Skip to content

Sociologiniai tyrimai sovietmečio Lietuvoje pagal LKP Centro Komiteto sekretorių

parašė sociologai.lt @ 2012 Spalio 29

Socialios sociologijos skaitytoja Ieva Luneckaitė dalinasi su mumis įdomiomis ištraukomis iš sovietmečiu Lietuvoje leistame žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ 1966 m. gruodžio numeryje publikuoto straipsnio „Tikrovės reiškiniai ir jų analizė“. Autorius – A. Barkauskas, LKP Centro Komiteto sekretorius.

Socialistinėje visuomenėje nėra priešiškų klasių ir socialinių konfliktų. Joje vyrauja monolitinė liaudies politinė ir idėjinė vienybė. Tačiau būtų nedovanotina nematyti mūsų visuomenės daugiapusiškumo ir paslankumo.  Joje neišvengiamai susikerta ir persipina nauja ir sena, vyksta priešybių kova, įveikiami didesni ar mažesni prieštaravimai. Tai – gyvenimo dialektika.

Norint laiku suvokti ir nukreipti tinkama linkme visuomenėje vykstančius procesus, reikia įdėmiai stebėti ir nuodugniai analizuoti naujus reiškinius, apčiuopti jų vystymosi tendencijas ir galimus skatinimo ar slopinimo akstinus, studijuoti blogio egzistavimo priežastis ir jų įveikimo būdus. Tik einant šiuo keliu, galima išvengti vienpusiškumo, subjektyvumo, vertinant vienus ar kitus gyvenimo reiškinius, galima turtinti teorinę mintį, diegti mokslinius darbo ir vadovavimo metodus, veikti intensyviau ir efektyviau. Sprendžiant šį uždavinį, svarbų vaidmenį gali ir turi atlikti konkretūs sociologiniai tyrinėjimai. Deja, iki šiol jie dar ne visur įgavo pilietines teises. Tai vienur, tai kitur į detalesnes socialinių reiškinių studijas kažkodėl žiūrima skeptiškai, su tam tikru įtarumu, joms neteikiama nei materialinė, nei moralinė parama. Ūkių ir įmonių vadovai, specialistai, matyt, dar galutinai neįsitikino minimo darbo reikalingumu ir praktiška reikšme. Mokslo ir kultūros baruose sociologiniai tyrimai sutinkami šiek tiek palankiau, tačiau ir čia tebevyrauja sporadiškumas, neryžtingumas.

Kiek platesnius sociologinius tyrimus Lietuvoje imta vykdyti prieš maždaug šešerius metus. Pradžioje juos organizavo partijos komitetai, pasitelkdami sau į pagalbą mokslininkus, dėstytojus, žurnalistus, mokytojus ir kitų sričių atstovus. Stebėjimai, atlikti atskirose Mažeikių, Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio, Jonavos, Raseinių ir Zarasų rajonų vietovėse, padėjo objektyviau įvertinti daugelį poslinkių, įvykusių socialistinės statybos metais žemės ūkio ekonomikoje, atskirų žmonių ir šeimų gyvenimo sąlygose, buityje, išsilavinime, pasaulėžiūroje ir psichologijoje. Buvo sukaupta gausi, įtikinanti medžiaga.

<..>

Artimiausioje ateityje numatoma atlikti eilę probleminio pobūdžio tyrimų.  Iš jų paminėtini: darbo turinio ir darbo sąlygų įtaka darbininkų pažiūrai į darbą ir jų kvalifikacijos kėlimui; aukštos kvalifikacijos specialisto paruošimas ir jo rezultatai; darbo jėgos kitimo dėsningumai respublikoje: mokslinės darbo žmonių pasaulėžiūros formavimosi dėsningumai; darbo žmonių laisvalaikio įtaka asmenybės formavimuisi; šeimyninių – buitinių santykių vystymosi dėsningumai.

Suprantama, reikalai lengviau spręstųsi, jeigu minimiems tyrimams atlikti būtų sudaryta specialių valstybinių instancijų struktūra: respublikinis sociologinis institutas, turintis bent minimalius etatus ir savo padalinius (atramos punktus) vietose, laboratorijos, grupės ar sociologai stambesnėse įmonėse, aukštosiose mokyklose, redakcijose ir kitur. Reikia manyti, kad, laikui bėgant, panašus tinklas susidarys.

Konkretūs sociologiniai tyrimai – ne mada, o gyvenimo laikmečio reikalavimai. Juos reikia skatinti. Žinoma, nereikia suvulgarinti šį itin svarbų darbą, paversti gautą medžiagą sensacijų ir skubotų išvadų šaltiniu. Pribrendo reikalas sudaryti autoritetingą sociologinių tyrimų koordinavimo organą. Dirbant išvien, sutelktomis jėgomis, atsiras naujos galimybės ir akiračiai tiek mokslui, tiek praktikai.

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS