Gimdymas namuose pagal Michelį

Veronika pradėjo, o aš pratęsiu diskusiją apie gimdymą namuose ir jo “kriminalizavimą” pasitelkdama mėgstamą Michelio Foucault skalpelį.

Visų pirma, Foucault’iškoje tradicijoje priimta manyti, kad 17 a. ima iš esmės keistis galios mechanizmai. Galios palaikymas racionalizuojasi, pats diskursas, t. y. būdai suvokti pasaulį ir apie jį kalbėti, tampa racionalus ir paremtas tiesos paieškomis – valia žinoti. Tuo pačiu metu atsiranda “tiesos” išgavimo, gamybos ir įtvirtinimo įrankiai: mokslas, masinės medijos, pilietinė visuomenė. Ginčas dėl to, kas turi galią yra ir ginčas dėl to, kas žino tiesą (pavyzdžiui, apie gimdymus namie); o ginčas dėl tiesos – ideologinės diskusijos apie gimdymą ir panašius klausimus – visada slepia daug banalesnius galios žaidimus. Pastarieji gali vykti visiškai nesąmoningai, nes esame disciplinuoti atstovauti tam tikrus diskursus. Ar gali būti, kad tūlam ir kartais pasikeikiančiam Delfi komentuotojui Petrui tikrai rūpi, kad Lietuvoje išgyventų kuo daugiau kūdikių? Tikėtina, kad ne; tiesiog vadindamas namie gimdančias moteris “žudikėmis iš viduramžių” jis įkūnija tam tikrą diskursą ir tuo pačiu įsiaudžia į sudėtingus galios santykių tinklus, įtvirtinančius tam tikrą socialinę tvarką.Visų antra, tame pačiame 17 a. radikaliai keičiasi santykis tarp individo ir jį valdančiųjų. Dievo paskirtas ir jį atsovaujantis suverenas (karalius, imperatorius, popiežius) užleidžia vietą valstybei kaip galios subjektui. Vietoj konkretaus asmens, turinčio aiškų kūną ir simbolinę bei religinę reikšmę, galią sutelkia nuasmeninta abstrakcija – “valstybė”. Pereiname nuo asmens prie beasmeniškumo, nuo valdymo iki gyvos galvos prie laikinų, nuolat keičiamų atostovų, turinčių nebe dievišką įvaizdį, o veikiau hiperžmogišką (juk jie visada blogesni, mažiau sąžiningi, kvailesni už mus, tiesa?). Kaip pasikeičia santykis su individu? Fundamentalus skirtumas liečia požiūrį į gyvybę. Ikimodernus suverenas turi teisę savo pavaldinį priversti numirti arba suteikti malonę ir leisti gyventi. Tuo tarpu moderni valstybė elgiasi atvirkščiai – ji priverčia gyventi arba išimtiniais atvejais leidžia numirti. Anksčiau individai buvo siunčiami į mirtį tada, kai iškyla grėsmė suverenui, kai į suvereną yra pasikėsinama – pavyzdžiui, įžeidimu (kuris užtraukdavo mirties bausmę) arba karo veiksmais. Tuo tarpu abstrakčioje valstybėje atsiranda naujas suvokimas: tam tikroje teritorijoje gyvenantys individai dabar traktuojami kaip socialinis kūnas, kurį reikia apginti nuo biologinio pavojaus. Iliustratyvus pavyzdys – tai, kaip dažnai karo ir kovos retorika naudojama, kalbant apie grėsmes visuomenės sveikatai, kad ir tą patį rūkymą. Atsiranda iki tol neegzistavusi sąvoka “gyventojai” (population), kuriuos būtina nuolat stebėti ir kontroliuoti makro lygmeniu. Tam pasitelkiami nauji įrankiai, tokie kaip demografinė, epidemiologinė, kriminologinė analizė, naujos institucijos – kalėjimai, ligoninės, mokyklos (prisimkime “Disciplinuoti ir bausti” tezę – iki 17 a. įkalinimas kaip bausmė beveik neegzistavo). Visų jų tikslas, iš esmės, toks pats – centralizuotai valdyti gyvybės ir mirties reiškinius. Gimstamumo ir mirtingumo reguliavimas, gyvenimo trukmė – problemos, kurios nebuvo keliamos ikimodernioje valstybėje. Galima sakyti, kad šie klausimai pradėjo rūpėti dėl progreso, dėl to, kad išsiplėtė technologinės ir mokslinės galimybės šiuos procesus kontroliuoti. Bet aš būčiau linkusi apversti šį teiginį – mokslo ir žinojimo pažangą galėjo skatinti būtent naujų kontrolės mechanizmų poreikis. Na, panašiai kaip internetas, išsivystęs iš karo pramonės eksperimentų.

Toks nuolatinis gyvybės ir mirties reguliavimas vadinamas biopolitika. Gyvybė tampa skaičiavimų pagrindu, ją reikia nuolat tvarkyti ir pertvarkyti. Nesvarbu, kokia vyrauja politinė programa, kokia partija sudaro parlamentinę daugumą, būtent būtis ir jos kontrolė yra pagrindinis politikos taikinys ir aršiausių ginčų tema. Man rodos, kad būtent todėl abortų, seksualinių santykių “moralės”, kraujo grynumo (atkreipkite dėmesį, kokia stipriai biopolitinė yra kraštutinių dešiniųjų retorika), pedofilijos, eutanazijos klausimai dažnai eskaluojami daug rimčiau nei, pavyzdžiui, pačios rimčiausios ekonominės problemos. Ar bent kartą, mieli skaitytojai, valstybės biudžeto svarstymas sukėlė moralinę paniką? Nors kasdieniam gyvenimui būtent ekonominiai politikų sprendimai turi daug daug didesnę įtaką, negu tai, ar uždrausti, ar legalizuoti abortai. Taip pat manau, kad aktyvus Bažnyčios įsitraukimas į diskusijas dėl šių temų yra nulemtas ne to, kad Bažnyčia jaučia pareigą atstovauti tam tikrą sakralią moralinę poziciją, o veikiau dėl to, kad būtent šis – biopolitinis – diskursas yra esminis šiuolaikinio galios skirstymo įrankis. O siekti galios – normalu bet kokiai stambiai organizacijai. Ir vėl palyginimas: į dekalogą įrašytas tiek draudimas svetimoteriauti, tiek draudimas vogti. Tačiau tikėtina, kad Bažnyčia viešai pareikš savo poziciją kontracepcijos klausimu, bet nekomentuos stambaus masto valstybinių lėšų švaistymo arba baudžiamojo kodekso pataisų dėl neteisėto praturtėjimo. Galėčiau prigalvoti dar krūvą atvejų, kai viešoje erdvėje ir tarp įvairių politinio lauko žaidėjų lemiami yra būtent gyvybės ir mirties kontrolės klausimai, nors jie gali visai nedaryti įtakos gyventojų sotumui, gerbūviui ir kasdieniam saugumui.

Tokiu būdu ir gimdymas priklauso biopolitikos sričiai. Gimdymas namuose gali būti traktuojamas kaip bandymas rungtyniauti su valstybe dėl kompetencijos gyvybės ir mirties klausimu. Moteris nutaria, kad ji pati turi teisę spręsti šį klausimą. Gimdyti namie neuždrausta, bet negalima teikti kvalifikuotos medicininės pagalbos – nes tokiu būdu tarsi suabejojama ligoninės kaip institucijos kompetencija kontroliuoti, dokumentuoti ir medikalizuoti visą procesą. Žmogus gyvenimas jam dar negimus pradedamas fiksuoti, dokumentuoti ir lyginti su norma. Priešingu atveju, rizikuojama neegzistuoti: “Tikrinami atvejai, kai nėra motinos nėštumo dokumentų – kai ji nėštumo metu nesilankė jokiose medicininėse įstaigoje, todėl kyla abejonių, ar tikrai moteris buvo nėščia (…)”. Bet koks nukrypimas nuo šios tvarkos lemia nenormalumo etiketę, kuri motyvuojama ne biologiniais ar fiziniais argumentais, o diskursą įtvirtinančia morale.

Galiausiai, mažytis ad hominem. Ar Delfi komentuotojas Petras, sužinojęs apie mirusį nepažįstamos namų gimdyvės kūdikį jaus skausmą, liūdesį, ar gailėsis kažko nepadaręs? Tokie jausmai kiltų tiems, kurie (kažkodėl?) anonimiškų bendrapiliečių gimimą priimtų kaip laukiamą ir džiaugsmingą įvykį, dėl kurio verta taip nuoširdžiai rūpintis. Tuo tarpu bičiulis Petras veikiausiai jaus ką kitą – pagiežą, teis(ing)umą, galbūt piktdžiugą. Ši mirtis jam įrodo, kad būtent jo diskursas yra teisingas, ji leidžia rūšiuoti kitas to paties socialinio kūno ląsteles į normalias ir nenormalias, vertingas ir nevertingas, į sveikas ir piktybiškas – tokias, kokias būtina naikinti. Nes jeigu pagrindinis biopolitinio bendrabūvio uždavinys – kariauti prieš mirtį ir už gyvenimą, tuomet tie, kurie valingai ar nevalingai susiduria su mirtimi, yra priešai, o jų nesėkmės yra Petro stiprybės bei pranašumo rodiklis. Kadangi disciplinos visuomenėje “normalumo” vidurkių ir matavimo kriterijų yra begalybė, natūralu, kad neegzistuoja žmogus, galintis juos visus absoliučiai atitikti. Taigi, neegzistuoja ir tobulai disciplinuotos, visavertės ir kokybiškos socialinio kūno ląstelės. Todėl nesvarbu, ar esi sotus, ar alkanas, viena iš labai svarbių gyvenimo dalių daugeliui tampa savęs įtvirtinimas – normalumo taškų rinkimas (ir kitų nuvertinimas) siekiant nuolat tildyti pagrindinę egzistencinę baimę – kad pats bet kada gali būti paskelbtas nebetinkamu ir išoperuotas lauk. Taip susišaukia baimė pakliūti po disciplinos padidinamu stiklu, baimė būti nenormaliu ir baimė numirti.

Rėmiausi:
Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija, t. 1 “Valia žinoti”. Vilnius: Vaga.

Rekomenduoju:
Agamben, Giorgio. 1998. Homo sacer: sovereign power and bare life. Stanford: Stanford University Press.