Sociokinas 31 – The Fountainhead
Pirmadienį, gegužės 21 d. 18:30 Filosofijos fakulteto 107 auditorijoje - “The Fountainhead”, kurį pristatys sociokino bičiulis Tomas.
Tai filmas apie talentingą architektą, besistengiantį realizuoti savo individualias kūrybines ambicijas, kurios nesutampa su tuometinėm visuomenės tendecijom. Skaityti toliau…
Labai džiaugiuosi, kad sulaukiau kvietimo skaityti pranešimą praėjusią savaitę vykusioje „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto organizuotoje konferencijoje „Jaunimo finansai: ateitį kuriame šiandien“. Priežasčių džiaugtis turiu daug. Šiandien pareflektuosiu jas, o kitame įraše papasakosiu kelias įdomybes iš konferencijos.
Iš vienos pusės, džiaugiausi, kad apskritai organizuojama konferencija šiandien be galo aktualia ir mane dominančia tema, antra vertus, džiaugiausi, kad galiu pasidalinti savo žiniomis už mokslo/akademinių institucijų ribų, trečia vertus, dar labiau džiaugiausi po konferencijos, kai sulaukiau klausytojų reakcijos – jiems buvo be galo įdomus sociologinis požiūris, o ir sulaukiau kvietimų skaityti pranešimus kituose potencialiuose jaunimo tematikos renginiuose. Jautėsi, kad auditorija mažai susipažinusi su sociologine žiūra, tačiau ji jiems ir patiko, ir padėjo suprasti jaunimo gyvenime vykstančius pokyčius – gera jausti, kad sociologija iš tikrųjų gali būti įdomi ir naudinga platesnei visuomenei.
Visa tai pakėlė sociologinį ūpą! Skaityti toliau…
Internete yra dvi rūšys žmonių – vieniems pasaulinio tinklo teikiamos galimybės yra puikus įrankis kūrybai „šiame“ pasaulyje, kiti gi virtualybėje praleidžia tiek laiko, kad interneto kultūros simboliai pradeda lįsti paviršiun į jų nevirtualų bendravimą. Kitaip tariant, vieni žmonės internetu naudojasi, o kiti jame gyvena. Visgi prie kompiuterio praleidžiamo laiko kiekis ne visuomet yra adekvatus indikatorius nustatyti, kuriai grupei žmogus priklauso. Aiškiau tai suprasti padeda atsakymas į klausimą „kas yra interneto memas?“. Jeigu ką nors kur nors apie tai esate matę tik viena akimi ar girdėję puse ausies (nes internete memų išvengti praktiškai nebeįmanoma), jūs esate „normalus“ pilietis, kuriam internetas yra įrankis, pavaduojantis knygas, popierių, pieštuką ir telefoną. Jeigu kasdien studijuojate memų svetaines ir su likimo draugais vartojate frazes „trolinti“, „pirmojo pasaulio problemos“, „socially awkward penguin“ ir daug kitų, jūs esate interneto pilietis, ir šita tiek ilgai trunkanti įžanga jums jau seniai atsibodo, todėl jūs, matyt, jau kadais akimis nuskenavote šiame blogo įraše įklijuotas memų iliustracijas ir nuliuoksėjote kitais atvirai jūsų dėmesio laukiančiais tab’ais savo naršyklėje.
Veikiausiai ne vienas esame pagalvoję apie nežinia kam rašomus rašto darbus įvairių dalykų atsiskaitymams. Visada yra išeitis – pasirinkti įdomią temą ir rašyti ne dėl pažymio, o dėl savęs. O tada publikuoti sociologuose.lt. :) Šis tekstas, pradžioje gimęs kaip esė Sociologijos įvado kursui, su mūsų darbščiosios redaktorės Veronikos pagalba išsiropštė į dienos šviesą jūsų įvertinimui. Autorė sako: „be patirties bandžiau išreikšti netyčiom susiformavusį požiūrį“, o mes patikinam – ir ne sociologai gali rašyti sociologiškai. Dalinamės Astos, pirmakursės filologijos studentės, įžvalgomis apie ryšį tarp seksualinių mažumų integracijos ir kūrybinės klasės radimosi.
Michelis Foucault kalbėjo apie tai, kad homoseksualumas kaip socialinis reiškinys yra „išrastas“ pačios visuomenės. Anot jo, tai yra socialinis konstruktas, o ne biologinis ir prigimtinis žmogaus elgesio veiksnys. Sąvoka „homoseksualumas“ pradėta naudoti tik XIX-ojo amžiaus viduryje, Vokietijoje, kas atrodo gana keistai susipažinus su senovės graikų pasauliu ir antikine tradicija. Platonas savo veikale „Puota“ kalbėdamas apie meilę pabrėžia jos galimybę tarp vyro ir moters, tarp moters ir moters, taipogi tarp vyro ir vyro, tačiau nenaudoja jokios klasifikacijos, t.y. neišskiria ir neįvardija tos pačios lyties porų kaip neįprasto ar kažkuo išsiskiriančio reiškinio. Skaityti toliau…
Sveiki nemiegantys, eteryje prokrastinacijos radija, išreiškiame solidarumą su visais, šiuo metu rašančiais tarpinius, kursinius, diplominius ir kitus akademinius darbus :)
Šio sociokino seanso priešistorė prasidėjo per kažkurią sesiją, kai Socialūs Sociologai pirmą kartą susidūrė su PhD komiksais – jų archyvo užteko kelioms geroms prokrastinacijos savaitėms. Na o šį pirmadienį, gegužės 14 d., 18:30 Filosofijos fakulteto 107 auditorijoj aptarsime šio komikso autorių sukurtą filmą “PhD Movie”. Iš karto apsidrausime – panašu, kad filmo meninė vertė vidutiniokiška, o specialiųjų efektų nėra išvis. Svarbus jis todėl, kad šiek tiek hiperbolizuotai, šiek tiek komiškai, labai išsamiai ir be abejo terapiškai atskleidžia, kokia yra akademinio gyvenimo kasdienybė. Todėl kviečiame prisijungti ir atsivesti draugų: visus studijuojančius, studijuosiančius ir tuos jų artimuosius, kurie kiekvieną sesiją kantriai išgyvena tą patį egzistencinį – buitinį siaubą.
Klaipėdos universiteto Sociologijos katedra kviečia į tarptautinę mokslinę konferenciją ‘Post’-Urbanity: Reflecting on Cultural and Social Change in Urban Spaces, kuri vyks 2012 m. spalio 4-5 dienomis Klaipėdoje. Skaityti toliau…
Dingusios karalystės
Baigiantis 2011 metams žinomas britų istorikas prof. Norman Davies išleido naują knygą „Dingusios karalystės: primirštos Europos istorija“ (Vanished Kingdoms: The History of Half-Forgotten Europe), kurioje apžvelgiama ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Kaip interviu BNS naujienų agentūrai teigė pats autorius „lietuviai turėtų geriau suvokti savo istoriją, siekti gerų santykių su kaimynais ir suprasti, jog jie nėra vieninteliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojai.“ Tiesa, intriguoja tai, kad skyrius apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją pradedamas Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos nuotrauka. Tokiu būdu istorikas siekė išprovokuoti skaitytoją mąstyti (o aš pridurčiau, kad dar ir pirkti;)).
Šių metų kovo 19 dieną Londone įvyko diskusija „THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA: COMMON HISTORY, DIVIDED MEMORY“ Skaityti toliau…
Šiuo metu mintimis į ekspediciją po neišbrendamą sociologinių sekvojų mišką ieškoti naujų atradimų išvykęs kolega Gytis perduoda labai įdomią ir sociologiniam PR’ui svarbią žinią ;)
Iškart prisipažįstu (nors kai kurie mano kolegos pasakys „don‘t feed the trolls“), kad šio mano įrašo antecedentas – A. Užkalnio straipsnis „Privačios mokyklos auklėtinis – liaudies priešas“. Tai nebuvo tiesioginė paskata todėl, kad jei nebūčiau vakar atradus labai įdomaus, net apie 50 metų trukusio sociologinio/psichologinio tyrimo, nebūčiau prisiminusi minėto straipsnio ir nebūčiau užsinorėjusi pasidalinti minėto tyrimo rezultatais su jumis, kaip atsaku/papildymu, bet jokiu būdu ne prieštaravimu Užkalnio mintims.
Aš, asmeniškai, nesu nusistačiusi prieš privačias mokyklas, anaiptol, manau, kad jos turi daug privalumų, o vienas iš didžiausių, kaip sakė straipsnio autorius, yra mokymasis anglų kalba. Tiesa, iki šiol, galvodama apie savo gyvenimą, niekada nesu susimąsčiusi, kad norėčiau būt baigus privačią mokyklą, tačiau esu ne kartą pagalvojus apie kitą biografijos perkūrimo variantą. Norėčiau būt buvus vedama į privatų darželį ir ne bet kokį, o besiremiantį Montessori ugdymo programa.
Pamenu, bakalauro metais švietimo sociologijos kursui ruošiau pristatymą apie Lietuvos darželiuose taikomas ugdymo programas, o besiruošdama jaučiau vis didėjančią graužatį „kaip gaila, kad aš nėjau į kitokį, svarbiausia kad tik nevalstybinį darželį“. Skaityti toliau…
Miesto stebėtoja d. dalinasi su mumis savo refleksijomis apie stebimo objekto apibrėžtį.
Tyrinėdami miestą tyrėjai visų pirma apsibrėžia miestą. Tai daroma dėl metodologinio tikslumo, bet taip pat – tai slaptieji pokalbio mokslinėje bendruomenėje mechanizmai. Dirbdama kavinėje Gedimino prospekte nugirdau pokalbį [visada klausau svetimų pokalbių vykstančių prie kitų stalelių – tai geriausia sociologinio tyrimo medžiaga]: lietuvių kalbos besimokanti užsieniečių grupelė garsiai mėgina įvaldyti frazę „aš esu miesto centre“, ir klausia barmeno: „Is Vilnius a city? Wikipedia says Vilnius is a City“. Įsiplieskia diskusija tarp barmeno ir grupelės mokytojo, kas yra Vilnius: „city“ ar „town“? Klausau ir galvoju – tikrai, ir ar tai svarbu?
Apibrėžiant miestą taip pat iškyla klausimas, ar įtraukti priemiesčius ir ką laikyti Vilniaus priemiesčiu? Vilniuje būdingas posakis „einam į miestą“ kartais palydimas komiško susivokimo – mes gi jau mieste, ir atsakymo: „na tu supranti apie ką aš“. Turėdami bendras kontekstines nuorodas pokalbio dalyviai supranta (ir supranta kitą suprantant): miestas yra vieta, kurioje kažkas vyksta, kur galima įsilieti į veiksmą. Toks miestas Vilniuje yra senamiestis – centras (apimantis truputi plačiau – vieniems apima Užupį, o kitiems susitraukia iki Gedimino prospekto ir Pilies gatvės). Kadangi savo tyrime spekuliuoju įvairovės tematika, miesto apibrėžimas platus, kaip rašo Short: „plastiškas ir lankstus“ („plastic and elastic“). Jeigu kalbame apie Vilnių, jis nusitęsia nuo centrinio pašto iki VP Market gyvenvietės ir romų taboro Krtimuose. Jeigu įvairovė reikšmingas aspektas, negalime jos sieti su kuria nors viena miesto dalimi. Miestas – vientisas (o gal padrikas) didžiulis tekstas: surinkusi didžiąją dalį daiktavardžių ir saugiai uždariusi atskiroje teksto dalyje, matyt nesuprasiu miesto, jeigu negaliu skaityti toliau einančių 5 puslapių, matyt nesuprasiu miesto, jeigu tekste trūksta jungtukų, matyt nesuprasiu miesto.
