Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save

Prieš kurį laiką Socialioje Sociologijoje rašėme apie perėjimo į suaugystę transformacijas ir nūnai išsitęsusį tapsmo suaugusiu procesą. Šis tekstas taip pat remiasi teorinėmis Jeffrey Arnett koncepcijos prielaidomis, bet jame daugiau kalbama apie praktiką ir sociologui tokį skausmingą klausimą „ką daryti?“. „Ką daryti?“, kai jauti, kad visuomenė iš tavęs reikalauja greitų, tikslių ir sėkmingų sprendimų dėl Tavo ateities, o Tu nesi iki galo įsitikinęs/-usi, kad jau radai savo autentišką kelią ir ėjimo juo būdą? Viena iš galimybių nepasiduoti automatiniam sprendimų priėmimui – Gap Year arba atotrūkio metai, kurių metu gali užsiimti savanoriška veikla. Šiame straipsnyje rasite ir kokybinio savanorių tyrimo rezultatus, kurie pristato, kaip savanorystės patirtis įvertina patys buvę savanoriai.

Gap Year – naudinga alternatyva studijoms

Prieš porą metų keliaudama po Skandinaviją susipažinau su neseniai mokyklą baigusia dane, kuri Švedijoje dirbo čiuožykloje – prieš ir po čiuožimo keisdavo dažnai ne Chanel aromatus skleidžiančias pačiūžas. Labai nustebau sužinojusi, jog Agata mokyklą baigė su pagyrimu, buvo ne vienos olimpiados nugalėtoja, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, baigė muzikos mokyklą bei organizavo piešinių parodas. Tad kas gi ją paskatino išvažiuoti į kaimyninę šalį ir stoti prie klientų aptarnavimo stalo?

Netrukau sužinoti, kad abiturientė mėgaujasi Gap Year (Atotrūkio metais, Karjeros pertrauka), o darbas čiuožykloje – tik kelis mėnesius truksianti veikla tarp daugelio kitų, dar laukiančių. Vėliau mergina skris į Berlyną, kur kelis mėnesius anglų kalbos mokys socialinės rizikos grupėje esančius vaikus bei pati lankys intensyvius vokiečių kalbos kursus. Paraleliai kelis kartus per savaitę Agata savanoriaus gyvūnų prieglaudoje. Vėliau mergina keliaus į Norvegiją, kelis mėnesius gyvens vietinėje šeimoje bei savanoriaus sporto organizacijoje – rengs dviračių žygius žemesnių klasių moksleiviams. Galiausiai abiturientė pasieks Suomiją ir mėnesį skirs tik malonumams – keliaus, slidinės. Skandinavijos šalis Agata pasirinko tikslingai, nes norėjo daugiau sužinoti apie iš pirmo žvilgsnio gerai pažįstamas kaimynes.

Sugrįžusi iš kelionės dar ilgai prisiminiau sutiktą merginą. Jau seniau buvau girdėjusi apie užsienyje populiarų Gap Year modelį, tačiau savomis ausimis išgirstas autentiškas pasakojimas paskatino pasidomėti daugiau, tuo labiau, kad pati šią idėją labai palaikau ir tikiu jos efektyvumu.

Gap Year – Vakarų Europoje vis populiarėjantis reiškinys, kuomet mokyklą ar universitetą baigę jaunuoliai, nežinodami, ką nori veikti toliau, padaro metų pertrauką, kurios metu užsiima pačia įvairiausia veikla. Dažniausiai jaunuoliai keliauja, dirba, savanoriauja, mokosi naujų kalbų, lanko įvairius kursus ir pan. Visa tai reikalinga tam, kad galėtum ramiai apmąstyti, ką norėtum veikti ateityje, tačiau laiką išnaudoti turiningai, o įvairios veiklos padėtų geriau pažinti save ir suprasti savo norus. Kita vertus, tai gera proga pailsėti, pabėgti nuo rutinos, išsklaidyti dvejones, pažinti pasaulį, praplėsti akiratį. Gap Year gali suteikti neįkainojamos patirties bei turėti lemiamos įtakos jaunuolio ateičiai.

Profesinio kelio pasirinkimas – vienas svarbiausių jaunuolio tikslų

Vertėtų nepamiršti, kad 18-30 metų tarpsnis yra vienas intensyviausių žmogaus gyvenimo periodų, kurio metu jaunas žmogus pamažu įgyja suaugusiojo statusą, tampa savarankišku bei pilnaverčiu visuomenės nariu. Šiame amžiuje jaunuoliai turi priimti gyvenimo perspektyvą galinčius nulemti sprendimus, rasti atsakymus į svarbius klausimus ypač meilės ir profesinėje srityje. Jaunas žmogus bando suvokti, kas jis yra ir ko nori. Sociologiniai jaunimo tyrimai rodo, kad šiame tarpsnyje jaunuoliai dažnai susiduria su tapatumo krize, kuri susijusi su nežinojimu, ką jie nori veikti gyvenime, kokį profesinį kelią pasirinkti.

Agata – tik viena iš daugybės danų jaunuolių, kurie neturėjo aiškaus profesinio tikslo ir pasinaudojo galimybe turėti laisvės bei naujų patirčių kupinus metus. Mergina juokėsi iš savęs, kad mokykloje jai vienodai gerai sekėsi bene visi dalykai, o ir pačiai viskas buvo įdomu – net negalėjo pasakyti, ar jai labiau patinka tikslieji mokslai, ar menai. Dažniausiai būna, kad moksleiviams labiau sekasi kuri nors viena mokslo kryptis ir jie bent gali pasakyti, ko tikrai nenorėtų mokytis toliau. Tad nestebina, kad studijų pasirinkimas merginai buvo didelis galvos skausmas – ji tikrai žinojo, kad nori mokytis, bet nežinojo ką. Tėvai, matydami dukros abejones, o kartu ir neišsenkantį jos smalsumą bei žingeidumą, pasiūlė dukrai „pasidaryti“ Gap Year. Gimdytojai svarstė, kad netinkamas studijų pasirinkimas gali neigiamai atsiliepti dukros psichologinei bei socialinei gerovei. Tad visi nusprendė, kad geriau neskubėti ir padaryti gerai apgalvotą sprendimą.

Vienose šalyse Gap Year vis dar laikomas netradiciniu karjeros modeliu, o kitose jis gan senas bei populiarus, visuomenės jį toleruoja bei palaiko. Jaunimo politika užsiimantys organai įsisavino, kad vykstant globalizacijai, įvairėjant gyvenimo praktikoms, nykstant tradicinėms normoms bei standartams keičiasi ir jaunimo gyvenimo tendencijos. Šiandien jaunuoliai turi nepalyginamai daugiau galimybių, pasirinkimo alternatyvų, tad ir jų ieškojimo kelias ilgesnis bei problematiškesnis nei ankstesnių kartų.

Čia iškyla įvairių valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų reikšmė. Jos siūlo, remia, skatina įvairias Gap Year alternatyvas, kurios „padėtų“ beieškantiems atrasti save. Valstybės suinteresuotos remti tokias programas, nes tai efektyvi priemonė siekiant ne tik individo, bet ir visuomenės tikslų. Kuo anksčiau individas įsisąmonina savo tikslus, tuo efektyviau panaudoja savo gebėjimus visuomenės gerovės didinimui. Žinoma, šalia ne pelno siekiančių organizacijų taip pat atsirado daugybė komercinių įstaigų, kurios jaunimo ieškojimų poreikį paverčia pelną nešančiu verslu. Viena iš tokių įstaigų paslaugų – sudaryti Gap Year planą. Jaunuoliui tereikia sumokėti tam tikrą pinigų sumą, išreikšti savo norus bei interesus, o organizacija sudarys visų metų veiklos tvarkaraštį.

Gap Year Lietuvoje

Kad ir kaip gaila, Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse šalyse, Gap Year reiškinys kol kas tik po truputį ima leisti savo laibas šaknis. Minėtose visuomenėse vis dar stiprus tradicinis karjeros kelias „mokykla>universitetas>darbas“, o netradicinius modelius pasirinkę jaunuoliai vis dar sulaukia neigiamos aplinkinių reakcijos, nesupratimo bei spaudimo. Visuomenėse vyrauja gajus stereotipas, kad po mokyklos privalu stoti į aukštąją mokyklą, nes kitaip nieko nepasieksi. Tad nestebina ir šiuo metu vyraujančios tendencijos, kad jaunuoliai neretai studijuoja tik dėl diplomo. Minėtose šalyse ne tik trūksta studijoms alternatyvių pasirinkimų, bet ir visuomenė jų nepalaiko. Iš vienos pusės tai galima sieti su informacijos apie tokias programas stoka bei jų naudingumo individui bei visuomenei nesupratimu. Tad įvarių institucijų užduotis šiose valstybėse turėtų būti įvairių Gap Year alternatyvų sudarymas bei visuomenės tolerancijos skatinimas, informacijos sklaida.

Žinoma, reikia nepamiršti ir pačių jaunuolių iniciatyvų, sąmoningumo bei drąsos daryti kažką „kitaip“. Praėjusiais metais paroda „Mokymasis. Studijos. Karjera 2011“ pateikė įdomią staigmeną. Čia pasirodė moksleivių CrazyIdeas komanda, kurios šūkis „Einame į studijų mugę, kad pasakytume, jog galima ir nestoti“. Moksleiviai autentiškais pavyzdžiais įrodinėjo, kad sėkmingas gyvenimo kelias nebūtinai prasideda nuo studijų universitete. Panašios iniciatyvos galėtų virsti į masinį moksleivių bei studentų manifestą prieš tradicinį karjeros kelią ir už kokybišką ateities planų pasirinkimą.

Savanoriška veikla užsienyje – viena iš turiningiausių Gap Year alternatyvų Lietuvoje

Lietuvoje įvairių netradicinių projektų jaunimui padaugėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Viena iš šiandien populiariausių Gap Year alternatyvų – Europos savanorių programa. Pasinaudoję šia programa jaunuoliai išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį vietos bendruomenei naudingą neapmokamą darbą socialinėje, kultūrinėje, gamtos apsaugos, jaunimo ir visuomenės informavimo ar kitoje srityje. Savanorystės užsienyje periodas gali trukti net iki 1,5 metų. Svarbu pažymėti, kad savanoris visą buvimo užsienyje laiką yra aprūpinamas gyvenama vieta, maistpinigiais, jam taip pat skiriama pinigų kelionėms į aplinkines vietas. Mano manymu, tai viena iš geriausių šiuo metu Lietuvos jaunimui prieinamų Gap Year galimybių. Jaunuolis pagal savo interesus gali rinktis iš labai įvairaus spektro veiklos sričių bei šalių.

Nepaisant to, kad paraiškas projektui kasmet siunčia vis didesnis skaičius jaunuolių, Lietuvos visuomenė dar nėra tolerantiška šiam reiškiniui, ne vienas šia galimybe pasinaudojęs jaunuolis pasakojo pajutęs artimos aplinkos spaudimą bei nesupratimą dėl tokio, jų manymu, „nevykusio ir neracionalaus“ sprendimo.

Jaunuolių, išbandžiusių savanorišką veiklą užsienyje, tyrimo rezultatai

Profesiniai bei asmeniniai interesai, smalsumas paskatino mane giliau pasidomėti savanoriavimo užsienyje ypatumais. Siekdama išsiaiškinti, kodėl jaunuoliai išvažiuoja savanoriauti į užsienį, kokiomis aplinkybėmis jie priėmė tokį sprendimą, kokią naudą jie gavo iš šios veiklos, kokios reakcijos jie sulaukė pasirinkę tokį sprendimą bei daug kitų dalykų, atlikau tyrimą. 10 išsamių interviu su Europos savanorių tarnybos programa pasinaudojusiais jaunuoliais atskleidė daug įdomios, įvairiapusiškos ir naudingos informacijos. Kai kuriais dalykais norėčiau pasidalinti su jumis. Tikiu, kad panašios informacijos sklaida iš lūpų į lūpas gali prisidėti prie panašių programų populiarinimo bei tolerancijos joms skatinimo.

Interviu duomenys atskleidė, kad savanorystės užsienyje idėja tiriamiesiems pribrendo tam tikro formalaus švietimo etapo pabaigoje, kai artėjo kito apsisprendimo, ką veikti toliau, laikas. Didžioji dalis jaunuolių savanoriauti į užsienį išvažiavo po bakalauro studijų baigimo, keli – po magistrantūros ir tik viena abiturientė – po mokyklos.

Visus jaunuolius kankino abejonės, jie tiksliai nežinojo, ką norėtų veikti. Bakalaurantai norėjo tęsti magistrantūros studijas, tačiau ne iš karto po bakalauro mokslų. Jiems reikėjo padaryti pertrauką, kurios metu galėtų susivokti, ką iš tikrųjų norėtų studijuoti. Vėliau paaiškėjo, kad tai galėjo lemti neatsakingas ir spontaniškas bakalauro studijų pasirinkimas, dėl kurio vėliau jie ne kartą gailėjosi.

Jaunuoliai pasakojo, kad galvodami apie tai, ką veiks po mokyklos baigimo, jokių kitokių alternatyvų, išskyrus studijas, nesvarstė. Pasak jų, nei šeimoje, nei mokykloje niekas nekalbėjo apie jokias kitas alternatyvas, tad studijos jiems atrodė savaime suprantamas dalykas. Tik vėliau, praėjus keliems studijų metams kai kurie susimąstė, kad tai nebuvo vienintelis galimas ir geriausias pasirinkimas.

Kalbėdami apie konkrečios specialybės pasirinkimą, jaunuoliai vieningai tvirtino, jog iki stojimo į aukštąją mokyklą, dokumentų pildymo, dar nežinojo, ką tiksliai jie norėtų studijuoti. Galutinį sprendimą abiturientai priėmė prieš pat pildant dokumentus, tad sprendimas buvo gana spontaniškas. Tai paaiškina, kodėl vėliau studijos jų netenkino, o universitetas nebuvo savirealizacijos vieta. Dauguma pripažino, kad studijavo tik dėl diplomo, o savo interesus tenkino neformalia veikla už universiteto ribų. Taigi, vieną kartą suklydę jie nebenorėjo daryti tos pačios klaidos, tolimesnį gyvenimo kelią norėjo pasirinkti atsakingai, gerai apgalvoję, tad savanorystę užsienyje matė kaip puikų būdą pasiekti savo tikslams.

Dalis tiriamųjų atvirai pasakojo, kad pasirinkti Gap Year juos paskatino kompleksinės priežastys, ne tik su studijomis ir profesija susijusios dilemos. Vieni norėjo pabėgti nuo savo įprasto gyvenimo, nes jis jiems nebeteikė džiaugsmo. Tuo gyvenimo momentu jaunuoliai išgyveno stagnacijos ir nepasitenkinimo savimi jausmą. Savanorystę jie matė kaip būdą pabėgti ir patirti kažką naujo. Kiti tvirtino, kad savo gyvenimu iš esmės buvo patenkinti, tačiau gyvenimo ritmas buvo labai įtemptas ir norėjo atsipūsti, pailsėti, pabėgti nuo „užsisukusio“, spartaus tempo, troško naujų iššūkių, nuotykių, kelionių. Bene visi minėjo, kad norėjo įgyti ne tik formalių, bet ir neformalių įgūdžių, profesinės praktikos, kurios labai trūko universitete.

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, galima teigti, jog savanorystė užsienyje sudarė sąlygas lengviau išgyventi lemtingą gyvenimo momentą ir padėjo išspręsti asmenybinio, socialinio bei profesinio tapatumo problemas. Savanorystė užsienyje daugiausiai prisidėjo prie asmenybės tobulėjimo, charakterio pokyčių. Tiriamieji nurodė, kad prasiplėtė jų akiratis, jie geriau pažino save bei pasaulį, tapo tolerantiškesni, pozityvesni, atsikratė kompleksų, įgavo daugiau pasitikėjimo savimi. Kiti privalumai – prasiplėtęs draugų, pažįstamų iš įvairių pasaulio šalių ratas, patobulinti užsienio kalbos įgūdžiai arba išmokta nauja kalba.

Užsienyje praleistas laikas jaunuoliams padėjo apsispręsti dėl tolimesnių asmeninio gyvenimo bei profesinės karjeros kelių, paskatino dalyvavimą socialinėje veikloje, didesnį domėjimąsi visuomeniniais reikalais.

Galiausiai tiriamieji vieningai tvirtino, kad savanoriavimo užsienyje laikas buvo vienas iš geriausių ir įvairiapusiškai turiningiausias periodas jų gyvenime. Jei galėtų rinktis antrą kartą, jie neabejotinai pakartotų savanorystės laiką. Jaunuoliai minėjo, kad jei tik galėtų, savanoriavimą užsienyje padarytų privalomu dalyku abiturientams, nes po mokyklos baigimo mažai kas žino savo tikruosius norus. Savanorystė padėtų jiems žengti tvirtesnį žingsnį į suaugusiųjų gyvenimą.

Tai buvo tik labai maža apibendrintos tyrimo informacijos dalis. Norėdami sužinoti daugiau, galite kreiptis asmeniškai Milda.Pivoriute@sociologai.lt.

Šis Mildos straipsnis perspausdintas iš Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos ekspertinio jaunimo politikos leidinio „Savanoriška veikla ir jaunimo organizacijos“ ir iš organizacijos „Socialinis veiksmas“ svetainės.