Patriarchato, meritokratijos bei egalitarizmo panašumai ir nuskriaustieji vyrai

Kovo 8 – osios proga visoms moterims ir visiems vyrams – Antano Voznikaičio tekstas. 

Feministiniame diskurse patriarchalinė visuomenė yra laikoma akivaizdžiu blogiu. Jos priešingybe laikoma egalitarinė visuomenė. Tačiau aš susimąsčiau, kad šitoje priešpriešoje pradingsta dar vienas visuomenės tipas – meritokratinė visuomenė. Pastaroji juk yra pereinamoji grandis tarp patriarchato ir egalitarinės visuomenės, nes be abstraktaus, nuo socialinio konteksto išlaisvinto individo toks dalykas kaip prigimtinės žmogaus teisės būtų neįmanomas. Meritokratinės visuomenės individu kaip tik ir laikomas toks idealus, visiškai autonomiškas individas. Kas pagimdo tokį individą? Pagrinde tai yra didelę dalį Europos gyventojų nušlavusi maro epidemija, religiniai karai ir religinis persekiojimas,  pelno troškimo paskatinti didieji geografijos atradimai ir jų pasėkoje įvykęs nemenko masto genocidas „naujajame pasaulyje“ bei prekyba vergais. Ganėtinai kruvinas pamatas lygybei, ar ne?

Žinoma, nei patriarchatas, nei meritokratija egalitarinėje visuomenėje niekur nedingsta, o tiesiog tampa įmaišoma į bendrą vertybių ir normų masę, nes iš patriarchalinės sistemos paveldimos tokios institucijos kaip bažnyčia, universitetas, įvairios demokratinės ir nedemokratinės politinės ir teisinės institucijos, kurios galutinai susiformavo meritokratijoje, kuri taip pat pagimdė korporaciją ir daugumą kitų šiuolaikinių verslo institucijų: bankus, akcijų biržą, entreprenerių gildijas, think-tank‘us ir t. t. Nenorėdamas labai išsiplėsti, trumpai paminėsiu, kokie, mano manymu, bendri bruožai sieja visas šias visuomeninės tvarkos formas, kurios galiausiai suformavo moderniąją ir dabarties visuomenę, kuriai pavadinimų yra sugalvota daug (1).

• Marginalizacijos neišvengiamybė. Patriarchatas marginalizuoja moteris ir „netikusius“ vyrus, pradedant pavojingais ritualais, aukojimu ir baigiant eugeniniu infanticidu. Meritokratija marginalizuoja tuos individus, kuriems kažkas nesiseka: negražus, neturtingas, neprotingas ir pan. žmogus yra tiesiog ne-žmogus – untermensch. Egalitarinės visuomenės pastangos į daugumos individų palaikomas struktūras įtraukti marginalizuotas grupes verčia joms „priklijuoti etiketes“ ir tada užsiimti jų pozityvia diskriminacija. Tuo pat metu, vis labiau diferencijuota ir fragmentuota egalitarinė visuomenė ne tik įtraukia daugiau individų, bet ir suteikia jiems daugiau  galimybių likti socialinių ir kultūrinių grupių paribiuose – marginalizuotis.

• Kiekvienoje visuomenėje vis tiek yra struktūra. Be struktūros visuomenė būtų tik atsitiktinis individų sambūris, o jų visuma būtų tik suma. Patriarchato struktūra yra griežta vienkryptė (viršus – apačia) hierarchija. Meritokratinėje visuomenėje yra tokia pat hierarchija su tam tikru dvikryptiškumo laipsniu ir didesniu socialiniu mobilumu. Egalitarinėje visuomenėje vyrauja mišrus laisvesnių tinklaveikos struktūrų ir griežtesnių hierarchijų derinys su dideliu soc. mobilumu (2).

• Kiekviena visuomenė baudžia už jos bazinių vertybių pažeidimą (3). Nesvarbu, ar už vertybių ir normų nepaisymą baudžiama mirtimi, laisvės atėmimu, kankinimu, pajuoka ar ignoravimu – visai tai yra bausmės.

• Socializacijos procese visuomenė vis tiek prieš individą naudoja prievartą: formuoja jų psichiką, kūnus bei įtvirtina socialines normas.

• Materialiniai ir nematerialiniai ištekliai yra riboti. Beje, jie visuomenės kontekste ir įgauna vertę: tampa materialiniu, finansiniu, kultūriniu, socialiniu ir simboliniu kapitalu. Neįmanoma gyvenant baigtinių išteklių planetoje patenkinti neišsenkamus žmonių poreikius, lūkesčius ir troškimus, ypač, kai jie yra nuolatos skatinami.

• Kiekviena visuomenė, net ir pati atviriausia kritikai, vis tiek turi veikiančius kritikos užčiaupimo mechanizmus. Kritikos valdymo institucija visada yra, nesvarbu ar tai būtų griežta žynių ar ministerijos cenzūra patriarchate, meritokratijos intelektualų sluoksnis, kuris prižiūri viešąją erdvę, ar gana fluidiškas egalitarinės-kibernetinės visuomenės socialinio interneto „elitas“: įtakingų tinklaraštininkų, internetinių asmenybių, verslo ir kultūros veikėjų prisotintas soc. tinklo segmentas. Kritikos kontrolės mechanizmu gali būti ir totalinis panoptikonas-simuliakras, kaip kad  „Matricos“ trilogijoje. Nieko neprikiši – 99,9% lygybės!

Gal ir daugiau yra tų bendrų bruožų, bet esmė tame, kad niekada nereikėtų suabsoliutinti nei vieno visuomenės tipo kaip panacėjos visoms socialinėms problemoms, nes visos visuomenės turi bendrų ir išskirtinių trūkumų.

Nesvarbu kokioje visuomenėje gyventumėte, dauguma dalykų, kuriais žmonės šventai tiki ir kurių žmonės siekia yra tiesiog juokingos iliuzijos. Patriarchato iliuzija yra vyrų galia, kuri iš tikro baigiasi tuo, kad vyras tampa mechanine būtybe, kurią galima greitai išmesti kaip atgyvenusį technologinį šlamštą. Meritokratinėje visuomenėje naiviai tikima, kad kiekvienas individas turi tai, ko nusipelnė, nes pats yra visiškai atsakingas už savo gyvenimą; paprasčiausia atsitiktinė sėkmė ar nelaimė, o taip pat ir socialinių institucijų indokrinacijos ir marginalizacijos galia visiškai ignoruojama. Egalitarinė laisvės ir lygybės visuomenė kuria meritokratijos ir lygybės suderinamumo iliuziją, o realybėje tiesiog vyksta biurokratizacija ir visų įmanomų gyvenimo sričių komodifikacija, nes visus reikia įtraukti, visiems duoti darbo ir t. t. Realybė tokia, kad egalitarinėje visuomenėje nedidelė dalis nuskriaustaisiais laikomų individų, deja, yra tinginiai ir idiotai. Patriarchate vyrai skriausdami likusią visuomenę skriaudžia patys save, o meritokratijoje viskas atitenka sėkmingiausiems, bet nebūtinai geriausiems ir protingiausiems, ar daugiausiai įdedantiems pastangų. Kibernetinė egalitarinė-meritokratinė utopija irgi nėra niekuo ypatingai geresnė. Viskas yra taip pat, tik vergus ir darbininkus pakeičia mašinos ir IT, o išsilaisvinimas iš tradicinių hierarchijų tampa įkalinimu naujuose socialiniuose tinkluose.

_______

(1) Pvz., postmodernybė, refleksyvioji modernybė, likvidi modernybė, rizikos visuomenė ir  t. t.

(2) Tokiame kontekste juokingai skamba kibernetinės lygybės entuziastų kalbos apie tinklaveikos nestruktūruotumą. Deja, jei struktūra nėra griežta, vienkryptė, tai dar nereiškia, kad nėra struktūros. Technologiniai ir vertybiniai proveržiai visada griauna senas struktūras tik tam, kad sukurtų naujas. Jeigu individas ištraukiamas iš lakiojo smėlio duobės ir įmetamas į pelkę ar dykumą, tai dar nereiškia, kad jis išlaisvinamas.

(3) Nepriklausomai nuo visuomenėje leidžiamos vertybinės laisvės ir įvairovės, vertybių sistema turi viso labo kelias apibendrinančias vertybes, kurių laikymasis užtikrina susitarimą dėl mažiau abstrakčių elgesio normų interpretacijos ir taikymo. Net ir anarcho-individualistinis bendrų visuomeninių vertybių atsisakymas yra specifinės socio-ekonominės ir socio-kultūrinės grupės vertybių sistema.

(4) Beje, kalbant apie stebėjimą, gana egzotiškas skopofilinio mazochizmo pavyzdys būtų vyrų susidomėjimas „male humiliation“ tipo pornografiniais puslapiais. Tokiuose puslapiuose pornografinių vaizdelių siužeto esmė yra heteronormatyviai patrauklių moterų tyčiojimasis iš „eilinių“ vyrukų, kurie dažniausiai būna nepatrauklūs ir, kaip taisyklė, nedidukais lytiniais organais. Spekuliuodamas teigčiau, kad marginalizuotas vyras lytiškai susijaudina, nes mato tyčiojimąsi iš šalies, vadinasi, jis pats tarsi atsiduria dominuojančio vyro vietoje, kuris žiūri, kaip tyčiojamasi iš kitų ar pats tyčiojasi. Tuo pat metu galbūt jaučiamas ir keršto simuliacijos malonumas. Antra vertus, taip tik dar labiau įtvirtinama tyčiojimosi kultūra, mat ji susipina su lytiniu potraukiu. Štai jums puslapis nekaltu pavadinimu „Hey, Little Dick!“  Įdomu, kad jame siūloma ir pačiam lankytojui tapti mazochistinės orgijos modeliu.

(5) Iš tokio mechanistino, kiekybinio požiūrio į vyrą išplaukia ir tai, kad papildų vyrams reklamose jie paprastai lyginami su nusidėvėjusiais automobiliais ir kitais sugedusiais mechanizmais.