Skip to content
Kov 14 17

Prisimenant neabejingumo Mokytoją

parašė sociologai.lt

Lygiai prieš metus mus paliko talentingas sociologas, mūsų mylimas bičiulis prof. Algimantas Valantiejus. Paliko fiziškai, bet jo darbai ir bičiulystės šviesa pasiliko su mumis.

Iliustracija: Ric Grossman, In the Hall of the Mountain King

Kviečiame prisiminti ar susipažinti su pirmojo „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ numerio, kurio iniciatorius ir redaktorius buvo Algimantas, jo parašytu įžanginiu žodžiu „Apie mus ir nuo mūsų“. Kaip įdomu nusikelti į prieš dvidešimt metų rašytą tekstą, kuriame justi naujo etapo pradžia, pasiryžimas, rūpestis, ketinimas eiti kartu su sociolgija mintyje ir veiksme.

Šiame tekste sociologas sako: „Be išgyventos vidinės aistros ją supančiam pasauliui ir įdėmios bei kritiškos savistabos Švietėjiškoji, arba moksliškoji, sociologijos pretenzija gali visų akivaizdoje užgesti – kaip gęsta neperskaitytos knygos. Abejingumas – pats tikriausias ir pavojingiausias sociologijos advokatas.“ Ačiū Algimantui, kad pats bet kokiomis aplinkybėmis dalinosi neabejingumu ir skatino nesusidėti su minėtu advokatu.

Taip pat kviečiame atsiversti naujausią mūsų mielo profesoriaus globoto žurnalo numerį ir perskaityti labai taiklų Marijaus Šidlausko tekstą „Palikęs bičiulystės šviesą“.

Vas 21 17

„Vatniko“ nuotykiai Lietuvoje: kaip ginklas prieš Putiną pavirto žaisminga kliše

parašė sociologai.lt

2012 m. gegužę internete pasirodė „Raška – kvadratinis vatinukas“– pirmasis „vatniko“ memas, o nuo 2013 m. lapkričio pabaigos (prasidėjus neramumais Ukrainoje) šis memas ir žodis „vatnikas“ imtas vis plačiau vartoti ir socialiniuose tinkluose Lietuvoje. Sąvoka „vatnikas“ paprastai suprantame kaip etiketę, ženklinančią „rusiškojo pasaulio“ ideologijos šalininkus, juos išjuokiant, sumenkinant. Kodėl šiam tikslui sėkmingai panaudota būtent „vatniko“ sąvoka? Kodėl ji vėliau transformavosi į bendro pobūdžio socialinės kontrolės įrankį, stigmatizuojantį įvairias Lietuvos deviantines grupes? Kaip šis nelietuviškos kilmės kultūrinis produktas prigijo Lietuvoje?

Į šiuos klausimus pamėgino atsakyti Vilniaus universiteto sociologijos magistrantų komanda* atlikdama gana didelį tyrimą – kiekybinę ir kokybinę Facebook‘e bei interneto portaluose delfi.lt ir 15min.lt pasirodžiusių įrašų/straipsnių, susijusių su „vatniko“ tema, analizę. Kaip atskirą atvejį kolegos įtraukė ir Olego Šurajevo serialo „Vatnikas“ analizę. Jaunieji sociologai apžvelgė „vatniko“, kaip specifinę socialinę grupę nurodančios etiketės ištakas, atskleidė šios etiketės vartojimo socialiniuose tinkluose ir masinėse medijose Lietuvoje kaitą, nupiešė „vatniko“ paveikslą. Šiame tekste supažindinama tik su dalimi vos prieš mėnesį užbaigto tyrimo rezultatų.

„Vatniko“ istorinės ištakos: nuo vatinuko-rūbo iki vatniko-žmogaus

Iš rusų kalbos kilęs žodis „vatnikas“ reiškia vata prikimštą dygsniuotą švarką/striukę. Versijų apie šios vatinės striukės kilmę galima rasti labai įvairių, priklausomai nuo šaltinio. Štai kremliaus propagandiniai šaltiniai linkę pastiprinti įvairias teigiamas asociacijas su šiuo apdaru. Su jais turbūt galima sutikti bent vienu požiūriu: šis rūbas atliko tam tikrą socialinės lygybės regimybės palaikymo funkciją, nes vatinukus išduodavo tiek GULag’o kaliniams, tiek SSRS generaliniams sekretoriams, darbininkams ir tarnautojams. Skirtumas tik tas, kad kaliniai ir darbininkai dėvėjo šimtasiūles, nes tai buvo jų vienintelis rūbas, tuo tarpu aukščiau socialinėje hierarchijoje esantieji dėvėjo jas poledinės žūklės, medžioklės ir kitokios rekreacinės veiklos metu.

Kita vertus, tiek rūbo, tiek ir jį įvardinančio žodžio kilmė niekur iki galo nėra paaiškinta, kaip ir gausi sinonimiškų pavadinimų įvairovė: telogreika, vatnikas, vatinukas, fufaikė, šimtasiūlė ir pan. „Telogreika“ (kūno šildytuvas) kildinamas iš XIX a. moteriško rūbo „dušegreika“ (sielos šildytuvas), „fufaika“ iš itališkos dugsniuotos striukės „fufo“, o „vatnikas“, „vatinukas“ tiesiog atitiko sovietinę modifikaciją, kai rūbas buvo prikemšamas būtent vatos. Su pramonės perversmu vata kimšti dygsniuoti švarkai tapo masiškai gaminamu šiltu žieminiu rūbu.

Pokariu, ypač po Stalino mirties, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu („atšilus“ vatinuką juk galima ir nusimesti…), ėmus amnestuoti ir reabilituoti politinius kalinius bei tremtinius, vatinuko realus naudojimas ir populiarumas sumažėjo. Jis netgi dingo iš standartinės SSRS armijos žieminės ekipuotės. Tačiau vatniko dėvėtojo įvaizdis išliko gajus. Skaityti toliau…

Saus 30 17

Kodėl mes, Homo sapiens, dominuojame pasaulyje?

parašė Milda

Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės išsivystė skirtingi ir yra gimę su tam tikromis kintamomis savybėmis, yra gyvi ir siekia malonumų.“ (1, p. 109) Tai yra į biologijos kalbą išversta Amerikos nepriklausomybės deklaracijos citata: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neginčijamomis teisėmis, įskaitant teisę gyventi, būti laisviems ir siekti laimės.“ Tokį vertimą pasiūlė istorijos profesorius Y. N. Harari savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurios lietuvišką variantą 2016 m. mums parūpino „Kitos knygos“. Tai pati įsimintiniausia ir skaniausiai susiskaičiusi mokslo populiarinimo knyga, kokią tik esu skaičiusi. Be to, populiariausia praėjusių Kalėdų dovana mano šeimoje: įtardama apie knygos dėmesio vertumą padovanojau ją broliui, tikėdamasi vėliau pasiskolinti, tačiau to neprireikė, nes tą patį vakarą ją gavau dovanų nuo mamos. Abu likom labai patenkinti.

Derindamas istorijos, archeologijos, antropologijos, sociologijos, ekonomikos, biologijos, medicinos ir kitų mokslų žinias, Harari nesudėtingai ir įtraukiančiai papasakoja žmonijos istorijos savitą/savąją versiją, kartu pasiūlydamas „nenuvalkiotų“ (bet labai makes sense) įžvalgų, naujai interpretuodamas, reflektuodamas mums gerai žinomus istorinius reiškinius bei įvykius.

Kadangi pateikta žmonijos istorija tikrai glausta (416 puslapių), įtariu, kad kiekvienos iš aukščiau įvardintų disciplinų atstovai-profesionalai turėtų prie ko prikibti dėl paskirų faktų, mokslinių tyrimų pasirinkimo motyvų ir pan. Bet man svarbesnis kitas, turbūt sunkiau nuginčijamas aspektas – knyga lavina kritinį požiūrį (bei istorinę ir sociologinę vaizduotę!), skatina suabejoti savaime suprantamomis, visiems žinomomis tiesomis. Netgi tomis, kurios daugeliui iš mūsų yra gražios ir geros, ir kuriomis šiandien tiki daugelis progresyvių-šiuolaikinių-vakarietiškų-išsilavinusių-neva plačiai mąstančių žmonių. Na ir žinoma – knyga supažindina su skirtingų mokslų akiniais bei leidžia akimirką pro juos žvilgtelėtį į supantį pasaulį. Be to, ji nuolat primena, kad mes dar daug ko nežinome nei apie praeitį, nei apie dabartį, tuo labiau apie ateitį, ir kokias ribotas išvadas leidžia daryti humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tikrai įtrakčiau į visų specialybių, ypač istorijos ir sociologijos, studijų literatūros sąrašą.

Nepriklausomybės deklaracijos „biologinis“ vertimas – tik viena iš intriguojančių, nepatogiai pasimuistyti kėdėje paskatinusių idėjų (apie ją pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Ir tas muistymasis buvo toks džiuginantis, nes atsiduri akistatoje su savo nusistovėjusiu mąstymu, pasaulėžiūra! Įsisukę savoje beprotiškoje gyvenimo skuboje, socialiniame burbule, disciplinos rėmuose, pamirštame, o ir neturime laiko pareflektuoti, kad daug mums žinomų dalykų nėra savaime aiškūs, įrodyti (ar iš vis įrodomi moksliniais metodais), neginčijamai, ir net nėra žmonijai būtini ar geriausi.

Pasak Harari, žmonės susigyveno su kai kuriomis šiuolaikinėmis tiesomis (pvz., demokratija, kapitalizmu) taip pat, kaip per pastaruosius 10 tūkst. metų įprato prie minties, kad Homo sapiens – vienintelė žmonių rūšis. Mums paprastai sunku net įsivaizduoti kitokią galimybę, ypač jeigu tomis tiesomis tiki ir jas skleidžia mūsų autoritetai, jeigu apie jas pasakoja universitetuose ar parašė koks įtakingas mokslinis žurnalas.

Autoriaus pasakojama žmonijos evoliucijos istorija susideda iš trijų reikšmingiausių etapų-revoliucijų, kurių pažinimas ir supratimas mums padeda atsakyti į klausimą, kodėl Žemės planetą valdo būtent Homo sapiens (toliau – Hsapiens), o ne kokia nors kita gyvūnų rūšis? Kodėl mes dominuojame pasaulyje? Pirmosios – prieš maždaug 70 tūkst. metų įvykusios kognityvinės revoliucijos metu atsitiktinė genų mutacija pakeitė Hsapiens smegenų neuronų jungtis (pagal vieną iš teorijų, nes kas iš tikrųjų paskatino išskirtinį mūsų proto vystymąsi nėra aišku), o tai lėmė kitokį proto vystymąsį, mąstymo būdą bei unikalios kalbos atsiradimą. Kalba – vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių mums užkariauti pasaulį. Skaityti toliau…

Lap 28 16

Sovietinė nostalgija ir „vatnikai“: kodėl jie yra ir ką daryti?

parašė sociologai.lt

VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius aptaria konfliktišką takoskyrą tarp skirtingai sovietmetį vertinančių žmonių bei kokias grėsmes minėtos takoskyros palaikymas gali kelti. 

Sovietmečio vertinimas iki šiol Lietuvoje išlieka viena ryškiausių politinių takoskyrų. Naujausias tyrimas rodo, kad apie ketvirtadalis Lietuvos gyventojų mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Tai labai ženkli populiacijos dalis, nepaisant to, kad mažesnė negu anksčiau.

Grafikas: Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje (grafiko autorius Mažvydas Jastramskis)

Nemaža Lietuvos politinio elito dalis galvoja, kaip gi kovoti su šiais „blogais, neišprususiais žmonėmis“, „vatnikais“, kaip juos dar labiau marginalizuoti. Juk žmonės, kurie galvoja, kad totalitarinis ar autoritarinis režimas su baisiomis represijomis yra gerai, kelia grėsmę Lietuvos laisvei ir demokratinei santvarkai. Logiška, bet neteisinga, nes prielaida yra klaidinga. Klaida yra susijusi su istorine atmintimi, kuri, ko gero, niekada nebūna vienalytė šalies mastu. Pvz.: Petras yra patyręs represijas, todėl viską, kas susiję su sovietmečiu, jis linkęs vertinti blogai. Kaip straipsnyje apie Lietuvos gyventojų sovietinės praeities vertinimą teigia A. Ramonaitė, „Jei šeimoje buvo persekiotų dėl politinių pažiūrų žmonių, tikimybė, kad žmogus neigiamai vertins sovietmetį padidėja daugiau negu tris kartus.

O štai Vytautas represijų nėra patyręs. Vietoje to jis jautė stabilumą ir saugumą, nes buvo gavęs butą ir turėjo garantuotą darbą. Šie aspektai yra dažniausiai įvardijami tarp teigiamų sovietmečio aspektų. Dabar Vytautas, kaip ir jam rūpintys jo vaikai ar anūkai, šių galimybių ir garantijų neturi, todėl sovietmetį vertina tik gerai, t. y., jis jaučia neigiamą statuso pokytį. Abi šios nuomonės yra gana logiškos ir iš dalies abi teisingos, nors ir visiškai priešingos. Vytautas nėra blogas žmogus, jis jaučia nostalgiją ne žudynėms, represijoms ir trėmimams, o pozityviems dalykams, kurie savaime jokios grėsmės Lietuvai ar jos demokratijai nekelia. Nepaisant to, Jūs sakysite: argi Vytautas neturėtų suprasti, jog daug kam sovietinis režimas buvo baisus ir netgi mirtinas? Atsakymas paprastas: taip, turėtų. Kaip ir Petras turėtų suprasti, kad sovietinė nostalgija beveik visada nėra nostalgija žudynėms, represijoms ir trėmimams. Skaityti toliau…

Lap 9 16

Rėksmingus globalizuoto elito anklavus už’Trump’ino?

parašė Milda

Šįryt stebint didžiulį žmonių susijaudinimą bei nuostabą dėl neįtikėtinų(!) JAV Prezidento rinkimų rezultatų, mintyse iškilo labai taiklios sociologo Z. Baumano įžvalgos iš knygos „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (153-155 psl.). Labai tinka ir Brexit, ir Lietuvos rinkimų kontekste.

~Ir paradoksas: ši postmodernioji išreguliuoto/privatizuoto/vartotojiško pasaulio, globalizuojančio/lokalizuojančio pasaulio tikrovė tik labai blyškiai, vienpusiškai ir nepaprastai iškreiptai atspindima postmodernstiniame pasakojime. Visų esmingumų hibridizavimas ir įveikimas, kurį paskelbė postmodernistinės panegerikos „globalizuojamam“ pasauliui, toli gražu neperteikia pasaulį draskančio painumo ir aštrių prieštaringumų. Postmodernizmas, vienas iš daugelio galimų postmodernios tikrovės aiškinimų, tik išskleidžia kastinį globaliųjų – rėkmsingos, labai girdimos ir įtakingos, tačiau palyginti negausios eksteritoriškųjų ir keliaujančiųjų klasės – patyrimą. Jis nepaaiškina ir neišreiškia kitų patyrimų, kurie taip pat yra būdingi postmoderniajai scenai.

Garsus lenkų antropologas Wojciechas J. Burszta šitaip apmąsto šio potencialiai pražūtingo komunikacijos suirimo išdavas:
Ankstesnės periferijos aiškiai eina savo keliu, pro pirštus žiūrėdamos į tai, ką postmodernistai apie jas kalba. Ir jie (postmodernistai. Z. B.) yra gana bejėgiai susidūrę su kovinguoju islamu, Meksiko lūšnynų bjaurastim ir net juodaisiais, susiradusiais prieglaudą kokiam apgriuvusiam name Pietų Bronkse. Tai milžiniški paribiai, ir neižinoma, kaip su jais elgtis… Po plona globalinių simbolių, etikečių ir daiktų plėvele kunkuliuoja nežinomybės katilas, kuriuo mes nelinkę itin domėtis ir apie kurį faktiškai maža ką turime pasakyti.

Pateiktoje citatoje „periferijos“ geriau suvokiamos bendrąja reikšme – kaip nepaprasta daugybė erdvių, kurias iš esmės paveikė „globaliniai simboliai, etiketės ir daiktai“, tačiau ne taip, kaip mano juos garbinantys globalistai. Šiuo atžvilgiu „periferijos“ išplinta apie nedidelius, dvasiškai eksteritorinius, tačiau fiziškai gerai įtvirtintus „globalizuoto“ elito anklavus.

Minėtasis paradoksas veda prie kito paradokso: „Laiko/erdvės susitraukimo“, nevaržomo informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius yra sykiu beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusių elitų ir populus žlugmo metas. Pirmieji neturi ką pasakyti antriesiems, nieko, kas atsilieptų jų mintyse kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas.~

Spal 29 16

Žinios nelygu galia: akademinio protesto paraštės

parašė sociologai.lt

Šiandien Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje vyko tyrėjų ir dėstytojų protestas prieš mažus atlyginimus ir prastas darbo sąlygas. Įžvalgomis apie jaunųjų mokslininkų gyvenimą ir tai, kas, reikalaujant atlyginimų didinimo, lieka užkulisiuose, dalinasi neseniai disertaciją apsigynusi Maryja Šupa.

Pastaruoju metu – visų pirma socialinėse medijose, o kartais ir naujienų portaluose – universitetuose dirbantys dėstytojai–mokslininkai ėmė dalintis savo asmeninėmis išgyvenimo patirtimis: pritrenktas Ainius Lašas, geologas–taksistas Jonas Šičkus, jaunas filologijos daktaras Rimantas Kmita ir kiti. Atrodo, pagaliau į stiklinę įsisuko audra ir ėmė mataškuoti lauk purslus. Protestų ir viešų eitynių istorija šiuolaikinėje Lietuvoje apima margas (ir ne visada marginalias) socialines grupes – mokytojus, ūkininkus, moksleivius, NATO priešininkus, abortų draudimo priešininkus, darbo kodekso priešininkus, tautininkus, LGBTQ*, turgaus prekeivius, pensininkus ir visus, ką praleidau dėl savo menkos atminties, bet mokslininkai protestą šiuolaikinėje Lietuvoje organizavo pirmą kartą.

Tiek renginio iniciatoriai, tiek tie, kas viešina savo gyvenimo istorijas, akcentuoja vieną pagrindinę problemą – mokslo finansavimas valstybės biudžete yra per mažas, ydingi ir jo paskirstymo mechanizmai. Dominuoja makroekonominis diskursas – kad mokslui skiriami BVP % nepakankami ir šis skaičius neadekvačiai keičiasi bėgant metams, kad atlyginimai priklauso nuo neindeksuojamo BMA dydžio, kad nuo 2008 m. neperžiūrimi atlyginimų koeficientai ir juos kasmet sumenkina infliacija. Pagaliau padidintos doktorantų stipendijos (kurios, savo ruožtu, iki 2015 m. praktiškai nesikeitė dešimtmetį suvirš), bet jaunų tyrėjų ir dėstytojų, ateinančių dirbti į žemiausias universiteto grandis, padėtis kol kas nesikeičia. Visi pastebėjimai teisingi. Tačiau ši moneta turi dar kelias briaunas, kurios išlieka nutylėtos, kai visa atsakomybė ir kaltė suverčiama valstybės institucijoms. Tai – institucinis smurtas, adekvatus atlyginimo dydis ir mokslininkų neva neverslumas.
Skaityti toliau…

Spal 11 16

Kvietimas į Sociologijos akademiją moksleiviams

parašė sociologai.lt

Sociologijos akademija moksleiviams jau visai netrukus!
Jei domiesi mus supančiu pasauliu, o klausimų apie visuomenę kyla daugiau nei gali sugalvoti atsakymų, Sociologijos akademija laukia Tavęs!
Nepraleisk progos su dėstytojais bei studentais į kasdienius dalykus pasižiūrėti pro rakto skylutę!
Registracija iki spalio 17 d. vyksta čia.

Registruokis ir/ar dalinkis žinia su draugais!

Rugs 28 16

#Satyra + politika = žaidimas. Gauk Šeimą!

parašė Milda

Menkas jaunimo pilietinis ir politinis dalyvavimas bei sąmoningumas – viena iš problemų, kurią savo darbuose gvildena ir patyrę sociologai, ir sociologijos studentai.

Prieš artėjančius rinkimus pastebėjau, kad kaip niekad anksčiau jauni ir mažiau jauni žmonės ėmėsi satyros kaip politikos kritikos (ar protesto?) formos. Aišku, kartais neva subtilūs bandymai pašiepti politikus ir tokiu būdu išreikšti nusivylimą jais perauga į neskanias patyčias.

Ar satyra galėtų būti tas prieskonis, kuris padėtų ugdyti jaunimo pilietinį ir politinį sąmoningumą, paskatinti juos aktyviau domėtis politika, sekti kandidatų pasisakymus, pasiūlymus ir juos vertinti, apsvarstyti, galiausiai – eiti balsuoti ar net patiems galvoti apie politinę karjerą? Su kuo reikėtų maišyti šį prieskonį? Gal su žaidimo elementais?

Panašius pasvarstymus paskatinio vos prieš kelis mėnesius pasirodęs, grupelės jaunų žmonių skurtas lietuviškas politinės satyros stalo žaidimas Šeimas (pavadinimas tikriausiai aliuzija ir į Seimą, ir į shame‘ą :)). Žaidimo dalyviai (3-6 žaidėjai) turi spręsti socialinius, ekonominius ir kitus valstybės klausimus, dalyvauti skandaluose ir tokiu būdu pelnyti arba prarasti reitingo taškus, kuriuos galima iškeisti į ministerijų kontrolę, o tai lemia, kas valdys Šeimą – Saulius Ženklelis, Andrius Skubilius, Virgilius Rekordas ar kiti veikėjai.

Žaidimo kūrėjai tikisi, kad žaisdami Šeimą ir į politiką pažvelgę per humoro prizmę jauni žmonės atras daugiau noro domėtis rinkimais, renkamais politikais ir partijomis. O gal šis žaidimas – gero politinės komunikacijos specialisto sukurta paslėpta, bet, mano nuomone, tikrai skoninga konkrečios politinės partijos reklama (įtariai buvau pagalvojus)? Žaidimo kūrėjai sakosi nesantys susiję ar remiami jokios politinės partijos ar jėgos, lėšas žaidimo leidimui susimetė iš savo kišenės. Šeimo kūrimo procese, žaidimo balansavimui buvo naudojami matematiniai ir statistiniai modeliai, kad žaidimą galėtų laimėti bet kuri partija.

Gal kas nors iš Socialios sociologijos skaitytojų norėtų gauti dovanų šį žaidimą bei išbandyti jį su savo draugais?

Jei taip – rašyk milda.pivoriute@sociologai.lt (arba komentaruose, nurodydamas savo el. paštą) bei pridurk, kuris Lietuvos politinis veikėjas Tau labiausiai panašus į sociologą ir kodėl (gali tai atskleisti ir keliais sakiniais, ir keliais puslapiais). Satyra, humoras, ironija – pageidautini, bet nebūtini šios užduoties prieskoniai. Savo atsakymus siųsk iki rinkimų – spalio 9 d. Kam atiteks Šeimas, nuspręs jo kūrėjų komanda bei keli socialūs sociologai.

Rugs 24 16

Tyrėjų naktis: Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?

parašė sociologai.lt

Pavasarį vykusi socialios sociologės Mildos paskaita-diskusija „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ sulaukė nemažai susidomėjusių klausytojų bei prašymų paskaitą pakartoti. Taigi, nebuvusieji, bet vis dar norintys, rugsėjo 30 d. esate kviečiami į Tyrėjų naktį!

Paryžius*: Ką studijuoji?
TorentasSociologiją.
ParyžiusAi, tai po to tas apklausas darysi?

* Paryžius, Torentas – tai 2 iš 163-jų pirmąjį 2015 m. pusmetį užregistruotų naujų vaikų vardų.

Su panašia situacija susiduria ne vienas sociologiją studijuojantis jaunuolis. Taip, apklausos – viena iš sociologijos profesinės veiklos lauko galimybių, bet ne vienintelė. Ką galima veikti baigus sociologijos studijas? Kur save realizuoja šios disciplinos atstovai? Kokie profesiniai jų įgūdžiai reikalingi darbo rinkoje?

Paskaitoje „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ šiuos klausimus kels ir su sociologijos absolventų profesinės veiklos galimybių įvairove supažindins, asmenine bei kolegų patirtimi pasidalins, apie realius pavyzdžius papasakos sociologijos doktorantė, dėstytoja, tinklaraščio „Sociali sociologija“ redaktorė/autorė, kaip laisvai samdoma darbuotoja su įvairiomis įmonėmis bendradarbiaujanti ir kitų veiklų entuziastė Milda Pivoriūtė.

Aktualu savo karjera besidomintiems, amžiaus ketvirčio krizę išgyvenantiems sociologijos studentams ir absolventams (gali būti aktualu ir kitiems socialinių mokslų atstovams), o taip pat ją ketinantiems studijuoti moksleiviams.

Rugsėjo 30 d. 15 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).

Susitikimo trukmė ~2 val.

Kad neužmirštum, pasižymėk Facebook’e.

Rugs 16 16

Vilniaus skirtys: gentrifikacija ir saugumas stoties rajone

parašė sociologai.lt

Kas nutiktų, jeigu kritiškai nusiteikusį sociologijos studentą išleistum patyrinėti Vilniaus stoties rajono? Gentrifikacijos, saugumo, vartojimo, socialinės įvairovės ir atskirties temos persipina ir paskatina įdomiausias įžvalgas. Šiuo tekstu [1] sociologijos trečiakursis Mažvydas Karalius klausia, kaip nesaugiame rajone įsigalinti gentrifikacija keičia vietos veidą ir verčia jį saugesniu, bei iškelia ir svarbią kritinės sociologijos problemą – koks ir kam tas saugumas yra?

***

Už bendradarbiavimą atliekant tyrimą dėkoju informantams ir savo kolegoms Žygintai ir Arminui, o už pagalbą rengiant šį tekstą ačiū Agnei Girkontaitei, skyrusiai tiek daug dėmesio minties ir teksto raiškai, bei Jonui Kryžanauskui už kadrus.

***

There are those who are in darkness
And there are others in the light
And sure one sees those in brightness
Those in darkness are out of sight
(Bertold Brecht‘s Threepenny Opera,
the final verse of the Moritat)

 

Vieną tvankų penktadienio vakarą…

Nesu matęs miesto be autobusų ar traukinių stoties. Vasarą teko „greitai stabtelti“ Varšuvos, Berlyno, Amsterdamo autobusų stotyse, o Vilniaus paviljonas gerai pažįstamas. Betgi šios vietos ir yra tokios – tarsi tarpinės stotelės miestus jungiančiose pusiaukelėse. Vaizdas kiekviename minėtame mieste kone toks pat – besėdint žmonės pro mane nuolat skuba, kartais prabėga, kartais greitai pražingsniuoja, o garsinis fonas dažniausiai susideda iš įvairiomis kalbomis besišnekančių žmonių, jų šūksnių ir tylių šnabždėjimų. Jau vien dėl to mėgstu ateiti į stotį gerokai anksčiau prieš autobusą ar traukinį – niekur kitur, tik čia, žmonių kūnai primena apie laikinumą. Žvilgsnis nuseka jauną išbalusią merginą, stumiančią į priekį vežimėlį ir kitoje rankoje nešančią dar vieną vaiką, tada sportiškai atrodantį vyrą, kuris keistai netikėtai dėbteli į mane. Nusišypsom. Žinau, kad jo daugiau niekada nesutiksiu.

Tačiau stebėti žmones ir jų mikro sąveikas gali būti įdomu ne tik paviljono viduje. Taip su kolegomis vieną tvankią gegužės penktadienio pavakarę nusprendėme ne praleisti „Dėvėtuose“ ar „Perone“, o pasivaikščioti po būsimo tyrimo erdvę – menamą Vilniaus stoties rajoną. Šiandien čia ne vien sociologo-etnografo žvilgsnis gali pastebėti vizualinius pokyčius: į akis pirmiausia krenta renovuojami gyvenamieji namai, o jų pašonėje jau statomi nauji. Ant reklaminių stendų šalia statybviečių žvelgiame į nuotraukas, kurios kalba apie būsimą kvartalo švarą, saugą ir nuolat žydrą dangų. „Oslo namai. Gyvenimas miesto ritmu“ – mums teigia plakatas nuo jau sterilizuoto namo sienos. Atsikraustantiems gyventojams siūloma it mažo miestelio bendruomenės idėja.

 

Skaityti toliau…