba tiesiog neatsiliepė.
Galime pasidžiaugti, kad iš 66 nominacijų kategorijų tarp 25 apdovanotų pateko ir mūsų iniciatyva (be to, į minėtą nominaciją, kaip ir į dar kelias socialinių projektų kategorijas, buvo galima jungtis nemokamai). Naujas nominacijų kategorijas galėjo siūlyti kiekvienas, tačiau kad jos būtų apdovanotos, turėjo pritraukti pakankamą skaičių dalyvių ir už juos balsuojančiųjų aktyvumą. Taigi mums ir jums pavyko!
Login apdovanojimų balsavimo įkarštyje esame ne kartą pagalvoję, kad jeigu mus ar kitas svetaines atras bent keli nuolatiniai skaitytojai – savo tikslą būsim pasiekę. Štai visai netyčia pavyko aptikti, kaip vienas nominacijos dalyvis Konstanta 42 atranda kitą jam įdomų dalyvį – Mokslo filosofija ir mokslo istorija. Tikimės, kad panašių atradimų buvo daugiau.
Na ir galiausiai norime padėkoti jums už itin aktyvų Socialios sociologijos palaikymą (1048 balsai) bei pasveikinti nominacijos laimėtoją – Vilniaus universiteto vykdomą projektą – Orbis Lituaniae|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos.
Orbis Lituaniae - tai beveik septyni šimtai istorijų apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Skaityti toliau…
Kitame sociologijos + kino seanse gegužės 22 dieną bus nelengva, bet tikrai įdomu. Sociokine stebėsime haliucinacijas, mėginsime rekonstruoti kolektyviai pabėgusią jaunų vyrų atmintį ir diskutuosime apie tai, kas iš tiesų įvyko prieš 31 metus, ir kodėl žmonės masiškai atsisako tai prisiminti?
Pirmą kartą filmą „Valsas su Baširu“ (ואלס עם באשיר / Vals im Bashir, rež. Ari Folman, Izraelis, 2008) sutikau prieš ketverius metus „Kino pavasaryje“. Pirmas įspūdis – tai tikrai neįprastas filmas. Pirmiausia – savo apgaulingai lengva animacine forma, po kuria slypi turinys, sunkiai rezonuojantis su lūkesčiais, kuriuos turiu spalvotiems judantiems piešiniams. Todėl pirmas dvidešimt minučių, jei negebate išsivaduoti nuo stereotipnių kino formų sužalotos vaizduotės, animacija gali erzinti. Kokia jos motyvacija, kam režisierius pasirinko būtent tokią raiškos priemonę, kuri, rodos, tėra pretenzinga forma vardan formos, lyg groteskiškas komiksas apie karą… Vis kirba palyginimai su Marjane Satrapi „Persepoliu“ – ten animacijos naudojimas save puikiausiai pateisina, o čia? Bet kantrybės.
„Gali piešti kiek tinkamas, tik nefilmuok“ – frazė iš jau įsibėgėjančio filmo viską sudėlioja į vietas.
Apie tam tikrus dalykus (šiuo atveju – apie Sabros ir Šatilos žudynes Libane 1982-aisiais) kur kas geriau piešti. Psichologiškai. Skaityti toliau…
Šiandien virtualios realybės svarba daugeliui žmonių gyvenimo aspektų yra neginčytina. Tobulėjant techninėms galimybėms jos įtaka socialinei realybei vis labiau auga – virtuali realybė vis dažniau, kalbant S. Žižek terminais, yra vadinama virtualumo realybe (reality of the virtual), taip pabrėžiant jos „realumą“ vartotojams. Viena iš virtualios realybės atmainų yra ir MMORPG (Massively Multiplayer Online Role-Playing Game). Šie žaidimai yra viena iš populiariausių virtualios realybės versijų: tai rodo tiek šių žaidimų vartotojų gausa – reguliariai žaidžia maždaug 50 milijonų žmonių visame pasaulyje, tiek ir didelis jų kiekis – World of Warcraft, Lineage II, Everquest, Runescape ir t.t. MMORPG sociologiniu požiūriu yra neišsemiama tyrimų sritis – pradedant nuo socialinių ryšių savitumo mažose žaidėjų grupėse, baigiant galios santykiais plačios žaidėjų visuomenės mastu. Šiandien sociologijos studentas Laurynas Radzevičius su Socialios sociologijos skaitytojais dalinasi savo atlikto tyrimo, kurio metu buvo paimti 7 giluminiai interviu su Lineage II žaidėjais. rezultatais. Tyrime Laurynas sutelkė dėmesį į vieną iš MMORPG aspektų – žaidėjų kuriamus avatarus, kaip savęs pateikimo internetinėje erdvėje priemonę. Kaip yra konstruojami avatarai, ką jie reiškia patiems žaidėjams?
MMORPG žaidėjai save reprezentuoja naudodamiesi avatarais – skaitmeninėmis vartotojų reprezentacijomis. Avatarai žaidime turėtų atlikti tik instrumentinę funkciją – leisti žaidėjui pasirinkti ir keisti žaidimo eigą bei istoriją. Skaityti toliau…
Kūrybos komunikacijos studentė Agnė Alijauskaitė rašo apie Jurgio Kunčino „Tūlos“ atgaivinimo eksperimentą. Tiesa, eksperimentuojama čia ne spiritizmo seansuose, o miesto erdvėje – su nerašytomis elgesio viešoje vietoje taisyklėmis ir miestiečių reakcija į jų laužymą, praeivius kviečiantį į spontanišką literatūrinį dérive. Psichogeografinio eksperimento rezultatai parodys, ką labiau vertina „meniškiausio Vilniaus rajono“ etiketę nešiojančio Užupio praeiviai – nuotykį ar rutiną, ramų žvilgsnį sau po kojomis ir tokią įprastą tvarką?
Psichogeografijos apraiškų galima rasti ne tik situacionistų judėjimo istorijoje ar akademinėje miesto studijų literatūroje, bet taip pat ir mene. Pavyzdžiui, vienas kartografiškai vaizdžiausių kūrinių lietuvių literatūros istorijoje – Jurgio Kunčino romanas „Tūla“.
Guy Debord‘o apibrėžta psichogeografija skatina transformuoti mūsų urbanistinius įpročius, suvokti, jog miestas yra konstruktas, kurį konstruoti galime patys1. J. Kunčino romane Vilniaus erdvės bei vietos konstruojamos, perkonstruojamos, miestas atlieka protagonisto vaidmenį ir tokiu būdu skatina mintimis klaidžioti po kitokį, tarsi transformuotą bei tuo pat metu paties transformuojamą miestą. Skaitytojo tapsmas flâneur2 panaikina ribą tarp naratyvo ir jį interpretuojančiojo, taip išsilaisvinama iš pasyvumo, statikos, nauji potyriai tampa motyvu ne tik stebėti miestą, bet ir veikti jame.
Mano eksperimentas buvo bandymas tai įgyvendinti praktiškai. Jo metu mėginau atkurti, perkurti „Tūlos“ miestovaizdį suteikdama jam vizualinį žemėlapio pavidalą. Šį projektą galima pavadinti keleto sričių sinteze, kadangi jis sudarytas iš psichogeografijos, fotografijos, kartografijos, kaligrafijos elementų. Galiausiai – tai meninė miesto intervencija, kuria siekiama pratęsti situacionistų išplėtotą homo ludens idėją bei sudominti miestiečius kultūrinių miesto erdvių tapatybės paieškomis.
Agnės Alijauskaitės nuotrauka
Ne, tai nėra dar vienas tekstas apie V. Š. mirtį. „Niekada nebuvau didelis V. Š. talento gerbėjas, todėl apie jį nekalbėsiu. Jeigu jau pykstate, kad kažkas negerbia jo talento, tai galite toliau neskaityti – ne raudotojams šis tekstas. O kitiems galiu pasakyti, kad man savižudybės tema įdomi, nes esu su jomis susidūręs iš arti.“,- sako mūsų bičiulis Antanas Voznikaitis ir dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais savo sociologiniais pagromulojimais apie savižudybes. Tekste susidursite su E. Durkheimu, P. Bourdieu, A. Tereškinu, psichikos sveikatos institucijomis, statistika, o pabaigoje dar pagiriamas žodis suicidinių srovių komentatoriams!
Pirmas dalykas, kuris man krito į akis iš lavinos straipsnių ir laidų apie užpraėjusios savaitės suicidinį įvykį yra tas, kad komentatorių nuomonės apie savižudybę buvo tiek skirtingos, kad susidarė įspūdis, jog kiekvienas kalba apie vis kitokią savižudybę. Komentatoriams, deja, atrodo, kad jie visi kalba apie tą patį – nė velnio! Belieka nuliūdinti komentatorius ir pasakyti, kad sociologai savižudybę skirsto į skirtingus tipus, tad nėra taip viskas paprasta, kaip jums atrodo.
Pasak sociologijos klasiko Emilio Durkheimo, savižudybės tipai yra keturi: egoistinė, altruistinė, anominė ir fatalistinė. Egoistinė savižudybė įvyksta tada, kai žmogus jaučiasi už savo gyvenimą atsakingas tik prieš save patį, o jeigu tas gyvenimas pagal jo lūkesčius atrodo nenusisekęs, jam tada lengva pasirinkti savižudybę. Altruistinė savižudybė nutinka tada, kai žmogus nusižudo aukodamasis dėl kitų žmonių ar verčiamas tradicijos, pareigos. Tipiški pavyzdžiai būtų savanoriškas karių gyvybės aukojimas dėl savo būrio ar šalies, laivo kapitono nusiskandinimas su laivu, samurajaus savižudybė, Pilėnų susideginimas. Anominė i savižudybė yra žudymasis dėl to, kad visuomenėje gyvenimas tampa antraeile vertybe. Kitaip tariant, gyvybė nustoja savo šventumo, o savižudybė – nuodėmingumo. Fatalistinė savižudybė – kai žudomasi iš nevilties ar protesto, nes neįmanoma atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą, prievartą ir pan. Tipiški pavyzdžiai būtų susideginę budistų vienuoliai, Romas Kalanta arba tas niūrus variantas, kai moterys, kurios slepia savo nėštumą vėliau nužudo naujagimį ir nusižudo pačios. Tokie tad keturi savižudybių tipai, tarp kurių esama ypatingo ryšio. Skaityti toliau…
Sociologinė diena be fasadų
Kaip sakė P. Bergeris, išorinis fasadas slepia tai, ką matyti kiaurai, permatyti, demaskuoti, išryškinti dienos šviesoje svajoja kiekvienas smalsus sociologas. Socialinės paslaptys glūdi už fasadų. Noras įsiskverbti į šias paslaptis analogiškas sociologiniam smalsumui. Ne taip lengva prasiskverbti už fasadų, tam reikia didelių, smalsumo sužadintų pastangų. Kasdienybėje fasadai stūkso priešais tarsi nepajudinamos uolos. Norint suvokti už jų slypinčią tikrovę, reikia daug intelekto pastangų.
Begaline žmogaus veiklos įvairove ypatingai žavi didelis miestas: niekuo iš išorės nesiskiriančiuose, iš pirmo žvilgsnio anoniminiuose namų blokuose vyksta be galo įvairus gyvenimas. Tokio miesto gyventojas kartkarčiais patiria netikėtą nuostabą ar net šoką, sužinojęs apie keisčiausius dalykus, kuriuos tyliai daro blankių, niekuo iš išorės neišsiskiriančių namų gyventojai. Porą kartų išgyvenęs tokį jausmą, žmogus, vaikščiodamas gatvėmis, ima galvoti, kas gi vyksta tame apšviestame kambaryje už užtrauktų užuolaidų.
Šiandien – Socialios sociologijos redakciją savo žanru nustebinęs sociologijos studentės Indrės Bielevičiūtės tekstas – dar vienas pavyzdys, kaip netradiciškai gali realizuotis sociologinė vaizduotė. Pasirodo, tam tikrose situacijose išties kai kam pasiseka permatyti kiaurai.
Jau iš sapnų pobūdžio buvo galima spęsti, jog Zet atsikels kitokia nei gulėsi miegoti. Pastarieji ilgai ją kankino ir neleido raumenims bei smegenims atsipalaiduoti. Ji sapnavo galinti matyti kiaurai daiktų. Tačiau vos pramerkus akis ji pamatė ne tik virš lovos esančią lempą, bet ir kaimyną, šokinėjantį virvute, tiesiai virš jos. Taip jau nutiko, kad būtent ji, būtent tą dieną, galėjo matyti kur kas daugiau nei įprastai. Skaityti toliau…
Gegužės 8 d. Sociokino seansą praleisime su neįprasta 5 asmenų šeima, kurioje su išoriniu pasauliu komunikuoja tik tėvas, motina gali lauktis dviejų vaikų ir šuns, žodis „zombis“ reiškia „geltoną gėlytę “, o „jūra“ – „kėdę“, vaikai džiūgauja, kai iš dangaus nukrenta lėktuvas, konkuruoja tarpusavyje dėl tėvų paskatinimų ir gali tikėtis peržengti namų ribas tik iškritus iltiniam dančiui.
Dogtooth – vienas iš sociologiškiausių ir keisčiausių vaidybinių Sociokino filmų, iliustruojantis, kad tai, kas yra (ne)normalu, (ne)moralu yra sąlyginis dalykas. Nėra savaime gerų ar blogų dalykų, tokiais juos padarome mes, mūsų vertinimas, iš esmės nulemtas socializacijos konteksto.
Abejingų nepaliekantis, iš komforto zonos išjudinantis, keistas, šokiruojantis, absurdiškas, tikroviškas ir kartu siurrealistinis „Iltinis dantis“ – gegužės 8 d., 18.45 val., VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius) 107 aud.
Kad nepamirštum, gali pasižymėti renginio puslapyje Facebook’e.
Ateik!
Kaip manote, ar melancholiškasis kyborgas Maxas Weberis šiandien būtų aktyvus kiberoptimistas, ar veikiau tikrasis kiberpesimistų draugijos narys? Atsakymų šiame straipsnyje ieško sociologas Antanas Voznikaitis, skaitytoją įtraukdamas į diskusiją apie daugiaveides ir dažnai nenuspėjamas interneto bei socialinių tinklų įtakas ne tik atskiram individui, bet ir visai (pasaulio) visuomenei:
Socialiniai tinklai yra ir emocijų katalizatorius, ir emocijų malšinimo priemonė. Ir taip veikiausiai yra todėl, kad socialiniai tinklai yra tas laukas, kuriame galima sukaupti socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo. Negana to, jie tampa ir kultūrinės informacijos turgumi, kuriame galima už minėtų kapitalų taškus pardavinėti savo įdomias patirtis, gyvenimo istorijas, idėjas, juokelius, keiksmus, šmaikščius teminius paveikslėlius, vadinamus memais, populiarinti produktus ir paslaugas, užsiiminėti švietimu.
2020-ųjų birželio 14 d. bus praėję lygiai šimtas metų po Maxo Weberio, žymaus sociologo, istoriko ir ekonomisto, mirties. Vienas svarbiausių jo nagrinėtų klausimų yra Vakarų visuomenės racionalizacija ir modernizacija. Pasak Weberio, jos vyko dviem būdais. Viena vertus, Vakarus racionalizavo ir modernizavo individų psichologinė kaita, o kita vertus – naujos visuomenės institucijos. Protestantiškosios etikos inspiruota psichologinė kaita pagimdė naujo tipo žmogų – racionalų, pelną maksimizuojantį ir riziką minimizuojantį verslininką. Naujos realizacijos rinkos, birža, pasaulietinė teisė, mokslas, politinė konkurencija įteisino to žmogaus veiklą, suteikė jam naujų rizikos, informacinių ir sandorių kaštų mažinimo galimybių. Eidamas Weberio pėdomis, pamėginsiu atskleisti, kokia etika dominuoja dabar, ir žiūrėdamas į socialinius tinklalapius, kaip į instituciją, įvertinsiu jos indėlį individų ir visuomenės racionalizacijos procese.
A. Voznikaičio iliustracija
Iš pradžių artimiau susipažinkime su Weberio pagrindine idėja. Grubiai tariant, jam atrodė, kad tradicinės visuomenės individas buvo konformistas, kuris gyvenime vadovaudavosi tradicija, jausmais, per daug nereflektuodavo savo praeities poelgių ir neturėjo ambicingų planų ateičiai Skaityti toliau…
