Skip to content
Lap 28 16

Sovietinė nostalgija ir „vatnikai“: kodėl jie yra ir ką daryti?

parašė sociologai.lt

VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius aptaria konfliktišką takoskyrą tarp skirtingai sovietmetį vertinančių žmonių bei kokias grėsmes minėtos takoskyros palaikymas gali kelti. 

Sovietmečio vertinimas iki šiol Lietuvoje išlieka viena ryškiausių politinių takoskyrų. Naujausias tyrimas rodo, kad apie ketvirtadalis Lietuvos gyventojų mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Tai labai ženkli populiacijos dalis, nepaisant to, kad mažesnė negu anksčiau.

Grafikas: Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje (grafiko autorius Mažvydas Jastramskis)

Nemaža Lietuvos politinio elito dalis galvoja, kaip gi kovoti su šiais „blogais, neišprususiais žmonėmis“, „vatnikais“, kaip juos dar labiau marginalizuoti. Juk žmonės, kurie galvoja, kad totalitarinis ar autoritarinis režimas su baisiomis represijomis yra gerai, kelia grėsmę Lietuvos laisvei ir demokratinei santvarkai. Logiška, bet neteisinga, nes prielaida yra klaidinga. Klaida yra susijusi su istorine atmintimi, kuri, ko gero, niekada nebūna vienalytė šalies mastu. Pvz.: Petras yra patyręs represijas, todėl viską, kas susiję su sovietmečiu, jis linkęs vertinti blogai. Kaip straipsnyje apie Lietuvos gyventojų sovietinės praeities vertinimą teigia A. Ramonaitė, „Jei šeimoje buvo persekiotų dėl politinių pažiūrų žmonių, tikimybė, kad žmogus neigiamai vertins sovietmetį padidėja daugiau negu tris kartus.

O štai Vytautas represijų nėra patyręs. Vietoje to jis jautė stabilumą ir saugumą, nes buvo gavęs butą ir turėjo garantuotą darbą. Šie aspektai yra dažniausiai įvardijami tarp teigiamų sovietmečio aspektų. Dabar Vytautas, kaip ir jam rūpintys jo vaikai ar anūkai, šių galimybių ir garantijų neturi, todėl sovietmetį vertina tik gerai, t. y., jis jaučia neigiamą statuso pokytį. Abi šios nuomonės yra gana logiškos ir iš dalies abi teisingos, nors ir visiškai priešingos. Vytautas nėra blogas žmogus, jis jaučia nostalgiją ne žudynėms, represijoms ir trėmimams, o pozityviems dalykams, kurie savaime jokios grėsmės Lietuvai ar jos demokratijai nekelia. Nepaisant to, Jūs sakysite: argi Vytautas neturėtų suprasti, jog daug kam sovietinis režimas buvo baisus ir netgi mirtinas? Atsakymas paprastas: taip, turėtų. Kaip ir Petras turėtų suprasti, kad sovietinė nostalgija beveik visada nėra nostalgija žudynėms, represijoms ir trėmimams. Skaityti toliau…

Lap 9 16

Rėksmingus globalizuoto elito anklavus už’Trump’ino?

parašė Milda

Šįryt stebint didžiulį žmonių susijaudinimą bei nuostabą dėl neįtikėtinų(!) JAV Prezidento rinkimų rezultatų, mintyse iškilo labai taiklios sociologo Z. Baumano įžvalgos iš knygos „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (153-155 psl.). Labai tinka ir Brexit, ir Lietuvos rinkimų kontekste.

~Ir paradoksas: ši postmodernioji išreguliuoto/privatizuoto/vartotojiško pasaulio, globalizuojančio/lokalizuojančio pasaulio tikrovė tik labai blyškiai, vienpusiškai ir nepaprastai iškreiptai atspindima postmodernstiniame pasakojime. Visų esmingumų hibridizavimas ir įveikimas, kurį paskelbė postmodernistinės panegerikos „globalizuojamam“ pasauliui, toli gražu neperteikia pasaulį draskančio painumo ir aštrių prieštaringumų. Postmodernizmas, vienas iš daugelio galimų postmodernios tikrovės aiškinimų, tik išskleidžia kastinį globaliųjų – rėkmsingos, labai girdimos ir įtakingos, tačiau palyginti negausios eksteritoriškųjų ir keliaujančiųjų klasės – patyrimą. Jis nepaaiškina ir neišreiškia kitų patyrimų, kurie taip pat yra būdingi postmoderniajai scenai.

Garsus lenkų antropologas Wojciechas J. Burszta šitaip apmąsto šio potencialiai pražūtingo komunikacijos suirimo išdavas:
Ankstesnės periferijos aiškiai eina savo keliu, pro pirštus žiūrėdamos į tai, ką postmodernistai apie jas kalba. Ir jie (postmodernistai. Z. B.) yra gana bejėgiai susidūrę su kovinguoju islamu, Meksiko lūšnynų bjaurastim ir net juodaisiais, susiradusiais prieglaudą kokiam apgriuvusiam name Pietų Bronkse. Tai milžiniški paribiai, ir neižinoma, kaip su jais elgtis… Po plona globalinių simbolių, etikečių ir daiktų plėvele kunkuliuoja nežinomybės katilas, kuriuo mes nelinkę itin domėtis ir apie kurį faktiškai maža ką turime pasakyti.

Pateiktoje citatoje „periferijos“ geriau suvokiamos bendrąja reikšme – kaip nepaprasta daugybė erdvių, kurias iš esmės paveikė „globaliniai simboliai, etiketės ir daiktai“, tačiau ne taip, kaip mano juos garbinantys globalistai. Šiuo atžvilgiu „periferijos“ išplinta apie nedidelius, dvasiškai eksteritorinius, tačiau fiziškai gerai įtvirtintus „globalizuoto“ elito anklavus.

Minėtasis paradoksas veda prie kito paradokso: „Laiko/erdvės susitraukimo“, nevaržomo informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius yra sykiu beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusių elitų ir populus žlugmo metas. Pirmieji neturi ką pasakyti antriesiems, nieko, kas atsilieptų jų mintyse kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas.~

Spal 29 16

Žinios nelygu galia: akademinio protesto paraštės

parašė sociologai.lt

Šiandien Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje vyko tyrėjų ir dėstytojų protestas prieš mažus atlyginimus ir prastas darbo sąlygas. Įžvalgomis apie jaunųjų mokslininkų gyvenimą ir tai, kas, reikalaujant atlyginimų didinimo, lieka užkulisiuose, dalinasi neseniai disertaciją apsigynusi Maryja Šupa.

Pastaruoju metu – visų pirma socialinėse medijose, o kartais ir naujienų portaluose – universitetuose dirbantys dėstytojai–mokslininkai ėmė dalintis savo asmeninėmis išgyvenimo patirtimis: pritrenktas Ainius Lašas, geologas–taksistas Jonas Šičkus, jaunas filologijos daktaras Rimantas Kmita ir kiti. Atrodo, pagaliau į stiklinę įsisuko audra ir ėmė mataškuoti lauk purslus. Protestų ir viešų eitynių istorija šiuolaikinėje Lietuvoje apima margas (ir ne visada marginalias) socialines grupes – mokytojus, ūkininkus, moksleivius, NATO priešininkus, abortų draudimo priešininkus, darbo kodekso priešininkus, tautininkus, LGBTQ*, turgaus prekeivius, pensininkus ir visus, ką praleidau dėl savo menkos atminties, bet mokslininkai protestą šiuolaikinėje Lietuvoje organizavo pirmą kartą.

Tiek renginio iniciatoriai, tiek tie, kas viešina savo gyvenimo istorijas, akcentuoja vieną pagrindinę problemą – mokslo finansavimas valstybės biudžete yra per mažas, ydingi ir jo paskirstymo mechanizmai. Dominuoja makroekonominis diskursas – kad mokslui skiriami BVP % nepakankami ir šis skaičius neadekvačiai keičiasi bėgant metams, kad atlyginimai priklauso nuo neindeksuojamo BMA dydžio, kad nuo 2008 m. neperžiūrimi atlyginimų koeficientai ir juos kasmet sumenkina infliacija. Pagaliau padidintos doktorantų stipendijos (kurios, savo ruožtu, iki 2015 m. praktiškai nesikeitė dešimtmetį suvirš), bet jaunų tyrėjų ir dėstytojų, ateinančių dirbti į žemiausias universiteto grandis, padėtis kol kas nesikeičia. Visi pastebėjimai teisingi. Tačiau ši moneta turi dar kelias briaunas, kurios išlieka nutylėtos, kai visa atsakomybė ir kaltė suverčiama valstybės institucijoms. Tai – institucinis smurtas, adekvatus atlyginimo dydis ir mokslininkų neva neverslumas.
Skaityti toliau…

Spal 11 16

Kvietimas į Sociologijos akademiją moksleiviams

parašė sociologai.lt

Sociologijos akademija moksleiviams jau visai netrukus!
Jei domiesi mus supančiu pasauliu, o klausimų apie visuomenę kyla daugiau nei gali sugalvoti atsakymų, Sociologijos akademija laukia Tavęs!
Nepraleisk progos su dėstytojais bei studentais į kasdienius dalykus pasižiūrėti pro rakto skylutę!
Registracija iki spalio 17 d. vyksta čia.

Registruokis ir/ar dalinkis žinia su draugais!

Rugs 28 16

#Satyra + politika = žaidimas. Gauk Šeimą!

parašė Milda

Menkas jaunimo pilietinis ir politinis dalyvavimas bei sąmoningumas – viena iš problemų, kurią savo darbuose gvildena ir patyrę sociologai, ir sociologijos studentai.

Prieš artėjančius rinkimus pastebėjau, kad kaip niekad anksčiau jauni ir mažiau jauni žmonės ėmėsi satyros kaip politikos kritikos (ar protesto?) formos. Aišku, kartais neva subtilūs bandymai pašiepti politikus ir tokiu būdu išreikšti nusivylimą jais perauga į neskanias patyčias.

Ar satyra galėtų būti tas prieskonis, kuris padėtų ugdyti jaunimo pilietinį ir politinį sąmoningumą, paskatinti juos aktyviau domėtis politika, sekti kandidatų pasisakymus, pasiūlymus ir juos vertinti, apsvarstyti, galiausiai – eiti balsuoti ar net patiems galvoti apie politinę karjerą? Su kuo reikėtų maišyti šį prieskonį? Gal su žaidimo elementais?

Panašius pasvarstymus paskatinio vos prieš kelis mėnesius pasirodęs, grupelės jaunų žmonių skurtas lietuviškas politinės satyros stalo žaidimas Šeimas (pavadinimas tikriausiai aliuzija ir į Seimą, ir į shame‘ą :)). Žaidimo dalyviai (3-6 žaidėjai) turi spręsti socialinius, ekonominius ir kitus valstybės klausimus, dalyvauti skandaluose ir tokiu būdu pelnyti arba prarasti reitingo taškus, kuriuos galima iškeisti į ministerijų kontrolę, o tai lemia, kas valdys Šeimą – Saulius Ženklelis, Andrius Skubilius, Virgilius Rekordas ar kiti veikėjai.

Žaidimo kūrėjai tikisi, kad žaisdami Šeimą ir į politiką pažvelgę per humoro prizmę jauni žmonės atras daugiau noro domėtis rinkimais, renkamais politikais ir partijomis. O gal šis žaidimas – gero politinės komunikacijos specialisto sukurta paslėpta, bet, mano nuomone, tikrai skoninga konkrečios politinės partijos reklama (įtariai buvau pagalvojus)? Žaidimo kūrėjai sakosi nesantys susiję ar remiami jokios politinės partijos ar jėgos, lėšas žaidimo leidimui susimetė iš savo kišenės. Šeimo kūrimo procese, žaidimo balansavimui buvo naudojami matematiniai ir statistiniai modeliai, kad žaidimą galėtų laimėti bet kuri partija.

Gal kas nors iš Socialios sociologijos skaitytojų norėtų gauti dovanų šį žaidimą bei išbandyti jį su savo draugais?

Jei taip – rašyk milda.pivoriute@sociologai.lt (arba komentaruose, nurodydamas savo el. paštą) bei pridurk, kuris Lietuvos politinis veikėjas Tau labiausiai panašus į sociologą ir kodėl (gali tai atskleisti ir keliais sakiniais, ir keliais puslapiais). Satyra, humoras, ironija – pageidautini, bet nebūtini šios užduoties prieskoniai. Savo atsakymus siųsk iki rinkimų – spalio 9 d. Kam atiteks Šeimas, nuspręs jo kūrėjų komanda bei keli socialūs sociologai.

Rugs 24 16

Tyrėjų naktis: Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?

parašė sociologai.lt

Pavasarį vykusi socialios sociologės Mildos paskaita-diskusija „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ sulaukė nemažai susidomėjusių klausytojų bei prašymų paskaitą pakartoti. Taigi, nebuvusieji, bet vis dar norintys, rugsėjo 30 d. esate kviečiami į Tyrėjų naktį!

Paryžius*: Ką studijuoji?
TorentasSociologiją.
ParyžiusAi, tai po to tas apklausas darysi?

* Paryžius, Torentas – tai 2 iš 163-jų pirmąjį 2015 m. pusmetį užregistruotų naujų vaikų vardų.

Su panašia situacija susiduria ne vienas sociologiją studijuojantis jaunuolis. Taip, apklausos – viena iš sociologijos profesinės veiklos lauko galimybių, bet ne vienintelė. Ką galima veikti baigus sociologijos studijas? Kur save realizuoja šios disciplinos atstovai? Kokie profesiniai jų įgūdžiai reikalingi darbo rinkoje?

Paskaitoje „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ šiuos klausimus kels ir su sociologijos absolventų profesinės veiklos galimybių įvairove supažindins, asmenine bei kolegų patirtimi pasidalins, apie realius pavyzdžius papasakos sociologijos doktorantė, dėstytoja, tinklaraščio „Sociali sociologija“ redaktorė/autorė, kaip laisvai samdoma darbuotoja su įvairiomis įmonėmis bendradarbiaujanti ir kitų veiklų entuziastė Milda Pivoriūtė.

Aktualu savo karjera besidomintiems, amžiaus ketvirčio krizę išgyvenantiems sociologijos studentams ir absolventams (gali būti aktualu ir kitiems socialinių mokslų atstovams), o taip pat ją ketinantiems studijuoti moksleiviams.

Rugsėjo 30 d. 15 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).

Susitikimo trukmė ~2 val.

Kad neužmirštum, pasižymėk Facebook’e.

Rugs 16 16

Vilniaus skirtys: gentrifikacija ir saugumas stoties rajone

parašė sociologai.lt

Kas nutiktų, jeigu kritiškai nusiteikusį sociologijos studentą išleistum patyrinėti Vilniaus stoties rajono? Gentrifikacijos, saugumo, vartojimo, socialinės įvairovės ir atskirties temos persipina ir paskatina įdomiausias įžvalgas. Šiuo tekstu [1] sociologijos trečiakursis Mažvydas Karalius klausia, kaip nesaugiame rajone įsigalinti gentrifikacija keičia vietos veidą ir verčia jį saugesniu, bei iškelia ir svarbią kritinės sociologijos problemą – koks ir kam tas saugumas yra?

***

Už bendradarbiavimą atliekant tyrimą dėkoju informantams ir savo kolegoms Žygintai ir Arminui, o už pagalbą rengiant šį tekstą ačiū Agnei Girkontaitei, skyrusiai tiek daug dėmesio minties ir teksto raiškai, bei Jonui Kryžanauskui už kadrus.

***

There are those who are in darkness
And there are others in the light
And sure one sees those in brightness
Those in darkness are out of sight
(Bertold Brecht‘s Threepenny Opera,
the final verse of the Moritat)

 

Vieną tvankų penktadienio vakarą…

Nesu matęs miesto be autobusų ar traukinių stoties. Vasarą teko „greitai stabtelti“ Varšuvos, Berlyno, Amsterdamo autobusų stotyse, o Vilniaus paviljonas gerai pažįstamas. Betgi šios vietos ir yra tokios – tarsi tarpinės stotelės miestus jungiančiose pusiaukelėse. Vaizdas kiekviename minėtame mieste kone toks pat – besėdint žmonės pro mane nuolat skuba, kartais prabėga, kartais greitai pražingsniuoja, o garsinis fonas dažniausiai susideda iš įvairiomis kalbomis besišnekančių žmonių, jų šūksnių ir tylių šnabždėjimų. Jau vien dėl to mėgstu ateiti į stotį gerokai anksčiau prieš autobusą ar traukinį – niekur kitur, tik čia, žmonių kūnai primena apie laikinumą. Žvilgsnis nuseka jauną išbalusią merginą, stumiančią į priekį vežimėlį ir kitoje rankoje nešančią dar vieną vaiką, tada sportiškai atrodantį vyrą, kuris keistai netikėtai dėbteli į mane. Nusišypsom. Žinau, kad jo daugiau niekada nesutiksiu.

Tačiau stebėti žmones ir jų mikro sąveikas gali būti įdomu ne tik paviljono viduje. Taip su kolegomis vieną tvankią gegužės penktadienio pavakarę nusprendėme ne praleisti „Dėvėtuose“ ar „Perone“, o pasivaikščioti po būsimo tyrimo erdvę – menamą Vilniaus stoties rajoną. Šiandien čia ne vien sociologo-etnografo žvilgsnis gali pastebėti vizualinius pokyčius: į akis pirmiausia krenta renovuojami gyvenamieji namai, o jų pašonėje jau statomi nauji. Ant reklaminių stendų šalia statybviečių žvelgiame į nuotraukas, kurios kalba apie būsimą kvartalo švarą, saugą ir nuolat žydrą dangų. „Oslo namai. Gyvenimas miesto ritmu“ – mums teigia plakatas nuo jau sterilizuoto namo sienos. Atsikraustantiems gyventojams siūloma it mažo miestelio bendruomenės idėja.

 

Skaityti toliau…

Rugs 7 16

Filmo peržiūra-diskusija: „Deminas: dvi tvirtovės“ Tyrėjų naktyje

parašė sociologai.lt

Tu, pavyzdžiui, įsijunk kokį video ir pažiūrėk, kaip atrodo susigundžiusio žmogaus veidas. Nu ir po to pažiūrėk į veidrodį, kaip tavo atrodo.

Teatro pedagogikos studentas Deminas turi paruošti trumpą etiudą. Jis sugalvoja, kad „Žiedų valdovo“ siužetus suvaidins trylikametis brolis Patrikas ir penkiolikmetis pusbrolis Robertas.

Bežiūrint dokumentinį filmą „Deminas: dvi tvirtovės“ kyla klausimai apie pedagogikos etiką, santykių tarp žmonių subtilumus ir gebėjimą įsižiūrėti į kasdienybės smulkmenas bei jas pateikti kitų akims. Režisierė Akvilė Gelažiūtė teigia, jog šiuo filmu norėjo užduoti klausimus ir pasvarstyti, kur yra ta riba, kai reikia nustoti stengtis dėl rezultato ir pasižiūrėti į procesą? Kiek svarbu degti savo idėja, kiek svarbu uždegti kitus? „Norėjau atskleisti, kad ir kokie konfliktai įvyktų viduje, kad ir kokios dramos, kartais peržengiančios etikos ribas, tiksliau neperžengiančios etikos ribų, paliečiančios jas, bet kai yra ryšys – yra ryšys, yra apie ką kalbėti, kai jo nėra, tai nėra.

Tyrėjų nakties Sociokine Sidabrinės gervės kiaušiniu (prizu, skirtu geriausiam metų studento darbui) apdovanotą filmą pristatys ir diskusijoje dalyvaus jo režisierė Akvilė Gelažiūtė.

Rugsėjo 30 d. 18.45 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1).

Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook‘o puslapyje.

Liep 28 16

Kavos baras kaip socialinio teatro scena: tyrimas be cukraus

parašė sociologai.lt

Žinia, šiais laikais beveik visi ir beveik visur esame stebimi. Internete, CCTV miesto gatvėse, sociologų-antropologų-etnografų, atliekančių stebėjimus dalyvaujant netikėčiausiose vietose, ar šiaip entuziastingų mėgėjų, kurie mus tyrinėja mums nežinant savo malonumui ir žmonijos žinių pagausinimo vardan. Stebėtojai gali stebėti ir, pavyzdžiui, jūsų mylimiausiame kavos bare. Šypsotis, plepėti apie desertus ir profesionaliai paruošti kavą pagal visus pageidavimus, o tada į stebėjimo sąsiuvinį aprašyti kiekvieną jūsų judesį. Jei mėgstamiausias jūsų kavos baras buvo „No Sugar“ Vilniuje, šiame aprašyme galbūt atpažinsite save. Jei taip įvyko, sveikiname neakivaizdžiai prisidėjus prie sociologijos mokslo raidos :) Apie tai, kaip kuriame savo viešuosius vaidmenis ir kaip trečiojoje vietoje – kavos bare – pristatome save, mums rašo trečiakursė VU sociologė Justė Sidaraitė.

Daugeliui miesto žmonių kavos baras yra kiekvienos dienos ritualas, leidžiantis pabėgti nuo įprastos darbo ar namų aplinkos ir atsipalaiduoti. Tai erdvė, kur nuolat būnama tarp žmonių, susipažįstama, bandoma sužavėti darbdavius ar, galbūt, savo būsimas antras puses. O tokia socialinių sąveikų gausa reikalauja pasitelkti pačias įvairiausias savęs pateikimo taktikas, kurias juk taip įdomu stebėti sociologei ar sociologui.

No Sugar. Gabrielės Markaitytės nuotrauka

Kiekvienas individas, kol nelieka vienas su savimi, kuria tam tikrą spektaklį – tapatinasi su įvairiomis kaukėmis, atlieka vaidmenį, kurio iš jo tikisi publika. Dažnai tokius „vaidinimus“ galime pastebėti tiek savo pačių kasdienėse sąveikose su kitais, tiek ir stebėdami aplinkinių sklandesnius ar su pasitaikančiais trikdžiais vaidmenis. Šiuo tekstu noriu pamėginti sąveikas kavos bare analizuoti kaip spektaklį, taigi nesunku atspėti, kad tokios tyrimo idėjos įkvėpimu tapo Ervingas Goffmanas ir jo knyga „Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“ (2000). Būtent Goffmano mintis, kad kiekvienas individas atlieka kruopščiai surepetuotą pasirodymą, paskatino tai pastebėti trečiosiose vietose, kurias žmonės pasirenka išėję iš sau įprastos – namų, darbo arba kitos, dažnai varžančios, aplinkos.

Nors Goffmanas pateikia požiūrį, jog kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra kasdien kruopščiai repetuojamas ir pateikiamas spektaklis, tačiau tuo jis nenori pasakyti, kad mes susitapatiname su savo kuriamu įvaizdžiu. Šie vaidmenys tiesiog tampa kiekvieno iš mūsų kaukėmis, nuo kurių atstumas vis tik išlaikomas, ir net jei asmuo yra visiškai patikėjęs savo veiksmais, galų gale jis vis vien tik vaidina. Autorius žmonių „vaidinimams“ apibrėžti pasitelkia teatrui būdingas metaforas. Tai ne vien tik vaidmens atlikėjas, bet ir „vaidinimą“ vertinanti auditorija, fasadas su savo dekoracijomis bei užkulisiai. Fasadas yra visa tai, kuo vaidmens atlikėjas naudojasi viso vaidinimo metu, į tai įeina ir dekoracijos, kurios kuria bendrą vaizdą. Atskirai nuo fasado išskiriamas „asmeninis fasadas“, kuris demonstruoja konkrečius skiriamuosius ženklus, pavyzdžiui drabužius, lytį, rasę, amžių, kalbos stilių ir t.t. Užkulisiai – tai vieta, atskirta nuo vaidinimo, jie yra nematomi auditorijai ir čia atlikėjas gali pailsėti nuo savo vaidmens (Goffman, 2000: 129-130). Goffmano dramaturgine teorija galiu remtis kalbėdama apie kiekvieną savo tyrimo objektą, kiekvieną kavos baro lankytoją, nes visi jie atlieka tam tikrus vaidmenis, kuria spektaklį, pasitelkia dekoracijas ir skirtingais momentais keičia savo roles.

Savo tyrimui pasirinkau šiuo metu laikinai duris užvėrusį kavos barą „No Sugar“ Vilniuje. Stebėdama, kas jame vyksta, norėjau suprasti, kaip sąveikauja baro lankytojai, kaip (ir kokius) vaidmenis jie kuria. Kadangi pati čia dirbau, barą galėjau stebėti iš savo kaip baristos persprektyvos. Šios vietos lankytojai – skirtingų socialinių statusų žmonės. Nors dažniausiai jie yra maždaug 20-25 metų amžiaus ir vyresni, tačiau jų užimamos pareigos, išvaizda ir priklausomybė socialinei klasei gali skirtis gana smarkiai.

No Sugar. Justės Sidaraitės nuotrauka

Skaityti toliau…

Bir 30 16

Socialinis kapitalas virtualioje realybėje: MMORPG kaip viešoji erdvė

parašė sociologai.lt

Apie „tapatumo žaidimus“ kibernetinėje erdvėje mums jau rašęs sociologijos absolventas Laurynas Radzevičius šiandien dalinasi savo įžvalgomis apie internetinių žaidimų ir socialinio kapitalo sąsajas. Jis pateikia kitokį nei nusistovėjęs požiūrį: internetiniai žadimai – tai ne atsiskyrimo nuo visuomenės terpė, o galima nauja viešoji erdvė, kuri prisideda prie socialinių ryšių stiprėjimo tarp atskirų individų. 

Interneto įtaka žmonių bendruomenėms ir individų tarpusavio ryšiams pastaruoju metu sulaukia nemažo įvairių sričių tyrėjų dėmesio. Tyrimų rezultatai šia tema yra nevienareikšmiai – vieni mokslininkai teigia, jog internetas pozityviai veikia žmogaus socialinio tinklo plėtrą, prisideda prie klasinės ir rasinės atskirties mažinimo. Kiti sako, jog internetas realybėje egzistuojančias bendruomenes pakeičia pseudo-bendruomenėmis, kurios socialinių ryšių kokybe negali prilygti fiziniame pasaulyje egzistuojančioms (2). Visgi didžiausia šios diskusijos problema – tai, jog bet kokia veikla internete yra laikoma lygiaverčia viena kitai (2). Dėl šios priežasties apie interneto įtaką žmonių socialiniams tinklams reikia kalbėti ne apibendrintai, o nagrinėjat konkrečias veiklas virtualioje erdvėje. Šiame tekste sutelkiau dėmesį į internetinius video žaidimus, tiksliau – MMORPG (Massive Multiplayer Online Role-Playing Game). MMORPG – tai 2D/3D grafinės erdvės, kuriose žmonės turi galimybę sąveikauti ne tik su žaidimo aplinka, tačiau ir su kitais žaidėjais. Tai daroma naudojantis avataru – virtualia savęs reprezentacija. MMORPG sutraukia nemažą skaičių žmonių – vien Kinijoje šiuos žaidimus žaidžia apie 80 milijonų žmonių (3). Vien dėl šios priežasties MMORPG fenomenas yra vertas tyrėjų dėmesio.

MMORPG skatina kolektyvinį žaidimą bei kitas socialinės interakcijos formas – todėl yra tikėtina, jog šiuose žaidimuose susikuria tam tikros žaidėjų bendruomenės (pasireiškiančios klanų ar gildijų forma), kuriose išsivysto savitarpiškumo normos bei bendrasis pasitikėjimas (3). Tai, remiantis B. Andersonu, yra įmanoma dėl to, jog bendruomenės jausmui pasiekti nėra reikalingas geografinis artumas ir kartu fizinis kontaktas vienam su kitu – virtualios bendruomenės yra tokios pat tikros, bei pasižyminčios panašiais bruožais, kaip ir Amerikos ar Irako konglomeracijos (2). Dėl šios priežasties galima spėti, jog šiose virtualiose bendruomenėse yra kuriamas individualus socialinis kapitalas. Čia, besiremdamas mokslininkų atliktais tyrimais, stengsiuosi patikrinti šią hipotezę. Taip pat bandysiu paaiškinti socialinius MMORPG aspektus, sudarančius prielaidas socialinio kapitalo formavimuisi anoniminėje virtualioje erdvėje. Skaityti toliau…