Vonios sociologija: socialinis ungurys

Tęsiame bendradarbiavimą su Vytauto Didžiojo universitete leidžiamo žurnalo „Sesija“ komanda ir dalijamės rinktiniais sociologiniais kolegų iš Kauno tekstais. Rašinys numeris vienas iš trečiojo „Sesijos“ numerio „Ištikimybė“ – Socialios Sociologijos draugo Antano Voznikaičio patentuotos naujos sociologijos šakos pristatymas ir šiandien madingiausio socialinio tipo analizė. Socialinis ungurys – tai aš, tu, ji, jis… Paskaitykime apie save:

Mokslininkai labai mėgsta uždėti savo tyrinėjamai tikrovei tipologinį apynasrį, tad ir aš, nors esu tik virtuvinės sociologijos mėgėjas, pabandžiau tai padaryti… mirkdamas vonioje, tad šis straipsnis yra netgi labiau vonios nei virtuvės sociologija. Kur daugiau nei sporto salėje, vonioje ar baseine gali kilti geros idėjos – mens sana in corpore sano? Mirkdamas vandenyje nulipdžiau visai naują žmonių tipą – socialinį ungurį.

Kas yra socialinis ungurys? Tai – gana tipiškas takiosios (kaip sako Z. Baumanas, kuris irgi, matyt mėgsta pasiturškenti…) modernybės individas (arba jų grupė), kuriam labai būdingas stiprus, kaip elektrinio ungurio iškrova, trumpalaikis emocinis prisirišimas prie vienos ar kitos moralinės laikysenos ar idealų vien dėl to, kad tos moralinės laikysenos ar idealai yra su paviršutinišku fanatizmu išpažįstami toje socialinėje grupėje, kurioje socialinis ungurys randa emocinį palaikymą, savo asmeninio potencialo realizavimo galimybę ar bent jau tos realizacijos regimybę… Galite mane kaltinti „užkalnišku“ „antihipsterizmu“, bet, manau, kad hipsteriams tikrai neblogai tinka socialinio ungurio etiketė.

Anądien bibliotekoje bevartydamas legendinį V. Leonavičiaus vadovėlį „Sociologijos teorijos“ ėmiau skaityti apie sociologijos klasiką Georgą Simmelį ir mane labai pralinksmino tas faktas, kad jis sukūrė savo socialinę tipologiją, kuri buvo labai jau down-to-earth, kaip sako anglai. Smagumo dėlei paminėsiu keletą G. Simmelio socialinių tipų: vargšas, švaistytojas, kilnusis, nuotykių ieškotojas, prostitutė, draugas, pažįstamas, melagis ir daug kitų. Mėgindamas būti moderniuoju Simmeliu drįsčiau teigti, kad mano sugalvotas socialinis ungurys taip pat yra mūsų šiuolaikinės visuomenės produktas. O dabar pabandysiu atskleisti, kodėl taip yra!

Šiuolaikinė visuomenė yra išlaikiusi daug moderniosios visuomenės bruožų, apie kuriuos rašė ir tas pats Simmelis. Jis visuomenę įsivaizdavo kaip nuolat kintančią dėlionę. Sociologas mėgino aprašyti, kiek detalių toje dėlionėje yra ir kokio dydžio grupėmis jos pačios susijungia į bendrą vaizdą, kurį mes ir vadiname visuomene. Jis pastebėjo, kad modernioji visuomenė yra fragmentuota (susiskaidžiusi), žmonės joje vieni apie kitus žino mažai, todėl yra priversti pasitikėti kitais žmonėmis ar jų grupėmis, nes patys negali visko ir visų patikrinti. Minėtasis sociologijos klasikas taip pat pastebėjo, kad socialinius žmonių santykius labai veikia atstumas, kuris ne tik nulemia mūsų emocijas artimų ar tolimų mums žmonių atžvilgiu, bet ir žmonių ar daiktų vertę. Anot Simmelio, labiausiai mes vertiname tai, kas yra nei per toli, nei per arti nuo mūsų ir kam pasiekti mums reikia nemenkų pastangų. Pavyzdžiui, prabangi jachta nėra nepasiekiamas dalykas, viso labo reikia kažkokiu būdu gauti daug pinigų ir ją įsigyti, o būdų juos gauti yra daug…

Nūdienos visuomenė primena moderniąją visuomenę, tik jau praėjusią anabolinių steroidų kursą. Simmelio aprašomoje XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų metropolio visuomenėje vyksta ne tik daiktų, bet ir nematerialios kultūros, jausmų suprekinimas. Dabar šie procesai tik dar ryškesni ir visur paplitę: kultūrinė ekonomika, psichologinis marketingas, intelektinė nuosavybė ir žinių ekonomika, plastinė chirurgija, „pasidaryk pats!“ botulino injekcijos, bioekonomika, internetiniai socialiniai tinklai ir socialinio kapitalo suprekinimas juose, ką jau kalbėti apie tikrus socialinius viesulus (ir pigią reklamą) kuriančius interneto memus. „Grūdėta varškytė“ būtų puikus lietuviško memo – nenumatytos reklamos – pavyzdys.

Kadangi visuomenė tampa vis sudėtingesne dėlione, tarpasmeniniai saitai tarp individų silpnėja ir jų daugėja. Jeigu tipišką homo sapiens grupę sudarė apie 150 individų, tai homo facielibrensis savo socialiniame tinkle paprastai turi 300, 600, 1000 ir daugiau pažįstamų individų. Nenuostabu, kad esant tokioms socialinių saitų ir vaidmenų gausos sąlygoms, patys individai virsta savotiškomis dėlionėmis. Iš tokios visuotinės „puzzlizacijos“ kyla šiokia tokia įtampa žmogaus asmenybėje, tam tikras pasimetimas, neaiškumas, kokia turėtų būti sudėtingų žmogaus socialinių santykių ir įsipareigojimų hierarchija. Vargšui individui pasidaro neaišku, kaip ir ką jam mąstyti, veikti, kad jis ar ji atlaikytų šitą santykių ir galimybių, kurių nesinori atsisakyti, laviną.

Vidinis neaiškumas, persisotinimas pasirinkimų gausa ir augina mumyse socialinį ungurį, kuris visada stengiasi savo dilemas spręsti kvazikompromiso keliu. Kvazikompromisas yra toks problemos sprendimo būdas, kai stengiamasi niekam nesakyti „ne“, todėl prisiimtus įsipareigojimus stengiamasi vykdyti kuo įmanoma labiau paviršutiniškai ir kuo greičiau. Taip ištikimybė užima vis mažesnę ir mažesnę individo emocinio gyvenimo dalį, nes ji yra skaidoma vis į mažesnes porcijas, kol tampa homeopatinių proporcijų – atskiesta iki begalybės.

Socialinis ungurys praktiškai tampa ištikimas neištikimybei, tačiau dažniausiai jam pavyksta išlaikyti regimybę, jog visada yra ištikimas kažkokiems moraliniams principams, o be to, dar yra ir madingas, visada populiarus tarp savo įžymių ir įtakingų pažįstamų, viską žinantis, visur dalyvaujantis ir t. t. Deja, nėra sudėtinga palaikyti tokį įvaizdį, kai didelę mūsų gyvenimo dalį užima virtualybė, o su kitais individais mus dažniausiai sieja silpni tarpasmeniniai saitai. Reikia tik šiek tiek pasistengti ir įvykdyti daugybę giliai neįtraukiančių savo įsipareigojimų. Ir štai – turi veiklaus, populiaraus žmogaus įvaizdį.

Kur galima rasti daugiausia socialinių ungurių? Visų pirma politikoje, versle, kur dažnai galima sutikti įvairių įtartinų verslininkų, kartais vadinamų ezoteriniais entrepreneriais. Tarp įvairaus plauko ezoterinių švietėjų, guru, ekspertų jų taip pat turėtų būti apstu. Socialinis unguriais būna ir idiotai, ir netgi mokslininkai. Socialinis ungurys nebūtinai yra blogas žmogus, manipuliatorius. Tai gali būti ir neveiklus, nuo kitų labai priklausomas žmogus, nes labai rūpindamasis savo įvaizdžiu, regimybe, taip nieko realaus ir nepadaro, kad jo ar jos gyvenimas turėtų tvirtą ekonominį, socialinį ir moralinį pagrindą. Socialinį ungurį galime rasti ir savyje, ypač tomis akimirkomis, kai mus apima pasimetimas, kai mums pritrūksta valios drąsiai, bet apgalvotai rinktis, kai bijome ką nors įžeisti ar atstumti, iškeldami vienas veiklas su vienais žmonėmis vietoj kitų veiklų su kitais žmonėmis.

Kaip netapti socialiniu unguriu, kaip išsinerti iš jo odos ar, juolab, kaip nudirti ją kolegai? Nežinau, bet drįsčiau nedrąsiai spekuliuoti, kad pagrįstas skepsis savo ar kitų atžvilgiu tikrai būtų pirmas žingsnis deungurizacijos link. Taip pat reiktų apsiginkluoti neatlaidumu ir, užuot nuraminus kolegą ar save patį, reiktų jį ar ją (ar save) lengvai arba sunkiai išbarti, priklausomai nuo sugedimo laipsnio. Taigi linkiu jums kuo mažiau būti socialiniais unguriais ir visada išlikti savikritiškais bei save kontroliuojančiais – tada ir tapsite ištikimesni tiems moraliniams principams ar žmonėms, kurie yra verti tos ištikimybės. Patys gi žinote kas būna, kai nelieka ištikimybės bendražmogiškai moralei, savikontrolės, kritikos ir savikritikos – tampame paternalistinių figūrų mailiumi…