Skip to content

Gimdymo namuose demonų gaudymas sociologiniu tinkleliu

parašė Veronika @ 2013 Vasario 25

Sociologinį trigrašį į verdančias ir baigiančias perkaisti diskusijas dėl gimdymo namuose paskatino įkišti šie du sakiniai atvirame medikų laiške „apie gimdymą namuose ir pavėluotus sprendimus“: „Lietuvoje atsinaujinantis gimdymų namuose reiškinys – tikrai platesnis nei medicininis klausimas. Čia turbūt reikšmingesnės būtų sociologų ar antropologų analizės nei dar viena medikų nuomonė“. Kaip nepasiduoti tokiam intriguojančiam ir įpareigojančiam pasiūlymui?

Pirmiausia, svarbu pažymėti, kad toli gražu ne tik Lietuvoje egzistuojantis „naujasis“ požiūris į gimdymą atrodo kur kas lengviau paaiškinamas nei pastarųjų mėnesių įvykiai – teisinis su gimdymais namuose susijusių žmonių persekiojimas ir tokį požiūrį bei gyvenimo būdą pasirinkusiųjų kriminalizavimas. Matyt, šiuo klausimu savo žodį teks tarti kolegoms kriminologams, o aš šiame tekste mėginsiu suprasti, kodėl masinėse medijose (ir ypač – skaitytojų komentaruose) diskutuojant apie gimdymus namuose kartojasi smerkiantis požiūris ir tokie epitetai kaip „sekta“, „neatsakingumas“ ir ypač – visos šios situacijos raktažodis – „grįžimas į viduramžius“. Iš kur kyla tokio tipo žinojimas?

Gimdymas ir gimimas – kaip ir paauglystė, vedybos ar mirtis – yra egzistencinės patirtys, ikimodernioje bendruomenėje turėjusios perėjimo ritualo statusą. Tuo tarpu modernybėje šie tradicijos organizuojami gyvenimo eigos ritualai iškūnijami ir tampa abstrakčių modernybės sistemų kontrolės objektu. Šios egzistencinės patirtys iš tiesioginės-bendruomeninės priežiūros pereina į institucinės-administracinės koordinacijos rankas. Seras Anthony Giddensas šio proceso pasekmes vadina patyrimo sekvestravimu. Tai – „kasdienio gyvenimo atribojimas nuo patirčių, keliančių potencialiai drumsčiančius ramybę egzistencinius klausimus,– ypač nuo tokių patirčių, kurios susijusios su liga, beprotybe, nusikalstamumu, seksualumu ir mirtimi“, taip pat su tiesioginiu laukinės, neprijaukintos gamtos, gamtiškumo patyrimu1. Šių klausimų sprendimas modernybėje išstumiamas iš kasdienybės akiračio, o tiesioginio patyrimo trūkumas gausiai kompensuojamas reprezentacijomis masinėse medijose ir meno kūriniuose.

Patyrimas sekvestruojamas organizuotai – visi „potencialiai ramybę drumsčiantys egzistenciniai patyrimai“ nuo visuomenės akių izoliuojami specialiose įstaigose – kalėjime, beprotnamyje, ligoninėje. Štai mirties sekvestravimą modernybėje išsamiai analizuoja kultūros istorikas, mentalitetų istorijos tyrėjas Philippe Aries (Filipas Arje) studijoje „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“. Pasak jo, „Senasis šeimos gydytojas, Balzako gydytojas, su kunigu ir šeima buvo mirštančiojo asistentas. Jo įpėdinis, bendras gydytojas, nutolo nuo mirties. Išskyrus nelaimingų atsitikimų atvejus, jis jos nepripažįsta: iš ligonio kambario, kur jis daugiau nebekviečiamas, mirtis persikėlė į ligoninę, kur nuo šiol patenka visi sunkūs ligoniai, atsidūrę prie mirties slenksčio. O ligoninėje gydytojas yra ir mokslo žmogus, ir sykiu žmogus, turintis galią, galią, kuria vienas ir naudojasi“. Šį epizodą Aries iliustruoja 1973 m. mirštančio jėzuito François de Dainville istorija. Sirgdamas nepagydomas liga ir puikiai suvokdamas savo beviltišką būklę jis ramiai žvelgė į artėjančią mirtį, su prižiūrinčiu gydytoju sutaręs nesiimti jokio „sunkaus“ gydymo gyvybei pratęsti. Tačiau paūmėjus ligai iniciatyvus internas ligonį nugabena į reanimacijos tarnybą [galia!], kur šis paskutines sąmoningo gyvenimo dienas praleidžia prijungtas prie visų įmanomų gyvybės palaikymo aparatų. Paskutiniai mirštančiojo žodžiai prieš nugrimztant į komą buvo: „Jie iš manęs atima mano mirtį“2.

Gimdymas ir gimimas taip pat medikalizuojami ir institucionalizuojami formalioje ligoninės aplinkoje. Žinoma, vienas iš šių pokyčių rezultatų – žymiai sumažėjęs naujagimių ir gimdyvių mirtingumas bei sergamumas nepagydomomis ligomis, nes ligoninė – visų pirma „vieta, kur galima sutelkti medicinos techniką ir ugdyti medicininę kompetenciją“. Vis dėlto, „panašiai kaip kalėjimai ir beprotnamiai, ligoninė taip pat yra ta vieta, kur sekvestruojami netekusieji teisės dalyvauti tradicinėje socialinėje veikloje ir taip pat nuslepiamos nuo viešo žvilgsnio tam tikros lemtingos gyvenimo patirtys“3.

Kam pasitarnauja šis egzistencinių patirčių sekvestravimas, gimimo ir mirties, ligos ir beprotybės izoliavimas specialiose priežiūros institucijose? Pasak Giddenso, tai būtina norint sukurti sąlygiško saugumo kasdieniame gyvenime modernybės sąlygomis zonas. Tačiau nenumatytoji šių procesų pasekmė ta, jog sekvestruojant patyrimus, instituciškai nuslopinami pamatiniai moraliniai ir egzistenciniai žmogaus gyvenimo komponentai, kurie tarsi nustumiami į pašalius4. Atitolstant nuo natūralių patyrimų, apsigyvenama sintetinėje, izoliuotoje, bet saugioje aplinkoje.

Visgi ši padėtis nėra stabili – sekvestruoto patyrimo laukas trūkinėja, „jis kupinas įtampos ir menkai valdomų jėgų; arba, metaforiškai sakant, jis yra mūšio laukas“5, kurį formuoja nuolatinės tradicijos atgaivinimo pastangos. Šių pastangų tikslas – kompromisas tarp saugumo palaikymo ir egzistencinių pojūčių anestezijos panaikinimo, o tradicijas gaivinančių judėjimų veiklos rezultatai matomi plačiame spektre tarp anti-modernistinės revoliucijos ir new age kičo6.

Tokiems tradicijos atgaivinimo judėjimams galima priskirti ir nuo antrosios XX a. pusės Vakaruose užsimezgusias pastangas prioritetizuoti natūralų (t.y. kiek įmanoma mažiau medikalizuotą, kiek įmanoma labiau anti-intervencionistinį) gimdymą. Radikalus šio judėjimo vaisius – gimdymas namuose ar kitoje ne ligoninės aplinkoje be jokio medikamentinio įsikišimo, o nuosaikesnės jo pasekmės – pokyčiai mainstreaminėje akušerijos-ginekologijos tradicijoje, kai gimdymo galios centras pamažu pasislenka nuo gydytojo(-s) ir ligoninės personalo prie pačios gimdyvės, kai iš šaltai sterilios į „naminę“ ir jaukią transformuojama gimdymo patalpa, kai gimdyme suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti gimdyvės partneriui, kitiems artimiesiems ar profesionalaus mediko statuso neturinčioms „gimties seserims“.

Kadras iš Inesos Kurklietytės filmo „Lengvas raganavimas“ (2004)

 

Lietuvoje šios naujovės labai pamažu ir tik fragmentiškai pradedamos įgyvendinti nuo 1990-ųjų. Iki tol sėkmingai veikė sovietinė medikalizuoto, visapusiškai kontroliuojamo konvejerinio gimdymo tradicija, nuo egzistencinės patirties atskirianti ne tik tėvus (savo kūdikius sutinkančius daugiau nei po savaitės), motinas, bet ir pačius naujagimius.

Kodėl praėjus daugiau nei 20 metų vis dar jaučiamas viešas prielankumas tokio tipo instituciškai kontroliuojamam gimdymui, o šio atsisakantieji ne tik marginalizuojami, bet ir persekiojami teisiškai? Ar dėl to kaltas visuotinis saugumo trūkumas ir rizikos (pojūčio) perteklius visuomenėje? Ir iš kur kyla natūralaus gimdymo sutapatinimas su viduramžių įvaizdžiu populiariojoje vaizduotėje?

Šiuo atveju svarbu tai, kad sovietinis modernizacijos projektas pritrūko nuoseklumo. Pavyzdžiui, kruopščiai sekvestruojant ligos, beprotybės, mirties, nusikaltimų ir erotikos patyrimus, laukinės gamtos atskyrimui nuo kasdienybės, neužteko išteklių, laiko ir įdirbio. Net didmiesčių gyventojai liko gana glaudžiai susiję su tiesioginėmis natūrinio ūkio patirtimis, net respublikų sostinėse žaliosios zonos liko panašesnės į natūralius krūmynus ir miškus, o ne į išpuoselėtus, išravėtus, gėlynais ir tvorelėmis aptaisytus parkus.

Tuo tarpu gamtiškos, natūralios patirtys, susijusios su tradicine kultūra – tokios kaip gimimas, ligų gydymas, mirties palydėjimo ritualai – perėjusios radikaliai modernizacines sovietinės kultūros transformacijas, pakliuvo į dviprasmišką situaciją. Viena vertus, tai patirtys, kurias dar asmeniškai (šeimos istorijos lygmenyje) daugelis atsimena kaip ritualizuotas ir išgyvenamas namų aplinkoje. Kita vertus, ilgus metus buvo stengiamasi jas suvaldyti ir perkelti į visiškai sterilias institucines aplinkas. Kadangi šie patyrimai buvo sekvestruojami intensyviai, bet visuomenės laikmačiu pernelyg trumpai, jie negali masiškai būti iš naujo įvertinti ir „grįžti“ iš istorijos, nes taip iki galo ten ir nebuvo „išėję“. Kol didelė visuomenės dalis žinos, kad jų (pro)seneliai ar net tėvai gimė namuose, tol toks gimdymas bus siejamas su apčiuopiama senove ir neįgis visuotinai daugiau pagarbos ir pasitikėjimo nei „naujasis“ – modernus, medikalizuotas, kontroliuojamas ir saugus (!) gimdymas ligoninėje. Taip reiškiasi pernelyg jaunos, dar nesubrendusios tiek, kad saugiai abejotų pačia savimi, modernybės kompleksas.

Iki šiol nešiojuosi atmintin įstrigusį septynių metų senumo pokalbį su medicinos studentu ir praktiku iš Bolonijos Nicola. Faktas, kad kartas nuo karto plikydavausi ramunėlių, mėtų ir pan. arbatą (o ta arbata – ne iš pakelių, o iš tikrų, tikrame darže suskintų žolių!), Nicolai pasirodė gana įspūdingas: „o, tai tu domiesi naująja medicina!“ – buvo jo komentaras. Italijoje tai reiškia gana išskirtinį skonį ir, galima numanyti, aukštesnes nei vidutines tokio interesanto pajamas, nes įvairios žolelės ir iš jų pagaminti preparatai ten pardavinėjami specializuotose ir pakankamai brangiose krautuvėse – erboristerijose. Kai tuo tarpu Lietuvoje žolininkystė vis dar suvokiama kaip senoji medicinos tradicija, nespėjusi išnykti, nepraradusi tęstinumo, todėl niekam neatrodanti perdėm nauja nei egzotiška ir, juolab, nedemonstruojanti išskirtinio skonio – greičiau visiškai atvirkščiai.

—-

1 Giddens, Anthony. 2000. Modernybė ir asmens tapatumas. Asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje (vertė Vytautas Radžvilas). Vilnius: Pradai, p. 311.

2 Ariès, Philippe. 1993. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje (vertė Birutė Gedgaudaitė). Vilnius: Baltos lankos, p. 264-265.

3 Giddens, p. 207.

4 Ibid., p. 214.

5 Ibid., p. 216.

6 Ibid., p. 194.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

26 Comments
  1. Antanas @ 2013-02-25 10:41

    Puikus tekstas, Veronika. :)

  2. Veronika @ 2013-02-25 10:43

    Ačiū, senai bematytasis!

  3. Gražina @ 2013-02-25 11:01

    Oho – nuščiuvau beskaitydama ir… pasigedau antro puslapio – kažkaip netikėtai nutrūko :-) Bet didelis ačiū ir už pirmąjį :-)))

  4. Veronika @ 2013-02-25 11:16

    Gražina, tęsinys gali pasirodyti kiek vėliau – labai noriu susipažinti su Agnės Matulaitės disertacija, manau, ji įkvėptų antrajai teksto daliai.

  5. Justinas A. @ 2013-02-25 11:48

    “Žinoma, vienas iš šių pokyčių rezultatų – žymiai sumažėjęs naujagimių ir gimdyvių mirtingumas bei sergamumas nepagydomomis ligomis, nes ligoninė – visų pirma „vieta, kur galima sutelkti medicinos techniką ir ugdyti medicininę kompetenciją“

    Va po šios citatos diskusija tampa nelabai galima. Kūdikių mirtingumo sumažėjimas yra vertinamas (daugumos) kur kas labiau labiau nei išvardinti instuticiniai ligoninių kontrolės mechanizmai. Gerai kai viskas gerai, tada galima gimdyti nors ir troleibuse, tačiau kai nėra gerai, geriau instituciniam baube išlikt gyviems nei mirti namuose.

  6. Giedre @ 2013-02-25 12:57

    Aciu uz akiracio ir zodyno prapletima :)

  7. Justina @ 2013-02-25 13:06

    Labai ačiū už analizę.

    Justinai A., juk niekas nekalba, kad visiems reikia gimdyti namuose net ir tiems, kam akivaizdžiai tai būtų rizikinga. Kalbama apie tai, kad šeima turi teisę laisvai pasirinkti, kur gimdyti, ir namuose turėtų būti viena iš laisvai ir legaliai prieinamų alternatyvų. Su tai, kad ligoninėje yra sutelkiama med.technika ir kompetencija nebūtinai reiškia, kad viskuo yra kompetetingai naudojamasi, kad gimdyvės jaučiasi saugiai ir jų mažyliams nepadaroma fizinė ar dvasinė žala. Yra galybė užkulisinių dalykų, apie kuriuos viešai niekas nediskutuoja, ir pasisakantys daktarai neviešina. Tad galima vieniems į kitus mėtyti argumentus, kaip akmenis, tačiau mano supratimu, reikia LEISTI žmonės mąstyti ir elgtis laisvai, atsakingai.

  8. Lina @ 2013-02-25 13:17

    Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad akušerės, kurios šiandien priima (priimtų) kūdikio gimimą ne medicinos įstaigoje, turi šiuolaikinį medicinos išsilavinimą ir nėra lygintinos su “viduramžių” pribuvėjomis. Tai tos pačios akušerės, kurios priima gimdymus ir ligoninėse (žinia, jos čia atlieka pagrindinį darbą) ir turi minėtą “medicininę kompetenciją”.
    Problema kyla ir dėl to, kad ligoninė (kaip vieta), o ne medicinos institucija bendrąja prasme suprantama kaip medicininės kompetencijos lokalizacija. Todėl ir priešprieša konstruojama vietos pagrindu: ligoninė-namai. Tačiau medicininė kompetencija juk yra išsklaidyta po daugybę susijusių institucijos elementų, tokių kaip akušerė, higienos samprata, greitoji pagalba, ir t. t.

  9. Justinas A. @ 2013-02-25 13:33

    Justina, as sutinku, laisvas pasirinkimas turi būti, tačiau, kaip minėjau tėvai turi prisiimt visa atsakomybę ir nesiteisti su valstybe jei nespėjo po to esant bėdai nuvažiuoti iki operacinės, viena akušerė (pribuvėja) nesugebėjo suteikti tam tikros pagalbos dėl prietaisų, specialistų trūkumo, ar atsitiko kokia nors kita komplikacija, su kuria nebuvo susitvarkyta namuose ar pekeliui į ligoninę.
    Čia panaši diskusija į tas, kurios yra apie skiepus, antibiotikus ir pan. Žmonės surado būdą, kuris užtikriną mažiau mirčių ir jį propaguoja, nes jis yra naudingesnis visų žmonių atžvilgiu, tuo pačiu, kitoks požiūris tampa kritikuotinas ir nepalaikomas. Toks oficialios valdžios sprendimas mane tenkina, nes juo vadovaujantis, mažiau tauriečių miršta.
    P.S. Mano žmona norėjo gimdyti namuose, aš ją atkalbėjau. Gavosi toks gimdymas, kad jei jis būtų vykęs namuose, žmonos jau nebeturėčiau.

  10. Veronika @ 2013-02-25 13:39

    Giedre, Justina, labai ačiū už komentarus. Lina, galiu tik paantrinti pačios argumentams.

    Justinai A., diskusija visada galima, o ypač – sociologinė diskusija, nerepresuok laisvo žodžio :) Dabartinė draudimo medikams ir licenzijuotoms pribuvėjoms įsikišti į gimdymo namuose procesą tvarka juk kaip tik ir yra medicininės kompetencijos ir institucinės kontrolės už institucijos ribų radikalus apribojimas, kurio pasekmės, „kai ne viskas gerai“, gali būti nepataisomos. O didžiausia problema čia yra pasirinkimas vadovautis stereotipais (viduramžiai, gimdymas troleibuse, beje, – taip pat) sveikatos politikoje ir už teisinį gimdymų reguliavimą atsakingose institucijose. Įspūdingas pavyzdys čia: http://gimimas.lt/wp-content/uploads/2012/07/3_Antakalnio-klinikos_atsakymas-del-GNL.pdf

  11. Lina @ 2013-02-25 13:43

    Juk gimdymo namuose praktiką institucionalizuotų tokios akušerių veiklos legalizavimas – ne erdvė čia svarbi, o pajungimas medicinos globai.

    O izoliavimo nuo visuomenės žvilgsnio aspektas įdomus – mano mama, gimdžiusi tarybiniais laikais, visada sakydavo, kad vyras negali matyti gimdymo, nes po to negalėsiąs su ta moterimi gyventi. Šiais laikais tai skamba kaip prietaras. Kita vertus… istoriškai analizuojant, vargu, ar vyrai dalyvaudavo gimdymuose? Lyčių klausimas čia įdomus (kalbant ir apie tai, kad daug gimdymus priimančių ginekologų-chirurgų yra vyrai); bet dar įdomiau, kaip tai, kas vienos pusės laiminama, o kitos smerkiama kaip natūralizmas, yra modernizuojama, interpretuojama, adaptuojama šiems laikams.

  12. Lina @ 2013-02-25 13:52

    Tiesa, negaliu nesusižavėti Veronikos duota nuoroda ir prof. Grąžinos Drąsutienės tautosakos išmanymu – dar nesu mačiusi oficialaus rašto, kuriame būtų cituojamos liaudies dainos… Kad ir ką galvočiau apie tiesmukas ir šališkas profesorės išvadas.

  13. Rūta Justinui @ 2013-02-25 13:57

    Supraskite Justinai, todėl Jūs žmoną ir atkalbėjote, kad Jums dar ne laikas buvo namie gimdyti. Tie kas gimdo neabejoja. Tas žinojimas iš vidaus labai tikras ir stiprus.
    O dėl mirčių skaičiaus- miršta tiek kiek reikia. Nei daugiau nei mažiau abiem atvejais.

  14. Justinas A. @ 2013-02-25 15:31

    Veronika, ok, sutinku, diskutuot yra gerai ir legalizuot reikia, ir raganomis, viduramžiais ir t.t. apvardžiuot nereikia. O ar toks būdas turės sekėjų, laikas ir rezultatai parodys.
    Rūta, nesu medikas, tačiau tikrai nemanau, kad žmogus pats gali nustatyti galimas gimdymo komplikacijas sau (arba jų nebuvimą).

  15. Rūta Justinui @ 2013-02-25 17:57

    Tik patys ir jega kuri veda visus

  16. Irma Žebrauskaitė @ 2013-02-25 20:04

    as savo pirma vaika gimdziau Prienu ligonineje per Kucias– personalas svente,o as astuoniolikmete viena priesgimdyvineje palatoje gulejau neznomybeje ir kenciau saremius,o kai prasidejo gimdymas gydytojas stovejo toks girtas salia ir apsavaiges, svyruodamas ir kvepedamas druciai degtine dziugavo, kad gimdymas kaip is vadovelio………….pagimziau lengvai ACIU DIEVUI, nors pries tai gasdino per nestuma,kad sirdele neatlaikys, nes toksikoze stipri buvo…………..Noriu pasakyti, kad neisdrysau namie gimdyti savo ketvirto,nors labai norejau, nes moterys kurios gimde sake , kad tai vienas is graziausiu ivykiu gyvenime ju;)),- gimdymas namuose, artimu zmoniu globoje………..Gimdan ketvirta: Uzteki drasos bent jau paprasyti gydytojos netrukdyti ir ateiti, kai pakviesim su vyru, nes ji pagulde mane ant stalo ir istisai bande matuoti vaiko sirdeles duzius;))O kiekviena zino–kaip sunku guleti, kai saremiai prasideda, bet kam tai idomu ligonineje– gydytojai patogiai sau daro, net ir gero linkedami. Aciu akuserei, kuri parode kaip ant kamuolio sedeti ir kvepuoti. Pastebejimas dara vienas: po gimdymo palatoje turejau medike pasigimdziuse, tai ji po gimdymo pakilusi sluoste viska su spiritu: spintele, lova, nes zino, kad logonineje valytojos tik su skudarai mosikuoja, bet nevalo;))) ir kai pradejau dairytis—supratau, kad ji teisi: dulkes, apsnargliuoti kampai spinteliu, lovos krastu…….

  17. dovilė @ 2013-02-25 20:25

    Kažkoks siaubas – atjunkime elektra, išmeskim lauk visas technologijas, grįžkime į tvartus, gydykimės dėlėmis ir vadinkim tai “naująja medicina”, leiskite paklausti – kam tada mokslai, progresas, visuomenės tobulėjimas, jei gimdyti kažkur miške tapo siekiamybe ir “natūralia prigimtimi”. Manau kūdykiui gimti natūralu – sveikam ir gyvam. Kas darosi šiai visuomenei?

  18. Veronika @ 2013-02-25 21:22

    Dovile, jūsų komentaras neturi nieko bendra su tuo, kas rašoma straipsnyje, o yra nuostabiai iliustratyvus analizuojamos situacijos pavyzdys.

  19. Antanas @ 2013-02-25 21:59

    Dovile, Veronika lyg ir mėgina atsakyti į klausimą “Kas darosi šiai visuomenei?” Prie pateiktų pavyzdžių dar tiktų ir su sveikata bei medicina mažiau susijusi tendencija vaikų neleisti į mokyklą ir mokyti juos namie, kur irgi galima būtų ilgai ginčytis, kaip čia geriau. Tai irgi aktualus klausimas, nes kai vaikų prigimdoma, tai reikia juos ir išauklėti, jeigu norime, kad visuomenė gyvuotų. :) Beje, su Jezuitu labiau tiktų Bourdieu ir tada pasimatytų, jog tuo atveju mažų mažiausiai yra vertybinis reliatyvizmas (medicina vs. religija), kadangi mirtis nėra gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui… Aš netgi atleisčiau medikui, kadangi jam ir visuomenei yra svarbiau, kad jaunas medika įrodytų, jog yra geras medikas, negu mirštantis jezuitas įrodytų, jog jis yra geras Dievo tarnas…

  20. S-a @ 2013-02-25 22:44

    Kai imama kalbėt šia tema, retam pavyksta išlaikyt blaivią galvą ir išlikt profesinės/profesionalios analizės rėmuose. Šis straipsnis – maloni išimtis, labai ačiū.
    O “viduramžių” temą tęsiant, norėčiau pasiūlyti visiems “raganų” medžiotojams nukreipti savo budrias akis taip pat ir į, pavyzdžiui, uogautojus, grybautojus, medžiotojus ir žvejus, ypač poledyninės žūklės mėgėjus. Kur tai matyta, kai esant tokiai išvystytai moderniai maisto tiekimo sistemai, dar praktikuojamos tokios ne tik atskiro asmens, bet ir visos visuomenės gerovei pavojingos, sektantizmo bruožų kupinos veiklos? Ar ne įžūlumas mokesčių mokėtojų lėšomis padengt patekusių bėdon šių tamsuolių gelbėjimui? (parabolę galima vystyti ir tęsti, ačiū už dėmesį ;))

Trackbacks & Pingbacks

  1. Gimdymas namuose pagal Michelį | Sociali sociologija

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS