Skip to content

Perėjimo į suaugystę erozija ar naujas tapsmo suaugusiuoju kelias?

parašė sociologai.lt ir Milda @ 2011 Gruodžio 29

Skelbiame Lietuvos sociologų draugijos (kartu su SIC) organizuoto konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai. 2011“ magistrantų kategorijos nugalėtojos – Mildos Pivoriūtės (taip taip – Socialios Sociologijos autorės) – esė apie tapsmo suaugusiu pokyčius šių laikų visuomenėje. Nuo linijinio gyvenimo kelio modelio „baigęs mokslus-išėjęs iš tėvų namų-dirbantis-vedęs-turintis vaikų iki ištęsto tapsmo suaugusiu periodo, kurį žymi nelinijinis daugybės bandymų ir klaidų kelias arba taip vadinamas Yo-Yo perėjimas. Jeigu tau 18-30 metų, didelė tikimybė, kad šis tekstas – apie tave.

Pereinamasis laikotarpis į suaugystę – vienas iš reikšmingiausių ir sociologus labiausiai dominančių žmogaus gyvenimo raidos tarpsnių. Jis laikomas pagrindiniu lūžio tašku, kuriame jaunuolis turi priimti svarbiausius gyvenimo perspektyvą nulemiančius sprendimus. Dar XX a. pirmoje pusėje ir tik prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje bei kitose komunistinį režimą patyrusiose šalyse perėjimas į socialinę brandą tradiciškai buvo siejamas su šiomis socialinėmis žymėmis ar įvykiais: mokyklos baigimu, išėjimu iš tėvų namų, pastovaus darbo susiradimu, santuoka bei pirmo vaiko gimimu (1;2;3;8). Statusą „baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, dirbantis, vedęs ir turintis vaikų” jaunuolis pasiekdavo gana ankstyvame amžiuje, pagal iš anksto nustatytą, arba – nusistovėjusį normatyvinį, linijinį gyvenimo kelio modelį, t. y. minėtų socialinių žymių pasiekimas buvo vienas po kito sekantys žingsniai. Šių socialinių žymių įgijimas visuomenėje simbolizavo, kad žmogus tapo suaugęs.

Alternatyvius gyvenimo modelius praktikavo nedaugelis, nes nukrypę nuo priimtų standartų žmonės sulaukdavo tam tikrų sankcijų – nuo neigiamos visuomenės reakcijos (pvz., apkalbos, „senbernio/senmergės” etikečių klijavimas ir pan.) iki formaliai nustatytų padarinių (pvz., „viengungio mokestis”, mažesnės galimybės gauti būstą ir pan.). Tad ne retai jaunuolius susisaistyti skatindavo ekonominės ar kitokios išorinės įtakos, todėl apie romantinę kai kurių jaunavedžių meilę, ko gero, nė nebūdavo ko galvoti – santuoka jiems būdavo daugiau pančiai, o ne saitai. Tokiu būdu valstybė kontroliavo savo narius, skatino kuo greičiau išpildyti visus standartinius reikalavimus. Nesunku pastebėti, kad tokia visuomenė, kurios nariams būdingi vienodi bruožai ir ypatybės, funkcionuoja lengviau, o valstybei lengviau ją kontroliuoti (9). Tačiau toks bendrabūvis žmogui gali būti jeigu ne narvas, tai bent kaip daugmaž pakenčiami namai, tik jei jis nenukrypsta nuo normų ir nereflektuoja visuomenės bei savo gyvenimo.

Šiandieniniame pasaulyje, stipriai pasikeitus ekonominėms, socialinėms, kultūrinėms bei politinėms sąlygoms, tad ir šeimos, švietimo bei darbo modeliams, statusą „baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, dirbantis, vedęs ir turintis vaikų“ jaunuolis pasiekia vis vėlesniame amžiuje, dažnai tik priartėjęs prie 30 metų slenksčio arba išvis jo niekada nepasiekia.

XX a. antroje pusėje Vakarų šalyse ir kur kas vėliau Lietuvoje bei kitose pokomunistinėse šalyse mokslininkai pradėjo fiksuoti tokius pokyčius: mažėja santuokų skaičius, tuokiamasi ir gimdoma vis vyresniame amžiuje, planuojamas mažesnis vaikų skaičius arba pasirenkama savanoriška bevaikystė. Taip pat didėja skyrybų skaičius, jaunuoliai vis ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, ilgiau dalyvauja švietimo sistemoje, vėliau įsilieja į darbo rinką (1;2;3). Vieni  žmonės gali nuo mokyklos laikų turėti užsibrėžtą tikslą ir žingsnis po žingsnio jos siekti, kiti, net baigę universitetą gali nežinoti, ko nori gyvenime. Jie gali dažnai keisti darbus, nuspręsti vėl mokytis, išvyksti į užsienį ir t. t. Tokie „ėjimai į priekį ir grįžimai atgal“ tyrinėtojų vadinami „Yo-Yo perėjimu“, t. y. jaunuolis statusą „baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, dirbantis, vedęs ir turintis vaikų“ šiandien pasiekia nebe linijiniu, o „bandymų – klaidų“ būdu (10).

Ar tai reiškia, kad, pvz., tie 27-mečiai, kurie neturi pastovaus darbo ar ilgalaikio partnerio, yra nepilnaverčiai ir „įstrigę“ perėjimo į suaugystę periode? Nejaugi gyvename šalia gausios nesubrendusių žmonių armijos ar netgi jai priklausome?

Pasak Europoje bei Amerikoje populiaraus ir akademiniame diskurse daug diskusijų sukeliančio jaunimo sociologo J. Arnetto – vargu, ar galima taip teigti. Atsižvelgdamas į kardinaliai pasikeitusį jaunimo gyvenimo būdą pasikeitusiame kontekste, sociologas teigia, kad atėjo laikas persukti „socialinį laikrodį“, nes normos bei lūkesčiai, tradiciškai siejami su suaugusio žmogaus apibrėžimu, pasikeitė (1;2). Atlikęs nemažai kiekybinių ir kokybinių tyrimų, jis teigia, kad vakarietiškose visuomenėse didelė dalis 19-25 metų ir vyresnių jaunuolių jaučiasi esą „tarp“ – tikrai nebe paaugliai, bet ir ne suaugę, tačiau dėl to nesijaučia nepilnaverčiai, o tradicinės perėjimo į suaugystę žymės jiems nebėra tokios svarbios ir siektinos. Jie suaugusio žmogaus statusą vis dažniau apibrėžia individualizuotu būdu, labiau pažymėdami psichologinius, rečiau – socialinius brandos aspektus.

Atsižvelgdamas į naujas gyvenimo tendencijas J. Arnettas mato būtinybę gyvenimo raidos periodizacijoje išskirti naują gyvenimo tarpsnį bei jį įvardina „besiformuojančios suaugystės“ (Emerging Adulthood, – angl.; toliau – BS) periodu, kuris apibūdina industrializuotų ir postindustrializuotų šalių 19-25 ir vyresnio amžiaus jaunuolius. Apie 8 metus trunkančiam ir kokybiškai specifiniam periodui apibūdinti jaunimo tyrėjas išskiria svarbiausias charakteristikas (1;2).

Pirmiausia, BS – tai intensyviausias tapatumo ieškojimo metas, ypač profesinėje ir meilės srityse. Šiame tarpsnyje labai svarbus veiksnys yra išsilavinimas – net 27 metų jaunuolis gali būti tebestudijuojantis, tebeieškantis profesinio tapatumo. Tiesa, pokomunistinėse šalyse, lyginant su Vakarų Europa, vis dar stiprus standartizuotas įsitraukimo ir išėjimo iš švietimo kelias, kuomet visuomenė mažiau toleruoja „studijų metimus, pertraukas po mokyklos baigimo“ ir pan. (6;7). Tačiau atsižvelgiant į kitų šalių pavyzdžius šios normos laikui bėgant taip pat „suminkštės“ ir jaunuoliai dažniau praktikuos, o visuomenė labiau toleruos nelinijinį dalyvavimą švietimo sistemoje.

BS periodas – didžiausios laisvės ir nepriklausomybės metas, nes individas jau nebepriklauso nuo tėvų bei yra teisiškai atsakingas už save, be to dar nesukūręs savo šeimos ir neįsitraukęs į pastovius darbo santykius. Tad kartu tai yra ir labiausiai į save sukoncentruotas bei didžiausias galimybes atveriantis metas, kuomet jaunuolis gali kardinaliai keisti savo gyvenimo kryptį.

Nepaisant pozityvios šio periodo pusės, jaunimą jis pasitinka su gausybe rizikos, nestabilumo ir netikrumo dėl ateities. Pastaruosius veiksnius geriausiai atskleidžia šiam amžiui būdingas dažnas gyvenamosios vietos ir darbovietės keitimas, nepastovi finansinė padėtis, ilgesnis gyvenimas su tėvais. Pasak A. Maslauskaitės, šiandien, norėdamas laimėti „kapitalistinėse lenktynėse“ individas turi būti mobilus ir konkurencingas, o tokie reikalavimai kuria šeimai „nedraugišką“ aplinką (8). Dėl karjeros ir geresnio gyvenimo galimybių vis daugiau žmonių atideda arba iš viso atsisako tėvystės.

Viena vertus, išsilaisvinimas iš „geležinio narvo“ jaunuoliams atvėrė neišsemiamą galimybių horizontą, kita vertus, dėl neribotų galimybių, laisvės ir pasirinkimų jiems vis sunkiau priimti ne tik lemtingus, bet ir kasdienius sprendimus. Pasak sociologo A. Giddenso, šiandien tradicijos palikti kelio ženklai neberodo krypties (4). Kadangi nyksta normatyviniai keliai, nyksta ir orientyrai, atramos taškai, kurie leistų jaunuoliams pasitikrinti, ar eina geru keliu. Štai Čekijoje atlikto TS periodui priklausančių jaunuolių tyrime viena informantė lygina savo ir tėvų gyvenimą: „Mes turime žymiai daugiau galimybių iš ko rinktis, bet būtent dėl to ir yra sunkiau, ir mes žymiai daugiau turime dėl ko nerimauti. Jie neturėjo tiek visko turėti ir daryti, siekti kaip mes. Šiandien tu nežinai, ar padarei gerą sprendimą. Jie neturėjo tokių galimybių kaip mes, išvis kitų galimybių neturėjo. Šiandien tu gyveni su nuolatinėmis abejonėmis.“ (6, p. 468).

Įdomu, kokiu keliu į suaugusiųjų pasaulį eis būsimos kartos. Žinoma, jei dar egzistuos toks reiškinys kaip „suaugystė“. Socialinių mokslų lauke dažnai tenka sutikti idėją, kad vis įvairėjant individų gyvenimo keliams ir tirpstant elgesį kontroliuojančioms tradicinėms normoms, vis sparčiau judame link nepriklausomos nuo amžiaus visuomenės, kai amžiaus vis mažiau lems žmonių gyvenseną bei savo gyvenimo vertinimą (5).


Literatūros šaltiniai:

1. Arnett J. J. Emerging Adulthood: The Winding Road from Late Teens through the Twenties // Oxford University Press, 2004.
2. Arnett J. J. The Long and Leisurely Route: Coming of Age in Europe Today // Current History, 2007, vol. 106.
3. Buhl H. M. and Lanz M. Emerging Adulthood in Europe: Common Traits and Variability Across Five European Countries // Journal of Adolescent Research, 2007, vol. 22, no 5.
4. Giddens, A. Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje // Vilnius, Pradai, 2000.
5. Lemme B. H. Suaugusiojo raida // Kaunas, Poligrafija ir informatika, 2003.
6. Macek P., Bejcek J. and Vaníckova J. Contemporary Czech Emerging Adults: Generation Growing Up in the Period of Social Changes // Journal of Adolescent Research, 2007, vol. 22, no. 5.
7. Nugin R. Constructing adulthood in a world of uncertainties: Some cases of post-Communist Estonia // Young, 2008, vol. 16(2).
8. Stankūnienė V. ir Maslauskaitė A. Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės // Vilnius, Socialinių tyrimų institutas, 2009. (Svarbiausias- 6 skyrius: Sigita Kraniauskienė, Socialinės brandos žymenys: atsisakymo nuo tėvų trajektorijos ir veiksniai)
9. Žukauskienė R. Raidos psichologija // Vilnius, Margi raštai, 2007.
10. Walther A. Regimes of youth transitions. Choice, flexibility and security in young people’s experiences across different European contexts // Young, 2006, vol. 14(2).

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS