Skip to content
Geg 16 16

Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?

parašė sociologai.lt

Paryžius*: Ką studijuoji?
Torentas: Sociologiją.
Paryžius: Ai, tai po to tas apklausas darysi?
[Torentas lengvai sutrinka ir negali įvardinti konkrečių veiklos galimybių.]

Su panašia situacija susiduria ne vienas sociologiją studijuojantis jaunuolis. Taip, apklausos – viena iš sociologijos profesinės veiklos lauko galimybių, bet ne vienintelė. Ką galima veikti baigus sociologijos studijas? Kur save realizuoja šios disciplinos atstovai? Kokie profesiniai jų įgūdžiai reikalingi darbo rinkoje?

Paskaitoje „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ šiuos klausimus kels ir su sociologijos absolventų profesinės veiklos galimybių įvairove supažindins, asmenine bei kolegų patirtimi pasidalins, apie realius pavyzdžius papasakos sociologijos doktorantė, dėstytoja, tinklaraščio „Sociali sociologija“ redaktorė/autorė, kaip laisvai samdoma darbuotoja su įvairiomis įmonėmis bendradarbiaujanti ir kitų veiklų entuziastė Milda Pivoriūtė.

Aktualu savo karjera besidomintiems, amžiaus ketvirčio krizę išgyvenantiems sociologijos studentams ir absolventams.

Gegužės 23 d. 18 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).
Susitikimo trukmė ~2 val.

* Paryžius, Torentas – tai 2 iš 163-jų pirmąjį 2015 m. pusmetį užregistruotų naujų vaikų vardų.

Kad neužmirštum, pasižymėk Facebook’e.

Geg 9 16

Architektūra kaip socialinė erdvė, arba sociologė žvelgia į architektūrą

parašė sociologai.lt

Šiandien kviečiame skaityti miesto sociologės Dalios Čiupailaitės tekstą apie sociologinius architektūros, fizinės erdvės aspektus, mus visus nuolat supančius procesus. Erdvė, kaip savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Dalia išsamiai atskleidė, ką galėtų pamatyti, ko ieškoti minėtą konteinerį atsidaręs ir reiškiančią-veikiančią-kintančią visumą radęs sociologas. 

Diskusijos apie architektūrą dažnai siejamos su vizualiuoju architektūros aspektu – pastato forma, reprezentacine simbolika, originalumu, išskirtinumu. Į vizualumą nukreiptas architektūros suvokimas atsiskleidžia iš architektūros objektų nuotraukų, daromų iš paukščio skrydžio ar iš toli – pilnai apimančių pastatą. Vizualus architektūros suvokimas itin reikšmingas architektūrinėse diskusijose. Štai vieno architektūros bakalauro darbų gynimo metu komisijos nariai susiginčijo, ar ginamo projekto estetika nuobodi, ar subtili. Pastato vizualumas – tai simbolinės raiškos sfera. Jis gali išreikšti politinę galią, kolektyvinius socialinius tapatumus, architektūrines madas, tapti preke prasmių rinkoje (kaip įspūdinga, bet prasmės pristinganti ikoniškoji architektūra) ar architekto užmačias, perteikiamą žinią. Vizualioje pastato dimensijoje atsiskleidžia aspektai, suprantami architektūros žinovui: stilius, kitų architektūros darbų citatos, „sudėtingi sprendimai“.

Literatūros kritikas, estetikos teoretikas, miestų tyrinėtojas Walteris Benjaminas, rašydamas apie meno kūrinio kaitą modernioje epochoje, susietą su mūsų suvokimo ir patirties pokyčiais, skiria optinę – vizualią ir taktilinę patirtis. Architektūra, pasak jo, yra viena tokių meno formų, kuri patiriama ne tik ar visų pirma ne vizualiai, žvelgiant kontempliuojančiu žvilgsniu (taip žvelgia į žymius pastatus keliautojas, dažnai per fotoaparato objektyvą), bet taktiliškai, per kasdienį naudojimą, kaip rašo Benjaminas – išsiblaškius. Į pastatus neužtenka žvelgti vizualiai, svarbu skirti dėmesį naudojimo, patyrimo dimensijai, žmonių, veiklų ir socialinių santykių visumos pastate suvokimui, t. y., pastatui kaip erdvei arba konkrečiau, socialinei erdvei.

Erdvė, kaip dar 1974 m. savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Ji yra socialinis darinys, formuojama socialinių santykių, juos išreiškianti ir atitinkamai struktūruojanti. Socialiniai santykiai ir erdvė produkuojami ir reprodukuojami vieni per kitus. Apie socialinę erdvę galima kalbėti valstybės ar miesto lygmeniu, susiaurinti iki konkretaus pastato ar viešosios erdvės, buto interjero. Erdvė materializuoja socialinius santykius, yra kuriama pagal istoriniams laikotarpiams būdingas socialinės tvarkos vizijas, galios hierarchijas ir geros visuomenės įvaizdžius. Tačiau, labai svarbu tai, jog erdvės ir jos naudotojų santykis nevienareikšmis. Jame susisieja fizinės erdvės savybės (autoriaus intencija ir struktūros poveikis), erdvinė patirtis (apimanti tiek fizinį patyrimą, tiek prasmę, estetinę patirtį ir socialinių santykių režisūrą), kintanti erdvės prasmė, jos vaidmuo socialiniame – istoriniame kontekste (tiek simboliškai, tiek materialiai). Sukurta erdvė struktūruoja santykius, tačiau ne visada tokiais būdais, kaip tikėtasi. Kartu ji gali būti keičiama, perkuriama, pasisavinama, įprasminama jos naudotojų. Taip pastatas tampa ne objektyvia duotybe, bet judančia, reiškiančia, veikiančia, kintančia visuma. Architektūros tyrinėtojai taiko daug instrumentų suprasti kaip architektūra „veikia“, ar kaip architektūra, pasak Danielio Kocho, „sukuria prasmę“ (1). Apibendrinant, jie apima klausimus: koks sukurtos erdvinės struktūros santykis su jos patyrimo dimensijomis (fizinės patirties, socialinių santykių ir prasmės požiūriu). Suprasti tokį kompleksišką naudotojų ir erdvės santykį padeda Lefebvre siūloma trilypė erdvės dialektika: erdvė kaip sugalvota, suprasta ir išgyventa ar atitinkamai erdvės reprezentacijos, erdvinės praktikos ir reprezentacinė erdvė. Skaityti toliau…

Geg 2 16

Jeigu atūžtų ateities technologijų viesulas, kas nebėgtų slėptis į bunkerį?

parašė Milda

Kas būtų vienas realiausių konkurentų sociologijos prof. Z. Norkui varžantis dėl daugiausia laiko universitete praleidžiančio žmogaus titulo? Aš statyčiau už Antaną Voznikaitį, kuris, jei tik universitetas nebūtų uždarytas, čia ateitų ir 7-dieniais. Devyndarbis Kenas, vedęs VU Filosofijos fakulteto Noldus žmogaus elgesio stebėjimo įrangą ir flirtuojantis su kita čia esančia tyrimų technika, sociologijos magistrantas, Socialios sociologijos autorius, mėgstantis išrinkinėti ir surinkinėti daiktus, galintis savo rankom padaryti gitarą ar moteriškus auskarus (pati tokius esu gavus gimtadienio proga!), nupiešti portretą… Žodžiu, jeigu atūžtų ateities technologijų viesulas, Antanas nebėgtų slėptis į bunkerį.

Prisėdom jo kabinete pasišnekėti apie su technologijomis ir jaunimu susijusius dalykus, nes į šias temas buvo orientuotos VU Filosofijos fakulteto dienos „Fiesta Personæ“ . O šis interviu (tik sutrumpinta versija) buvo išspausdintas minėtos šventės tradiciniame laikraštyje „Bursų kiemas“.

Sociologas D. Finkelhor sugalvojo terminą “Juvenoia”, kuris apibūdina perdėtą susirūpinimą dėl nūdienos jaunuoliams (Z, Y kartoms) įtaką darančių dalykų, ypač informacinių technologijų, interneto. Čia iš tos serijos, kai vyresnių kartų atstovai sako „Anksčiau tokių dalykų nebuvo. Mūsų laikais jaunimas…”. Kai pats sulauksi 60 metų ir priklausysi „vyresniajai kartai“, kaip manai, koks visuomenėje posakis bus populiariausias apie tų laikų jaunimą? Ir kokia raide ar sąvoka vadinsis tų laikų jaunuolių karta?

Paranoja dėl jaunimo sugedimo tiesiog yra vienas iš daugelio būdų, kaip žmonės pastato socialinius apribojimus. Žmonės galbūt tų barjerų nestatytų, jeigų jų kognityviniai ir emociniai ištekliai būtų beribiai, o jų socializacijos ypatybės amžinai būtų tokios pat. Tada visuomenė galėtų egzistuoti kaip kažkoks visiškai bestruktūris darinys, amorfiškas individų spiečius. Tada nebūtų kartų ir juvenojos. Labai džiaugiuosi, kad taip nėra. Juolab, kad greta juvenojos yra džiaugimasis jaunimu – „juveziazmas“. Kad jau gyvename technologinėje visuomenėje, tai didžiausia rizika jai ir joje yra ne jaunimą korumpuojantis technologijos poveikis, bet jos pačios trapumas. Tai, kas galėtų pradanginti Facebook‘ą, deja, pradangintų ir kitus įtaisus bei technologinius procesus, nuo kurių esame gerokai labiau priklausomi nei nuo „veidaknygės“. Viena iš tokių grėsmių yra geomagnetinės audros, kurių pati stipriausia buvo užregistruota 1859 m., kaip tik prieš išsivysčiusioms to meto šalims pereinant į technologinį būvį. Tuokart beveik visame pasaulyje žmonės regėjo pašvaistes, o elektrinio telegrafo ryšys išėjo iš rikiuotės. Jei 2012 m. liepos 23 d. iš Saulės išspjautas įkrautų dalelių pliūpsnis būtų pataikęs į Žemės elektromagnetinį lauką, tikriausiai būtų dingęs iternetas, išsijungusios navigacijos sistemos, elektros tinklai, širdžių stimuliatoriai, perdegę kompiuterių, mobiliųjų telefonų komponentai, sutriktų eismo reguliavimas, nebūtųme išvengę ir traukinių ar lėktuvų katastrofų, krovininių ir keleivinių laivų susidūrimų pagausėjimo… Taigi man baisesnės technologinio kracho pasekmės nei tai, kad jauni žmonės iššvaisto pusę darbingos dienos laiko socialinei medijai. Nebūtų jos, kažkam kitam iššvaistytų ir, greičiausiai, žalingesniems dalykams.

Kalbant apie ateities kartas, aš visai laukiu „BF“ kartos – bakterifagų – atėjimo. Siečiau jos iškilimą su sintetine biologija ir dūstančiais (anoksijos kamuojamomais) vandens telkiniais (įskaitant jūras ir vandenynus). Tai būtų karta, kuri valgo žmonių sukurtas įvairių rūšių, skonių ir savybių bakterijas, archėjas ir grybus, kurie imituoja štai mūsų kartos valgytas kruopas, ankštinius, lapines ir gumbus turinčias daržoves, vaisius ir vargšų gyvūnelių lavonus. Visi ne tik kad gyvūnų nevalgytų, bet ir augalų! Skaityti toliau…

Bal 22 16

Sociologinis turizmas København’e: Nørre-Bronx’o gyvastis ir madingas, bet nemylimas virtualus parkas

parašė Veronika

Kaip visi dori miestai, Kopenhaga turi visokių veidų. Ji gali būti beprotiškai nuobodi ir sterili (ir būtinai spranginančiai brangi), jei bandysite suregistruoti visus must see turistinius, istorinius objektus ir undinėles. Ji bus vidutiniškai įdomi, jei ieškosite hipsteriais perkimštų postindustriškai shabby-chic vietelių – nes madingas jų autentiškumas beveik identiškas visuose miestuose ir kontinentuose, skiriasi tik valiutų ženklai prie vegan latės ir eksperimentinių burgerių kioskelių. Kopenhagoje tokios vietos yra Meatpacking district (klasika – buvusi industrinė mėsos apdirbimo pramonės darbininkų erdvė, dabar paversta į madingiausių restoranų ir kavinių rajoną) ir Copenhagen Street Food, buvusio popieriaus fabriko patalpose įrengta paties įvairiausio gatvės maisto kioskų, furgonėlių ir prekyviečių sankaupa. Nors žmonės internete sakė, kad šią vietą atrasti ne taip ir paprasta, bet iš tiesų tereikia pietų metų Christianshavn rajone pasekti hipsterių srautus – jų grupėlės susilieja į minią, kuri plaukte suplaukia į gatvės maisto rajoną.

Vienas iš København veidų

Visa tai, kaip ir sakiau, įdomu vidutiniškai. O kas Kopenhagoje įtiktų išlepusiai, gyvos kasdienybės ištroškusiai sociologės uoslei ir akiai? Vienareikšmiškai – šiaurinis Nørrebro rajonas. Prieš 7 metus, kai Kopenhagoje lankiausi pirmąsyk, Nørrebro garsėjo maždaug taip, kaip dabar garsėja Briuselio Molenbeek’as – švelniai tariant, kaip ne pati turistiškiausia, populiariausia ir saugiausia vieta, nepaisant to, kad yra visiškai šalia miesto centro. Šiandien retorika apie rajoną pasisuko 180 laipsnių: „įvairiatautis“, „daugiakultūrinis“, „spalvingas“, „kunkuliuojantis“ – taip viešai pristatinėjamas Nørrebro. Geroji naujiena – daugiausiai imigrantų apgyvendintas rajonas pagaliau įvertintas kaip svarbi, integrali, vertinga ir įdomi Kopenhagos dalis. Blogoji naujiena – žinoma, gentrifikacija.

Nørrebro veidai ir stogai

Gentrifikacija Nørrebro matyti plika akimi – kuo arčiau miesto centro, tuo didesnė tinklinių kavinių, brangesnių ir prašmatnesnių krautuvių, dizaino ir kitokių butikėlių koncentracija. Skaityti toliau…

Bal 14 16

A. Valantiejus: „Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė?“

parašė sociologai.lt

Kasdien prisimindami ir ilgėdamiesi dalinamės Algimanto Valantiejaus knygos „Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių“ (2010) pratarmės ištrauka (p. 7–10). Ši ištrauka ypatinga tuo, kad atspindi nenuilstamą Algimanto dėmesį kalbai, jo nepaprastai turtingą žodyną bei vaizduotę, ir tikėjimą, kad poetinė, literatūrinė raiška sociologui yra lygiai tokia pat svarbi, kaip sudėtinga teorinė analizė.

Algimantas Valantiejus © Aleksandras Dobryninas

Žodis struktūra, tik jį ištarus arba įterpus į sakinio konstrukciją, išgaruoja per smulkiausią sekundės dalelę. Kaip išgaruoja lietaus lašai pirmą paskutinį kartą spragtelėję gatvės balos paviršiuje ir akimirksniu ištirpę ūkanotoje tarsi-tikrovėje.

Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė? Galbūt verta pasislėpti po kurio nors namo stogeliu tuomet, kai prasideda liūtis?

Kad ir ši nykimo regimybė, jei kas mėgsta stebėti gamtos ašarų kariaunas, organizuotai plūstančias iš miglotų aukštybių. Atkaklios, nepermaldaujamos dangaus mirtininkės, plevenančiais voratinkliais krentančios žemyn ir bematant plyštančios į neperregimus šokio išlinkius; šokio, susidedančio iš takių, vos pastebimų tikrovės judesių.

Čia galima pamatyti įprastus kasdienybės stebuklus – tankių-ir-takių lietaus voratinklių struktūras. O gal jų haliucinacijas… Čia gyvenimas organizuotai tirpinamas į mirtį, o mirtis tikslingai gręžiama į gyvenimą. Tereikia atidžiai įsižiūrėti, veikiau įsiklausyti. Tvarkingo, struktūrinio, o kartu unikalaus, šokio judesiuose nepastebimai keičiasi prasmės tonacijos. Skaityti toliau…

Bal 7 16

Pasilepinkim mokslu Molėtuose: Socforumas ir INSOMNIA

parašė sociologai.lt

Su pavasariu užderėjo pasiūlymų turiningai praleisti laiką – pasilepinti mokslu Molėtų gamtos apsuptyje. Kviečiame dalyvauti Socialinių mokslų forume bei tardisciplininėje studentų vasaros stovykloje INSOMNIA.

Socforumas

Socforumas jau tryliktus metus tęsia kasmetinių tarpdisciplininių Lietuvos socialinių mokslų atstovų susitikimų tradiciją. Tokių susitikimų-konferencijų tikslas – sudaryti galimybes įvairių institucijų ir disciplinų mokslininkams susitikti demokratiškoje neformalioje erdvėje, užmegzti arba sustiprinti tarpusavio ryšius ir supažindinti kolegas su savo naujausiais tyrimais. Be to, šiais susitikimais siekiama stiprinti ir plėsti Lietuvos socialinių mokslų forumo narystę ir veiklą.

Forumo tikslas – pristatyti šiais metais atliktų reikšmingų socialinių mokslų tyrimų panoramą, nevaržant dalyvių tematikos požiūriu. Renginys vyks birželio 3-5 d. Molėtų observatorijoje. Skaityti toliau…

Bal 4 16

Aš ir kitas: mažos mergaitės, evil bitch ir suaugusios moters teorija

parašė Agne

Geras aš, blogas kitas

Viskas prasidėjo nuo to, kad susipykau su drauge. Facebook’e. Ne Facebook’e tarp mūsų santykiai tikrai neblogi ir mes nesipykstam. Yra tyrimų (1), pastebėjusių šį fenomeną – kad bendraujant internetinėje erdvėje padidėja konflikto rizika, nes kai nematai žmogaus veido išraiškų ir apskritai jo kaip gyvo autentiško asmens priešais save, nejauti jo ir yra sunkiau atsižvelgti į jo jausmus ir poreikius. Būtent apie tai šiandien ir rašysiu.

 

Taigi susipykau su drauge. Mūsų santykiai buvo gan sklandūs (ir tebėra dabar), tačiau kažkas esminio iškilo į paviršių tą kartą. Labiausiai užkliuvo tai, kaip ji traktavo kitą žmogų, kuris rūpėjo man – lyg labai blogą. Nesugebėjau nuslėpti, kad taip nemanau, ir, kaip priklauso bendravimui internete, išvadinau savo draugę blogu žmogumi. Ir pokalbio eigoje supratau, kad aš jai dabar irgi esu blogas žmogus. Tai privertė susimąstyti. Apie santykį. Apie tai, kaip ir kodėl nutinka, kad mes kitus žmones laikome blogais žmonėmis, kai jie save laiko gerais, o mus blogais, net kai mūsų giliu įsitikinimu, mes tikrai nieko blogo nepadarėme.

Peskyra ir kitas yra plačiai nagrinėjama nacionalizmo, deviacijų, medijų tyrimuose.

Van Dijk teigia (2), kad apskritai ideologija žiniasklaidoje veikia būtent per šią perskyrą, priskiriant tam tikroms grupėms savybes pagal tai, ar jie yra „mes“, ar „kiti“. Tai vienas efektyviausių nuomonės kontrolės būdų – pripaišai kitam etiketę, kad jis svetimas, pabrėži apie jį vien neigiamus dalykus, nuslėpdamas teigiamus, o savus pateiki kaip tik teigiamoje šviesoje, nuslėpdamas neigiamus aspektus.

Tačiau čia man rūpi ne visuomenės makro kontekstas, o mūsų asmeninės sąveikos mikro lygmenyje, tai, kas rodosi labiau iš psichologijos srities. Mintys, kurias pateiksiu, smarkiai remiasi į sociologines teorijas: socialinio tikrovės konstravimo, „veidrodinio aš“, bei žaidimų teoriją. Bet pati socialinio konstravimo ir savęs apsibrėžimo per visuomenę idėja įgyja specifinį prieskonį, kai sąveikoje yra ne trys ir daugiau, o tik du žmonės. Simmelis yra padėjęs neblogus pagrindus mažų grupių tyrimams ir nupasakojęs, kaip su trečiuoju atsiranda objektyvaus, abstraktaus, anti-individualaus darinio suvokimas. (3) Kai į konfliktą įsivelia du veikėjai ir jie neturi arbitro, nei realaus žmogaus, nei suvoktų ar nesuvoktų visuomenės mums įkaltų principų, vertybių ar normų pavidalu (arba jos nesugeba atstoti arbitro), problema yra veikiau psichologinė ar politinė, nei sociologinė. Netgi turiu stiprų įtarimą, kad ši mano sugalvota teorija jau yra artikuliuota kažkur psichologijoje (atsiprašau, kad tingėjau tuo pasidomėti, jei kas žinote, pasidalinkite). Skaityti toliau…

Kov 26 16

Sinefilų pavasaris su „Omaru“ priešaky: poruokis arba mirk

parašė Milda

Prieš savaitę svečiavausi Ore.lt, kur pasidalinau savo rekomendacijom besiruošiantiems į pavasarinį sinefilų ritualą. Perskaičiusi tekstą keliais pasiūlymais pasidalino ir Veronika. Jos papildymą rasite teksto pabaigoje. Turiningo balandžio!

Pastaruoju metu Feisbuke netrūksta užuominų apie artėjantį pasi’kino’pavasarinimą: vieni dalinasi nusipirkto abonemento nuotraukomis, kiti jau sakosi susidarę savo favoritų list’ą, trečių neva pirmas dvi balandžio savaites nebus galima sutikti ne kino salėj ar jos prieigose. O manęs, savo ruožtu, šią savaitę jau ne antras žmogus paklausė, ką rekomenduočiau pasižiūrėti pavasariniame sinefilų rituale ir gal apskritai žinau kokių naujų frykiškų filmų nebūtinai iš ten. Laikas, kai eidavau minimum į 10 seansų, jau seniai praeity. Bet į kelis visgi ketinu nueiti, nes nežinai, kada ten gali ištikti sociologinis atradimas, koks mane ištiko 2010 m.

Kalbu apie vieną keisčiausių ir sociologinei analizei imliausių filmų – „Iltinis dantis“ (Dogtooth). Kadangi nuo to karto filmą pasižiūrėjau dar 5 kartus (kasmet po kartą), pirminis įspūdis išblėso, tačiau jau šešti metai tai vienas iš filmų.

Kai pradėjau dėstyti, ilgai nesvarsčiau, kokį filmą įsijautus į sociologo vaidmenį užduoti išanalizuoti studentams. Atkapstyti kuo daugiau sociologinių pėdsakų! „Iltiniame dantyje“ jų tiek daug ir jie primynę įvairias temas – socialinė kontrolė, šeimos institutas, stratifikacija, vaidmenys, lytis, seksualumas, kūnas, socializacija, normos, tabu, žinojimas, ideologijos, tikėjimas, prigimtis ir t. t. Atsispyrus nuo šios siurrealistinės, nors (bent jau man) mūsų realybėje visiškai įsivaizduojamos dramos, galėjau nuklysti į daugybę sociologijos įvado temų užkaborių, padėti studentams patirti jausmą, kai po kojom sudreba „savaime suprantamas“ pasaulis bei tokia paslanki „(ne)normalumo“ riba. Išlaikyti kultūrinio reliatyvizmo laikyseną pavyko ne kiekvienam. Kam patiko, kam ne, bet abejingo filmas nepaliko nei vieno.

Ir štai po 6 metų pasirodo nemažiau stiprus to paties režisieriaus, puikaus visuomenės šaržuotojo – Yorgos Lanthimos – kūrinys „Omaras“ (Lobster), kurį jau spėjau pamatyti. Tai ir būtų mano rekomendacija Nr. 1. „Kino pavasaryje“ „Omarą“ galite pamatyti šiom datom. Skaityti toliau…

Kov 20 16

“Generation P“ ir šiuolaikinės propagandos potencialas

parašė sociologai.lt

Kolega Ugnius Babinskas pastebėjo mūsų organizuojamą proginį Sociokino seansą ir susidomėjęs pasižiūrėjo jame būsiantį filmą “Generation P“. Kviesdamas kitus sudalyvauti peržiūroje-diskusijoje Ugnius dalinasi ir savo komentaru. 

Žemiau pateiktoje nuotraukoje matote vaizdo įrašo stopkadrą, kuriame trys galvos. Dvi iš jų Donaldo Trumpo. Įraše bus ir daugiau veidų, įskaitant išsiviepusio Vladimiro Putino. Tačiau šis klipas nėra žiniasklaidos ar trolių produktas. Jį susuko mokslininkai. Klipas nuobodus, tačiau stulbinantis. Verčiantis susimąstyti apie Rytų ir Vakarų kultūras, apie JAV ir Rusiją. Apie šiuolaikinės propagandos potencialą.

Neseniai peržiūrėjau puikų Viktoro Ginzburgo filmą „Generation P“, pastatytą pagal to paties pavadinimo Viktoro Pelevino romaną. Kūrinys man labai patiko – jis gilus ir daugiasluoksnis, persmelktas psichodelinio siurrealizmo ir juodo humoro, mitologinės ir modernios simbolikos. Viskas kaip reikiant išmirkyta gniuždančio, brutalaus, rusiško pesimizmo tirpale – degtinės, sniego ir kraujo kokteilyje, kaip pasakytų Sorokinas.

Istorija, prasidėjusi kaip šmaikščiai ciniškas pasakojimas apie reklamos verslo formavimąsi posovietinėje Rusijoje, galiausiai išsiskleidžia kaip meninė-moralinė anonimizuotos galios ir žmogiškumo anatomija. Vienas labiausiai sudominusių filmo epizodų yra trečioji ir paskutinė dalis, kurioje minėtos tematikos skrodimas vykdomas purvino žiniasklaidos verslo virtuvės šviesoje. Operacinėje, kurioje manipuliacijos tikrove atliekamos pasitelkus pačias įmantriausias informacijos ir komunikacijos technologijas.

Žiūrėdamas filmą galvojau sau: įdomu, kokiu mastu iš tiesų panašūs į rodytus įrankiai yra naudojami? Ar vaizduotos priemonės iš tiesų tokios efektyvios ir galingos faktų falsifikavime, pseudoįvykių gamyboje, simuliakrų konstravime? Ar jos iš tiesų yra tokios pažangios?

Dalinius atsakymus į šiuos klausimus po kelių dienų visai atsitiktinai man pateikė vienas bičiulis, parodęs minėtą mokslininkų iš Stanfordo ir Erlangeno-Nurmbergo universitetų vaizdo įrašą, iliustruojantį šiuolaikinės vaizdo apdorojimo įrangos potencialią. Įrangos, kurios variantai gali būti ir, tikriausiai, jau yra pritaikyti praktikoje.

Primename, kad pasižiūrėti ir padiskutuoti apie filmą galite Sociokine kovo 22 d., 17 val., VU Filosofijos fakulteto 307 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).
Renginyje dalyvaus sociologai Arūnas Poviliūnas ir Aleksandras Dobryninas.

Kov 15 16

Eikime atgal, čia tyliau. Algimantui Valantiejui atminti

parašė Gytis

[Mirė mūsų kolega Algimantas Valantiejus.]

Visą ką šiandien bandau parašyti atrodo taip banalu…

Apie Milžinus, užuovėjas, įkvėpimo, ar tiesiog šaltinius. Man pirma mintis buvo, kad netekau Įkvepėjo ir Mokytojo. Klausimo uždavimo Mokytojo, augimo Mokytojo, skaitymo ir mąstymo Mokytojo. Vaizduotės Mokytojo. Atvirumo ir bendravimo Mokytojo. Akademinio betarpiškumo ir gyvybės Mokytojo. Tai buvo tikrasis gyvybės mokslų centras (antrąjį berods atidaro ryt). Mūsų santykis buvo gyvas ir betarpiškas (turėjau malonumą bendrauti laisviau, nes nerašiau pas jį darbų). Jausmas, kad kažkas labai svarbaus nutrūko. Ir kad vidujai yra vieta, kuri labai skauda. Bet turbūt taip ne man vienam. Nepripasakosi. Nenupasakosi. Išgyvensi ir pamokas, impulsus , šilumą nešiosies visą gyvenimą.
Dar, noriu prisipažinti, patyręs bekompromisiškumo, autentiško mąstymo impulsą. Impulsą, verčiantį nesitaikstyti su tuo kas duota (savaime suprantama), o reikalauti maksimumo. Pirmiausia iš savęs, paskui iš pasaulio. Bet švelniai, atidžiai ir įsiklausant. Neteigiant, neteisiant, o lydint namo ir kurstant intelektualinę vaizduotę.

Ir tokie klausimai, maždaug, kaip jūs įsivaizduojate „savaime suprantamą pasaulį“..?

Jei nuo to pradėsi, kur baigsi? Visi baigsim ten pat, bet kelionė gali būti kitokia. Ir šis žmogus keitė mūsų kelionių trajektorijas. Beveik neabejoju, kad mūsų visų. Klausimas, kiek mes prisileidome ir atsivėrėme kaitai… Dabar tai jau turi atsakymą – tiek, kiek spėjome.

Pabaigai norėčiau pasidalinti laišku, kurį parašiau tik grįžęs po pasivaikščiojimo su Algimantu. Tai buvo praėjusį 2015-ųjų rudenį, spalį. Tekstas beveik neredaguotas, taigi, atleiskite už kur ne kur prasikišantį slengą.

Atleiskite, jei pasirodys per ilgas, ar per asmeniškas. Tiesiog tai man pasirodė gyviausia ir tikriausia, ką pavyko išsaugoti rašytine forma.

Taigi, dalinuosi ir linkiu ramybės.

Kaip sakė Algimantas „Pabandykite palyginti galimybes. Nebūtinai regimybę.“ Skaityti toliau…