Apie Ben Whishaw kūną: vizualinė esė

Socialioje Sociologijoje šiandien skaitykite (ir grožėkitės vaizdais!) apie fanų kultūros studijas ir vieną išsamiai išnagrinėtą šių studijų atvejį: aktoriaus Ben Whishaw kūno reprezentacijų kino filmuose analizę. Dėkojame kolegei Daliai už šio teksto atradimą, vertimą ir pristatymą skaitytojams:

Naršydama po aktoriaus Ben Whishaw fanų blogus, viename labai nemoksliniame iš jų radau fanės parašytą nuostabią analizę apie pažeidžiamą vyro kūną kine. Vizuali, nuotraukomis gausiai iliustruota analizė patraukė mano dėmesį tuo, jog buvo apie tai, kas mane jau kurį laiką domino: kodėl kine atsiranda trapaus vyriškumo tipo herojai, kaip jie priešpastatomi „vyriškam“ vyriškumui, bet labiausiai – kodėl toks vyriškumas patrauklus man ir mane veikia. Taigi, susidūriau su keliais fenomenais vienu metu: kritinių kultūros studijų rėmuose parašyta analize apie aktoriaus Ben Whishaw kūną kine, ir kartu su fanų kultūra, kuri nuo 9 dešimtmečio yra moksliškai tyrinėjama sociologų, kultūros kritikų, medijų analitikų ir kitų socialinių mokslų atstovų.

Fanų kultūros studijos pradėtos 9 dešimtmetyje, kai ši kultūra dar plito per zinus – atspausdintus tekstus, kuriais tarpusavyje keitėsi fanai. Fanai buvo pažymėti socialine stigma, vaizduojami kaip kvaili ir neartikuliuoti pasyvūs medijų vartotojai, kurių kultūra neverta mokslininkų dėmesio. Socialinių studijų atstovai, kurie patys priklausė fanų bendruomenėms, ėmėsi tyrimų, formuojančių naują pozityvų fanų įvaizdį: ne kaip pasyvių medijų vartotojų, bet kaip aktyvių dalyvių, kritiškai įsitraukusių, kūrybingų. 9 dešimtmetyje būti fanu reiškė socialinę stigmą ir dauguma nenorėjo būti išviešinti, nenorėjo būti klaidingai interpretuojami, bet taip pat nebuvo užtikrinti ir atsivėrimu didesnei visuomenės daliai. Skaitmeninės technologijos leido fanams aktyviai plėtoti savo kultūrą. Jos įgalino medijų vartotojus kaupti, perteikti, įprasminti ir cirkuliuoti medijų turinį. Įvairios institucijos ir praktikos pradėtos peržiūrėti, augant pripažinimui, jog skatinant ar bent jau toleruojant dalyvavimo kultūrą, galima gauti vertingų įžvalgų. Aktyvios auditorijos, dalyvavimo kultūros sąvokos šiandien plačiai taikomos medijų studijose, ir fanų kultūros tyrimai išplečia įvairias sritis nuo edukacijos iki filosofijos ar antropologijos. Fanų studijos suteikė galingą priemonę analizuoti svarbius klausimus susietus šiandienine medijose įtarpinta kultūra, kelti klausimus apie fanų kūrybiškumą, virtualias bendruomenes, dalyvavimo kultūrą. Fanų tyrimai taikomi tiriant neformalaus mokymo galimybes, keliant klausimus apie tradicinius intelektinės nuosavybės apibrėžimo būdus, analizuojant subkultūrinę raišką ir grassroots aktyvizmą, tiriant, kaip eksperimentuojama su tapatumu ir lyties raiška. Filosofijoje fanų bendruomenės matomos kaip aktyvios „liaudiškųjų“ (vernacular) teorijų kūrimo vietos.

Fanai ne tik aktyviai kuria savo kultūrą, tačiau yra refleksyvūs, siekdami suvokti tai ką daro, kaip daro ir kaip jaučiasi tai darydami. Daugelis fanų tyrinėtojų patys buvo fanai ir nusprendė analizuoti šį reiškinį, kurį mokslininkai perteikdavo supaprastindami. Tad analizėse perpinama autentiška fanų kultūros patirtis ir mokslinė analizė. Akademikai-fanai sulieja savo patirtį moksliškai kalbėdami apie šią sritį. Nes asmeninė patirtis, o ne vien stebėjimas iš šalies, yra svarbu. Tad dauguma tekstų parašyti asmeniškai. Fanų tyrinėtojai pabrėžia, jog prasmė nėra atsieta nuo emocijų. Fanų kultūra yra apie malonumo kūrimą, malonumas yra asmeniškas, ir kaip toks tik ir gali būti tiriamas. Asmeniškai rašomas tekstas fanų tyrinėtojams yra metodologinio refleksyvumo priemonė. Todėl tekstai (kaip ir žemiau pateikiamas tekstas) dažnai yra rašomi pirmuoju asmeniu ir reflektuojant asmeninę patirtį.

Šio vizualinio esė autorė – Liz Eckhart, Pietų Oregono universiteto profesorė, dėstanti literatūros, kino ir medijų studijas, populiariosios kultūros studijas. Ben Whishaw, kurio kūnas esė nagrinėjamas kaip atvejis, įkūnija vis labiau į kiną ateinančio vyriškumo tipą. Tekstas, kuris čia publikuojamas, yra parašytas kritinių kultūros studijų rėmuose, tačiau jis įdomus ir tuo, jog parašytas fanės, fanų bloguose besivadinančios professorfangirl: taigi ir profesorės, kuri yra fanė arba fanės, kuri yra ir profesorė. Jis įdomus dvejopai: kaip kritinės kultūros analizės dalis, medijų analizės dalis nagrinėjanti vyriškumo įvaizdžius kine, bet kartu kaip fanės pastangos kritiškai reflektuoti savo fanizmą (fandom), kaip refleksyvių, iš dalies subjektyvių mokslinių pastangų, kurias įgalina fanų studijos, pavyzdys.

(Remtasi Jenkins, Henry. 2006. Fans, Bloggers, and Gamers: Exploring Participatory Culture. New York: New York University Press)

Pastaruoju metu daug mąsčiau apie Ben Whishaw kūną. Ne tik ir ne tiek kaip gerbėja, bet ir kultūros kritikos (cultural critical studies) požiūriu. T.y. ne tik mėgaudamasi tuo, kaip jo kūnas atrodo – toks lengvas ir malonus akiai – bet ir tuo, ką jis reiškia. Šis kūno tipas ir konkrečiai šis kūnas pasižymi kažkuo jaudinančiai provokuojančiu. Akivaizdžiausia to priežastis – jo liesumas. Ilgiausiai egzistuojantis Whishaw gerbėjų blogas vadinasi „pažeidžiamasirliesas“ (vulnerableandthin), ir nors jo turinys yra puikus, kažkas pačiame URL mane atstumia. Jis iš tiesų YRA liesas ir šis liesumas kelia nepaprasto trapumo, pažeidžiamo įspūdį. Tačiau, ką reiškia fetišizuoti šį liauną pažeidžiamumą? Ar, kai rašau blogą bei žvelgiu į nuotraukas, aš, kaip fanė, fetišizuoju šį liauną vyriškumą? Į ką yra šis mano atsakas? Šis atsakas nėra vien estetinis, jis daug labiau įkrautas emociškai, labiau jaudinantis, neraminantis.

Pavyzdžiui: pirmas pagrindinis vaidmuo scenoje, už kurį Whishaw laimėjo savo pirmąjį apdovanojimą, buvo asmens, išgyvenusio Aušvice, spektaklyje pagal Primo Levi autobiografiją If This is a Man. Galbūt čia ir slypi tai, kas mane žavi (jaudina? Neramina?): klausimas „ar tai yra vyras?“. Aktoriaus kūnas provokuoja ir kelia nerimą dėl to, jog jo liesumas, trapumas ir užuominos apie silpnumą trina ribas tarp suaugusiojo ir vaiko, vyro ir moters, ir, galbūt, net tarp žmogaus ir kito. Whishaw kūnas suteikia režisieriams ir operatoriams įrankį, kurio pagalba galima pavaizduoti tam tikrą komplikuotą vyriško įsikūnijimo tipą. Vyriškas kūnas filmuose dažniausiai pateikiamas siekiant pademonstruoti jo jėgą: įtrintas aliejumi ir gražus ar sumuštas ir raumeningas, pavyzdžiui, kaip Arnoldo Schwarzeneggerio ar Danielio Craigo. Tačiau su Whishaw kūnu elgiamasi kitaip – ne kaip su troškimo, bet kaip su gailesčio objektu. Vėl ir vėl režisieriai jį išrengia ir sumuša. Man įdomu, kodėl tai mane jaudina, ir ar tai taip pat veikia ir kitus žmones. Šis tekstas – jokiais būdais ne objektyvi analizė, o veikiau tik nuotraukų ir meditacijų seka (ir, prisipažinsiu – rėksmingas objektifikavimas. Atsiprašau. Nors ne – man visiškai negaila). Kartu man įdomu, o kaip gi kiti interpretuos tai, apie ką aš kalbu.

***

„Gamin (daiktavardis, anglų kalba, slengas): beglobis gatvės vaikas, pamestinukas.“

2001 metų filme My Brother Tom akivaizdžiausiai naudojamasi liesu-ir-pažeidžiamu Whishaw. Čia jis vaidina išnaudojamą paauglį, užmezgantį stiprų ryšį su taip pat nuskriausta mergaite. Panašu, kad filmo režisierius Dom Rothero aktoriaus liesumą panaudoja tam, kad išnaudojimas atrodytų ypatingai veriantis širdį, ir tai pabrėžia panaudodamas maisto ir valgymo motyvą. Tai gana keista ir giliai trikdo. (Pats filmas nėra labai geras. Grubiai sukaltas, negrakštus, nedelikatus, vietomis neaiškaus siužeto. Tačiau jis taip aiškiai ir nuosekliai fetišizuoja Whishaw silpnumą, jog verta analizuoti jį detaliau; jis puikiai atskleidžia kituose aktoriaus filmuose nuolat atsikartojančius motyvus.)

Filmo siužetas: berniukas Tomas susikuria girioje laukinį būstą – vietą, kurioje gali pasislėpti nuo jį išnaudojančio našlio tėvo. Pirmą kartą pasikvietęs ten mergaitę Jessicą, prašo jos pasilikti. Ji atsako „Ne, turiu grįžti pietų. Mama pašėls. Tavo ne?“. Tačiau Tomas neturi mamos, kuri jį mylėtų ar maitintų. Jis nuskina laukinę salotą sakydamas, kad čia pilna maisto, ir suvalgo purviną augalą. Jessica atrodo išsigandusi. Ji pasiūlo: „Kitą kartą galime čia atsinešti daiktų“. Jis atsako „Ne, niekas nežino, kur esame. Negali niekam sakyti, niekada. Prisiek.“ Ji prisiekia, ir, tarsi atšvęsdamas, jis suvalgo kirminą. Šiai scenai būdingas lyg pažeminimo jausmas, ji patetiška ir atstumianti, baigiasi nusivylimo klyksmu, kuomet ji visgi išeina. Tomas alksta ir šis alkis ne vien fizinis, bet ir dvasinis.

Intymiausioje filmo scenoje taip pat susitelkiama ties valgymu. Ji prasideda, kai berniukas ant savo būsto sienų klijuoja iš Biblijos išplėštus puslapius. „Velniams atbaidyti“ – sako jis. Nors jis nusirengia nuogai, o ji – iki kelnaičių, šis santykis nėra seksualinis.

Minėta scena – apie gilesnius dalykus, abstraktesnį kūnų ir tapatumų suliejimą. „Vienas kūnas“ – ištaria jis. „Vienas kraujas… Mūsų kraujas. Mūsų prakaitas“ – ir lyžteli jos kaktą. „Mūsų ašaros“ – paliečia jos akies kamputį. „Mūsų snargliai“ – kikendami kaip vaikai jie krapšto vienas kito nosis, ragauja vienas kito skysčius – tai džiaugsmingas apsikeitimas. Tol, kol Jessica nepradeda siekti jo sėdmenų velniškai sušukdama: „Mūsų šūdas!“. Tomas atsiplėšia nuo jos, susiriečia purve ir apgailėtinai murma: „ne čia… ne čia…“. Jis – ryšulėlis iš rankų lyg pagaliukai, aštrių menčių ir kaulėtų klubų; jo fizinis išsekimas žinojimą, kad jis buvo išprievartautas, padaro dar klaikesniu.

Nors išnaudojami buvo abu vaikai, filme daug labiau pabrėžiamas Tomo negu Jessicos seksualinis pažeidžiamumas. Siužeto apogėjus yra scena, kurioje Tomą prievartauja tėvas. Susiejant prievartos ir maisto motyvus, šis įvykis nutinka dėl ėriuko kepsnio (ėriuko – AVINĖLIO, SUPRANTATE?). Tomas neša mėsą savo tėvui; Jessica mato jį sėdintį parke ant suoliuko, delsiantį kiek tik įmanoma grįžti namo. Kai atsistoja, jo kelnės persisunkusios krauju nuo mėsos gabalo (AVINĖLIO KRAUJAS. SUPRANTATE?) (juk minėjau – filmas toli gražu nesubtilus).

Jessica seka paskui namo einanti Tomą ir šnipinėja jį bei jo tėvą pro langą. Išprievartavimas vyksta ant valgomojo stalo (PAGAUNATE?). Tomas paguldytas ant balto užtiesalo, tėvas jį prausia tokiu būdu, kurį sunku interpretuoti kitaip. „Aš suaugęs, galiu pats…“ – maldauja Tomas. „Aš neprašau iš tavęs daug, ar ne?“ – atrėžia tėvas. „Tik rūpintis savimi, kad prisimintum kraują, kuri motina prarado tave gimdydama…“ (Visas šis reikalas apie kraują ir motinas – jeigu skaitėte Julios Kristevos darbus apie abjekto teoriją*,– čia galite įsikirsti).

* (Apie abjektą) „Pagal Kristevą, naujagimis turi įsilieti į socialinę tvarką suvokdamas save kaip atskirą nuo motinos. Tai yra sudėtinga, nes vaikas užaugęs gimdos placentoje ir maitintas per virkštelę. Tam, kad suvoktų save kaip atskirą individą, turi įtvirtinti psichologinį skirtumą tarp savęs ir motinos. Tai pasiekiama atmetant viską, kas susieta su motinos kūnu – kraujas, placenta, virkštelė ir t.t. Šie elementai išmetami, jie tampa abjektu, ar blogi ir šlykštūs. Kristeva tai vadina „švaraus ir tinkamo savęs apsibrėžimu“. Švarūs kūno paviršiai priešpastatomi abjekto elementams ir tai leidžia formuotis individualiam tapatumui.“ (Michael Johnson, PhD; psych.knoji.com.)

Tėvas parklupdo Tomą ir atsisega kelnes, tačiau laimei Jessicos aiktelėjimas juos pertraukia, ir berniukas pabėga – tačiau ne anksčiau nei ekranui patiekiamas jo skausmingai kaulėtas kūnas.

Spręskite kaip norite apie valgymo metaforas šiame filme. Rothero beveik apsėstai sukoncentruoja ties Whishaw kūnu, jo liesumas atrodo centrinis šios manijos aspektas (Tomas sunaikinamas, tiesiog suvartojamas iš vidaus). Dar daugiau, Whishaw liesumas filme panaudojamas perteikti vaikiškumui, taigi nepilnamečių aktorių šiam vaidmeniui neprireikia. Bet kuriuo atveju – tai paveikia, iki siaubo.

***

Tomo Tykwerio 2006 m. filmas Perfume: the Story of a Murderer (Kvepalai: vieno žudiko istorija) yra apie kūno vartojimą kitokiu būdu. Čia Whishaw tikrąja to žodžio prasme yra pamestinukas, prancūzų atmata vardu Jean-Baptiste Grenouille, kurio beveik antgamtiška uoslė jam leidžia tapti geriausiu pasaulyje parfumeriu. Kartu jį apsėda mintis išgauti ir išsaugoti moterų kvapą. (My Brother Tom galbūt yra skausmingas savo žinute apie tai, kaip išnaudojimas naikina vaikus, o Kvepalai yra tiesiogiai kraupus savo idėja apie tai, jog moterų žudymas yra menas, ar bent jau būtina priemonė meno tikslams pasiekti).

Šiame filme Whishaw kūnas vėl yra degradacijos ir prievartos subjektas. Viskas prasideda nuo jo motinos, dirbančios žuvų turguje prasčiausiame Paryžiaus lūšnyne. Daug kartų pagimdžiusi , o po to daug kartų atsikračiusi savo vaikų, ir, ko gero, bijodama prarasti darbą, ji pagimdo Jean-Baptiste purve po prekystaliu, tačiau palieka jį mirti atmatose.

Visgi jis nemiršta. Atsidūręs našlaičių prieglaudoje galiausiai tampa odininko pameistriu (profesija apie abjektą, puvimo smarvę ir mirtį). Jean-Baptiste, matyt, yra vienas niūriausių iš kada nors parašytų vaidmenų. Beveik visą filmą Whishaw praleidžia išteptas vienokia ar kitokia bjaurastimi. Ir, nors jis yra baisus serijinis žudikas, Tykeris pabaigoje vis vien sudeda visus taškus ant i tvirtų kareivių ir masyvių grandinių pagalba pateikdamas jo kūną kaip pasigailėtiną, pažeidžiamą, išsekusį objektą.

Prieš jį sugaunant, Jean-Baptiste sugeba išdistiliuoti dvylikos moterų kvapų esencijas į kvepalus – tokius, kuriems atsispirti taip neįmanoma, jog jie įtraukia visą miestą į pasiutusią orgiją, nuo kurios jis pats yra atskirtas, nes nuo pirmosios savo žmogžudystės tapo neįgalus patirti meilę. Galiausiai jis išpila eliksyrą sau ant galvos toje vietoje, kur gimė, kur motina įmetė jį į purvą, ir kurioje jis tikrąja tų žodžių prasme dabar yra sudraskomas ir suvalgomas įsiaudrinusių lūšnyno gyventojų. Tai ne vienintelis kartas, kai filmų kūrėjai siūlo mintį, jog Whishaw yra ne vien trapus, bet ir… suvalgytinas.

***2008 metų seriale Criminal Justice Whishaw vaidina Beną – paauglį, suimtą už žmogžudystę, kurios jis neįvykdė. Pastarasis, kaip pastebėjo vienas kritikas, tiesiog širdį veriančiai trapus, ir režisierius Otto Bathurst šį trapumą demonstruoja ne mažiau nei penkiose scenose, kuriose Benas vaizduojamas nuogas.

Pirmą kartą Beną pamatome įmušantį lemtingą įvartį ir laimintį futbolo rungtynes. Jau kitoje scenoje rodomas jo atspindys veidrodyje, besirengiantis (vienas visiškai nuogo jo kūno kadras iš nugaros) ir švenčiantis savo pergalę. Naudodamas veidrodį režisierius padaro viską, kad galėtume Beną kuo geriau apžiūrėti, pamatyti ir iš priekio, ir iš nugaros – tokiu būdu jį pastatydamas į padėtį, kuri tampa skausmingai ironiška tolimesnių įvykių šviesoje.

Scenos iš kalėjimo gali traumuoti. Veikėjas du kartus per prievartą išrengiamas, vieną kartą policijos, kitą kartą kalinių. Nors nėra išprievartaujamas, to grėsmė jaučiama nuolatos, kadangi kaip kalėjimo naujoko jo laukia vis nauji ir vis šlykštesni išbandymai.

Ruošdamasis vaidmeniui Whishaw susitelkė ties Beno nekaltumu ir pažeidžiamumu, kurių bandė atrasti ir savyje. „Aš nenorėjau daug ruoštis vaidmeniui, nes pats veikėjas nėra pasiruošęs“, sakė jis viename interviu. „Tai paskutinė vieta žemėje, kur jis būtų tikėjęsis atsidurti. Iš tiesų, aš tiesiog galvojau apie save jo situacijoje. Kai perskaičiau scenarijų, niekaip kitaip ir negalėjau galvoti – tik apie jį toje situacijoje kaip apie save. Tai sukuria tą baimę, košmarą, kurį patiria klaidingai nuteistas žmogus, bent jau taip tai paveikė mane.“ Tai filmas apie sulaužytą jaunystę ir nekaltybę. Nors pabaigoje Benas išleidžiamas iš kalėjimo, paskutinė scena vaizduoja jį stovintį savo vaikystės miegamajame, kur jis atrodo sugniuždytas ir, na, vyresnis.

***

Whishaw vėl pateikiamas vaikiškai filme Brideshead Revisited, kuriame jo veikėjas Sebastian Flyte laikosi įsikibęs vaikystės ir jos prabangių malonumų taip stipriai kaip savo meškiuko Aloysijaus.

Šioje Brideshead versijoje, skirtingai negu kitose, Sebastianas yra akivaizdžiai homoseksualus. Motinos katalikiško pasmerkimo akivaizdoje jis ima nykti – režisierius tai atskleidžia demonstruodamas jo vis ryškiau nusibaigiantį kūną.

(Reikia pastebėti, jog tam tikros kartos žmonėms šioje scenoje būtų sunku neįžvelgti sergančiojo AIDS.)

Visuose šiuose keturiuose filmuose – My Brother Tom, Perfume, Criminal Justice ir Brideshead – Whishaw kūnas reprezentuoja trapumą ir sunaikinamą nekaltumą, vaikiškojo „aš“ užteršimą ir destrukciją. Jo kūno liaunumas įgalina ir kartu paskatina jį infantilizuoti, pabrėžti vaikišką pažeidžiamumą. Nors bendra jo karjeros trajektorija pasuko link fiziškai ir emociškai stiprių vaidmenų, nekaltybės tropas visa savo jėga grįžta jam atliekant Ričardo II-ojo vaidmenį.

Ričardas – iš pradžių gražus karalius, vėliau tampantis groteskišku kankiniu. Religinė simbolika filmo metu pereina nuo jo kaip Kristaus-valdovo metaforos iki žiauriai suniokotos aukos (turiu pasakyti, kad pagaliau kažkas Ričardo II-ojo ir Jėzaus įvaizdžių artumą padarė akivaizdžiai matomu). Filmo eigoje Ričardas pamažu išrengiamas: nuo scenos, kai teismo metu iš jo atimamos visos regalijos, iki kruvinos drobulės karste. Šis vaizdas el Greco stiliumi akcentuoja kaulėto jo kūno kampuotumą.

Tik tikrai liesas aktorius gali tai atskleisti, ir tik labai pažeidžiamas gali taip įtikinimai bei emociškai paveikiai tai perteikti.

***

Filme The Tempest, Julie Taymor panaudoja gležną Whishaw sudėjimą perteikti androginiškumo idėjai, trindama ribas tarp lyčių ir kartu tarp kūno ir dvasios (spirit).

„Švelnusis Arielis“ yra tik pusiau įkūnytas, skrajojantis tarp medžių, plevenantis virš laivų ar siautėjantis kaip harpija – ši oro dvasia yra veikiau idėja negu realus dalykas. Taymor perteikia androginiškumo idėją abstrakčiomis genitalijomis ir subtiliomis krūtimis (nedidelėmis, vos matomomis). Nežmogiškumas yra lengvai ir išreikštai reprezentuojamas: undinėlė, varlė ar furija, lengvas kaip iš oro Arielis yra permatomas, pusiau žmogiškas, įgyjantis žmogaus formą tik tada kai to reikia. Būtų neįmanoma to perteikti kitu, mažiau išretėjusiu kūnu. Jo liesumas leidžia modeliuoti dvasią lengviau, jau neminint to, kad gražiau.

Tačiau ir Arielis yra pažeidžiamas, jo kūnas taip pat kankinamas, įkalinamas pušyje, supinamas Prosperos lazda.

Tai turiu omenyje sakydama, kad Whishaw kūnas kelia ne vien vaikiškumo, bet ir moteriškumo bei ne-žmogaus (kito) asociacijas.

***
(Jeigu kam nors įdomu, ar nereikėtų sunerimti dėl Beno valgymo sutrikimų. Ištrauka iš jo 2006 metų interviu: „25-ių metų Whishaw išlaiko liauną kūną, kuris įgalino tokį jaudinantį jo debiutą West Ende. Sėdėdami balkone su vaizdu į Temzę Nacionaliniame teatre, kalbamės apie aktoriaus kūno įtaką jo karjerai. Praeityje jis juokavo, jog „tai mano liesumas kaltas dėl to kokius vaidmenis gavau“, todėl aš nervinuosi ir bijau paklausti, ar jam užteks jėgų įveikti ką tik atneštus pietus – lėkštė pilna vištienos, dešrelių ir bulvyčių. Jis pasižiūri į mane ir pradedame juoktis, jis trukteli pečiais: „Aš nesistengiu toks būti, tiesiog toks esu.“)

***

Tobulumas, brutalumas ir grožis

Seriale The Hour Whishaw veikėjas Freddie Lyon – vien oda, kaulai, geri kostiumai, marškinėliai ir juodi briliantinu sutepti plaukai. Kaip tiriamosios TV laidos reporteris jis perteikia aštraus politinio intelektualumo įvaizdį. Šio įvaizdžiui priešingybė – jo konkurentas Hector Madden, stambus raumeningas vyriškis. Nepaisant to, seriale Freddie rodomas nuogas dažniau negu Hectoras, netgi dažniau nei su juo vaidinančios moterys. Jis yra, kaip visada, įdėmaus žvilgsnio objektas. Būtent Freddie yra pusiau nuogas seksualioje rytinėje scenoje su Lix – čia leidžiama pamatyti daugiau jo negu jos kūno, taip pat jis rodomas be marškinių scenoje su Bel – matomas iš abiejų veidrodžio pusių, nors ji yra apsirengusi; galiausiai jo nuogas kūnas matomas vonioje. (Galėčiau parašyti atskirą esė apie Ben Whishaw vonios scenas. Atrodo, jog režisieriai nori jį parodyti nuogą ir šlapią taip dažnai, kaip tik įmanoma.) (Ir vėlgi, kur asmuo yra labiau pažeidžiamas negu vonioje?)

(Man įdomu, ar filmų kūrėjai taip laisvai elgiasi su Whishaw kūnu todėl, jog negali patikėti, kad jis gali būti seksualinės traukos objektu?)

Nors Hectoras pasižymi karine patirtimi, būtent Freddie daugiausiai susiduria su smurtu. Pirmose serijose jis mušasi su slaptu agentu, kuris nukrenta nuo laiptų ir užsimuša, o antro sezono pabaigoje jis sumušamas nusikalstamo pasaulio boso, iš jo lieka tik kraujuojanti ir verkianti masė.. Šios brutalios scenos be užuolankų atskleidžia jo pažeidžiamumą.

Kam tai daryti? Daugiau nė vienas personažas nėra taip viktimizuojamas, niekur taip išraiškingai daugiau nesimėgaujama smurtu. Ar Whishaw grakštus inteligentiškumas skatina režisierius demonstruoti jo trapumą? Ar jo trapumas pabrėžia Freddie protą ir tvirtumą? Aš nekalbu apie scenarijų. Faktas, kad Freddie sumušamas, yra labai svarbus pasakojamoje istorijoje. Tačiau kas motyvuoja taip grafiškai, taip išreikštai demonstruoti jo sumušimą, palikti jį kraujuojantį ir paniekintą? Ir kas žiūrove (manyje) daro šiuos vaizdus taip stipriai jaudinančius? Galbūt tai tik gailestis, tačiau negaliu liautis jautusi, kad čia esama kažko daugiau.

***

Skyfall Whishaw sumanumas vėl lygus liesumui; jo personažas Q yra gykų gykas.

Įdomu, kad šiuo atžvilgiu liesumas prilyginamas protui, bet ne pažeidžiamumui. Q gali susimauti, „jis ne toks sumanus berniukas“, kaip nurodo Silva, tačiau jo smegenys leidžia jam prilygti raumeningam ir galingam Bondui. (Įdomu, kad fanfiction kūriniuose Q dažnai vaizduojamas kaip pažeidžiamas, yra kankinamas, o Bondas jį apsaugo ir gelbsti – taigi čia jis patalpinamas į pažeidžiamo ir trapaus vaidmenį – D.). „Aš galiu pridaryti daugiau bėdos su savo laptopu vilkėdamas pižamą prieš išgerdamas savo pirmąjį Earl Grey puodelį, nei kad tu būdamasi misijoje“ – sako jis Bondui. Vėliau sužinome, jog Q sukūrė kodavimo programą, kurią sugebėtų nulaužti tik šeši žmonės visame pasaulyje. Žinoma, Whishaw čia negauna daug eterio laiko, ar bent tiek jo, kad būtų galima išsamiai analizuoti mano aptariamą tendenciją, tačiau smagu pamatyti jį liesą, bet saugų. (Įdomu, jog fanai šito nepraleidžia ir gausiuose fanfiction kūriniuose jį sumuša, pagrobia, kankina, padaro prostitute, verčia pastoti, detaliai aprašo kūno trapumą, nubrozdinimus ir žaizdas. Nors tai jau kitas fenomenas, nes fanfiction savaime yra ne vientisas reiškinys, o besitransformuojantis skirtingai reaguojant skaitytojams ir rašytojams, įgalinant Q ir t.t. Čia svarbus tik faktas, jog net filme neparodant pažeidžiamumo, jis yra pratęsiamas kitomis medijomis – D.)

Paskutinis didesnis Whishaw vaidmuo filme Cloud Atlas nukrypsta nuo liesas-ir-pažeidžiamas modelio. Jo veikėjas Robertas Frobisheris yra vienas svarbiausių filme, ir vienas iš dviejų, kurie vaizduojami nuogi. Galbūt tai laimingas sutapimas, jog šiame filme Whishaw kiek papilnėjęs, šiek tiek praradęs lengvo trapumo ir savo aštrią žandikaulio liniją. Atrodo, kad režisierius Tom Tykwer kiek pasimėgauja atskleisdamas jo minkštumą.

Čia atsitinka kažkas mielo: šis kūnas yra gražus, auksinis, švytintis, švelnus ir vešlus kaip odaliskos. Nes tai kūnas, kuris yra troškimo, o ne smurto objektas. Tai yra kūnas, kuris turi būti mylimas, o ne žeidžiamas ir niokojamas. (Tačiau Frobisheris nusižudo vonioje. Kad jį kur, tą Beną jo voniose…) Čia galiausiai šiek tiek mėsos ant kaulų užsiauginęs Whishaw gali tapti seksualiu.

***

Taigi, faktas tas, kad aš, kaip ir kiti panašūs į mane, vis dar fiksuojamės ties lanksčiu jaunuoliu, trapiu kūnu ir gulbės kaklu. Fetišizuoti Whishaw kūno pažeidžiamumą nejauku, bet prasminga. Be to, taip malonu. Jis tiesiog saldus. (Akivaizdu, kad tai nėra nekalta esė, nes suteikė man galimybių parodyti visas nuogo Whishaw nuotraukas, vaizduojančias gražų Beno kūną, kurias tik galėjau rasti.)

Nes jis yra gražus, ir gražus tokiu būdu kokiu vyrų kūnams retai kada leidžiama būti kine. Ir gražus tokiu būdu, kuris traukia daugelį iš mūsų, sprendžiant pagal Whishaw fanų internetinių svetainių skaičių. Dalis to kyla iš nuoskaudos/rūpesčio tematikos patrauklumo, kaip rašė viena fanfiction autorių: „aišku mes žinome, jog fanų kūryboje trapus, silpnas, sužeistas vyriškas kūnas yra kažkas kame (daugiausiai moteriškos lyties) rašančiosios ir rašantieji mato erotinį potencialą. Rūpesčio dinamika; vienas kitu besirūpinantys vyrai, saugantys ir ginantys vienas kitą, arba mes kaip auditorija norime globoti ir ginti, ir tada rašyti apie herojų, kuris turi būti išgelbėtas – kad tai mes galėtume jį išgelbėti.“ (Aderyn, email 1/25/12).

Taip, tai gali paaiškinti šį fenomeną. Tačiau manau, jog aš taip pat identifikuojuosi su šia trapia figūra, tiek siekdama ją išgelbėti, tiek pati norėdama būti šia figūra ir būti išgelbėta, tiek identifikuotis su išgelbstinčiuoju, užimti geidžiamo vyriškumo poziciją. Noriu jį apginti, bet taip pat jaučiuosi juo esanti. Noriu jį turėti, tačiau taip pat noriu juo būti. Noriu jį išgelbėti, bet noriu ir būti išgelbėta, ir, pripažinkim, būti geidžiama. Būti tokia gražia. Iš tiesų – tai labai gražus galvosūkis.