Melancholiškoji Europa

Pristatome sociologijai kolegiškos disciplinos – semiotikos – atstovės tekstą. Ieva Rusteikaitė rašo apie melancholišką Rytų Europą, pamatytą Andrzej Stasiuk kelionių į Babadagą metu ir išnarstytą įdėmiai įsižiūrėjus per postkolonializmo teorijos akinius.

Iš kur atsiranda pojūtis, jog gyveni keistoje vietoje? Be abejo, pirmiausiai, iš to, kad kažkokiu būdu tarp tos vietos, kaip tokios, ir tavęs, kaip jos gyventojo, yra atsiradęs atstumas, vadinamas savirefleksija. Kas išbudina reflektyvų mąstymą apie save? Pirmiausiai, ko gero, susidūrimas su Kitokybe. Diskursas apie Kitokybę yra nuolat lydintis ir fundamentalus, kalbant apie sukeistėjusią ar sukeistiną mūsų gyvenamąją vietą – Rytų Europą, kuri ir bus mūsų domėjimosi objektas šiame rašinyje.

Ši Europos dalis, kuri gali būti įvardyta labai įvairiai, kultūriškai ir politiškai yra labai heterogeniškais regionas, o geografiškai jis susidaro bent jau iš Vidurio, Vidurio Rytų ir Pietryčių Europos. Paprastumo dėlei čia ją vadinsime Rytų Europa, ypač todėl, kad labiausiai apie ją bus kalbama Vakarų Europos kontekste. Sudėtinga šio regiono istorija nulėmė sampratą, apie tai, kas ir kokiu būdu gyvena šioje teritorijoje. Pirmoje darbo dalyje atsispyrę nuo kelių pastabų apie istorines regiono susiformavimo interpretacijas bei sąvokos vartoseną, antrojoje pasitelksime konkretų pavyzdį, šiuolaikinio lenkų rašytojo Andrzej Stasiuk kelionių esė „Pakeliui į Babadagą“, ir bandysime suprasti, kaip ši Europos dalis reprezentuojama šiandien.

Rytų Europa

Derėtų pradėti nuo termino „Rytų Europa“ apibrėžimo, bet iš tiesų, tai lieka beveik viso šio teksto problema. Taip pat tai tema pluošto visų tų pamąstymų apie Europos, ir kaip žemyno, ir kaip idėjos, ribas. Daugelis tyrinėtojų pabrėžia Europos sąvokos ambivalentiškumą, aprėpiantį, viena vertus, geopolitinę, kita vertus, kultūrinę tikroves, o gal veikiau vaizduotes. Šis dviejų kategorijų neatitikimas, nuolat kintančios geografinės skirties ašys: Šiaurė-Pietūs, Vakarai-Rytai, Šiaurės Vakarai-Pietryčiai, lemia komplikacijas europietiškoje tautų, kultūrų ir civilizacijų klasifikacinėje sistemoje. Sąvoka „Rytų Europa“ atsirado Apšvietos epochoje, o dar visai neseniai buvo sustiprinta Geležinės uždangos, padalijusios pasaulį į Rytus ir Vakarus. Atrodo, jog regioną, kurį šiandien pavadintume Rytų Europa (ir bet kas, pavartojęs šią sąvoką, yra priverstas tuoj pat jį tikslinti), labiausiai ir apibrėžia jos neapibrėžtumas ir amžinas buvimas tarp. Šiuo požiūriu, tai įkūnytų terminas Vidurio Europa, kurį šios Europos dalies valstybės rinktųsi siekdamos pabrėžti skirtumą nuo kontinentinių Rytų, kuriuose yra Rusija. Tačiau, kad ir kaip tai įvardytume, atrodo, jog šiam elementui sukuriama speciali, bet ne iki galo nusistovėjusi ir ne iki galo apibrėžta klasė minėtoje Europos tautų klasifikacinėje sistemoje.

Žinoma, kyla klausimas, ar visa tai nėra žmonių vaizduotės žaismas. Tačiau net ir ši labai tikėtina pasaulio skirstymo fikcija turi gana senas ištakas ir neabejotinai susijusi su realiais įvykiais. Gal labiausiai kas kartą reikėtų apsibrėžti, iš kurios perspektyvos yra kalbama. Viena yra kalbėti apie šio regiono „sukeistinimą“ iš Vakarų Europos pusės, kas kita išklausyti, ką apie tai mano autochtonai, ką ir bandysime padaryti antrojoje šio teksto dalyje.

Rytietiškumas

Nepaisant to, kad ilgalaikę geopolitinė ir kultūrinę Vakarų-Rytų skirtį Europoje šiuolaikiniai mokslininkai aiškina pirmiausia Romos imperijos skilimu į dvi dalis¹, konkretus Rytų Europos „atradimas“ susijęs su Apšvietos epocha. „Rytų Europos“ sąvoką, kaip savotišką Vakarų Europos Orientą „išrado“ Apšvietos mąstytojai, kartografai ir keliautojai, lydydami faktus ir fikciją į vieną lydinį². Sutartinį Europą dalijančių ašių pobūdį rodo ir tai, jog, kaip pastebi L. Wolff, Apšvietos epochoje tai, kas tradiciškai būdavo priskirta barbariškai Šiaurės Europai, kaip kontrastui romėniškuose griuvėsiuose išlikusiam simboliniam civilizacijos centrui Pietuose ties Italija, palaipsniui, be didesnių pakeitimų „barbarybės“ sampratoje, buvo perkelta į Rytus³.

Apšvieta iš naujo atgaivindama senąją nemarią Romos imperijos viziją rėmėsi civilizuotųjų ir necivilizuotųjų, prietaringųjų skirtimi. Būtent šioje epochoje, erdvę ir kultūras imant tirti su „mokslinėmis“ pretenzijomis, t.y. galutinai atsisakant scholastinių metodų, pradėta plėtoti ir Oriento samprata. Sena civilizacijos ir barbarybės opozicija grįsta skrupulingais ir „objektyviais“ lingvistiniais, antropologiniais, kartografiniais įrodymais – Senojo ir Naujojo pasaulių bei jų gyventojų tyrimais, stebėjimais, matavimais, žymėjimais – kruopščia duomenų, sudedamų į iš esmės senąsias kategorijas, klasifikacija.

Anot, E. Saido, Vakarai Orientą sukūrė kaip Kitą, kitokybę sau⁴. Kitas, viena vertus, gali kelti grėsmę, kita vertus, savo paslaptingumu gali tapti ir labai patrauklus, t.y. egzotiškas; viena vertus, raginantis save nukenksminti užkariaujant, kita vertus, keliantis susižavėjimą ir nuostabą. Viena iš senovės Graikiją menančių grėsmių – barbarizmas kaip priešprieša civilizacijai, Apšvietos mąstytojų taikyta ir Rytų Europai. Jų vaizduotėse ir dar gana netiksliuose tuometiniuose šio regiono žemėlapiuose rusai vis dar buvo gretinami su skitais, slavai – su vergais ir pan. Viena „egzotizavimo“ apraiškų yra ir kilniojo laukinio samprata, Apšvietos epochose tuo pat metu sugyvenusi su mintimi apie „atsilikusius laukinius“, ir vėliau išplėtota romantikų. Šitokio tipo prieštaravimus europiečių mąstysenoje Rémi Brague laiko pamatiniu ekscentriškos europietiškos kultūros požymiu: nuolatiniu savęs apmąstymu akistatoje su Kitu, tiek erdvėje, tiek laike, istorijoje, ar tai būtų hegemonija, ar savęs sumenkinimas⁵.

Jurijus Lotmanas, kalbėdamas apie kultūros teoriją apskritai, teigia jog „semiosferai reikia „neorganizuotos“ išorinės apsupties, ir ji ją konstruoja, jei jos nėra. Kultūra kuria ne tik savo vidinę organizaciją, bet ir savo išorinės dezorganizacijos tipą. [...] Išorinės struktūros, esančios kitoje semiotinės ribos pusėje, paskelbiamos nestruktūromis“⁶. Taigi, Kitokybė yra kultūrinė būtinybė ir Vakarų Europa, kaip tam tikros semiosferos branduolys, jai išreikšti pasitelkia įvairius reiškinius, tarp kurių sava rytinė periferija, Artimieji ar Tolimieji Rytai.

Vis dėlto, susidaro įspūdis, jog Rytų Europa yra per mažai Kita, per arti ir per glaudžiais susijusi su Vakarų Europa ir per panaši į ją, kad būtų galima taip radikaliai ją atskirti ir paversti egzotizmu⁷. Kita vertus, istorija rodo, jog greta žydų ar musulmonų, slavai taip pat „buvo laikomi azijiečiais ar pusiau rytiečiais“⁸. Vadinasi, vienokių ar kitokių sąlygų šioje Europos dalyje aptikti Oriento, kaip Kito ir kaip egzotikos, yra.

Viena iš tokios Kito sampratos susikūrimo priežasčių yra tai, jog vertinant iš Vakarų pozicijos, Rytai teatrodo Vakarų imitacija, kopija, kuomet „pažįstamos vertybės primygtinai siūlo savo perspektyvą, ir galiausiai protas, siekdamas sumažinti šį spaudimą, suskirsto įsisąmoninamus reiškinius į „originalus“ ir „kopijas“⁹. Tokiu būdu, ko gero, nebūtų klaida sakyti, jog Rytų Europa pirmiausiai neišvengiamai yra apibrėžiama arba save apibrėžia per Vakarų Europą, tarsi būtų vienas iš jos aspektų¹⁰. Vis dėlto, bendra Senojo žemyno patirtis, neleistų taip paprastai Rytų Europos prišlieti prie vienaip ar kitaip nuo Vakarų priklausančio Trečiojo pasaulio ir, atvirkščiai, nurodytų daug didesnę dialogo galimybę. Rytų Europa gali būti tiek Kitas, tiek To Paties tęsinys.

Periferiškumas

Tiek, kiek pabrėžtinas Rytų Europos rytietiškumas (toli gražu ne geografiniu pagrindu), panašiai neišvengiamai tenka kalbėti apie šios Europos dalies periferiškumą. Centro ir periferijų santykius, paremtus, galios svertais, tiria postkolonijinės kritikos paradigma. Klausimas, ar Rytų Europos istorijos fragmentus, kurių metu būta labai daug užkariavimų, okupacijų ir aneksijų bei ilgametės priklausomybės nuo galingųjų Europos imperijų, galima interpretuoti kaip kolonializmo apraišką, lieka atviras ir diskutuotinas. Vis dėlto, antrarūšiškumo įspūdis, lydintis šio regiono valstybes yra akivaizdus, ypač pokomunistiniame pasaulyje, kuris bandydamas susigyventi su Sovietų Sąjungos „paveldu“ atkartoja seną šiam regionui priskiriamą ekonominio ir kultūrinio atsilikimo ir vėlavimo tendencijas¹¹.

Svarbu įsidėmėti, kad tai nei pirmarūšiškumas, nei trečiarūšiškumas, o kažkas tarp jų. Todėl čia ne visai tinka mėginimai tirti šį regioną pagal Trečiojo pasaulio šalims taikomas kategorijas, nors visai to išvengti taip pat negalima. Vienas aiškiausių nesusipratimų kyla iš to, kad postsovietinė Rytų Europos erdvė postkolonijiniu požiūriu dažnai aptariama ne santykyje su Sovietų Sąjunga ar Rusija, o su Vakarų Europa¹². Galima kelti klausimą, ar pastarosios dominavimas Rytų Europos atžvilgiu gali būti tapatinimas su jos dominavimu užjūrio kolonijose. Tiesiogiai Trečiojo pasaulio postkolonijiniai tyrimai taip lengvai nepritaikomi ir Sovietų sąjungos požiūriu, kur periferija labiau nei centras pasižymėjo civilizuotumu.

Savo ruožtu atotrūkis nuo vadinamosios „pirmarūšės“ lyderiaujančios pasaulio dalies taip pat nenuneigiamas. Rytų Europa – tai vėlgi kažkas tarp. Centro ir periferijos dichotomijoje jai atrandama vieta pusiau periferijoje¹³. Tai lemia nuolat šį regioną lydintį hibridiškumo leitmotyvą, liminalią šio regiono padėtį, todėl kai kurie postkolonijinės kritikos aspektai vis dėlto gali būti produktyvūs¹⁴.

Galime į tai žiūrėti kiek įmanoma objektyviau, svarstyti priežasčių ir pasekmių grandines, bet postkolonijinė kritika, atsižvelgdama į galios klausimą, iškėlė būtinybę sukurti sąlygas daugiabalsiškumui ir pabandyti suprasti Kito laikyseną. Tokiu būdu, čiabuvių rašytojų literatūra tampa tribūna, iš kurios kalbama apie vietines tapatybės problemas.

Nutildytų balsų prakalbinimas?

Mums atrodytų, kad panašų tikslą sau kelia ir lenkų rašytojas Andrzej Stasiukas savo kelionių po Rytų, Vidurio, Pietryčių Europą esė knygoje „Pakeliui į Babadagą“¹⁵. Šis regiono tapatybės klausimas, be abejo, rūpėjo kitiems rašytojams „autochtonams“, pavyzdžiui, Witoldui Gombrowicziui ar Emiliui Cioranui, kurių susidūrimas su Kitokybe, t.y. Vakarais, pagimdė tam tikrą refleksyvią laikyseną savo gimtųjų šalių atžvilgiu. Savirefleksijos kulminacinis taškas: save suvokti kaip Kitą ir iš naujo sujungti šias dvi dalis į vieną tapatybę.

Tokį sąmoningo autochtono vaidmenį prisiima ir A. Stasiukas, teigdamas savo apsisprendimą domėtis Rytų Europa, „savąja Europa“¹⁶. Tačiau tuo pat metu, dėl pasakojimo žanro (kelionių užrašai) pasakotojas išlaiko stebėtojo distanciją. Reikšdamas begalines simpatijas ir užuojautą „paprastiems“ kaimo ir agrarinės aplinkos žmonėms, A. Stasiukas atsiriboja nuo Rytų Europos miestų, kaip vakarietiškumo mėgdžiotojų. Tiesa, ši skirtis nėra radikaliai akcentuojama, labiau susitelkiama ties provincijos poetikos atskleidimu.

Sukeistindamas „sąvają Europą“ A. Stasiukas įveda nemažai gan gerai atpažįstamų egzotiškų detalių, susijusių su minėta Oriento sąvoka, ir visa tai daro ganėtinai subtiliai. Juk gerai pagalvojus, visas tas rytietiškumas ir periferiškumas iš tiesų jau nebenuneigiamas, vien todėl, kad daugelį šimtmečių ir dešimtmečių buvo taip galvojama tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Svarbiausia, kad A. Stasiuko egzotiniai elementai veikiau integruoja nei atskiria. Tai primintų liminalaus čiabuvio, pasižyminčio savirefleksija, bandymą kalbėti apie periferiją centro kalba¹⁷.

Toks kalbėjimas yra aktualus, nes, ko gero, šio regiono gyventojams veikiau būdingi tokie kraštutinumai kaip savinieka Vakarų atžvilgiu arba priešingas tos pačios tendencijos polius – savęs iškėlimas aukščiau „gendančių“ Vakarų. Šiame taip griežtai apibrėžiamų tapatybių kontekste, A. Stasiuko proza atrodytų, be savo literatūrinių privalumų (knyga susilaukė didelio pripažinimo), dar veikianti ir kaip savotiška terapija, atrandant ir susitaikant su savimi ir savąja Europa, tokia, kokia ji ir yra. Pagrindinis receptas nuo antrarūšiškumo – antrarūšiškumą integruoti į savastį¹⁸. Kitaip tariant, melancholija tampa „legali“ ir savaip estetiška, lydima saviironijos ir komizmo.

Klausimas, kieno balsu A. Stasiukas kalba, lieka atviras. Tikslas tarsi sukurti daugiabalsiškumo sąlygas „mažosioms tautoms“. Tačiau kaip traktuoti tai, kad, kaip matysime iš analizės, Rytų Europa apibrėžiama labai panašiomis kategorijomis, kaip ir iš centro pozicijų, tik neigiamus aspektus verčiant jei ne teigiamais, tai bent savastimi?

A. Stasiuko kelionių esė primena kultinį Jack Kerouac kūrinį „Kelyje“, tik labiau angažuotą geopolitine ir istorine prasme. Žanrinės sąsajos su garsiuoju amerikiečių rašytoju skatina atkreipti dėmesį į vakarietiškumo atsisakymą kaip maišto prieš vyraujančias tendencijas galimybę.

Galima susidaryti įspūdį, kad melancholiškas keliautojas savo klajonėms renkasi ir melancholišką erdvę, kuri rezonuodama daro beveik ekstatinį poveikį: „kelionė – tai tokia gana sveika narkotikų atmaina“ (68 p.). Visa tai norom nenorom primena Karin Johannisson aprašytą melancholišką tipą – flanierių, kuris „pašalina savo nuobodį įpūsdamas gyvybę tam, ką mato“, „įsimylėjęs vienatvę, tačiau ja gali mėgautis tik tarp kitų“, o „virpėti jį priverčia ne tai, kas prieinama, o tai, kas neprieinama“¹⁹. Neturėdami kompetencijos ir nenorėdami nuklysti į psichologizmą, šią temą paliksime ateičiai. Tačiau turėti omenyje apie šokio žvilgsnio prigimtį A. Stasiuko kūrinyje yra verta, nes visas pasakojimas grįstas vizualia bei begalinio nuobodžio ir letargo fiksacija. Tai, be abejo, suteikia toną ir kuriamam estetiškai dekadentiškam Rytų Europos įvaizdžiui.

Pakeliui į Babadagą

Pats kūrinio žanras – kelionių esė. Kelionių po svetimus kraštus užrašų kilmė mena seniausius laikus. Svetimšalio akimis pateiktas vaizdas – neįkainojamas turtas, verčiantis kvestionuoti savo įpročius. A. Stasiuko atveju, matome tokio tipo kelionę po „savą“ žemę, kuri, matyt, jau yra tokia sukeistėjusi, jog ją reikia grąžinti atgal į savastį.

Pagrindiniai pasakotojo šaltiniai, iš kurių kyla visa geografinė poetika – atmintis, žemėlapis ir fotonuotrauka²⁰.

Na, dar tai, kas lieka po kelionių – monetos, banknotai ir bilietai. Visas pasakojimas persmelktas detalių, tačiau tokių bevardžių detalių srautų, kurie gana taikliai nusako regiono specifiką – kiekybė užgožia kokybę ir tokiu būdu pirmoji tampa beprasme materijos jūra. Tačiau A. Stasiukas to nepalieka beprasmybėje kuria pasakojimą taip, jog beprasmybė virsta prasme, kuomet išsiplėtusi materija, išsiplėtusi molėta erdvė grąžina individą ir tautas į tam tikrą pirmapradį būvį. Tai yra melancholija – amžinas šių kraštų laikinumas ir irimas.

Tokius dalykus puikiai perteikia fragmentiško pasakojimo stilius. Viena vertus, tai atsiminimai, kita vertus, ir keliautojo žvilgsnis, kurio akiratin patenka tam tikrų vaizdų seka, bėgantis horizontas. Fragmentai nepastebimai įsilieja vienas į kitą, kaip atsiminimų srautas, kuriame, savo ruožtu, nevengiama tiesiog vardyti daiktų, medžiagų, vardų ar pavadinimų. Pastarieji savaip tampa beprasmiais išvardyti tokioje sekoje. Kiekvieną narį galima sukeisti vietomis ir įspūdis nuo to nepasikeis. Tačiau vėlgi, beprasmybė nelieka beprasmybe, nes kuria tam tikros vienovės, begalinio plyčio, dar nesustruktūruoto į erdvę, įspūdį. Tai, galima sakyti, pirmapradė, kone biblinė žemė, su kuria siūloma tapatintis Rytų europiečiui. Tiesa, ši žemė tokia ne todėl, kad Dievas taip pažadėjo ją šiems žmonėms, o todėl, kad ji tiesiog užmiršta, neaptraukta tokiu tirštu kultūros sluoksniu ir iš po lengvos miglose paskendusios ir pusiau laukinio būvio architektūros tuoj pat prasišviečia tai, ko Vakarų Europoje nematyti – žemės kaulai, jos viduriai, esmė, gelmė, pirmapradiškumas.

Kelionių užrašai drauge yra ir savotiškas antropologo darbas. Kūrinyje aptariama žmonių prigimtis, pasakotojo akimis, labai artima gyvuliškai, o tai visas tas būtybes vėlgi priartina prie pirmapradiškumo ir savotiško molėto Rojaus. Visa tai vardijama be paniekos, nebent su ironija, bet labiausiai – su užuojauta. Lyg tikras antropologas, A. Stasiukas, tekstą prikaišioja pasakymų, pavadinimų vietinėmis kalbomis. Juos papildo ir vietinių rašytojų ir mąstytojų mintys apie savo kraštą, į tekstą įtrauktos kaip dar vieni fragmentai atminties sraute.

Erdvė

Erdvė – pagrindinė šios kelionių esė knygos tema. Galbūt, todėl, kad kalbame apie Europą, o ji, net ir idėjos pavidalu, neišvengiamai susijusi su žemėlapiais ir erdve. Kaip rašo, A. Stasiukas, Europos žemėlapyje Sofija, Bukareštas, Belgradas, Varšuva ir Bratislava buvo praryti „pirmykštės beformės erdvės, kurią įmanoma pažymėti, bet sunku pavadinti ir aprašyti. Tai visiškai suprantama, nes kas, išskyrus chaosą ir oro permainas, gali ateiti iš šio pasaulio?“ (96 p.). Erdvės specifika žymi ir kitas šio aprašymo sritis: laiką ir gyventojus.

Šioje knygoje aprašomosios Europos dalies erdvė yra vientisa, lyg nestruktūruotas plytėjimas, besidriekiantis nuo horizonto iki horizonto. Tai terra incognita, kurioje:

[...] šita vaizdų virtinė net nebuvo Lenkija, tai nebuvo jokia šalis, tai buvo tiktai dingstis. Visai tikėtina, jog žmogus pasijunta egzistuojąs tik tada, kai savo oda pajunta bevardę erdvę, jungiančią mus su pačiais seniausiais laikais, su visais mirusiaisiais, su priešistore, kai protas ką tik atsiskyrė nuo pasaulio ir dar nesuvokė esąs našlaitis. Iškišdavau ranką pro sunkvežimio langą ir tarp pirštų slydo giliausia senovė. Ne, tai nebuvo Lenkija, tai buvo pirmykštė vienatvė. [...] Visos vietos buvo geros, nes galėdavau palikti jas nesigailėdamas. Joms net nereikėjo turėti vardą“ (11 p.).

Tai yra kone ekstatinis erdvės patyrimas, kuomet ištirpstama vienatvėje, vardų ir formų nebuvime. Visą kūrinį lydi šis dvylipumas: erdvė kupina bereikšmių daiktų, kurie paverčia ją vienalyte ir turinčia vienintelę tikrą nuorodą į Pradžių pradžią. Žemėlapio irimas ( 13 p.) kaip metafora perteikia „savosios“ Europos kraštovaizdžio esmę: „pro plokščią žemės ir negausių čionykščių vandenų paveikslą šviečiasi nebūtis“. Būtent per daugybę nuorodų į nebūtį priartėjama prie Pradžios laiko, kai dar buvo tik erdvė. Apsisuka ratas, ciklas užsidaro. Šis susiliejimas ir ekstatiškas, ir melancholiškas tuo pat metu. Pasakotojas savo rašymą supranta kaip tam tikrą būdą sustabdyti, suskaldyti tą neaprėpiamybę:

[...] kartoju šią beviltišką pavadinimų ir kraštovaizdžių mantrą, nes erdvė miršta lėčiau už mane ir yra nemirtingumo forma. Murmu šią geografinę maldą, topografines sveikamarijas, burbu kartografinę litaniją, kad ši stebuklų mugė, šis velnių malūnas, šis kaleidoskopas nors akimirką sustingtų, sustotų. Drauge su manimi (165 p.).

Daiktų trapumas verčia jais grožėtis, bet drauge ir byloja apie naikinančią laiko tėkmę, baimę išnykti. Pasakotojas dažnai prašalaičio žvilgsniu stebisi ir ironiškai pašiepia būtent šį groteskišką daiktų ir kasdienybės „herojiškumą“ bandant žūtbūt išlikti²¹. Iš to gimsta ir ta kiekybė viršijanti kokybę, kur daiktai buvoja bet kaip, kad tik būtų. Kažkur ir kažkada nuskambėjo Claude‘o Lévi-Strausso ištara, jog žmonės, gyvenantys atšiauriomis sąlygomis, pasitenkina savo būtį grįsdami tiesiog minimalių buvimo sąlygų palaikymu. Galbūt sudėtingiausia šios Europos dalies istorija, nesuvokiamas etninių ir valstybinių ribų raižinys, kuriuos permąsto pasakotojas, tą patį bylotų apie žmonių, kaip ir daiktų, buvimą: svarbu būti, nebe taip jau svarbu kaip.

Tokiu būdu tekste kuriamas bevardžio plytėjimo, užpildyto bevarde materija įspūdis. Be viso to, kas pasakyta, tai yra ir neabejotina laisvės išraiška, kur klajonės primena sapną, kuomet „pabudus mus apima noras grįžti į sapnų raizgalynę, kurioje buvome netekę laisvos valios, mainais gaudami visišką netikėtumo laisvę“ (17 p.). Netikėtumo laisvė – tai ne tik apskritai kelionės nuotykių kuriama laisvė, bet ir įprastos žmonių tvarkos nebuvimas arba, tiksliau, po įprasta europietiška tvarkos forma glūdinčios kitokios, „nerašytos“ taisyklės.

Pasakotojo kelionės vis dėlto vyksta apribotoje erdvėje. Kaip matysime, pirmiausia, jis atsiriboja nuo Vakarų ir pasuka į Rytus. Likusioje pasakojimo dalyje laiko požiūriu visiškai nenuosekliai dėstomos kelionės įsiterpusios tarp kelių kraštutinių taškų – Slovėnijos, Albanijos, Moldovos ir Babadago. Slovėnija, labiausiai į pietvakarius nutolęs taškas, labiausiai priartėjęs prie Vakarų, pasakotoją priverčia jaustis nepatogiai lyg būtų „barbaras iš amžinai apjauktų, neužbaigtų Rytų“ (97 p.). Albanija, visai atvirkščiai, pasakotojui yra Europos pasąmonė, „tai tamsus šulinys, į kurio dugną privalo žvilgtelėti visi, kuriems atrodo, kad daiktų tvarka jau nustatyta visiems laikams“ (109 p.). Savo ruožtu, Moldova, labiausiai nutolusi į Rytus aprašoma, kaip šalis be savo žemiškų gėrybių, daržovių ir vaisių, neturinti nieko (137 p.). Joje, tarsi paskutiniame ryčiausiame Europos pakrašty, laikas, erozija ir melancholija uzurpavo viską: „viskas iš pat pradžių, nuo gimimo sudėvėta ir suniokota, kad vėliau nereikėtų rūpintis ir sukti galvos. Tai buvo tikra paniekintos materijos neviltis“ (129 p.). Babadagas – galutinis pasaulio taškas, kur sausumos „plika ketera slysta po lygia vandens paklode“, taigi, kur baigiasi žemynas, geografija.

Rytai

Kūrinys prasideda nuo pasakotojo apsisprendimo keliauti į Rytus, juos priešinant Vakarams:

Paryžius, Londonas, Berlynas, Niujorkas, Sidnėjus… Aš visus juos suvokdavau kaip vietas žemėlapyje, raudonus arba juodus taškus, pasiklydusius žaliose ir mėlynose platybėse… Nepajėgiau geisti šių garsų. Su jais siejamos istorijos buvo netikros. Jos tik padėdavo prastumti laiką ir vaikė nuobodulį. [...]

Rytų Vokietijos daugiaaukščiai ir fabrikų kaminai atrodė niūrūs ir nerealūs. Pilkšvai rusva saulė švietė taip, tarsi tuojau pat turėtų užgesti. Anas krantas buvo visiškai negyvas ir sustingęs tarsi po didelio gaisro. Tik upės kvape buvo justi kažkas žmogiška – trūnėsiai, irimas, žuvies ir dumblo dvokas, bet buvau tikras, kad ten, anoje pusėje net šis tvaikas staiga išnyksta. Šiaip ar taip, aš apsigręžiau ir tą patį vakarą vėl išėjau į trasą, leidausi rytų link. Tarsi šuo apuosčiau svetimą teritoriją ir patraukiau savais keliais. (8 p.)

Šioje ištraukoje užfiksuoti keletas svarbių dalykų, apibrėžiančių pasakotojo Rytus, pasakotojo Europą. Pirma, vakarietiški vietovardžiai žemėlapyje ir telieka grafiška išraiška, kai tuo tarpu daugelyje žemėlapių nepažymėti maži kaimeliai ir keliukai gimdo pasakotojo prisiminimus ir dvimatėje žemėlapio erdvėje gimsta trimačiai vaizdai. Dvimatiškumas į trimatiškumą pereina beveik nepastebimai: „Matau žemėlapyje žydruojančią upės gyslelę. Ji vadinasi Kerka. Paupio krūmokšniuose kelerių metų berniukas [...] rėplioja keturiomis [...].“ (229 p.). Tai, žinoma, rodo, puikų pasakotojo orientavimąsi savoje erdvėje.

Savo ruožtu, vakarietiški peizažai, dažniausiai asocijuojami su miestais (miestų pasakotojas vengia apskritai, tiek Rytuose, tiek Vakaruose) ir stingdo pasakotojo vaizduotę: „Nė velnio neišeina, ten nieko nėra, nėra nuo ko pradėti pasakojimo, nėra raiškos priemonių, nėra metaforų, nėra kalbos, kuri turėtų bent menkiausią galią už vieno ar kito miesto ribų. Juk kaip skamba: „vieną dieną Varšuvoje“!“ (226 p.).

Antra, tai, kad „tik upės kvape buvo justi kažkas žmogiška – trūnėsiai, irimas, žuvies ir dumblo dvokas“ žymi svarbų viso kūrinio leitmotyvą – pasakotojo polinkį į tai, kas dūlu, viena vertus, o antra vertus, į intensyvias autentiškumo paieškas. Šie du dalykai tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Rytų Europa be pro paviršių prasišviečiančios nebūties, taigi, ir pirmapradiškumo, su savo nežinomais kaimeliais ir takeliais yra ir nepaliesta Europa, nes „žvilgsniai nuzulina daiktus ir kraštovaizdžius“ (17 p.), kas, reikia manyti, pasakotojo manymu, ištiko Vakarus.

Dėl nuolat pabrėžiamo pirmapradiškumo, kuriamas be galo chtoniškos erdvės įspūdis. Tai tokia erdvė, kur galima patikėti tuo, kad „žmogus buvo nulipdytas iš purvo“ (37 p.). Vėlgi, matome, čia chtoniškumui suteikiant tam tikro sakralumo, biblinės Pradžios motyvų. „Meteorologiniai“ motyvai apibūdina šią erdvę per drėgmę ir kaitrą, kas kuria sunkumo įspūdį. Žiemą, sustingę pelkėti peizažai virsta kone abstrakcija, išryškinančia grynąsias materijos formas, tokiu būdu tarsi grąžindami tą „sujauktą“ pasaulį prie pirmykščio formų grynumo.

Kadangi A. Stasiuko aptariama Europa neišvengiamai apibrėžiama ir kaip buvusio Antrojo pasaulio dalis, kaip buvusi komunistinė erdvė, ją stipriai ženklina to laikotarpio ekonominės veiklos ženklai – šalia pirmapradiškumo, peizaže įsikomponuoja „industrinis dekadansas“:

Elektros stulpai, siloso bokštai, kranai ir kaminai metė ilgus šešėlius. Kiek aprėpė akis, visur buvo matyti laidų raizgalynės danguje ir geležinkelio bėgių voratinkliai žemėje. Juodo dumblo – kažkokių cheminių atliekų – kalvas keitė polimero, kartono ir stiklo duženų kalnai. Metalinės statinės, guminės žarnos, radioaktyvus purvas, cianas iš aukso kasyklų, švinas ir cinkas, skudurai ir nailonas, bazės ir rūgštys, asfaltas, alyva užterštos kūdros, suodžiai, dūmai, visiškas industrijos dekadansas – viskas po švytinčiu dangumi. (75 p.)

Tai, kas paprastai laikoma šiukšlėmis, A. Stasiukas literatūrinėmis priemonėmis įkomponuoja į visą savo geografiją. Užmiršti beprasmiai daiktai randa savo naują vietą grįždami į gamtos prieglobstį. Kultūra yra gaubiama gamtos.

Laikas

Laiko tėkmės aprašymai tekste taip pat glaudžiai susiję su erdve. Kadangi kalbama iš keliautojo pozicijos, suprantama jog laiko aprašymai nusako prabėgančių vaizdų monotoniją ar intensyvumą. Tačiau čia galime išskirti ir keletą kitokių niuansų. Pirmiausia, vaikystės laiką, kuris jungia kelis dalykus: Pradžios laiką, kaip pasaulio vaikystę, vaikiškas mažas tautas bei paties pasakotojo vaikystės prisiminimus.

Pradžios laikas yra siejamas su Pradžios erdve. Tai drauge yra ir mitinis laikas, kurį pasakojime dažnai primena gyvulių aprašymai, nes būtent jiems suteikiama privilegija būti belaikiams, amžinai atsikartoti čia ir dabar: „Gyvulys – trūkstama grandis, jungianti mus su likusiu pasauliu. Mes auginame ir valgome savo protėvius.“ (77 p.).

Žmonės, kurie paprastai atsikartoja per kartas, šioje Europos dalyje negali taip paprastai to padaryti, nes kartų istorijos yra nulaistytos krauju ir emigracija. Kiekvienoje šeimoje gausu spragų, kurios užpildomos kapais: „šioje pasaulio dalyje ieškoti kieno nors kapo yra laikoma žymiai rimtesniu darbu už paprastą turistavimą, ir žmonės tai gerbia. Sakytum, užėję į jų kapines, tapome jų svečiais“ (53 p., 265-268 p.).

Vaikystės motyvas, nurodantis į „mažas“ tautas yra glaudžiais susijęs su antrarūšiškumo tema. Kaip dažnai pasitaiko, vaikai laikomi išmintingesniais už suaugusius ir retkarčiais pasakotojas tai taiko ir mažoms šalims: „Mažos šalys turi būti globojamos, kaip globojami vaikai. Peraugusių darinių ir imperijų piliečiai turėtų jose lankytis, kad įgautų proto. Daug naudos iš to veikiausiai nebūtų, bet žmonėms juk reikia suteikti galimybę susimąstyti apie gausybę šio geriausio iš geriausiųjų pasaulio prasmių.“ (101 p.). Tačiau kitose kūrinio vietose tokius palyginimus atsveria ir priminimas apie provincialią tų šalių puikybę: „Romania Mare, Didžioji Serbija, Lenkija nuo jūros iki jūros… Stebuklingi, kvaili šių šalių pramanai. Beviltiškas ilgesys to, kas vargiai buvo, ko net negalėjo būti, ir snarglėta nuoskauda dėl to, kas yra“ (38 p.).

Pasakotojo Europoje laikas bėga lėtai. Dar daugiau, laiką žymi praeitis be ateities: mano kraštuose [...] rytojus iš tiesų niekuomet neateina, jis įstringa tolimuose kraštuose, suviliotas jų žavesio, papirktas, o gal tiesiog pavargęs. Tai, kas turi ateiti, niekuomet iki čia nenusigauna, nes susidėvi kažkur pakeliui ir sustingsta tarsi tolimo žibinto spindesys. Čia viešpatauja amžinas nuosmukis, ir vaikai jau gimsta pavargę. [...] Laikas atslenka iš tolo ir primena svetimą orą, kuriuo kažkas jau kvėpavo. (79 p.)

Šis krypimas į praeitį kyla iš nepasitikėjimo ateitimi, kuri, kaip istorija pamokė, šiuose kraštuose, gali greitai ir radikaliai pasikeisti į blogą pusę. „Šiuose kraštuose paeiliui viešpatauja tai katastrofos, tai nuobodulys“ (54 p.) – tai paradoksas lydintis visą pasakojimą. Ir jei toliau manytume, kad žmonės pripratę prie atšiaurių sąlygų linkę savo būtį pagrįsti minimaliomis sąlygomis, sakytume, jog katastrofų, t.y. iššūkių nebuvimas lemia nuobodulį.

Nuobodulys – tai tuščias, beprasmis laikas: „sekundės ir minutės tvinko, tino ir plyšo, bet jų viduje nieko nebuvo“ (109 p.) ir provincija yra jo kupina. Mes dažnai su susižavėjimu kalbame apie ciklišku laiku paremtą harmoningą žemdirbių gyvenimą, tačiau pamirštame, jog provincijoje būna paprasčiausiai nuobodu. Aprašydamas albanų vyrus susirinkusius į turgavietę, rašytojas tarsi kuria savotišką graikiškos agoros parodiją, kur užuot sprendę kokias nors svarbias „polio“ problemas, vyrai pasmerkti dykinėjimui: „ateinanti diena, regis, nežadėjo jiems jokių staigmenų. Jie buvo įkalinti joje nuo pat pradžių ir tiesiog neturėjo kur eiti, nes kad ir kur išsirengtų, juos pančiojo dykinėjimas“ (105 p.).

Kad ir kaip ten bebūtų, šiame pasakojime vyraujančia lėta laiko tėkme ir nuoboduliu norima pasakyti, jog „monotonija verčia susimąstyti apie amžinybę“ (128 p.). Tokiu būdu mes vėl grįžtame prie pirmapradės, laiko lūžių nesuskaidytos laiko upės. Pasakojime daug fragmentų apie pakelėse matomus žmones, kaimiečius, kurie tarsi užsiima savotiška meditacija, stebėdami bėgantį laiką (62 p.).

Kita nuobodulio pusė – ryškūs laiko lūžiai, t.y. minėtos katastrofos ir karai, lygiai taip pat kaip yra įsirėžę į kraštovaizdį: „mūsų kraštuose viskas prasideda arba baigiasi karu“ (14 p.). Tai gimdo kitą paradoksą: paprastus žmones ir kone mitinius herojus, kuriais puošti vietinės valiutos banknotai. Tačiau pirmapradis laikas ir pirmapradė erdvė pasiglemžia ir tai. Iki kitų įvykių, kitų herojų, įsivyrauja tik pirmapradžiai klajoklių užsiėmimai ir tokio „Rojaus“ nuobodulys: „Apleistumas yra šių kraštų esmė. Istorija, įvykiai, nuoseklios mintys ir planai vėl pasklinda po peizažą, kur kas senesnį ir erdvesnį negu visos pastangos. Laikas įveikia atmintį“ (54p.). Tad kaip ir erdvėje, taip ir laike ryškūs kontrastai: arba nesibaigianti monotonija, arba ryškios sutirštintos ribos ir lūžiai.

Autochtonai

Tai, kaip kūrinyje skleidžiama erdvė ir laikas, apibūdina ir šios erdvės gyventojus. Pirmiausia, žmonės priartinami prie žemės ir gyvulių. Nepaliaujamai kartojasi piemenų ir klajoklių motyvas, savaip atliepiantis paties pasakotojo žavėjimąsi klajonėmis. Naivumas, kuklumas, skurdas ir iš viso to atsirandantis groteskiškas kičas – tai Rytų Europos gyventojų paveikslas. Vis dėlto, tai nėra tas naivumas, taikomas „kilniajam laukiniui“, kaip tyram ir nesugadintam, nepaliestam sugedusios civilizacijos. Šiame regione santykis su civilizacija ir civilizavimosi problemomis yra apčiuopiamas ir būtent komplikuota istorija prisodrintos kolektyvinės patirtys lemia apirusio pasaulėvaizdžio ir neišpildytų troškimų pripildytą vietinių žmonių paveikslą.

Paradoksalu, jog erdvėje, kurioje žmonės istoriškai taip kruopščiai siekia apsibrėžti, kas yra kas, visos šios pastangos atrodo bevaisės, nes istorija vienai kartai sugeba pasiūlyti visą pluoštą tapatybių „[...]suvokietėjusiems lenkams, surumunėjusiems vokiečiams, sulenkėjusiems ukrainiečiams, šiems pasienio hibridams, šitam multikultūralizmo religijos išpažinėjo auksiniam sapnui…“ (21 p.). Kalbų įvairovė ir keistos raidės, praturtinančios lotynišką abėcėlę, miestelių pavadinimai, kuriuos „galima pasakyti mažiausiai trimis kalbomis“ (23 p.) – šis Babelio šurmulys aidi visą pasakojimą.

Žmonės apibūdinami per kūniškumą, kuris glaudžiai siejamas su gyvulių kūnais. Kūnų tamsumas ir blizgumas artimas gyvuliams, apsunkusiems nuo darbo:

Vyrai dirbo lyg gyvuliai – lėtai, monotoniškai, jų judesiai ir gestai buvo lygiai tokie, kaip prieš šimtą, kaip prieš du šitmus metų [...] Apsivilkę palaikiais vatiniais ir palaidiniais, atrodė tarsi nulipdyti iš žemės. Lijo. Nuo tėvų, senelių ar prosenelių jie skyrėsi tik švedišku benzininiu pjūklu ir vienkartiniais žiebtuvėliais. [...] Jiedu – tokie pat praamžiai, kaip ir du bėriai kinkinyje.[...] Jų drabužiai garavo kaip gyvulių keteros (31 p.).

Žmonių suartinimas su gyvuliais ir žeme priartina juos prie gamtiško būvio, vėlgi paverčia juos, kone drėbtus iš molio, peizažo dalimi. Nors pasakotojas tokiam būviui suteikia pirmapradiškumo privilegiją, neapeinama ir skurdo tema: „Prastesnės ir mažesnės“ tautos gyvena kartu su savo gyvuliais ir kartu su jais norėtų būti išganytos. Jos norėtų būti pripažintos kartu su savo bandomis, nes daugiau ne kažin ką teturi“ (35 p.).

A. Stasiuko žmonės, vadinamieji „paprasti“ žmonės, dažnai darbininkai, valstiečiai, piemenys, tiesiog kaimiečiai. Vienas iš tokio neišskirtinumo požymių – nublukę aprėdai: „vyrui buvo apie šešiasdešimt, jis buvo kresnas, vilkėjo nuskalbtą medvilninį drabužį ir priminė daugumą mano gyvenime matytų vyrų“ (21 p.). Neišskirtinumas vėl sujungia daugybę į vieną masę, individus į Rytų Europą ir atsikartojantį veidą.

Stoka, neišsipildymas, gyvenimo, esančio kažkur kitur ilgesys (102 p.), nulemtas greta esančios Vakarų Europos įvaizdžio, lemia desperatiškus šio regiono gyventojų troškimus. Tarsi anksčiau aprašytas įklimpimas į pirmapradį nesustruktūruotą būvį neleistų išjudėti, tapti pilnaverčiais aktyviais individais. Sąstingis ir mieguistumas, nuolatinis neišbaigtumas ir tragikomiška netvarka pasmerkia skendėti joje ir padrikai imti tik tai, ką pasiūlo pati sulaukėjusi šių kraštų kultūra. Pastangos ją išlaikyti, atsietą nuo negailestingo laiko, atrodo bevaisės.

Nepritekliai ir stoka kuria skurdo, maskuojamo turtu vaizdą. Visi pasakojimo fragmentai, kuriuose užsimenama apie tvarką, dvelkia absurdu ir beviltiškumu. Skurdo ir turto kontrastai kuria rafinuočiausių formų kičą. Antrarūšiškumą bandoma įveikti pirmarūšiškumo imitacija ir tai pagimdo groteskišką šio regiono maskaradą (138 – 139 p.). Materialinės gerovės pirmenybę nurodo ir pasakojimo fragmentai apie prekių mainų pobūdį, kontrabandą. Šio regiono gyventojai susirūpinę daiktų, turto turėjimu, tačiau čia ir vėl kiekybė viršija kokybę.

Sienų, kurios taip ir neatlieka klasifikacinės funkcijos šioje susimaišiusių etnosų jūroje, yra efemeriškos ir geriausiai tai nusako pasakotojo santykis su pasieniečiais: „turbūt taip atrodo visos buvusios pasaulio, tai yra Europos periferijos sienos: tuštuma, vėjas ir kareivinės, kur laukiama nežinia ko, galbūt priešo, o kai šis metų metus nepasirodo, iš nuobodulio nusišaunama“ (60 p.). Taip kaip tuomet, kai šios sienos buvo kokios nors svarbios imperijos forpostai, taip dabar iš to ginklavimosi likę bunkeriai ir ginklų sandėliai yra ryjami gamtos ir nuobodulio.

Kiti efemeriškos tvarkos prižiūrėtojai: policija (52 p.), traukinių kontrolieriai (59 p.) taip pat atrodo bejėgiai, įklimpę į tą patį materijos liūną ir palaiko labiau jį bei iš jo kylančius troškimus nei visuomeninę tvarką. Tokiame kontekste praeityje buvusios totalitarinės tvarkos vizija įgauna nostalgišką formą:

„Sakė, kad dabar blogai, kad Ceauşescu valdant buvo geriau, kad tada buvo teisybė, nes buvo lygybė, buvo darbo ir gatvėse buvo tvarka. Puikiai žinojau šią istoriją, bet klausiausi užgniaužęs kvapą, nes kažkaip gražu: atsiduri taip toli nuo namų, o taip nedaug kas tepasikeičia. (21 p.)

A. Stasiukas savo esė nelieka abejingas senai su Oriento samprata susijusiai tradicijai žavėtis egzotiškaisiais čigonais:

Europa kūrė tautas, karalystes, imperijas ir valstybes, kurios gyveno ir žlugo. Užsiėmusi raida, ekspansija ir augimu, ji net neįsivaizdavo, kad įmanoma gyventi anapus laiko ir istorijos. O šitie žmonės tokį stebuklą padarė. Sarkastiškai šypsodamiesi jie stebėjo mūsų civilizacijos kataklizmus, ir jeigu ką nors iš jos pasiimdavo, tai vien šiukšles, atliekas, sugriuvusius namus, išmaldą. Tarytum visa kita jiems nebūtų turėję jokios vertės (88 p.).

Jau daugmaž nubrėžę pagrindinius autoriaus iškeliamus Rytų Europos aspektus, nenustebsime, jog čigonai atrodo viliojantys ne tik dėl panašios į pasakotoją klajokliškos prigimties, bet ir dėl to, jog sugeba „gyventi anapus laiko ir istorijos“. Būtent šis etnosas įkūnija tą buvimo čia ir dabar situaciją, atkartojančią mitinius laikus. Būtent jiems autorius atiduotų valią sutvarkyti jo aprašytą Europos dalį.

…

Iš to, kaip nustatėme bendrus kelionių esė „Pakeliui į Babadagą“ bruožus, kyla keletas apibendrinančių pastabų. Rytų Europa kuriama kaip melancholijos žemė. Atsisakoma neigti jos atsilikimą, mieguistumą ir elegiškumą, t.y. įvaizdį, kuris iš esmės ne taip jau ir nutolęs nuo Apšvietoje Vakarų Europos konstruojamo rytiečių įvaizdžio. Skiriasi tik savo išraiška, viskas paremta (savi)ironija ir poezija. Atvirkščiai, toks įvaizdis šiame kūrinyje priimamas kaip toks, nekvestionuojant, kas, kaip ir kodėl Rytų Europai suteikė tokį veidą. Arba tiksliau, atsiremiant į vienintelę priežastį – Rytų Europos senoviškumą ir joje pro laiko dulkes prasišviečiančią amžinybę. Kitaip tariant, mitinės kilmės priežastį, aplenkiant geopolitinį angažavimąsi. Melancholiškasis pasakotojas susiliedamas su šia erdve priartėja prie nemirtingumo.

Šis pagrindinis leitmotyvas, tiesą sakant, yra labai svarus ir galbūt veikia kaip įtikinama Rytų Europos savivaizdžio integracija į vieną Europą, vieną Senąjį žemyną, kurio senumas, dėl vieno jos rytinio krašto užmaršties būtent tenai ėmė prasišviesti pro dienovidžių ir lygiagrečių tinklelį. A. Stasiukas šiuo kūriniu iš esmės pagrindžia Rytų Europos europietiškumą: amžinybė ir senovė yra peizaže atidengtas įrodymas, jog tai vis dar Senasis žemynas.

Labiausiai rūpėtų, ko gero, paprastai neatsakomas klausimas: ar Rytų Europa tokia yra iš tiesų? Ar toks A. Stasiuko kuriamas jos įvaizdis būtų pateisintas ne taip melancholiškai ir dekadentiškai nusiteikusių Rytų europiečių, o ypač tų, kurių balsu tarsi yra bylojama? Tai, kad kūrinys apdovanotas žymia Lenkijos literatūrine premija „Nike“, atrodo, rodytų, jog ši knyga atlieka tam tikrą apirusio savivaizdžio rekonstrukciją. O gal tai tiesiog ženklas, jog tokia Rytų Europa pamažu nyksta vėl grįždama į bendrą Europą ir mums patiems, čiabuviams, kur mes patys sau tampame egzotika?

…

Literatūra

Brague, R. Ekscentriškoji Europos tapatybė. Vilnius, 2001.

Delanty G. Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė. Vilnius, 2002.

Gudavičius E. Naujoji Europa. In Lietuvos Europėjimo keliais. Istorinės studijos. Vilnius, 2002, p. 17-29.

Johannisson K. Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien. Vilnius, 2011.

Lotman J. Kultūros semiotika. Vilnius, 2004.

Said E. W. Orientalizmas. Vilnius, 2006.

Subačius P. Postkolonijinė kritika. In XX a. literatūros teorijos. Konceptualioji kritika. (Sud. Aušra Jurgutienė).Vilnius, 2010.

Stasiuk A. Pakeliui į Babadagą. Vilnius, 2006.

Wandycz, P. Laisvės kaina. Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. Vilnius, 1997.

Wolff L. Inventing Eastern Europe: The Map of Civilization on the Mind of Enlightenment. Stanford University Press, 1994.

…

 

…