Šiuolaikinės rusiškos fantastikos santykis su demokratija

Prieš kelias savaites redakciją ištiko netikėtas malonumas gauti anoniminį rankraštį (na, tiksliau – atspausdintą skaitmenraštį). Autorius, pasirašęs Pašaliečio pseudonimu, pateikė tekstą, kuriame susikerta literatūros bei politikos sociologija ir parodoma, kokį Rusijos politinio lauko habitus atspindi šios šalies fantastų kūriniai. Tekstas yra ilgas – pagal apimtį prilygsta geram kursiniam darbui, tačiau nutarėme jo neskaidyti, nes, visų pirma, ilgį atperka skaitymo sklandumas, o antra – nesinorėjo skaldyti minties vientisumo. Na o mūsų etatinė mokslinės fantastikos (atleiskite už kalambūrą) mėgėja Julija pažadėjo kitą savaitę parašyti nedidelį atsiliepimą šiam tekstui, tikėdamasi, kad autorius, su kuriuo mielai išgertų bokalą alaus, įsitrauks į pokalbį bent virtualiai.

Literatūrinė įžanga¹

Aš mėgstu fantastiką.² Skaitydamas ją gali pabėgti nuo nusibodusios realybės. Kartu su rašytoju atsidurti kitame pasaulyje, su kitokiomis nei šiandieninės vertybės, su „tikrais“, gelbstinčiais pasaulį, herojais. Galima nesimurkdyti moralinėse šiuolaikinių populiarių rašytojų Johno Irvingo „Pasaulyje pagal Garpą“ ar Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“ kloakose, jų dirbtinose problemose (jau nekalbu apie Elfriede Jelinek „Pianistė“). Juos tikrai sunku suprasti po Onorė Balzako „Prarastos iliuzijos“, Džeko Londono „Jūrų vilkas“ ir Ericho Marijos Remarko „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, netgi po Žano Luji Kiurtiso „Mąstanti nendrė“. Nepadės jų suprasti nei Gabrielio García Márquez „Šimtas metų vienatvės“ ar „Patriarcho ruduo“, nei Marijo Vargas Ljosa „Miestas ir šunys“ ar „Žali namai“, kaip ir Izabelės Aljende „Dvasių namai“. Nedaug bendro jie turi su Levu Tolstojumi ir Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“ ar „Broliai Karamazovai“, pritrenkusiais XIX pab.–XX a. Vakarų visuomenę savo originalumu.
Nepadės minėtų šiuolaikinių rašytojų suprasti netgi Umbertas Eko, savotiškas Hermano Hesės įpėdinis. Beje, mano galva, pastarieji daug tolimesni tikram rašytojui filosofui Albertui Kamiu nei Michailo Bulgakovo „Meisteris ir Margarita“ ar mūsų Balio Sruogos „Dievų miškas“.

Negaliu teigti, kad perskaičius klasiką be fantastikos daugiau nebėra ko skaityti. Pavyzdžiui, norinčiam susipažinti su originaliu požiūriu į istoriją, pirmiausiai Prancūzijos, patartina perskaityti Aleksandro Diuma, labai gerai susipažinusio su šaltiniais ir turėjusio savo istorinę koncepciją – „istorijos eigą lemia atsitiktinumas“, romanus. Sociologams pravartu būtų įvertinti, kokie aspektai Anos ir Seržo Golon romane „Andželika ir karalius“ neatskleisti, kurie yra parodyti Norberto Elias monografijoje „Rūmų dvaro visuomenė“. Beje, romanas „Andželika Naujajame Pasaulyje“ puikiai atskleidžia visiškai skirtingas Prancūzijos ir Anglijos Šiaurės Amerikos kolonizacijos strategijas.

Suprasti, kaip Amerika tapo supervalstybe tikrai padės Teodoras Dreizeris ir Haroldas Robinsas. Suvokti, ką atnešė Rusijai Spalio revoliucija, galima skaitant Michailo Šolochovo „Tykųjį Doną“ (beje, žmogus perskaitęs „Pakeltą velėną“ niekados nesutiks, kad tai ne jo kūrinys) ar Aleksandro Solženycino romanus. Visų neišvardinsi. Mano nuomone, Skomanto serija, inicijuota geriausio Lietuvos istorinio romano „Pjūties metas“ autoriaus Kazio Almeno, turėtų būti įtraukta į privalomos literatūros sąrašą moksleiviams. Sovietinės sistemos makabrišką prigimtį tikrai padės suvokti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“.

Tačiau visi šie autoriai yra įpareigoti bei apriboti istorinės realybės. Hansas Georgas Gadameris yra labai taikliai pastebėjęs, kad istorija – tai istorinis faktas plius istorinis suvokimas. Nuo faktų niekur nedingsi, jeigu nesi fantastas ar fantastikos mėgėjas. Šiuo atveju aš nekalbu apie istorinės ar esamos realybės fantastinę projekciją, kaip tai labai sėkmingai darė Džordžas Orvelas „Gyvulių ūkyje“ ar „1984“, M. Bulgakovas „Šuns širdyje“, ar pagaliau Jaroslavas Hašekas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“, Juzas Aleškovskis „Maskiruotėje“ (gaila, iki šiol neišversta į lietuvių kalbą) ar Jurgis Kunčinas „Tūloje“. Šiai kategorijai jokiu būdu nepriskirtinas Dan Brown spausdinamas šlamštas. Susižavėjusiems „Da Vinčo kodu“ primygtinai siūlau susirūpinti savo išsilavinimu ir apsilankyti pas psichologą.

Fantastika – tai pirmiausia visuomenės, skirtingos nei šiuolaikinė, niekuo neįpareigojanti projekcija. Sociologams ir politologams būtų tikrai pravartu susipažinti su Isaac Asimov “Fondo” serija, kurioje sociologinės prognozės įgyja daug didesnę reikšmę nei Nostradamus pranašystės. Tikrai nepasigailėsite pasinėrę į Roger Joseph Zelazny pasaulius. Visų autorių tikrai nesuminėsiu, noriu tik pastebėti, kad R. R. Tolkino sukurtam hobitų pasauliui, bent jau mano nuomone, niekuo nenusileidžia mūsų kaimyno A. Sapkowski „Raganiaus“ pasaulis.³

Sovietmečiu su anglosaksiška fantastika galėjo konkuruoti tik rusiška, ir pirmiausiai brolių Arkadijaus bei Boriso Strugackių dėka. Mano, kaip fantastikos mėgėjo, džiaugsmui Sovietų Sąjungos subyrėjimas davė naują impulsą rusakalbei fantastikai. Naujoji rusų (tiksliau posovietinė) fantastų karta sukūrė ištisus pasaulius, sulaukusius susidomėjimo visoje planetoje, nemažai jų išversta ir į lietuvių kalbą.

Sociologinė (politologinė) įžanga

Zenonas Norkus labai teisingai pastebėjo, kad politologijos atskyrimas nuo sociologijos yra nulemtas biurokratinių, o ne mokslinių argumentų. Pikčiausia, asmeniškai man, kad ši atskirtis inicijuota amerikiečių. Socialiniuose moksluose dvi garsiausios JAV mokyklos – Čikagos ekonomistų ir Bostono filosofų – tai išeivių iš Europos, bėgusių nuo fašistinio režimo, nuopelnas. Praktinio sociologijos pritaikymo srityje amerikiečiai yra nepralenkiami. Ši sociologinė praktika sukūrė pagrindus naujai verslo sričiai – „piarui“ (viešiesiems ryšiams). Tačiau silpnas teorinis, pirmiausiai filosofinis, Amerikos sociologijos tėvų išsilavinimas (apie suvokimą net nėra ko kalbėti) sudarė puikias sąlygas politikams išstumti juos iš politinės sociologijos.

JAV politikų, ne paskutinis vaidmuo čia priklausė ir specialiosioms tarnyboms, pastangomis atsirado toks reiškinys kaip Think Tank. Tik jų dėka kartu su Francis Fukuyama mes laukėme istorijos pabaigos. Dabar laukiame kuo pasibaigs Samuelio P. Huntingtono paskelbtas civilizacijų konfliktas. Lietuvos politologo svajonė yra sukurti nuosavą Think Tank. Ir jų Lietuvoje įkurtas ne vienas, t. y., kiekvienai TSPMI laidai bent po vieną. Būtų galima į tai nekreipti dėmesio, tačiau šalia politikos apžvalgininkų (kaip įgyjamas šis garbingas laipsnis man iki šiol yra paslaptis, įtarčiau valstybininkų klaną, bet politikos apžvalgininkai ir demaskavo šį klaną), minėtų institutų, centrų ir pan. atstovai tampa svarbiausiais mūsų visuomeninio (dar ne asmeninio, bet tai tik laiko klausimas) gyvenimo ekspertais.

Neramu (gal todėl ir skaitau fantastiką) kai tolimesnę pasaulio raidą prognozuoja asmenys (Fukuyama ir Huntingtonas⁴, o Lietuvos ateitį – politikos apžvalgininkai) neturintys elementarių sociologijos pagrindų. Savo bambėjimu darausi panašus į pilietį dėl savo nelaimingo gyvenimo kaltinantį valdžią, o Arvydas Šliogeris dar prieš dvidešimt metų perspėjo, kad valdžios keikimas yra iškreipta jos garbinimo forma.

Patinka man tai ar ne, toks mokslas kaip politologija, kaip ir valdžia, šiuo metu egzistuoja. Aš, kaip liberalas, valstybę, o tuo pačiu ir politinę valdžią, priimu kaip neišvengiamą blogybę. Racionalesnių visuomenės organizavimosi formų žmonija iki šiol nesugalvojo. Tačiau politologijos atsiskyrimas nuo sociologijos politinę sociologiją vis labiau tolina nuo mokslo ir artina prie viešųjų ryšių praktikos. Viešųjų ryšių teorijos (mokslu to tikrai negalima vadinti) esmė yra ne suvokti visuomenės raidos tendencijas, o priversti ją pasukti reikiama kryptimi, įdedant minimalias sąnaudas, siekiant maksimalaus rezultato.

Natūrali politologijos ir viešųjų ryšių teorijos simbiozė (bendra kilmė – amerikietiška sociologija) sukūrė sąlygas manipuliacijai visuomene. Politologija – paremta racionalaus pasirinkimo principu, tuo tarpu viešųjų ryšių specialistai juo toliau, juo daugiau dėmesio skiria iracionalioms poveikio priemonėms. Taigi susiklostė paradoksali situacija, politinio lauko raida vertinama racionaliais kriterijais (politologija), o rezultato siekiama iracionaliomis poveikio priemonėmis (viešieji ryšiai).

Pagrindas sąmokslo teorijai akivaizdus, bet, mano galva, tai – paprasčiausias amžinas teoretikų ir praktikų konfliktas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje suklestėjo viešųjų ryšių specialistai. Jie neapsiribojo posovietine erdve, jiems už paslaugas mokėjo ir Lotynų Amerikoje, Pietų Korėjoje, net pačiose JAV. Rusijos viešųjų ryšių specialistai tapo milijonieriais, tačiau skirtingai nei Lietuvoje tai buvo ne žurnalistai, o filosofijos ir sociologijos mokslo daktarai. 2004 m. vienas iš šių milijonierių teigė, kad Rusijoje egzistuoja trys viešųjų ryšių teorijos mokyklos (Maskvos, Sankt-Peterburgo ir Jekaterinburgo) bei formuojasi ketvirtoji (Novosibirsko). Jis apgailestavo, kad mažėja išsilavinusių žmonių, o „galinčių suprasti neokantistus praktiškai nėra“⁵. Galima teigti, kad politologijos mokslo ir viešųjų ryšių praktikos ignoravimas buvusios Sovietų Sąjungos filosofams (taip pat ir sociologams) sudarė sąlygas viešuosius ryšius pakelti į visiškai naują lygmenį, priartinant juos prie savarankiško mokslo statuso.

Vakarų Europoje tuo tarpu atsirado „simuliakrų“ teorija sunkiai suvokiama pokantistinės „fenomeno-noumeno“ tradicijos rėmuose. Galima teigti, kad G. Hegelio išprovokuotų K. Markso ir M. Veberio sukurtų socialinių teorijų modelių įtakoje buvo pamiršta I. Kanto nepaneigiama išvada, kad vien protu pasaulis – nepažinus. Po I. Kanto niekas nesiginčys, kad žmogaus projekcija į aplinkinį pasaulį nėra vien racionali. Kaip nekeista, šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje tai geriausiai suvokia ne mokslo atstovai, o viešųjų ryšių specialistai.

Tačiau būna ir išimčių. Jeigu ne Pjeras Bourdieu, mėgindamas suvokti, kas darosi šiame pasaulyje, būčiau išsinarinęs smegenis ir kaip koks politikos apžvalgininkas ar politologas pasinėręs į simuliakrų pasaulį.

Lauke su kapitalu, bet apribotas habituso⁶

P. Bourdieu, pasak jo paties, nebuvo linkęs griežtai apibrėžti savo naudojamų sąvokų, kad išvengtų tikrovės prievartavimo. Svarbiausias jo principas – reiškinys gali būti suvoktas tik procese. Nuolatinė reiškinio kaita reikalauja ir jį apibūdinančių sąvokų mobilumo bei labilumo.

Lauko sąvokos plastiškumas daro visai neaktualia politologijoje neišvengiamą sistemų, sektorių ir pan. atribojimo (tikrovės sudėliojimo į lentynėles) ir jų persiliejimo (vienodų reiškinių vienalaikį buvimą skirtingos lentynėlėse) problemą. P. Bourdieu laukų teorija socialinę tikrovę ne skaido ir rūšiuoja, o žiūrį į ją per tam tikrą prizmę (kaip per mikroskopą, su tam tikrais parametrais). Laukų teorijos santykis su socialine tikrove – tai astronomo su teleskopu santykis su Visata. Lauko teorija sudaro sąlygas ir politinio pasaulio analizei, ir mados pasaulio sąveikos su meno pasauliu suvokimui.

Tačiau P. Bourdieu lauko sąvoka nesuvokiama be kapitalo termino. Mano galva, kapitalų judėjimas bei sąveika laukuose ir galėtų būti prancūzų sociologo teorijos esmė. Judėjimą lauke ir tarp laukų riboja kapitalo dydis. Žinomas rašytojas (kultūrinis kapitalas), turtingas verslininkas (ekonominis kapitalas) ar įtakingas politikas (politinis kapitalas) turi galimybę veikti visuose trijuose – kultūriniame, ekonominiame ir politiniame – laukuose. Savo laukuose jie, be abejo, yra įtakingi veikėjai, tačiau kitame lauke jų statusas gali būti labai žemas. Kultūriniame lauke žinomo rašytojo vaikystės draugas verslininkas gali turėti daug didesnę įtaką nei už jį daug turtingesnis kolega ir atvirkščiai. Šiuo atveju svarbiausiu tampa socialinis (socialiniai ryšiai) kapitalas. Prigimtinis socialinis kapitalas nustato asmens vietą tam tikrame lauke, tačiau jis gali didinti savo įtaką ne tik augindamas savo kapitalą, bet ir naudodamasis didėjančiu savo aplinkinių kapitalu.

Joks asmuo neegzistuoja tik viename uždarame lauke, be to, jis nuolat savo iniciatyva ar dėl natūralios laukų sąveikos susiliečia su kitais laukais. Pavyzdžiui, demokratinėje valstybėje per rinkimus, nepriklausomai nuo jo statuso, kiekvienas pilietis turi galimybę dalyvauti politinio lauko projekcijoje, t. y., balsuoti, beje, net ir nedalyvaudamas balsavime jis ją projektuoja, skirtingai nuo biudžeto formavimo. Matyt, dėl asmens kapitalo daugialypiškumo P. Bourdieu vartoja sąvoką agentas, tarsi pabrėždamas, kad veikėjas lauke negali būti visiškai sutapatinamas su asmeniu, kurio galimybės įvairiuose laukuose yra skirtingos. Todėl judėjimui tarp laukų svarbiausia ne asmens kapitalo dydis, o jo universalumas. Kuo asmens universalus kapitalas didesnis, tuo jis įtakingesnis agentas įvairiuose laukuose. Tačiau P. Bourdieu teorijos atveju universalumas nėra tapatus įvairiapusiškumui.

P. Bourdieu iš agento kapitalo išskiria simbolinį kapitalą. Simbolinis kapitalas tai kapitalas, kuris yra teoriškai reikšmingas bet kuriame lauke. Pavyzdžiu, Prezidento statusas Lietuvoje yra simbolinis kapitalas, nors kol kas dar ir ne toks reikšmingas, kaip Generalinio Komunistų partijos sekretoriaus Sovietų Sąjungoje. Agentų su simboliniu kapitalu sąveika sukuria galios lauką, kuris šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai sutampa su valstybine valdžia (formalia ir neformalia). Galios laukas, iš esmės, diktuoja sąlygas visiems kitiems laukams, tačiau agentas su simboliniu kapitalu gali būti bejėgis konkrečiame lauke. Pavyzdžiui, Prezidento statusas kriminaliniame lauke yra nulinis, jeigu yra priešingai, Prezidentei reikėtų susirūpinti. Tačiau asmuo nepriskirtinas prie galios lauko agentų, netgi jau miręs žmogus, gali turėti milžinišką įtaką galios lauko raidai. Tai dažniausiai yra kultūrinio lauko agentai, pavyzdžiui, K. Marksas ir F. Engelsas Sovietų Sąjungoje.

Lauko, kapitalo, agento sąvokos racionalaus pasirinkimo sociologiją daro plastiškesnę, tačiau nieko ypatingai naujo neįneša. P. Bourdieu sociologinės teorijos kertinis akmuo yra habitus sąvoka. Studijuodamas jo darbus iš pradžių aš ją ignorovau, kad netrukdytų suvokti „esmės“ (maža, ką ten I. Kantas pasakė XVIII a.).

Šiuo metu⁷, mano supratimu, habitusas yra vertybinės nuostatos ir iracionalus savo galimybių vertinimas. Man pirmiausiai tai – savotiškas I. Kanto kategorinis imperatyvas. Apskritai tai – veiksmų laisvės ribojimas. Bent kaip aš suvokiu I. Kantą, vertybinės nuostatos formuojamos per draudimą, t. y., neigimą. Manau, kiekvienas žmogus turi savo tabu. Galų gale, iš dešimties Dievo įsakymų, visi penki, kurie skirti santykiams su kitais žmonėmis, prasideda neiginiu (penki pirmi (tarp jų trys irgi neiginiai) normina santykius su Dievu). Aš nenoriu pasakyti, kad vertybinės nuostatos formuojamos tik per draudimą. Tačiau skirtingai nuo kapitalo, galimybių realizavimo šaltinio, habitusas yra agentą ribojantis veiksnys. Jeigu kapitalas yra kintantis dydis, tai habitusas, susiformavęs pakankamai anksti bei veikiantis tik pasąmonę, tampa beveik nekintančiu dydžiu, daug reikšmingesniu nei kapitalas.

Tačiau vertinti habitusą vien tik kaip agentą ribojantį veiksnį būtų klaidinga. Habitusas, pirmiausiai, kai iškyla grėsmė jo egzistavimui (vertybių ignoravimas, ar juo labiau neigimas), gali tapti varomąja jėga daug reikšmingesne nei kapitalas⁸. Todėl būtina pristatyti savo suvokimą apie šių trijų svarbiausių P. Bourdieu teorijos veiksnių – lauko, kapitalo ir habituso – sąveikos problemas.

Laukas – tai ne tik agentų veikimo erdvė, tai ir veiksnys ribojantis kapitalą ir habitusą. Visiškai aišku, kad ekonominis kapitalas kultūriniame lauke yra daug mažiau reikšmingas nei socialinis (išimčių gali pasitaikyti). Tuo tarpu atvirai antikomunistinis habitusas Sovietų Sąjungos kultūriniame lauke apskritai negalėjo egzistuoti. Jeigu taip galima pasakyti, lauko filtracija habituso atžvilgiu daug griežtesnė nei kapitalo. Mano supratimu, taip yra todėl, kad savo habitusą turi ne tik agentas, bet ir kiekvienas laukas. Vakarų Europos ekonominiame lauke veikiama visai kitokiais principais nei tokiame pačiame Rusijos lauke. Šiuo atveju lemiamas vaidmuo tenka habitusui (nerašytoms taisyklėms), nors, jokiu būdu, negalima ignoruoti šių laukų kapitalų reikšmės, nes laukai, iš esmės, susiformuoja kapitalų sąveikos dėka. Taigi kaip laukas jų atžvilgiu, taip ir kapitalas su habitusu yra veiksniai jį ribojantys.

Habitusas gali tapti vienu svarbiausių veiksnių, ribojančių kapitalo teikiamų galimybių realizavimą. Tačiau avantiūristinės natūros asmeniui habitusas gali būti vienintelis veiksnys, padedantis susikrauti kapitalą, leidžiantį įsitvirtinti lauke, su kuriuo jo prigimtinis socialinis kapitalas neturi nieko bendro.

Taigi P. Bourdieu teorija – tai ne suprojektuotas pasaulio suvokimo modelis⁹, o tik įrankis, kuriuo sumaniai naudojantis galima suvokti konkretų reiškinį ir prognozuoti jo raidą. Mano nuomone, ši teorija yra tai, ko iki P. Bourdieu sociologai, ir ne tik jie, neturėjo.

Fantastikos ir fantastų įtaka galios laukui

Fantastikos laukas yra mažai reikšminga dalis grožinės literatūros lauko, kuris, savo ruožtu, yra jau daug svarbesnis kultūriniame lauke. Kultūrinis laukas yra ne tik priklausomas nuo galios lauko, jis tiesiogiai dalyvauja jo formavime ir turi didesnę įtaką nei bet kuris kitas laukas galios lauko habitusui. Tačiau įžvelgti fantastinio lauko tiesioginę įtaką galios lauko formavimui per kultūrinį lauką, dėl fantastikos mažareikšmiškumo grožinei literatūrai, būtų per drąsu.

Labai svarbią vietą vertybinės nuostatos – ideologija – užima politikos lauke. Ideologijos neigimas irgi yra ideologija, kaip ateizmas yra iškreipta religijos forma. Ideologiniame lauke fantastinė istorijos ar dabarties projekcija gali būti ne mažiau reikšminga nei mokslinė ideologinė teorija. Tai savo kūriniais įrodė, jau mano minėti, Dž. Orvelas, M. Bulgakovas ar R. Gavelis. Ne veltui Sovietų Sąjungoje jų darbai buvo draudžiami, nespausdinami ar buvo rašoma į stalčių. Ideologinis laukas, be abejonės, ne visa savo apimtimi, yra sudėtinė galios lauko dalis. Cenzūra yra galios lauko mechaninė gynyba nuo jam priešiškos ideologijos, grasinančios sunaikinti jo habitusą ir taip išprovokuoti egzistuojančio galios lauko persiformavimą.

Cenzūra nėra išskirtinis reiškinys būdingas tik totalitarinei visuomenei. Pavyzdžiui, Lietuvoje draudžiama fašistinė ir komunistinė simbolika. Visame pasaulyje 2006 m. pavasarį katalikų bažnyčia prieš meninio filmo „Da Vinčo kodas“ premjerą paragino tikinčiuosius jį boikotuoti. Šią poziciją parėmė kai kurie islamo ir stačiatikių bažnyčios atstovai. Religija yra kultūrinio lauko dalis, tačiau jos tiesioginė įtaka bet kurio, taip pat ir galios, lauko habitusui yra neabejotina. Nuo XVIII a. pabaigos, pirmiausiai prancūzų pastangomis, religijos įtaka yra intensyviai ribojama. Ne man spręsti, ar tai teisinga kryptis. Tačiau vakarietiška civilizacija netgi pačioje Europoje prieš agresyvų islamą vertybiniu aspektu atrodo vis labiau bejėgė.

2004 m. proputiniška jaunimo organizacija „Einantys kartu“ (Идущие вместе) organizavo ne vieną kampaniją prieš V. Sorokino kūrybą. Jie siekė per teismus uždrausti V. Sorokino „Žydruosius lašinius“ (Голубое сало) kaip pornografinį kūrinį, organizavo viešą šio kūrinio naikinimą, kupiūruotos knygos ištraukos buvo leidžiamos į butaforinį klozetą. Daugelis šios akcijos dalyvių knygos net nebuvo skaitę. Dar anksčiau 2002 m. ši organizacija vykdė jaunimo auklėjamąją akciją. Jie siūlė pakeisti bet kurią knygą „sukėlusią skaitytojui abejones dėl savo meninės vertės“ į savo lėšomis išleistą rusų klasikų (Bunino, Čechovo, Leskovo ir Kuprino) rinkinį (10 tūkstančių tiražas). Daugiausiai buvo atiduota žinomos detektyvų rašytojos A. Marininos (1363) kūrinių, taip pat 97 K. Markso kūrybos tomai. Tačiau akcijos organizatorių tikslas buvo išimti iš skaitytojų apyvartos fantastų V. Pelevino (148) ir V. Sorokino (102) kūrinius. Taigi, fantastika ir šiuolaikiniame pasaulyje suvokiama kaip reali grėsmė egzistuojančioms vertybėms (galios lauko habitusui).

V. Pelevinas ir V. Sorokinas aišku – jėga. Tačiau tai nėra populiarioji fantastika mėgstama masių, ir aš pats mieliau renkuosi kitus rusiškos fantastikos autorius. Pastarųjų kūryba priklauso grožinės literatūros lauko mažai įtakingam sektoriui ir tiesioginio poveikio daryti galios laukui neturi jokių galimybių. Tačiau fantastika, savotiška pasakos forma, yra populiariausia jaunimo tarpe, be abejo, išimčių visados būna, ir viena tokių – aš pats. Skaitantis, netgi fantastiką, jaunimas yra potencialiai intelektualesnis už bendraamžius, todėl ir jų galimybės tapti galios lauko agentu yra didesnės. Bet kokiame meno kūrinyje atvira ar užslėpta forma, sąmoningai ar nesąmoningai yra propaguojamos vertybinės nuostatos, darančios įtaką skaitytojo, ypač nesusiformavusios asmenybės, habitusui. Ši įtaka ypač veiksminga, nes priimama iracionaliame lygmenyje.

Brolių Strugackių įpėdiniai

Autorių pasirinkimo kriterijai

Mintis apie straipsnio objektą kilo paprasčiausiai skaitant šiuolaikinę rusišką fantastiką savo malonumui. Tačiau juo toliau, juo labiau tvirtėjo noras ją realizuoti. Autorių, su kuriais esu susipažinęs, sąrašas, apie kūrinius net nekalbu (čia galite parsisiųsti perskaitytos literatūros sąrašo failą), yra pakankamai solidus. Todėl siekdamas sutramdyti savo įspūdį ir pasirodyti bent kiek objektyvus nusprendžiau aptarti 9 iš 10 populiariausių skirtos fantastikai internetinės svetainės rusų kalba http://www.fenzin.org/ autorių kūrybą.

1. N. Adrejevas (Андреев Николай 978 459 apsilankymų)
2. R. Zlotnikovas (Злотников Роман 746 447 apsilankymų)
3. S. Lukjanenko (Лукьяненко Сергей 742 455 apsilankymų)
4. V. Panovas (Панов Вадим 675 587 apsilankymų)
5. G. Orlovskis (Орловский Гай (651 796 apsilankymų)
6. A. Prozorovas (Прозоров Александр 643 101 apsilankymų)
7. A. Pechovas (Пехов Алексей 621 853 apsilankymų)
8. V. Zykovas (Зыков Виталий 578 730 apsilankymų)
9. S. Musafinas (Мусаниф Сергей 542 154 apsilankymų)
10. N. Perumovas (Перумов Ник 510 407 apsilankymų)¹⁰

Jeigu manęs neapgauna atmintis, šis dešimtukas svetainėje nesikeičia jau keletą metų, bet vietos jame nėra pastovios. Mano nuomone, N. Perumovas dar prieš kokius tris mėnesius buvo penketuke. Vienuoliktoje vietoje esantis autorius atsilieka beveik 70 000 apsilankymų ir fenzin.org dešimtuke niekados nėra buvęs. Šios svetainės lankytojų skonis manęs neapvylė (išimtis tik patvirtina taisyklę) ir yra patvirtinamas kitų tinklalapių gerbėjų. Dažniausiai kūrinius aš skaitau tinklalapyje http://lib.rus.ec/. Pirma, autorių kūriniai į jį talpinami legaliai. Antra, į tinklalapį talpinami tekstų dar tik paruoštų leidybai juodraščiai. Šiame tinklalapyje pagal kiekvieną raidę sudaromas populiariausių autorių sąrašas ir fenzin.org išrinktieji (bent jau mano mėgstamiausi) visada juose figūruoja (iš dešimtuko šiuose sąrašuose yra visi), o lib.rus.ec – tai ne vien grožinės literatūros, juo labiau fantastikos, kūrinių svetainė.

Straipsnyje neaptarinėsiu S. Musafino kūrinių, nes jo kūryba manęs nepatraukė ir su juo aš susipažinęs tik kaip su R. Zlotnikovo bendraautoriumi. Bandžiau skaityti iš įvairių serijų kitus šio autoriaus kūrinius, tačiau jo jumoristinė fantastika manęs nesužavėjo ir pradėtų skaityti knygų (elektroniniame variante) nebaigiau. Tai man yra nebūdinga. Pirmoji mano nebaigta skaityti knyga buvo vienuoliktoje klasėje F. Dostojevskio „Idioto“ antras tomas.

Kitų devynių kūryba man žinoma, tačiau kai kuriuos kūrinius skaičiau daugiau nei prieš penkis, ar net dešimt metų. Kiekvieno aptarinėjamo autoriaus mano skaitytų kūrinių skaičius svyruoja nuo 5 iki 30 knygų (kai kurios skaitytos ne vieną kartą). Todėl nusprendžiau pasikliauti pirmu įspūdžiu, kuris A. Šliogerio nuomone yra vienintelis tikras pasaulio pažinimo būdas.

Devynis aptariamus autorius suskirstysiu į tris grupes pagal jų požiūrį į demokratiją. Kaip ir kiekvienas grupavimas jis yra kažkiek mechaninis ir ne visai atitinkantis tikrovę. Turiu pabrėžti, kad aptardamas autorių kūrinius tiesiogiai P. Bourdieu teorija nesinaudosiu, nes objektas per daug smulkus ir nevertas teorinio konteksto. Ji man daugiau buvo reikalinga pagrįsti straipsnio objekto aktualumui ir turėtų padėti apibendrinimui. Nors požiūryje į minėtų autorių kūrybą ir ypač jos vertinime P. Bourdieu teorijos šešėlis turėtų šmėžuoti.

Panieka demokratijai ir pagarba patvaldystei¹¹

Šia savybe iš kitų autorių didesniu ar mažesniu mastu išsiskiria G. Orlovskis, A. Prozorovas ir R. Zlotnikovas. G. Orlovskis apskritai yra tik vienos serijos (jau 20 knygų) autorius, A. Prozorovas žinomas tik dėl vienos serijos (7 knygos), tuo tarpu R. Zlotnikovas internautų kaltinamas, kad jo populiariausių kūrinių tęsinius rašo „negrai“ arba mažiau talentingi bendraautoriai.

Gajus Julijus Orlovskis – tai pseudonimas. Jam skirtame tinklapyje (http://www.orlovsky.ru/) teigiama, kad apie jį ir jo kūrybinius planus nieko nežinoma. Internautų nuomone G. Orlovskis yra J. Nikitinas (Никитин Юрий 429 417 apsilankymų). J. Nikitinas iš principo neduoda interviu. Tačiau komerciškai tai vienas, greta S. Lukjanenkos, sėkmingiausių rusų fantastų. J. Nikitinas gimė 1939 m. (daugiau nei 20 metų senesnis nei kitas vyriausias iš devintuko) Charkove (Ukraina). 1977 m. už savo knygą gavo literatūrinę premiją ir buvo priimtas į Sovietų Sąjungos Rašytojų sąjungą. Tačiau po kitos knygos publikacijos (1979 m.) buvo pasmerktas ir 7 metus nedalyvavo literatūriniame gyvenime. Šiuo metu J. Nikitinas gyvena Maskvoje, į ją persikėlė iki Sovietų Sąjungos sugriuvimo.¹² Su šio autoriaus kūryba, skirtingai nuo G. Orlovskio, aš nesusipažinęs.

Tačiau fenzin dešimtuke ne J. Nikitinas, o G. Orlovskis. Iš jo serijos aš perskaičiau 12 romanų. Kiekis šiuo atveju nesvarbu, nes serijos sėkmės garantas yra pirmoji knyga. Būtent pirmosios knygos sužavėtas aš iš inercijos perskaičiau dar bent penkias, o likusių skaitymas buvo aviniško užsispyrimo baigti pradėtą darbą iki galo pasekmė. Tačiau net ir jis manęs neprivers šios serijos skaityti iki galo.

G. Orlovskio serija „Ričardas Ilgosios Rankos“ (pirmoji knyga išleista 2001 m.)– tipiška šiuolaikinio persikėlėlio į paralelinį viduramžio epochos pasaulį istorija. Su kiekviena serijos knyga herojaus ryšys su gimtuoju pasauliu silpnėja. Todėl pirmosios serijos knygos nagrinėjamos problemos požiūriu yra įdomesnės, nes jose aiškiausiai apibrėžtas jo santykis su posovietine Rusija.

Pagrindinis, sutinku su anonsu, herojus yra tipiškas XX a. pabaigos kino mėgėjas, kompiuterastas, konformistas ir cinikas Dmitrijus. Serija sukonstruota kompiuterinių žaidimų principu – iš žemesnio į aukštesnį lygį (pirma knyga – karys, ketvirta – senjoras, dešimta – grafas). Herojaus ropojimas į viršų nedaug pasakys apie jo vertybines nuostatas. Tačiau naujo pasaulio projekcija per seno pasaulio prizmę yra daugiau negu informatyvi.

G. Orlovskio atveju, kūrinių turinio atpasakojimas jo santykio su demokratija esmės neperteiks taip gerai, kaip citatos.¹³ Herojaus socialinio statuso augimas vis aiškiau atskleidžia jo požiūrį į demokratiją.

Pirmą kartą demokratija įvertinama tik trečiojoje knygoje tapus Dimai Dievo paladinu. Galbūt ji komunistė? O gal dar blogiau – demokratė? – pateisina Dima savo nenorą padėti merginai, patekusiai į bėdą. Ketvirtojoje knygoje, tapus Dimai senjoru, autorius vis daugiau dėmesio turi skirti herojaus santykiams su pavaldiniais ir jo kaip vadovo pasaulėžiūrai.

Penktojoje knygoje nusakomos herojaus vertybinės nuostatos – …apie demokratiją, toleranciją, humanizmą, pedofiliją ir kitokias bendražmogiškas vertybes. Dima stebisi: Aš apskritai nesuprantu, žmogus tai ar demokratas kažkoks?

Šeštajame tome nuoširdžiai prisipažįstama – aš iš tokio pasaulio, kur net pedofilus ir demokratus priimta laikyti žmonėmis. Naujojo pasaulio senjoras nežmonių (нелюдь) kategorijai be trolių ir goblinų, priskirtų bendražmogius (bendražmogiškų vertybių propaguotojus), homosekus ir kitokius demokratus. Dimos credo – Vagys, teroristai ir demokratai – už įstatymo ribų (вне закона). Netikite, paskaitykite G. Orlovskio „Ričardas ilgosios rankos – trijų pilių valdovas“.

Aleksandras Prozorovas gimė 1962 m. Leningrade. Po mokyklos baigimo įstojo į Ždanovo universiteto matematikos-mechanikos fakultetą. 1980 m. buvo paimtas į Sovietų armiją (pagal tuometinę tvarką turėjo būti išmestas iš universiteto). Po armijos dirbo programistu, vėliau reisinio autobuso vairuotoju. 1992 m. A. Prozorovas pradeda užsiėmimus literatūrinėje studijoje. Tais pačiais metais rašytojas publikavo savo pirmąjį apsakymą. Nuo to laiko A. Prozorovas atkakliai stengiasi įsitvirtinti literatūriniame pasaulyje, bendradarbiaudamas kaip publicistas su įvairiais periodiniais leidiniais.

Pirmieji jo literatūriniai bandymai vertinami kaip labai silpni. Manoma, kad A. Prozorovas subrendo rašydamas „Kolino Wilsono vorų pasaulis“ serijoje. Nuo 1998 m. iki 2002 m. Neto Priklio slapyvardžiu buvo išleista 10 romanų. Kai kurie jų kaip Colin Wilson ir Net Prickley kūriniai „Eridano“ PAF ir „Vorų pasaulio“ serijose buvo išleisti lietuvių kalba. Be abejonės, aš juos skaičiau, nes tikram fantastikos mėgėjui tokio reiškinio kaip Colin Wilson „Vorų pasaulis“ nepastebėti neįmanoma.

A. Prozorovą išgarsino 2003 m. išleista „Bajorų šimtinė“ serija iš 7 knygų. Skaitydamas šios serijos kūrinius aš ir susipažinau su autoriumi. Dabar negaliu pasakyti, penktą ar šeštą knygą perskaitęs suvokiau, kad makarabiškame despotijos ir mesianizmo liūne murkdytis nebegaliu, nepaisant įpročio pradėtą darbą pabaigti iki galo.

„Bajorų šimtinė“ – tai persikėlėlių istorija į realią istorinę praeitį. Į XVI a. Ivano Rūsčiojo laikus pateko posovietinės Rusijos piliečiai, „istorinės rekonstrukcijos“ (rusičiai, Livonijos ordiniečiai, vikingai, indėnai ir netgi hipiai) klubų nariai, susirinkę pažaisti XIII a. Nevos mūšio. Svarbiausiais herojais tapo rusičių vadas Konstantinas Rosinas (teigiamas) ir „Livonijos kryžiaus“ klubo Didysis magistras Aleksandras (neigiamas).

Aleksandras persikėlęs į XVI a. Livoniją buvo išduotas savo klubo narių, atsisakiusių kovoti prieš gimtąją Rusiją. (Savo nuostabai sužinojau, kad Livonijos ordine XVI a. gyveno riteriai vokiečiai ir valstiečiai rusai, Rygos apylinkėse?) Tada Didysis magistras, XX a. vakarietiškų vertybių garbintojas, keliasi į Krymą ir su burtininkių pagalba ruošia ir organizuoja Rusijos sunaikinimo planus, nors serijos iki galo neperskaičiau įsitikinęs, kad nesėkmingai.

Rusičių vadas Konstantinas sėkmingai įsitvirtina XVI a. Rusijos visuomenėje. Tačiau jis kaip tikras patriotas privalo perspėti savo valdovą Ivaną apie jo laukiančias grėsmes. XVI a. Caras, pagal A. Prozorovo versiją, gali patikėti tik išlaikiusiu išbandymą kankinimu (дыба) pavaldiniu. Nepaisydamas savo draugų, daugiausiai vietinių, ne išeivių iš XX a., atkalbinėjimų Kostia išbandymui ryžosi ir jį išlaikė. Už ištikimybę jis buvo apdovanotas rankomis – kilminga simpatiška Nastia. Jiedu laimingai gyveno visų aplinkinių ypatingai gerbiami.

Dyba (дыба) – žmogaus pakabinimas už nugaros surištomis rankomis aukštyn. Taip pakabinto žmogaus rankos išsinarindavo ir jis kabodavo ant išnarintų rankų. XVI a. Rusijoje taip pakabintą žmogų dar mušdavo bizūnu ir „liesdavo“ ugnimi. Aš neprisimenu, ar herojui teko patirti šiuos papildomus išbandymus. Tačiau, kas yra XVI a. caro Ivano melo (herojaus atveju – tiesos) detektorius, pagal A. Prozorovo versiją, aš žinojau jau skaitydamas romaną ir tai man padarė neišdildomą įspūdį.

A. Prozorovo XVI a. Rusija – gėrio sala, valdoma teisingo caro su patriotais opričnikais, apsupta blogio vandenyno – Livonijos ordino, Krymo totorių. Beje, savo tinklalapyje http://prozorov.lenizdat.su/¹⁴ autorius „Bajorų šimtinę“ pristato kaip istorinę seriją. A. Prozorovo pristatyme Libruseke pažymima, kad „Bajorų šimtinė“ daugeliui skaitytojų duoda geresnį supratimą apie Ivano Rūsčiojo valdymą nei istoriniai vadovėliai.

A. Prozorovas stebisi, kad parašė daugiau nei pusę šimto kūrinių, kurių tiražas priartėjo prie trijų milijonų, bet vis dar nori parašyti romaną, nustebinsiantį visą pasaulį. Mano nuomonė – geriau nereikia.

Romanas Zlotnikovas, perfrazavus jį patį, pradėjęs rašyti mentas, nes tuo metu kitų legalių būdų žmogui su antpečiais, pasak jo, išmaitinti šeimą nebuvo. R. Zlotnikovas gimė 1963 m. uždarame moksliniame miestelyje Arzamase-16 (šiuo metu Sarovas, Nižnyj Novgorodo srityje). Nuo trijų metų iki šiol gyvenantis Obninske (Kalugos srityje), pasak rusiškos Vikipedijos, pirmajame Rusijos moksliniame mieste. Nuolatinis fizikos-matematikos olimpiadų dalyvis priešpaskutiniais metais (Rusijoje vidurinis išsilavinamas sovietmečiu buvo dešimtmetis ir mokyklą baigdavo 16–17 metų jaunuoliai) sukelia rimtų problemų, todėl yra pervedamas į kitą mokyklą ir šeimos pageidavimu, pirmiausiai senelio frontininko, tampa Saratovo aukštosios Vidaus reikalų ministerijos karinių vadų mokyklos kursantu. 1984 m. ją sėkmingai baigia ir su leitenanto laipsniu grįžta tarnauti į Obninską.

Spausdintis R. Zlotnikovas, įkvėptas perestroikos, pradėjo dar tarnaudamas kariniame dalinyje. Tačiau, pasak jo, neigiama vadovybės reakcija nuo šios būsimą viena populiariausių Rusijos fantastų veiklos atgrasė gana ilgam ir prie jos privertė sugrįžti tik finansinės problemos. Šiuo metu R. Zlotnikovo sąskaitoje, kartu su bendraautoriais, daugiau nei dešimt romanų serijų.

Aš esu perskaitęs ne vieną šio autoriaus seriją. Vienas baigiau, kitų nusprendžiau toliau neskaityti. Labiausiai mane sužavėjo „Slenksčio riteriai“. Serija, rašoma kartu su Antonu Kornilovu, pradėta leisti 2010 metais. Tačiau geriausiai R. Zlotnikovo vertybines nuostatas atspindi serija „Caras Fiodoras“. Pirmoji serijos knyga „Dar vienas šansas…“ išleista 2010 metais, kaip ir kitos dvi jos knygos.

Turiu pripažinti, kad R. Zlotnikovo gretinimas su G. Orlovskiu bei A. Prozorovu nėra visai korektiškas. Tačiau jo tikėjimas ypatinga Rusijos misija, netgi didesnis nei A. Prozorovo, o simpatijos patvaldystei nekelia jokių abejonių.

„Caras Fiodoras“ tai sėkmingo ir ciniško šiuolaikinės Rusijos verslininko sąmonės persikėlimo į mažamečio caro Boriso Godunovo sūnų istorija. Taigi dešimtmetis vaikas įgyja apsukraus verslininko kapitalą ir pirmiausiai habitusą. Suaugęs Fiodoras sėkmingai plečia savo valdas. Tačiau XX a. verslininkas blaiviai vertina savo valstybės galimybes ir neskuba užkariauti viso pasaulio. Jis organizuoja pažangiausių XVII a. technologijų vogimą ne tik iš Vakarų Europos (Italijos, Anglijos), bet ir iš Kinijos. Fiodoras atsisako savo valdžion priimti demokratijos sugadintus Lietuvos bajorus, tačiau sėkmingai prie Rusijos jungia Ukrainos bei Baltarusijos žemes.

Du didžiausi jaunojo caro laimėjimai – vedybos su Prancūzijos princese ir Rygos užkariavimas. Princesė, suvokusi rusiškos kultūros pranašumą, atsisako katalikybės ir tampa giliai tikinčia stačiatike. Rygos užkariavimas atveria langą į Vakarų Europą ir galima atsisakyti Sankt-Peterburgo, mano nuomone, vakarietiškos kultūros forposto Rusijoje, statybos. Kuo pasibaigė verslininko nuotykiai XVII a. nežinau, nes trečiosios serijos knygos neperskaičiau.

R. Zlotnikovo „Grono“ serijos (5 knygos ir visos perskaitytos) herojus, mirštantis specialiųjų tarnybų, greičiausiai GRU, tikras profesionalas, tačiau ne ideologinis fanatikas, pareigūnas pensininkas, kurio asmenybė, naudojant vietinių nepilnamečių kūnus, perkeliama net į du skirtingus paralelinius pasaulius (procesas vyksta ne vienu metu, o paeiliui). Tvarką juose jis gali padaryti vieninteliu būdu – paimti valdžią į savo rankas ir įkurti imperiją. Tiesa, istorija apie herojaus kovas antrajame pasaulyje, bent jau mano nuomone, iki šiol nebaigta.

Serija „Kunigaikščio kelias“ (4 knygos, įveikiau tik pirmąją) yra skirta, to neslepia ir pats autorius, atskleisti išskirtiniam Rusijos vaidmeniui šiame pasaulyje. Kokiu keliu toliau žygiuos rašytojas R. Zlotnikovas, kurio credo „Aš Jums rašau…“ (http://zlotnikov.obninsk.ru/), nežinau, tačiau vietos demokratijos propagandai jo kūriniuose tikrai neatsiras.

Valia ir diktatas

Šie bruožai labiau nei kurie nors kiti yra būdingi N. Adrejevui, V. Zykovui ir N. Perumovui. Išskyrus N. Perumovą, tai Tomo Hobso principo „Žmogus žmogui – vilkas“ propaguotojai. Noriu priminti, kad XVII a. T. Hobso teorijai alternatyva tapo Džono Loko visuomeninės sutarties teorija, kuria remiasi šiuolaikinė vakarietiška tvarka.

Leitenantas Nikolajus Andrejevas gimė 1965 m. Didžiajame Novgorode (http://andreev65.ucoz.ru/). Gali būti vyresnysis leitenantas, bet tikrai ne kapitonas, nes vadovavo tik būriui, iš pradžių žvalgybos, vėliau motorizuotų šaulių, ir tikrai gimė ne Didžiajame Naugarde, nes XVI a. šį statusą miestas per opričniną prarado, o pavadinimą susigrąžino tik 1999 metais. Iš kariuomenės N. Andrejevas išėjo dar 1989 m., šiuo metu dirba mokytoju vienoje iš Novgorodo gimnazijų.

N. Andrejevas išgarsėjo savo serija „Žvaigždžių būrys“ (Звездный взвод – 17 romanų). Perskaičiau visus, toliau skaitau naują seriją, pirmosios pratęsimą „Nugalėtojas“ (14 iš 15). Autorius taip sudomino, kad perskaičiau keletą jo romanų parašytų pseudonimu Nik Endrius iš serijos „Konanas barbaras“. N. Andrejevo Konanas yra visiškai adekvatus Roberto Ervino Howardo herojui.

Pirma serijos knyga, pasak autoriaus, buvo parašyta 1996 m., o seriją jis rašė 11 metų. Tačiau internetinėse svetainėse nuoroda į pirmąją serijos knygą „Geriausieji iš mirusiųjų“ datuojama tik 2003 metais.

XIII a. Didžiojo Naugardo kunigaikščio Aleksandro Nevskio družininkas Olesis tapo populiariausiu XXI a. rusiškos fantastikos mėgėjų herojumi. Sąsajos su anksčiau aptartų rašytojų herojais akivaizdžios. Tačiau Olesis, skirtingai nei kiti, buvo pagrobtas ateivių, tiesa tokių pačių žmonių, iš kito pasaulio. Jo nelaimės draugais tapo to paties laikotarpio, kaip ir jis, kariai (šiuo atveju, pirmiausiai, omeny turiu garbės kodeksą) iš Vokietijos (kryžiuotis), Prancūzijos, Anglijos, o taip pat samurajus iš Japonijos.

Garbės kodeksui ištikimi žmonės tapo pseudo šiuolaikinės visuomenės diktatoriaus vergais. XIII a. barbarų, kontroliuojamų šiuolaikinių žmonių, paskirtis buvo įtvirtinti jo valdžią planetoje, buvusioje metropolijoje, patyrusioje diktatoriaus pastangomis branduolinio karo katastrofą.

Sėkmingai įvykdę užduotį herojai tapo Šviesos kariais kovoje prieš Tamsą. Išeiviai iš XIII a. Žemės, buvę vergai, savo valiai privertė paklusti ne tik tris žmonių planetas, bet ir kitų rasių valdomus pasaulius. Samurajaus pastangomis Olesis tapo imperatoriumi („Žvaigždžių būrys“).

Tačiau po 400 metų imperija žlugo ir prasidėjo chaosas, buvo sugrąžinta vergija, suklestėjo kosminiai piratai („Nugalėtojas“). Vienintelis Olesio įpėdinis Vilkas išsigelbėjo ir buvo išauklėtas XVII a. Rusijoje Petro I permainų laikotarpiu, vadovaujant slaptam samurajų ordino atstovui. Ordinas buvo įkurtas Olesio draugo samurajaus, kaip ir visa imperija.

Vėliau paaiškėjo, kad samurajų ordinas buvo ne vienintelė Olesio japono bendražygio įkurta organizacija. Buvo dar ir Šviesos gynėjų ordinas. Olesio palikuonio Vilko sugrįžimas iš Žemės tapo pretekstu pradėti Šviesai ir Tamsai naują dvikovą. Vilkas, atsisakęs tapti jų kariu, žaisliuku jų rankose, buvo abiejų paskelbtas priešu. Beje, jis, kaip ir jo protėvis Olesis Naujajame pasaulyje vergas-karys, nieko nežinantis apie savo kilmę.

Laukiu kitų N. Andrejevo (http://andreev65.ucoz.ru/) knygų elektroninių versijų. Esu įsitikinęs, kad Olesio palikuonis atkurs samurajaus sukonstruotą imperiją. Tačiau kaip Vilkas spręs užsisenėjusią, žmonijos požiūriu, Tamsos ir Šviesos konflikto, kuriame žmonija yra tik įrankis, problemą, skirtingai nuo N. Andrejevo, neįsivaizduoju.

Vitalijus Zykovas yra jauniausias iš devintuko ir, ko gero, mano mėgstamiausias rašytojas iš jų. Jis gimė 1979 m. Lipecke, Voronežo srityje. Pradėjo rašyti būsimas Voronežo universiteto techninių mokslų daktaras aspirantūroje (2001 m.), pareiškęs savo grupiokui, kad jis gali parašyti geriau nei Nikas Perumovas. Mano nuomone, jo pretenzijos jau yra pagrįstos.

V. Zykovas į fenzin.org dešimtuką įsiveržė su savo pirmuoju romanu „Bevardis vergas“ (Безымянный раб) iš serijos „Kelias namo“ (Дорога домой – 4 knygos). „Žmogus – tai būtybė, kuri tingi daryti absoliučiai viską: mokytis, gaminti, išnešti šiukšles, dirbti, ruoštis eiti į darbą… ypač ruoštis eiti į darbą.“ Tai Jarikas (Jaroslavas) – pagrindinis fantastinės serijos herojus. Jis nesuprantamos anomalijos buvo perkeltas į žmonių burtininkų, elfų, gnomų ir orkų pasaulį. Dėl ne savo noru įgytų magiškų savybių tapo viso pasaulio priešu. Pasirinkimo Jarikas neturi – arba užkariauti naująjį pasaulį, arba mirti, ar dar blogiau tapti vergu. Keturios pirmosios knygos suteikia viltį, kad Jarikas nugalės, tik neaišku ką, pasaulį ar savo egoizmą.

Mano nepasitenkinimui V. Zykovas nebaigęs vienos serijos pradėjo, ne mažiau įdomią, kitą. „Karas už išgyvenimą“ (Война за выживание – 3 knygos) – tai viso gabalo Rusijos miesto perkėlimo į kitą realybę istorija. Žmonės, nors ir suvokia, netgi pajunta, kad Naujajame pasaulyje yra ne vieni, pirmiausia bando tarpusavyje išsiaiškinti – kas yra kas. Pagrindinis herojus Artiomas įgyja nerealias savybes, tačiau toks jis yra ne vienintelis. Svarbiausia Naujajame Pasaulyje yra ne antgamtiškos savybės, o asmens valia. Bendruomenių lyderiais tampa kriminalinis autoritetas, bomžas, milicijos viršininkas – žmonės, sugebantys primesti savo valią kitiems. Būtent jų diktato dėka persikėlėliai išgyvena, nepaisant nuolatinės tarpusavio kovos. Tuo tarpu Artiomas, pirmiausiai save, o jau po to ir aplinkinius, turi įtikinti, kad jis ne mazgotė. Artiomas suvokęs savo galią atsisako kovos dėl valdžios ir sutelkia savo jėgas į Naujo Pasaulio pažinimą. Kokiu keliu nuves Artiomą technikos mokslų daktaras V. Zykovas – neįsivaizduoju.

Nikas Perumovas – įtakingos armėnų giminės, išvengusios raudonojo teroro ir net sovietmečiu buvusios mokslinio elito dalimi (http://perumov.com/), palikuonis. Biologas, gimęs 1963 m. Leningrade, gyvenantis ir dirbantis JAV moksliniame institute, 2006 m. buvo pripažintas geriausiu Rusijos fantastu.

Lietuvos fantastikos mėgėjai N. Perumovą žino, kaip R. R. Tolkino pasekėją. „Eridanas“ išleido visas tris N. Perumovo serijos „Tamsos žiedas“ (Кольцо Тьмы) knygas. Pasak autoriaus, šios knygos buvo parašytos draugams ir publikuotos tik atsitiktinumo dėka.

Man daug didesnį įspūdį padarė „Lūžio metraščiai“ (Летописи Разлома – 13 knygų). N. Perumovas sukūrė pasaulį, kuriame viską lemia dievai. Tačiau jų tarpusavio kovos rezultatas priklauso nuo žmonių. N. Perumovo herojai – vieniši kovotojai, nepaisant net imperatoriaus statuso, galintys laimėti tik savo valios pastangomis. Skirtingai nuo kitų dviejų autorių, N. Perumovo herojų sėkmės garantas yra ne asmeninės naudos siekimas, o atsakomybės už pasaulio išgelbėjimą prisiėmimas, nepaisant pasekmių herojui. Pasaulis, dievų džiaugsmui, buvo išgelbėtas, bet gelbėtojai žmonės, nors ir sulaukę dievų dėkingumo, žuvo.

N. Perumovo herojų valingumas vienija jį su N. Andrejevu ir V. Zykovu. Tačiau jo herojų altruizmas tik vardan šviesios žmonijos ateities nesuderinamas su kitų dviejų autorių herojų egoizmu. N. Perumovas, skirtingai nuo kitų dviejų autorių, deklaruoja pasitikėjimą žmonėmis, bet kartu aukoja juos vardan idėjos.

Sąmokslo teorija

S. Lukjanenko, V. Panovą ir A. Pechovą vienija net keletas dalykų. Pirma, visi trys („Sargybos“, „Slaptasis miestas“ ir „Kindret“) šiuolaikinėje Maskvoje atrado slaptas bendruomenes. Antra, šios bendruomenės nepriklausomos arba kontroliuoja valdžią, ir ne tik Rusijos. Trečia, visose šiose bendruomenėse gyvena vampyrai arba netgi yra vieninteliai jų nariai. Ketvirta, visų šių autorių kūriniai yra išversti į lietuvių kalbą, kartais ne patys geriausi.

Anglosaksiškos sąmokslo teorijos apologetai greta rusų – tai darželinukai greta profesorių. Manau, išvystyta sąmokslo teorija yra Rusijos visuomenei viena svarbesnių kliūčių ne tai, kad ji suvoktų, bet priimtų demokratijos idėją. Žydų masonų suokalbio idėja populiari ne tik tarp intelektualų, ji noriai aptarinėjama eilinių Rusijos piliečių, abejotino vidurinio išsilavinimo.

Vadimas Panovas, karininko, kuris „arabus mokė kariauti su žydais, okupavo nelaimingus madjarus“ sūnus, gimė 1972 metais. 1983 m. šeima grįžo į Maskvą ir Vadimas pirmą kartą vienoje mokykloje mokėsi net tris metus. 1989 m. būsimas rašytojas tapo Maskvos aviacijos instituto Radioelektronikos skraidymo aparatų fakulteto studentu. Gana greitai jis tapo „legendinio“ studentiško teatro „Zerkalo“ (Veidrodis) nariu. Šios gyvenimo atkarpos, pasak rašytojo, didžiausi pasiekimai buvo teatro spektaklis pagal jo pjesę „Tokie žaidimai“ (Такие игры), radioinžinieriaus diplomas ir žmona Natalija. Paskui, pasak jo, jis „suaugo ir tapo nuobodžiu“ (www.vadimpanov.ru).

2001 m. V. Panovas sugalvojo „Slaptąjį miestą“ (Тайный город). Perskaičiau 10 iš 15 serijos knygų. Manau, kad serija ištęsta, tačiau esant atitinkamai nuotaikai ją turėčiau baigti.

Slaptasis miestas – tai nežmonių, pralaimėjusių iš pradžių vienas kitam, o galiausiai žmonijai kovą dėl dominavimo Žemėje, su magiškomis savybėmis anklavas Maskvoje. Nepaisant pralaimėjimo viena jų rūšis dominuoja žmonijos ekonomikoje, kita diktuoja madas mene. Apskritai ši slapta bendruomenė kontroliuoja žmonijos raidą ir nevengia kontaktų su jos atstovais.

Žmonijos ateitis priklauso nuo „Juodosios knygos“ saugotojo, žmogaus su magiškomis savybėmis gebėjimų ją apginti nuo Slaptojo miesto gyventojų. Knygą sudarė Šventasis Maksimas Graikas Ivano Rūsčiojo pavedimu. Vienu jos saugotoju Petro I pavedimu tapo škotų avantiūristas Jokūbas Briusas. Knygos saugykla tapo J. Briuso suprojektuotas Sucharevo bokštas Maskvoje. Slaptojo miesto gyventojų pastangomis šis bokštas komunistų buvo nugriautas. Jie abejoja, ar komunistai apskritai yra žmonės, nors biologiniai medicininiai tyrimai parodė, kad jie niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Slaptojo miesto gyventojų nuomone, remdamiesi prievartos ideologija komunistai sukūrė visuomenę, kurioje negali pasitikėti netgi vienas kitu. („Ataka pagal taisykles“ (Атака по правилам).

Tačiau pagrindinis knygos herojus Artiomas ir du jo verslo kompanionai draugai yra paprasti žmonės, t. y. neturintys jokių magiškų galių. Ši trijulė sugebėjo tapti pilnaverčiais Slaptojo miesto gyventojais. Jie avantiūristai samdiniai, galintys atlikti bet kokią užduotį. Artiomas su draugais, nepaisydami verslo interesų, bet ir neužmiršdami jų, ne kartą gelbsti tiek žmoniją, tiek Slaptąjį miestą nuo pražūties.

Lietuvių kalba „Eridanas“ išleido 2 iš 5 V. Panovo serijos „Anklavas“ (2005–2010 m.) knygas – Maskvos klubas ir Vedliai kryžkelėje. Tai ateities projekcija, kurioje dabartinei Rusijai autorius vietos nerado.

Aleksejus Pechovas – maskvietis, gimęs 1978 metais. Iš antro karto įstojęs į Maskvos medikų-stomatologų institutą. Baigęs institutą tapo aspirantu ir mėgina parašyti disertaciją (informacija ko gero pasenusi). 2004 m. vedė rašytoją fantastę Jelena Byčkovą, kuri sudaro neišskiriamą „nuo mokyklos laikų“ literatūrinį tandemą su Natalija Turčaninova (mano nuomone, tikrai stiprų – „Neįkainojama dovana“ (Бесценная награда). Ši moteriška pora yra ne vienos A. Pechovo parašytos serijos bendraautorės, pirmiausiai „Kindret“ (www.armada.ru/avPeh.htm).

Skaitytojų susidomėjimą „Kindret“, pirmiausiai, nulėmė A. Pechovo serijos „Sialos kronikos“ sėkmė. Ši serija, mano nuomone, kaip ir kita „Vėjas ir kibirkštys“ (Ветер и искры), daug įdomesnė nei „Kindret“. A. Pechovas už savo kūrybą tapo ne vienos premijos laureatu. Deja, dviejų tomų „Mantikoros ženklas“ išverstas „Eridano“ į lietuvių kalbą, mano nuomone, yra pats silpniausias A. Pechovo kūrinys.

Kindret – „prakeiktųjų giminė“. Nuo kin – „kraujo giminės“ (angl.) ir dratted – „prakeiktasis“ (angl.). Pavadinimas kindret turi ir kitą reikšmę – „rūšis naikinanti žiurkes“. Jos patys vampyrai stengiasi neprisiminti. Nuo kind (angl.) – rūšis, ir rat (angl.) – „žiurkė“, „naikinti žiurkes“. Paaiškinimas iš pirmosios serijos knygos „Kindret. Kraujo broliai“

Vampyrai gyvena Maskvoje, dėl pačių viduramžiais sukeltos katastrofos jie pabėgo iš Prahos. Vieni naudojasi kraujo bankais, kiti turi nuolatinius donorus, kuriais rūpinasi ir globoja. Šie variantai gali būti derinami. Treti pripažįsta tik šviežia kraują, pagardintą priešmirtiniu aukos siaubu. Tai priklauso nuo klano filosofijos.

Vampyrai yra nemirtingos (išskyrus smurtinę mirtį) ir nesenstančios būtybės. Jie visiškai kontroliuoja žmonijos raidą. Talentingiausius žmones daro savo klano nariais (Leonardas da Vinčis irgi vienas iš jų). Turi savo kodeksą, ir paprastai vienas klanas nesikėsina į žmones, atitinkančius kito klano habitusą (geresnio žodžio neradau – tai ir moralinės vertybės, ir mąstymo būdas). Vieni kontroliuoja ekonomiką, kiti diktuoja madas mene.

Tačiau pasaulį, o ir pačius vampyrus, išgelbėja žmogus paauglys. Jam padeda jaunas vampyras maištininkas (apie 100 metų). Grėsmės akivaizdoje susivienija visi vampyrų klanai, dažniausiai negalintys pakęsti vienas kito. Vis dėlto pergalės kalviu tapo „Mirties klano“ lyderis, pavargęs nuo savo giminaičių iš kitų klanų nuolatinės kovos dėl valdžios.

Maištininko, gelbstinčio pasaulį, tema A. Pechovui yra artima. Jis netiki, kad visuomenės lyderiai gali nuveikti jos labui ką nors gero. „Sialos kronikose“ pasaulį gelbsti vagis profesionalas. „Vėjas ir kibirkštys“ samdomų žudikų pora išsaugoja ne tik save, savo meilę, bet ir išgelbsti visą pasaulį.

Sergejus Lukjanenko, gydytojas psichiatras, gimė 1968 m. Karatau (Kazachstanas). Pradėjo rašyti dar praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje. 1996 m., jau sulaukęs pripažinimo, jis iš Alma-Atos persikėlė į Maskvą. S. Lukjanenko yra vos ne visų įmanomų rusų fantastui premijų laureatas. Didžiausio populiarumo sulaukė S. Lukjanenkos „Nakties sargyba“ (1998), nes 2004 m. buvo ekranizuota. Jis yra vienintelis iš devynių aptariamų autorių, sulaukęs Vikipedijos dėmesio. Šiuo metu S. Lukjanenka yra tapęs pilnaverčiu rusiško bomondo nariu (nuolatinis įvairių TV laidų dalyvis). Apie 20 šio autoriaus kūrinių „Eridanas“ yra išleidęs lietuvių kalba.

„Nakties sargyba“ išprovokavo naują seriją, kurios bendraautoriumi tapo Vladimiras Vasiljevas. Tačiau idėja priklauso S. Lukjanenkai ir neformaliai jis netgi atsiriboja nuo savarankiškai V. Vasiljevo parašytų kūrinių (tame tarpe ir „Peterburgo sargyba“) šioje serijoje. Iš penkių knygų, pagal Librusek, parašytų S. Lukjanenkos, į lietuvių kalbą išverstos keturios¹⁵.

„Nakties sargyba“ – tai pašvęstųjų Šviesai kova su Tamsos padarais (vampyrais, raganomis). Visgi jau pirmajame serijos romane tampa aišku, kad tai nėra paprasčiausiai Šviesos kova su Tamsa. Vėlesnėse serijos knygose aiškėja, kad Šviesos ir Tamsos tarnai yra viena apdovanotų magiškomis savybėmis žmonių bendruomenė, gyvenanti šalia mūsų. Mes, paprasti žmonės, jiems neįdomūs. Jie tęsia daugiašimtametę kovą, kurios atsitiktinėmis aukomis galime tapti ir mes.

Susisiekiančio – realaus ir paralelinio pasaulių – indo principas būdingas daugeliui S. Lukjanenkos kūrinių. Hierarchija lyg ir aiški – paralelinis pasaulis dominuoja. Tačiau skirtingai nuo V. Panovo ir A. Pechovo tai nėra paralelinio pasaulio gyventojų valios primetimas realaus pasaulio piliečiams. S. Lukjanenkos paraleliniai pasauliai daug įdomesni nei realūs. Šis apibūdinimas tinka ir „Sargyboms“, ir „Labirinto atspindžiams“ ar „Klaidų taisymui“ („Juodraštis“ bei „Švarraštis“).

Visų trijų paminėtų, ir ne tik jų, serijų herojai maištininkai. Visi jie paralelinių pasaulių gyventojai. Jegoras (Sargybos), Aleksejus (Labirinto atspindžiai) ir Kirilas (Klaidų taisymas) yra maištininkai. Pirmiausiai, jie sukyla prieš pačią paralelinio pasaulio tvarką. Jie kovoja už savo pasirinkimo laisvę.

Ar maištininkai nori paralelinio, kuriame žmonės gyvena tikrą gyvenimą, susiliejimo su realiu nuobodžiu pasauliu, S. Lukjanenko neatsako. Tai yra jis neatsako į klausimą, ar maištininkų kova už asmeninę pasirinkimo laisvę gali peraugti į kovą už visuotinę teisę į pasirinkimą. S. Lukjanenko, greičiausiai dar gerai prisimena visuotinę komunistinę lygybę.

Rusijos lauko habitusas¹⁶

Populiariausių fantastikos rašytojų kūriniai parodo ne tik jų pačių, bet atskleidžia ir visuomenės moralines nuostatas, kitaip jie nebūtų populiarūs. Šiuo atveju gal ir būtų per drąsu spręsti apie Rusijos lauko habitusą. Tačiau fantastikos rašytojai ir skaitytojai yra, nors ir nedidelė, posovietinės Rusijos visuomenės dalis. Jie moralines nuostatas renkasi laisvai, svarbiausia – nesąmoningai, jie nėra apriboti sociologinių apklausų sudarytojų suvokimo, jie netgi gali ignoruoti aplinkinių vertybines nuostatas. Todėl manau, kad populiarios fantastikos propaguojamos moralinės nuostatos yra arčiau tikrovės nei bet kokie apibendrinimai pagal sociologinių apklausų rezultatus.

Visai netikėtai man pagal savo asmeninį (numanomą) habitusą ir propaguojamas nuostatas rašytojai susiskirstė į keturis dvejetus. Vienintelis Nikas Perumovas tapo balta varna.

Armėnų didikų, Rusijos, vėliau Sovietų Sąjungos, elito atstovų, palikuonis gyvena, skirtingai nei kiti, JAV. Tiek asmenybės formavimosi metu, tiek dabartinė gyvenamoji N. Perumovo aplinka visiškai skiriasi nuo likusiųjų aštuonių. Jo kūryboje akcentuojama asmeninė atsakomybė už visuomenės raidą yra adekvati demokratinėms vertybėms. Tačiau jo kūryba gali žavėti ir komunistinių pažiūrų asmenis, pasiryžusius įgyvendinti šiame pasaulyje, pirmiausiai socialinį, teisingumą.

Vyriausieji G. Orlovskis (tikiu, kad tai J. Nikitinas g. m. 1939) ir A. Prozorovas (1962), asmenys be aukštojo išsilavinimo, sunkiu darbu siekę pripažinimo, yra alergiški demokratijai.

Karininkai, beveik bendraamžiai, savo provincialių miestelių patriotai R. Zlotnikovas (1963) ir N. Andrejevas (1965) nemėgsta komunistų, tačiau yra viduramžių Rusijos gerbėjai ir imperijos šalininkai.

Sovietiniai kosmopolitai, su habitusu susiformavusiu sovietmečiu, bet pradėję kaupti kapitalą jau posovietinėje Rusijoje, S. Lukjanenko (1968) ir V. Panovas (1972) išsiskiria intelektualumu, ar bent jau turi pretenzijas į tai. Abu jie yra įsitikinę, kad matomas pasaulis nėra tikras, nes egzistuoja slaptas. Tačiau turi viltį, kad ir šiame pasaulyje valingas žmogus gali ne tik apginti savo laisvę, bet ir primesti savo valią. Ir, gal būt, tokiu būdu pasitarnauti ne tik sau, bet ir kitiems.

Jauniausi, potencialūs mokslininkai (medikas ir technikas), lyg ir nieko bendro neturintys su literatūra, A. Pechovas (1978) ir V. Zykovas (1979) yra maišto apologetai. Jie netiki oficialiai propaguojamomis šiuolaikinėje Rusijos visuomenėje vertybėmis. Tačiau gali pasiūlyti tikėjimą savo jėgomis. Visuomeninės sutarties idėja – jiems visiškai svetima.

Demokratinės vertybės, šiuo atveju aš nekalbu apie kairiųjų radikalų, finansuojamų ES fondų, siekį unifikuoti žmones, nepaisant net ir lyties, populiariausiems Rusijos fantastams, o kartu ir jų gerbėjams, yra nepriimtinos.

Kliūtis demokratijai Rusijoje yra ne Putinas, o jos lauko habitusas. Būtent jis yra Putino įsitvirtinimo valdžioje sąlyga. Kita vertus, nė vienas iš fantastų nėra patenkintas esama situacija. Jų individualizmo propaganda, išskyrus A. Prozorovą, ir protestai po 2011 m. lapkričio Dūmos rinkimų teikia vilties, kad Rusijos lauko habitusas, palankus patvaldystei, gali kardinaliai keistis.

P.S. XVII a. Anglijos pavyzdys rodo, kad nuo T. Hobso „Žmogus – žmogui vilkas“ iki Dž. Loko visuomeninės sutarties – tik vienas žingsnis.

Pašalietis

Vilnius 2012.01.15

IŠNAŠOS
1 Skyriaus idėja atsirado, skaitant Z. Norkaus „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“. Jeigu net Z. Norkus įrodinėja per kelis šimtus puslapių, jog jis kompetentingas sociologas, įrodyti, kad esu tikras grožinės literatūros skaitytojas – tiesiog privaloma.

2 Straipsnis pirmuoju vienaskaitos asmeniu rašomas sąmoningai. Pirma, bet koks požiūris į šį pasaulį yra subjektyvus ir už jį būtiną prisiimti asmeninę atsakomybę. Antra, beasmenis minčių dėstymas „tvirkina“ autorių ir asmeninę nuomonę, dažnai net nesąmoningai, leidžia pateikti kaip visuotinai priimtiną nuostatą, nereikalaujančią argumentacijos. Trečia, straipsnį moksliniu daro ne beasmenis dėstymas, o teisingas problemos formulavimas ir jos išdėstymas. Ketvirta, visuotinas požiūris yra asmeninių požiūrių konsensusas ir dėstymas pirmuoju vienaskaitos asmeniu palieka skaitytojui pasirinkimo laisvę, skirtingai nei beasmenis, automatiškai primetantis savo nuostatas. Penkta, atrodo pradėjau išnašose rašyti naują straipsnį, todėl nuo penkto argumento susilaikysiu.

3 Visi paminėti kūriniai tekste yra mano perskaityti, kaip ir su aptariamų autorių kūryba esu susipažinęs tiesiogiai.

4 Mano pažintis su šiais autoriais yra epizodinė ir eklektiška (gaila sąnaudų niekams), tačiau esu įsitikinęs, kad mūsų politologai ir politikos apžvalgininkai, nuolatos cituojantys juos, daug daugiau sužinotų apie Lietuvos dabartį ir jos perspektyvas susipažinę, pavyzdžiui, su Z. Norkaus darbais, bet nesu įsitikinęs, kad jie pajėgūs suprasti minėto sociologo darbus.

5 Man neprofesionalui, aš ne filosofijos istorikas ir juo labiau ne filosofas, susirūpinimo konceptualumo lygis padarė neišdildomą įspūdį.

6 Skyrius skirtas paaiškinti, kaip aš suprantu P. Bourdieu sociologinę teoriją, o ne ją pristatyti. Deja, į lietuvių kalbą išversta tik Pierre Bourdieu, Loic J. D. Wacquant „Įvadas į refleksyviąją sociologiją“. Aš su P. Bourdieu darbais susipažinau rusiškuose tinklalapiuose. Mano P. Bourdieu teorijos supratimas paties autoriaus savo teorijos supratimo atžvilgiu yra tik noumeno fenomenas. Beje, taip pat kaip ir, pavyzdžiui, Z. Norkaus P. Bourdieu teorijos supratimas. Tačiau šiuo metu, pagal Thomas S. Kuhn suformuluotą paradigmos teoriją, tikėjimas Z. Norkaus kompetencija mano fenomeną Lietuvoje sutraiškys kaip tankas.

7 Žinios yra kapitalas, kintantis dydis, todėl jos gali, o gal ir turi būti apibrėžtos laike.

8 Mano nuomone reformacijos ir kontrreformacijos kova XVI a. – tai ne kapitalų, o habitusų susidūrimas.

9 Sąmoningai suvokto modelio naudojimas padeda atskleisti labai daug tikrovės aspektų, bet būtina nepamiršti jo ribotumo. K. Markso sociologinis modelis gali pasitarnauti aiškinantis materialinio pasaulio (bazės) įtaką idealiam (antstatui). Tačiau jo suabsoliutinimas Sovietų Sąjungoje iš normalaus mokslinio įrankio pavertė jį religiniu atributu.

10 http://www.fenzin.org/library/dir/all/hits/ (žiūrėta 2011-12-29)

11 Pagalvojau, kad reikėtų šį žodį paaiškinti, paguglinau. Ir radau apibrėžimą, kuris sutapo su mano supratimu: „Neribota monarchija Rusijoje. Tarpinė valdžios forma tarp Rytų despotijų ir Europos absoliutizmo.“

12 Visų autorių biografija pateikta, remiantis internetinės svetainės http://lib.rus.ec/ informacija, asmeniniuose autorių tinklalapiuose papildomos informacijos rasti nepavyko.

13 Todėl tenka paprakaituoti ir paieškoti tikslių autoriaus išsireiškimų, vengiant jų atpasakojimu sunaikinti koloritą, demonstruojantį emocinį autoriaus užsivedimą. Bijau, kad vertimas, visgi, labai susilpnina emocinės gamos spalvas.

14 Lenizdat ir su (Soviet Union) greičiausiai yra autoriaus duoklė žlugusiai imperijai.

15 Penktoji „Smulki sargyba“ ir apimtimi, ir, pasak skaitytojų, turiniu yra smulki.

16 Visi trys nuosavi, bet labai kompetentingi ir mano gerbiami kritikai nusivylė šio skyriaus lakoniškumu. Aš, kaip žmogus tikintis demokratija, nusprendžiau, kad skyrių reikia plėsti, netgi kilo naujų įdomių idėjų. Tačiau netikėtai prisiminiau A. Kamiu romano „Svetimas“ herojų. Jis savo pirmojo romano pirmąjį sakinį rašė visą gyvenimą. Tobulybės siekti būtina, bet jai nėra ribų.