Skip to content
Rugs 28 16

#Satyra + politika = žaidimas. Gauk Šeimą!

parašė Milda

Menkas jaunimo pilietinis ir politinis dalyvavimas bei sąmoningumas – viena iš problemų, kurią savo darbuose gvildena ir patyrę sociologai, ir sociologijos studentai.

Prieš artėjančius rinkimus pastebėjau, kad kaip niekad anksčiau jauni ir mažiau jauni žmonės ėmėsi satyros kaip politikos kritikos (ar protesto?) formos. Aišku, kartais neva subtilūs bandymai pašiepti politikus ir tokiu būdu išreikšti nusivylimą jais perauga į neskanias patyčias.

Ar satyra galėtų būti tas prieskonis, kuris padėtų ugdyti jaunimo pilietinį ir politinį sąmoningumą, paskatinti juos aktyviau domėtis politika, sekti kandidatų pasisakymus, pasiūlymus ir juos vertinti, apsvarstyti, galiausiai – eiti balsuoti ar net patiems galvoti apie politinę karjerą? Su kuo reikėtų maišyti šį prieskonį? Gal su žaidimo elementais?

Panašius pasvarstymus paskatinio vos prieš kelis mėnesius pasirodęs, grupelės jaunų žmonių skurtas lietuviškas politinės satyros stalo žaidimas Šeimas (pavadinimas tikriausiai aliuzija ir į Seimą, ir į shame‘ą :)). Žaidimo dalyviai (3-6 žaidėjai) turi spręsti socialinius, ekonominius ir kitus valstybės klausimus, dalyvauti skandaluose ir tokiu būdu pelnyti arba prarasti reitingo taškus, kuriuos galima iškeisti į ministerijų kontrolę, o tai lemia, kas valdys Šeimą – Saulius Ženklelis, Andrius Skubilius, Virgilius Rekordas ar kiti veikėjai.

Žaidimo kūrėjai tikisi, kad žaisdami Šeimą ir į politiką pažvelgę per humoro prizmę jauni žmonės atras daugiau noro domėtis rinkimais, renkamais politikais ir partijomis. O gal šis žaidimas – gero politinės komunikacijos specialisto sukurta paslėpta, bet, mano nuomone, tikrai skoninga konkrečios politinės partijos reklama (įtariai buvau pagalvojus)? Žaidimo kūrėjai sakosi nesantys susiję ar remiami jokios politinės partijos ar jėgos, lėšas žaidimo leidimui susimetė iš savo kišenės. Šeimo kūrimo procese, žaidimo balansavimui buvo naudojami matematiniai ir statistiniai modeliai, kad žaidimą galėtų laimėti bet kuri partija.

Gal kas nors iš Socialios sociologijos skaitytojų norėtų gauti dovanų šį žaidimą bei išbandyti jį su savo draugais?

Jei taip – rašyk milda.pivoriute@sociologai.lt (arba komentaruose, nurodydamas savo el. paštą) bei pridurk, kuris Lietuvos politinis veikėjas Tau labiausiai panašus į sociologą ir kodėl (gali tai atskleisti ir keliais sakiniais, ir keliais puslapiais). Satyra, humoras, ironija – pageidautini, bet nebūtini šios užduoties prieskoniai. Savo atsakymus siųsk iki rinkimų – spalio 9 d. Kam atiteks Šeimas, nuspręs jo kūrėjų komanda bei keli socialūs sociologai.

Rugs 24 16

Tyrėjų naktis: Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?

parašė sociologai.lt

Pavasarį vykusi socialios sociologės Mildos paskaita-diskusija „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ sulaukė nemažai susidomėjusių klausytojų bei prašymų paskaitą pakartoti. Taigi, nebuvusieji, bet vis dar norintys, rugsėjo 30 d. esate kviečiami į Tyrėjų naktį!

Paryžius*: Ką studijuoji?
TorentasSociologiją.
ParyžiusAi, tai po to tas apklausas darysi?

* Paryžius, Torentas – tai 2 iš 163-jų pirmąjį 2015 m. pusmetį užregistruotų naujų vaikų vardų.

Su panašia situacija susiduria ne vienas sociologiją studijuojantis jaunuolis. Taip, apklausos – viena iš sociologijos profesinės veiklos lauko galimybių, bet ne vienintelė. Ką galima veikti baigus sociologijos studijas? Kur save realizuoja šios disciplinos atstovai? Kokie profesiniai jų įgūdžiai reikalingi darbo rinkoje?

Paskaitoje „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ šiuos klausimus kels ir su sociologijos absolventų profesinės veiklos galimybių įvairove supažindins, asmenine bei kolegų patirtimi pasidalins, apie realius pavyzdžius papasakos sociologijos doktorantė, dėstytoja, tinklaraščio „Sociali sociologija“ redaktorė/autorė, kaip laisvai samdoma darbuotoja su įvairiomis įmonėmis bendradarbiaujanti ir kitų veiklų entuziastė Milda Pivoriūtė.

Aktualu savo karjera besidomintiems, amžiaus ketvirčio krizę išgyvenantiems sociologijos studentams ir absolventams (gali būti aktualu ir kitiems socialinių mokslų atstovams), o taip pat ją ketinantiems studijuoti moksleiviams.

Rugsėjo 30 d. 15 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).

Susitikimo trukmė ~2 val.

Kad neužmirštum, pasižymėk Facebook’e.

Rugs 16 16

Vilniaus skirtys: gentrifikacija ir saugumas stoties rajone

parašė sociologai.lt

Kas nutiktų, jeigu kritiškai nusiteikusį sociologijos studentą išleistum patyrinėti Vilniaus stoties rajono? Gentrifikacijos, saugumo, vartojimo, socialinės įvairovės ir atskirties temos persipina ir paskatina įdomiausias įžvalgas. Šiuo tekstu [1] sociologijos trečiakursis Mažvydas Karalius klausia, kaip nesaugiame rajone įsigalinti gentrifikacija keičia vietos veidą ir verčia jį saugesniu, bei iškelia ir svarbią kritinės sociologijos problemą – koks ir kam tas saugumas yra?

***

Už bendradarbiavimą atliekant tyrimą dėkoju informantams ir savo kolegoms Žygintai ir Arminui, o už pagalbą rengiant šį tekstą ačiū Agnei Girkontaitei, skyrusiai tiek daug dėmesio minties ir teksto raiškai, bei Jonui Kryžanauskui už kadrus.

***

There are those who are in darkness
And there are others in the light
And sure one sees those in brightness
Those in darkness are out of sight
(Bertold Brecht‘s Threepenny Opera,
the final verse of the Moritat)

 

Vieną tvankų penktadienio vakarą…

Nesu matęs miesto be autobusų ar traukinių stoties. Vasarą teko „greitai stabtelti“ Varšuvos, Berlyno, Amsterdamo autobusų stotyse, o Vilniaus paviljonas gerai pažįstamas. Betgi šios vietos ir yra tokios – tarsi tarpinės stotelės miestus jungiančiose pusiaukelėse. Vaizdas kiekviename minėtame mieste kone toks pat – besėdint žmonės pro mane nuolat skuba, kartais prabėga, kartais greitai pražingsniuoja, o garsinis fonas dažniausiai susideda iš įvairiomis kalbomis besišnekančių žmonių, jų šūksnių ir tylių šnabždėjimų. Jau vien dėl to mėgstu ateiti į stotį gerokai anksčiau prieš autobusą ar traukinį – niekur kitur, tik čia, žmonių kūnai primena apie laikinumą. Žvilgsnis nuseka jauną išbalusią merginą, stumiančią į priekį vežimėlį ir kitoje rankoje nešančią dar vieną vaiką, tada sportiškai atrodantį vyrą, kuris keistai netikėtai dėbteli į mane. Nusišypsom. Žinau, kad jo daugiau niekada nesutiksiu.

Tačiau stebėti žmones ir jų mikro sąveikas gali būti įdomu ne tik paviljono viduje. Taip su kolegomis vieną tvankią gegužės penktadienio pavakarę nusprendėme ne praleisti „Dėvėtuose“ ar „Perone“, o pasivaikščioti po būsimo tyrimo erdvę – menamą Vilniaus stoties rajoną. Šiandien čia ne vien sociologo-etnografo žvilgsnis gali pastebėti vizualinius pokyčius: į akis pirmiausia krenta renovuojami gyvenamieji namai, o jų pašonėje jau statomi nauji. Ant reklaminių stendų šalia statybviečių žvelgiame į nuotraukas, kurios kalba apie būsimą kvartalo švarą, saugą ir nuolat žydrą dangų. „Oslo namai. Gyvenimas miesto ritmu“ – mums teigia plakatas nuo jau sterilizuoto namo sienos. Atsikraustantiems gyventojams siūloma it mažo miestelio bendruomenės idėja.

 

Skaityti toliau…

Rugs 7 16

Filmo peržiūra-diskusija: „Deminas: dvi tvirtovės“ Tyrėjų naktyje

parašė sociologai.lt

Tu, pavyzdžiui, įsijunk kokį video ir pažiūrėk, kaip atrodo susigundžiusio žmogaus veidas. Nu ir po to pažiūrėk į veidrodį, kaip tavo atrodo.

Teatro pedagogikos studentas Deminas turi paruošti trumpą etiudą. Jis sugalvoja, kad „Žiedų valdovo“ siužetus suvaidins trylikametis brolis Patrikas ir penkiolikmetis pusbrolis Robertas.

Bežiūrint dokumentinį filmą „Deminas: dvi tvirtovės“ kyla klausimai apie pedagogikos etiką, santykių tarp žmonių subtilumus ir gebėjimą įsižiūrėti į kasdienybės smulkmenas bei jas pateikti kitų akims. Režisierė Akvilė Gelažiūtė teigia, jog šiuo filmu norėjo užduoti klausimus ir pasvarstyti, kur yra ta riba, kai reikia nustoti stengtis dėl rezultato ir pasižiūrėti į procesą? Kiek svarbu degti savo idėja, kiek svarbu uždegti kitus? „Norėjau atskleisti, kad ir kokie konfliktai įvyktų viduje, kad ir kokios dramos, kartais peržengiančios etikos ribas, tiksliau neperžengiančios etikos ribų, paliečiančios jas, bet kai yra ryšys – yra ryšys, yra apie ką kalbėti, kai jo nėra, tai nėra.

Tyrėjų nakties Sociokine Sidabrinės gervės kiaušiniu (prizu, skirtu geriausiam metų studento darbui) apdovanotą filmą pristatys ir diskusijoje dalyvaus jo režisierė Akvilė Gelažiūtė.

Rugsėjo 30 d. 18.45 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1).

Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook‘o puslapyje.

Liep 28 16

Kavos baras kaip socialinio teatro scena: tyrimas be cukraus

parašė sociologai.lt

Žinia, šiais laikais beveik visi ir beveik visur esame stebimi. Internete, CCTV miesto gatvėse, sociologų-antropologų-etnografų, atliekančių stebėjimus dalyvaujant netikėčiausiose vietose, ar šiaip entuziastingų mėgėjų, kurie mus tyrinėja mums nežinant savo malonumui ir žmonijos žinių pagausinimo vardan. Stebėtojai gali stebėti ir, pavyzdžiui, jūsų mylimiausiame kavos bare. Šypsotis, plepėti apie desertus ir profesionaliai paruošti kavą pagal visus pageidavimus, o tada į stebėjimo sąsiuvinį aprašyti kiekvieną jūsų judesį. Jei mėgstamiausias jūsų kavos baras buvo „No Sugar“ Vilniuje, šiame aprašyme galbūt atpažinsite save. Jei taip įvyko, sveikiname neakivaizdžiai prisidėjus prie sociologijos mokslo raidos :) Apie tai, kaip kuriame savo viešuosius vaidmenis ir kaip trečiojoje vietoje – kavos bare – pristatome save, mums rašo trečiakursė VU sociologė Justė Sidaraitė.

Daugeliui miesto žmonių kavos baras yra kiekvienos dienos ritualas, leidžiantis pabėgti nuo įprastos darbo ar namų aplinkos ir atsipalaiduoti. Tai erdvė, kur nuolat būnama tarp žmonių, susipažįstama, bandoma sužavėti darbdavius ar, galbūt, savo būsimas antras puses. O tokia socialinių sąveikų gausa reikalauja pasitelkti pačias įvairiausias savęs pateikimo taktikas, kurias juk taip įdomu stebėti sociologei ar sociologui.

No Sugar. Gabrielės Markaitytės nuotrauka

Kiekvienas individas, kol nelieka vienas su savimi, kuria tam tikrą spektaklį – tapatinasi su įvairiomis kaukėmis, atlieka vaidmenį, kurio iš jo tikisi publika. Dažnai tokius „vaidinimus“ galime pastebėti tiek savo pačių kasdienėse sąveikose su kitais, tiek ir stebėdami aplinkinių sklandesnius ar su pasitaikančiais trikdžiais vaidmenis. Šiuo tekstu noriu pamėginti sąveikas kavos bare analizuoti kaip spektaklį, taigi nesunku atspėti, kad tokios tyrimo idėjos įkvėpimu tapo Ervingas Goffmanas ir jo knyga „Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“ (2000). Būtent Goffmano mintis, kad kiekvienas individas atlieka kruopščiai surepetuotą pasirodymą, paskatino tai pastebėti trečiosiose vietose, kurias žmonės pasirenka išėję iš sau įprastos – namų, darbo arba kitos, dažnai varžančios, aplinkos.

Nors Goffmanas pateikia požiūrį, jog kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra kasdien kruopščiai repetuojamas ir pateikiamas spektaklis, tačiau tuo jis nenori pasakyti, kad mes susitapatiname su savo kuriamu įvaizdžiu. Šie vaidmenys tiesiog tampa kiekvieno iš mūsų kaukėmis, nuo kurių atstumas vis tik išlaikomas, ir net jei asmuo yra visiškai patikėjęs savo veiksmais, galų gale jis vis vien tik vaidina. Autorius žmonių „vaidinimams“ apibrėžti pasitelkia teatrui būdingas metaforas. Tai ne vien tik vaidmens atlikėjas, bet ir „vaidinimą“ vertinanti auditorija, fasadas su savo dekoracijomis bei užkulisiai. Fasadas yra visa tai, kuo vaidmens atlikėjas naudojasi viso vaidinimo metu, į tai įeina ir dekoracijos, kurios kuria bendrą vaizdą. Atskirai nuo fasado išskiriamas „asmeninis fasadas“, kuris demonstruoja konkrečius skiriamuosius ženklus, pavyzdžiui drabužius, lytį, rasę, amžių, kalbos stilių ir t.t. Užkulisiai – tai vieta, atskirta nuo vaidinimo, jie yra nematomi auditorijai ir čia atlikėjas gali pailsėti nuo savo vaidmens (Goffman, 2000: 129-130). Goffmano dramaturgine teorija galiu remtis kalbėdama apie kiekvieną savo tyrimo objektą, kiekvieną kavos baro lankytoją, nes visi jie atlieka tam tikrus vaidmenis, kuria spektaklį, pasitelkia dekoracijas ir skirtingais momentais keičia savo roles.

Savo tyrimui pasirinkau šiuo metu laikinai duris užvėrusį kavos barą „No Sugar“ Vilniuje. Stebėdama, kas jame vyksta, norėjau suprasti, kaip sąveikauja baro lankytojai, kaip (ir kokius) vaidmenis jie kuria. Kadangi pati čia dirbau, barą galėjau stebėti iš savo kaip baristos persprektyvos. Šios vietos lankytojai – skirtingų socialinių statusų žmonės. Nors dažniausiai jie yra maždaug 20-25 metų amžiaus ir vyresni, tačiau jų užimamos pareigos, išvaizda ir priklausomybė socialinei klasei gali skirtis gana smarkiai.

No Sugar. Justės Sidaraitės nuotrauka

Skaityti toliau…

Bir 30 16

Socialinis kapitalas virtualioje realybėje: MMORPG kaip viešoji erdvė

parašė sociologai.lt

Apie „tapatumo žaidimus“ kibernetinėje erdvėje mums jau rašęs sociologijos absolventas Laurynas Radzevičius šiandien dalinasi savo įžvalgomis apie internetinių žaidimų ir socialinio kapitalo sąsajas. Jis pateikia kitokį nei nusistovėjęs požiūrį: internetiniai žadimai – tai ne atsiskyrimo nuo visuomenės terpė, o galima nauja viešoji erdvė, kuri prisideda prie socialinių ryšių stiprėjimo tarp atskirų individų. 

Interneto įtaka žmonių bendruomenėms ir individų tarpusavio ryšiams pastaruoju metu sulaukia nemažo įvairių sričių tyrėjų dėmesio. Tyrimų rezultatai šia tema yra nevienareikšmiai – vieni mokslininkai teigia, jog internetas pozityviai veikia žmogaus socialinio tinklo plėtrą, prisideda prie klasinės ir rasinės atskirties mažinimo. Kiti sako, jog internetas realybėje egzistuojančias bendruomenes pakeičia pseudo-bendruomenėmis, kurios socialinių ryšių kokybe negali prilygti fiziniame pasaulyje egzistuojančioms (2). Visgi didžiausia šios diskusijos problema – tai, jog bet kokia veikla internete yra laikoma lygiaverčia viena kitai (2). Dėl šios priežasties apie interneto įtaką žmonių socialiniams tinklams reikia kalbėti ne apibendrintai, o nagrinėjat konkrečias veiklas virtualioje erdvėje. Šiame tekste sutelkiau dėmesį į internetinius video žaidimus, tiksliau – MMORPG (Massive Multiplayer Online Role-Playing Game). MMORPG – tai 2D/3D grafinės erdvės, kuriose žmonės turi galimybę sąveikauti ne tik su žaidimo aplinka, tačiau ir su kitais žaidėjais. Tai daroma naudojantis avataru – virtualia savęs reprezentacija. MMORPG sutraukia nemažą skaičių žmonių – vien Kinijoje šiuos žaidimus žaidžia apie 80 milijonų žmonių (3). Vien dėl šios priežasties MMORPG fenomenas yra vertas tyrėjų dėmesio.

MMORPG skatina kolektyvinį žaidimą bei kitas socialinės interakcijos formas – todėl yra tikėtina, jog šiuose žaidimuose susikuria tam tikros žaidėjų bendruomenės (pasireiškiančios klanų ar gildijų forma), kuriose išsivysto savitarpiškumo normos bei bendrasis pasitikėjimas (3). Tai, remiantis B. Andersonu, yra įmanoma dėl to, jog bendruomenės jausmui pasiekti nėra reikalingas geografinis artumas ir kartu fizinis kontaktas vienam su kitu – virtualios bendruomenės yra tokios pat tikros, bei pasižyminčios panašiais bruožais, kaip ir Amerikos ar Irako konglomeracijos (2). Dėl šios priežasties galima spėti, jog šiose virtualiose bendruomenėse yra kuriamas individualus socialinis kapitalas. Čia, besiremdamas mokslininkų atliktais tyrimais, stengsiuosi patikrinti šią hipotezę. Taip pat bandysiu paaiškinti socialinius MMORPG aspektus, sudarančius prielaidas socialinio kapitalo formavimuisi anoniminėje virtualioje erdvėje. Skaityti toliau…

Bir 2 16

Sociolingvistė L. Vaicekauskienė: galimybė matyti, vertinti, lyginti yra tikrasis mokymasis

parašė aiste

Kuo skiriasi Lietuvos ir JAV švietimo sistemos bei požiūris į kalbą? Kokių įžvalgų apie kalbą galime įgyti pasitelkdami mokslinį, o ne tik normatyvinį žvilgsnį? Kiek teisingi yra Lietuvoje įsigalėję stereotipai apie amerikiečius? Kodėl naudinga pagyventi užsienyje? Ar sunku tai padaryt kartu su visa šeima? Kodėl postmoderniems tėvams būdinga savigrauža? Į visus šiuos klausimus mums atsako Loreta Vaicekauskienė, sociolingvistikos srities tyrėja, pusmetį praleidusi JAV, Arizonoje, kartu su savo šeima. Atidesnis skaitytojas turėtų prisiminti, kad Sociali Sociologija jau kalbino mokslininkės vaikus apie jų patirtis mokantis JAV.

Užsiimate moksline/akademine veikla. Ką tai jums reiškia gyvenime? Ar tai jums įdomu?

Be galo. Manau, kad tai yra dovana. Jei įdomu, nesvarbu, ką veiksi, ta veikla tampa prasminga.

Aš dirbu keliose institucijose. Lietuvių kalbos institute, kur pradėjau dirbti dar studijuodama, Vilniaus universitete, kurį baigusi likau dirbti dėstytoja, o paskutiniais metais šiek tiek prisidedu prie Lietuvos mokslo tarybos veiklos. Tad, sakyčiau, mano kasdienybė sukasi bent apie tris institucijas. Labai patogu Vilniuje, jos visos visiškai viena šalia kitos.

Greta lietuvių filologijos, studijavau dar ir danų kalbą. Nepriklausomybės pradžioje nemažai dirbau danų kalbos vertėja. Nepaisant to, kad po studijų mane iškart įdarbino Skandinavistikos centras (be kalbotyros, čia dėstau danų kalbą ir vertimą), pagrindinė mano specialybė yra lituanistika. Esu lietuvių kalbos tyrėja.

Kas jums įdomiausia jūsų veikloje?

Man patinka viskas. Patinka rašyti tekstą. Kartais jis kankina, nes, šiaip ar taip, tai labai lėtas kūrybinis darbas. Niekada nežinai, kuo galiausiai viskas baigsis. Bet vis tiek, kol kuri tekstą, yra be galo įdomu. Kai jį reikia pateikti publikuoti, lieka juodasis tvarkymas (šitą turbūt visi supras, kurie rašo mokslinius tekstus), nes jau viską žinai. Nors ši fazė kiek nuobodesnė, ji neilga, be to, jau gimsta naujos idėjos.

Man labai patinka dirbti su jaunais žmonėms, patinka dėstyti. Tačiau truputį trūksta laiko. Norėčiau daugiau laiko skirti visam darbui. Taip pat šiek tiek domina mokslo politika. Labai patikdavo vertėjauti, dabar nebėra kada. Greitas darbas, daug sužinai tokiose srityse, į kurias niekada gal taip ir neįsigilintum. Be to, esu nemažai privačiai dėsčiusi danų kalbą. Labai įdomu, nes matai rezultatą – tavo akyse žmogus pradeda kalbėti nauja kalba.

Taigi darbas yra arba su tekstu prie kompiuterio, arba su žmonėms. Daug įvairių veiklų, ir tai man patinka. Yra žmonių, kurie taip nemėgsta. Jiems, jeigu neturi griežto tvarkaraščio, nuo 8 iki 17, nepavyksta suvaldyti laiko. Tačiau man tokia rutina būtų labai nuobodi. Man patinka, kad aš galiu savo laiką planuoti taip, kaip noriu. Tik, aišku, kartu tas laikas išskysta, tenka ir vakarais dirbti, ir savaitgalį, taip pat, jei pačiam smalsu ir įdomu, įsiveli į įvairius projektus. Tada pasidaro sunkoka suvaldyti visus įsipareigojimus. Dar mes, mokslininkai, važiuojam į konferencijas, bendradarbiaujam su kolegomis iš kitur. Šitaip išsiplečia ryšiai ir geografija.

Žinau, kad domitės sociolingvistika bei jūsų požiūris į kalbą skiriasi nuo Kalbos komisijos nustatyto. Kodėl jus pradėjo domint ši sritis? Kaip susiformavo toks jūsų požiūris?

Man apskritai patinka socialiniai aspektai. Kaip sakiau, man patinka dirbti su žmonėmis. Man patinka juos stebėti. O kalba nėra vien abstrakti struktūra, kalbos nebūna be žmogaus. Kalbos variantai priklauso nuo socialinių žmogaus savybių, tam tikrų socialinių tikslų, tam tikrų motyvų, žmogaus pasirinkimo. Tai mane ir domina. Skaityti toliau…

Geg 16 16

Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?

parašė sociologai.lt

Paryžius*: Ką studijuoji?
Torentas: Sociologiją.
Paryžius: Ai, tai po to tas apklausas darysi?
[Torentas lengvai sutrinka ir negali įvardinti konkrečių veiklos galimybių.]

Su panašia situacija susiduria ne vienas sociologiją studijuojantis jaunuolis. Taip, apklausos – viena iš sociologijos profesinės veiklos lauko galimybių, bet ne vienintelė. Ką galima veikti baigus sociologijos studijas? Kur save realizuoja šios disciplinos atstovai? Kokie profesiniai jų įgūdžiai reikalingi darbo rinkoje?

Paskaitoje „Sociologijos diplomas kišenėj – kas toliau?“ šiuos klausimus kels ir su sociologijos absolventų profesinės veiklos galimybių įvairove supažindins, asmenine bei kolegų patirtimi pasidalins, apie realius pavyzdžius papasakos sociologijos doktorantė, dėstytoja, tinklaraščio „Sociali sociologija“ redaktorė/autorė, kaip laisvai samdoma darbuotoja su įvairiomis įmonėmis bendradarbiaujanti ir kitų veiklų entuziastė Milda Pivoriūtė.

Aktualu savo karjera besidomintiems, amžiaus ketvirčio krizę išgyvenantiems sociologijos studentams ir absolventams.

Gegužės 23 d. 18 val. Filosofijos fakulteto 301 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).
Susitikimo trukmė ~2 val.

* Paryžius, Torentas – tai 2 iš 163-jų pirmąjį 2015 m. pusmetį užregistruotų naujų vaikų vardų.

Kad neužmirštum, pasižymėk Facebook’e.

Geg 9 16

Architektūra kaip socialinė erdvė, arba sociologė žvelgia į architektūrą

parašė sociologai.lt

Šiandien kviečiame skaityti miesto sociologės Dalios Čiupailaitės tekstą apie sociologinius architektūros, fizinės erdvės aspektus, mus visus nuolat supančius procesus. Erdvė, kaip savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Dalia išsamiai atskleidė, ką galėtų pamatyti, ko ieškoti minėtą konteinerį atsidaręs ir reiškiančią-veikiančią-kintančią visumą radęs sociologas. 

Diskusijos apie architektūrą dažnai siejamos su vizualiuoju architektūros aspektu – pastato forma, reprezentacine simbolika, originalumu, išskirtinumu. Į vizualumą nukreiptas architektūros suvokimas atsiskleidžia iš architektūros objektų nuotraukų, daromų iš paukščio skrydžio ar iš toli – pilnai apimančių pastatą. Vizualus architektūros suvokimas itin reikšmingas architektūrinėse diskusijose. Štai vieno architektūros bakalauro darbų gynimo metu komisijos nariai susiginčijo, ar ginamo projekto estetika nuobodi, ar subtili. Pastato vizualumas – tai simbolinės raiškos sfera. Jis gali išreikšti politinę galią, kolektyvinius socialinius tapatumus, architektūrines madas, tapti preke prasmių rinkoje (kaip įspūdinga, bet prasmės pristinganti ikoniškoji architektūra) ar architekto užmačias, perteikiamą žinią. Vizualioje pastato dimensijoje atsiskleidžia aspektai, suprantami architektūros žinovui: stilius, kitų architektūros darbų citatos, „sudėtingi sprendimai“.

Literatūros kritikas, estetikos teoretikas, miestų tyrinėtojas Walteris Benjaminas, rašydamas apie meno kūrinio kaitą modernioje epochoje, susietą su mūsų suvokimo ir patirties pokyčiais, skiria optinę – vizualią ir taktilinę patirtis. Architektūra, pasak jo, yra viena tokių meno formų, kuri patiriama ne tik ar visų pirma ne vizualiai, žvelgiant kontempliuojančiu žvilgsniu (taip žvelgia į žymius pastatus keliautojas, dažnai per fotoaparato objektyvą), bet taktiliškai, per kasdienį naudojimą, kaip rašo Benjaminas – išsiblaškius. Į pastatus neužtenka žvelgti vizualiai, svarbu skirti dėmesį naudojimo, patyrimo dimensijai, žmonių, veiklų ir socialinių santykių visumos pastate suvokimui, t. y., pastatui kaip erdvei arba konkrečiau, socialinei erdvei.

Erdvė, kaip dar 1974 m. savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Ji yra socialinis darinys, formuojama socialinių santykių, juos išreiškianti ir atitinkamai struktūruojanti. Socialiniai santykiai ir erdvė produkuojami ir reprodukuojami vieni per kitus. Apie socialinę erdvę galima kalbėti valstybės ar miesto lygmeniu, susiaurinti iki konkretaus pastato ar viešosios erdvės, buto interjero. Erdvė materializuoja socialinius santykius, yra kuriama pagal istoriniams laikotarpiams būdingas socialinės tvarkos vizijas, galios hierarchijas ir geros visuomenės įvaizdžius. Tačiau, labai svarbu tai, jog erdvės ir jos naudotojų santykis nevienareikšmis. Jame susisieja fizinės erdvės savybės (autoriaus intencija ir struktūros poveikis), erdvinė patirtis (apimanti tiek fizinį patyrimą, tiek prasmę, estetinę patirtį ir socialinių santykių režisūrą), kintanti erdvės prasmė, jos vaidmuo socialiniame – istoriniame kontekste (tiek simboliškai, tiek materialiai). Sukurta erdvė struktūruoja santykius, tačiau ne visada tokiais būdais, kaip tikėtasi. Kartu ji gali būti keičiama, perkuriama, pasisavinama, įprasminama jos naudotojų. Taip pastatas tampa ne objektyvia duotybe, bet judančia, reiškiančia, veikiančia, kintančia visuma. Architektūros tyrinėtojai taiko daug instrumentų suprasti kaip architektūra „veikia“, ar kaip architektūra, pasak Danielio Kocho, „sukuria prasmę“ (1). Apibendrinant, jie apima klausimus: koks sukurtos erdvinės struktūros santykis su jos patyrimo dimensijomis (fizinės patirties, socialinių santykių ir prasmės požiūriu). Suprasti tokį kompleksišką naudotojų ir erdvės santykį padeda Lefebvre siūloma trilypė erdvės dialektika: erdvė kaip sugalvota, suprasta ir išgyventa ar atitinkamai erdvės reprezentacijos, erdvinės praktikos ir reprezentacinė erdvė. Skaityti toliau…

Geg 2 16

Jeigu atūžtų ateities technologijų viesulas, kas nebėgtų slėptis į bunkerį?

parašė Milda

Kas būtų vienas realiausių konkurentų sociologijos prof. Z. Norkui varžantis dėl daugiausia laiko universitete praleidžiančio žmogaus titulo? Aš statyčiau už Antaną Voznikaitį, kuris, jei tik universitetas nebūtų uždarytas, čia ateitų ir 7-dieniais. Devyndarbis Kenas, vedęs VU Filosofijos fakulteto Noldus žmogaus elgesio stebėjimo įrangą ir flirtuojantis su kita čia esančia tyrimų technika, sociologijos magistrantas, Socialios sociologijos autorius, mėgstantis išrinkinėti ir surinkinėti daiktus, galintis savo rankom padaryti gitarą ar moteriškus auskarus (pati tokius esu gavus gimtadienio proga!), nupiešti portretą… Žodžiu, jeigu atūžtų ateities technologijų viesulas, Antanas nebėgtų slėptis į bunkerį.

Prisėdom jo kabinete pasišnekėti apie su technologijomis ir jaunimu susijusius dalykus, nes į šias temas buvo orientuotos VU Filosofijos fakulteto dienos „Fiesta Personæ“ . O šis interviu (tik sutrumpinta versija) buvo išspausdintas minėtos šventės tradiciniame laikraštyje „Bursų kiemas“.

Sociologas D. Finkelhor sugalvojo terminą “Juvenoia”, kuris apibūdina perdėtą susirūpinimą dėl nūdienos jaunuoliams (Z, Y kartoms) įtaką darančių dalykų, ypač informacinių technologijų, interneto. Čia iš tos serijos, kai vyresnių kartų atstovai sako „Anksčiau tokių dalykų nebuvo. Mūsų laikais jaunimas…”. Kai pats sulauksi 60 metų ir priklausysi „vyresniajai kartai“, kaip manai, koks visuomenėje posakis bus populiariausias apie tų laikų jaunimą? Ir kokia raide ar sąvoka vadinsis tų laikų jaunuolių karta?

Paranoja dėl jaunimo sugedimo tiesiog yra vienas iš daugelio būdų, kaip žmonės pastato socialinius apribojimus. Žmonės galbūt tų barjerų nestatytų, jeigų jų kognityviniai ir emociniai ištekliai būtų beribiai, o jų socializacijos ypatybės amžinai būtų tokios pat. Tada visuomenė galėtų egzistuoti kaip kažkoks visiškai bestruktūris darinys, amorfiškas individų spiečius. Tada nebūtų kartų ir juvenojos. Labai džiaugiuosi, kad taip nėra. Juolab, kad greta juvenojos yra džiaugimasis jaunimu – „juveziazmas“. Kad jau gyvename technologinėje visuomenėje, tai didžiausia rizika jai ir joje yra ne jaunimą korumpuojantis technologijos poveikis, bet jos pačios trapumas. Tai, kas galėtų pradanginti Facebook‘ą, deja, pradangintų ir kitus įtaisus bei technologinius procesus, nuo kurių esame gerokai labiau priklausomi nei nuo „veidaknygės“. Viena iš tokių grėsmių yra geomagnetinės audros, kurių pati stipriausia buvo užregistruota 1859 m., kaip tik prieš išsivysčiusioms to meto šalims pereinant į technologinį būvį. Tuokart beveik visame pasaulyje žmonės regėjo pašvaistes, o elektrinio telegrafo ryšys išėjo iš rikiuotės. Jei 2012 m. liepos 23 d. iš Saulės išspjautas įkrautų dalelių pliūpsnis būtų pataikęs į Žemės elektromagnetinį lauką, tikriausiai būtų dingęs iternetas, išsijungusios navigacijos sistemos, elektros tinklai, širdžių stimuliatoriai, perdegę kompiuterių, mobiliųjų telefonų komponentai, sutriktų eismo reguliavimas, nebūtųme išvengę ir traukinių ar lėktuvų katastrofų, krovininių ir keleivinių laivų susidūrimų pagausėjimo… Taigi man baisesnės technologinio kracho pasekmės nei tai, kad jauni žmonės iššvaisto pusę darbingos dienos laiko socialinei medijai. Nebūtų jos, kažkam kitam iššvaistytų ir, greičiausiai, žalingesniems dalykams.

Kalbant apie ateities kartas, aš visai laukiu „BF“ kartos – bakterifagų – atėjimo. Siečiau jos iškilimą su sintetine biologija ir dūstančiais (anoksijos kamuojamomais) vandens telkiniais (įskaitant jūras ir vandenynus). Tai būtų karta, kuri valgo žmonių sukurtas įvairių rūšių, skonių ir savybių bakterijas, archėjas ir grybus, kurie imituoja štai mūsų kartos valgytas kruopas, ankštinius, lapines ir gumbus turinčias daržoves, vaisius ir vargšų gyvūnelių lavonus. Visi ne tik kad gyvūnų nevalgytų, bet ir augalų! Skaityti toliau…