Kas bendro tarp Kauno pedofilijos istorijos ir pasakų?

2012 metų jaunųjų mokslininkų geriausių mokslinių darbų konkurso  laureatė sociologė/kriminologė dr. Margarita Dobrynina premiją gavusiame disertaciniame darbe „Kriminalinio žinojimo konstravimas viešajame diskurse“ siekė atskleisti kasdienio žmonių žinojimo apie socialinę nusikaltimų tikrovę konstravimo specifiką viešajame diskurse. Šiam tikslui pasiekti Margarita atliko Kauno pedofilijos istorijos atvejo tyrimą, kurį sudarė kiekybinių ir kokybinių metodų trianguliacija.

Kokybinė naujienų portalo „Delfi.lt“ publikacijų apie Kauno pedofilijos skandalą ir kitus pedofilijos atvejus turinio analizė, apėmusi 800 atrinktų (2009.01.01- 2010.09.30 laikotarpio) publikacijų  – tik dalis išsamaus tyrimo. Būtent į šią dalį atkreipiau dėmesį dėl analizei pasirinktos originalios ir sociologų darbuose retai sutinkamos prieigos – rusų lingvisto V. Proppo naratyvų struktūros modelio. Empiriniais rusų pasakų tyrinėjimais besiremdamas lingvistas pastebėjo, kad visose pasakose atsikartoja tas pats naratyvas bei ta pati struktūra, ir pasiūlė modelį, kuris su tam tikromis išlygomis, adaptuojant prie šiuolaikinių naratyvinių tekstų, gali būti taikomas daugelio istorijų „skaitymui“. 

Dėl itin aktualios temos bei originalaus instrumento ją analizuoti, pamaniau, kad verta ir su jumis pasidalinti išrtes įdomia M. Dobryninos darbo ištrauka, kurioje mokslininkė, pasitelkusi minėtą V. Proppo modelį, analizuoja Kauno pedofilijos istoriją bei jos veikėjus įpina į „piktadario“, „donoro/aukotojo“, „pagalbininko“, „princesės“, „ekspeditoriaus“, „didvyrio/herojaus“  ir „netikro didvyrio“ vaidmenis.

Reikia pastebėti, kad autorės tikslas nebuvo kvestionuoti naujienų portalo informacijos atitikimo „tikrovei“. Sociologijos daktarė siekė ne atlikti dar vieną „ikiteisminį tyrimą“, bet atskleisti naratyvo (tokio, kokį galima rekonstruoti iš portale pateiktų publikacijų) struktūrą, kad būtų galima geriau suprasti kriminalinio žinojimo konstravimo specifiką viešajame diskurse.

V. Proppas išskiria septynias veiksmo sferas: „piktadarys“, „donoras/aukotojas“, „pagalbininkas“, „princesė“ (ir tėvas), „ekspeditorius“, „didvyris/herojus“ (ieškotojas arba auka) ir „netikras didvyris“. Jo nedomino individualių veikėjų charakteristikos, kurios daro juos „matomus“. Lingvisto dėmesio centre atsidūrė veikėjų funkcijos naratyve, kurias jis konceptualizavo dviem būdais: veikėjo veiksmai istorijoje ir jų padariniai jai. Kartu pastebėtina, kad V. Proppo „veiksmų sferos“ priskiriamos individualiems veikėjams kartu su atitinkamais kalbos, aprangos ir gestų kodais, kurie dažniausiai remiasi stereotipais (1).Kitaip sakant, jų analizė padeda suprasti, kaip veikėjai, objektai ir aplinka įgauna tam tikrą prasmę.

V. Proppas teigė, kad kiekvienas veikėjas atlieka specifinį vaidmenį naratyvo vystyme. Pavyzdžiui, „piktadarys“ yra atsakingas už naratyvo ardymą, o „herojus“ – už rezoliuciją. Be to, kiekvienas istorijos dalyvis gali išpildyti daugiau negu vieną „veiksmo sferą “, kurios savo ruožtu gali būti sudarytos iš daugiau negu vieno veikėjo. Taigi tekste gali būti keletas „piktadarių“, o „princesė“ taip pat gali būti ir „pagalbininkė“. Kartu V. Proppas nustatė, kad pasakose gali būti maksimaliai 31 funkcija, nors nėra būtina, kad visos jos būtų apimtos. Tačiau tos funkcijos, kurias istorija apima, visada pasirodo tam tikra tvarka (2).

Kalbant apie naujienų žanro specifiką, pastebėtina, kad atsižvelgiant į istorijos nušvietimo seką, ši tvarka gali būti šiek tiek sutrikdoma, kadangi pradinė situacija ne visada žurnalistams yra žinoma nuo pat pradžių. Šiuo atveju patys skaitytojai atkuria istorijos seką ir sustato epizodus į savo vietas remiantis konvencionalia naratyvo struktūra. Kartu V. Proppas pripažino, kad pirmosios septynios funkcijos priskirtinos „pasiruošimo“ fazei, ir daugelis naratyvų prasideda nuo aštuntos funkcijos, kuomet įvyksta „sutrikdymas“, t. y. „piktadarys“ nuskriaudžia šeimos narį arba šeimos nariui trūksta kažko, jis kažko trokšta. Tokiu būdu V. Proppo siūloma naratyvo analizės struktūra yra panaši į prancūzų-bulgarų filosofo T. Todorovo siūlytą modelį: pusiausvyros būsena; pusiausvyros sutrikdymas tam tikru veiksmu; pripažinimas, kad sutrikdymas įvyko; bandymai pataisyti sutrikdytą pusiausvyrą; ir pusiausvyros atkūrimas su tam tikrais galimais pakitimais (3).

Taigi bendrai kalbant, analizuojamame Kauno pedofilijos skandalo naratyve matomos užuominos apie pusiausvyros egzistavimą, jos sutrikdymą, sutrikdymo pripažinimą ir bandymus pusiausvyrą atkurti. Pabrėžtina, kad būtent šios naratyvo stadijos dažniausiai domina ir yra aprašomos masinės komunikacijos priemonių, kadangi suardyta pusiausvyra ir neišspręstas konfliktas geriausiai atitinka vieną pagrindinių anksčiau minėtų medijų pramonės taisyklių – „bloga naujiena – gera naujiena“. Be to, dėl masinių medijų informacijos gamybos specifikos, retai domimasi istorijos tąsa, nebent ji (kaip šiame darbe analizuojamos istorijos atveju) gali būti priskirta prie rezonansinių ir sensacingų įvykių kategorijos, t. y. būti rentabili.

Taigi naujienų portalo konstruojamo naratyvo pradžia sietina su „herojaus“ D. Kedžio troškimu nubausti kaltininkus. Šią pradžią iliustruoja 2009.08.17 pasirodžiusi publikacija „Lietuvai gresia pedofilijos skandalas“, kurioje pristatomas „didvyris“, jo šeimos nariai ir „didvyrio“ troškimas „<…> pasiekti teisingumą“. Veikėjo D. Kedžio pristatymo pobūdis portale beveik idealiai atitiko naratyvo „herojaus“ veiksmo sferos aprašymą. „Herojus“ dažniausiai yra vyras (tai byloja apie patriarchalinės ideologijos hegemoniją visuomenėje), kuris siekia atkurti pusiausvyrą (analizuojamos istorijos atveju – „teisingumą“) ir dažniausiai pradedantis savo paieškas siekiant išgelbėti „princesę“ (savo dukrą). Teigtina, kad D. Kedys šiame naratyve išpildė dvi „herojaus“ funkcijas: nuo pat pradžių portale buvo formuojamas jo kaip „didvyrio ieškotojo“ įvaizdis, t. y. kuris padeda tiems, kurie tapo „piktadarių“ aukomis; vėliau veikėjas gavo ir „didvyrio aukos“ vaidmenį, t.y. tas, kuris atsiduria „piktadario“ (šiuo atveju – teisėsaugos) dėmesio centre, ir, galiausiai, neretai miršta nesulaukęs pusiausvyros atstatymo. „Didvyris“ visada yra teksto protagonistas ir dažniausiai į paieškas yra siunčiamas savo artimiausios bendruomenės. Analizuojamos istorijos kontekste šią bendruomenę galėtų atitikti D. Kedžio šeima, ypač sesuo, naratyve atlikusi keletą funkcijų.

D. Kedžio seseriai naratyve galima priskirti „ekspeditoriaus“, „donoro“ ir „pagalbininko“ veiksmų sferas. „Ekspeditorius“ siunčia „didvyrį“ atlikti savo užduoties. Kartu prie „ekspeditoriaus“ galėtume priskirti ir D. Kedžio motiną. Tačiau ši veikėjų funkcija naratyvo struktūroje nebuvo aiškiai išreikšta. Labiau kalbėtina apie netiesioginį sesers ir motinos kaip „ekspeditorių“ vaidmenį, kurios pastūmėjo D. Kedį į „teisingumo paieškas“, pranešdamos jam apie dukters „pasakojimus“: „Dar trečiadienį D. Kedžio motina pasakojo kaip ji sužinojo apiegalimą anūkės tvirkinimą <…> [aut. mergaitė] tik vėliau prasitarė, kad taip esą jąnurengęs elgiasi Andrius Ūsas <…> Kaip paslaptį močiutei ir tetai – tėvoseseriai, mergaitė papasakojo ir daugiau“ („Teismo psichiatrai: D. Kedžio dukra apie tvirkinimą nemelavo“, 2009 10 08).

Savo ruožtu „donoras“ duoda „didvyriui“ kažką – tai galėtų būti objektas, informacija arba patarimas, – kas turėtų padėti naratyvo rezoliucijoje. Taigi N. Venckienė, konsultuodama brolį teisiniais klausimais, naratyve atliko „donoro“ funkciją: „Būtų neetiška, jeigu būčiau nepadėjusi broliui rašyti skundų <…>Teisėja tikino, kad nuo pat žudynių Kaune ji prokurorams prisipažino, jog padėjoD. Kedžiui rašyti skundus pedofilijos byloje“ („Į teisėjų konfliktą su N. Venckiene įsikišo ir prokurorai“, 2009 11 27), „Teisėja sakė, jog <…> broliui padėdavopateikti savo mintis teisine kalba“ („Nutarta N. Venckienei iškelti drausmės bylą“, 2010 08 02).

„Pagalbininko“ veiksmo sfera pasireiškia talkinimu „didvyriui“ jo užduotyje atkuriant pusiausvyrą. Šios funkcijos pagrindiniais atlikėjais naratyve  tiriamuoju laikotarpiu buvo: D. Kedžio motina L. Kedienė: „Laimutė Kedienėkreipėsi į Seimą ir paprašė nepritarti prokurorų veiksmus tyrusios komisijosišvadai bei pasiūlė inicijuoti baudžiamųjų bylų iškėlimą visiems su vadinamąjapedofilijos byla susijusiems prokurorams ir Vaiko teisių apsaugos kontroliereiRimantei Šalaševičiūtei“ („D. Kedžio motina prašo kelti bylas prokurorams“, 2009 12 03), sesuo N. Venckienė, sesers vyras advokatas A. Venckus: „ApskųstiR. Šileikos nutarimą N. Venckienė galėjo kaip mergaitės įstatyminė globėja, o A.Venckus – kaip mergaitės ir jos tėvo advokatas. Jie šia teise pasinaudojo“ („Venckai toliau kariaus skundais”, 2010 02 26) ir vėliau istorijoje pasirodžiusi D. Kedžio teta ir krikštamotė A. Skučienė: „Moteris dar kartą išreiškė poziciją, kadteisybės bus ieškoma iki galo. „Mes siekiame, kad Laimutė Stankūnaitė būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Sieksime, kad būtų išaiškinta tiesa.“ („Kaune – antrasis D. Kedžio artimųjų organizuotas mitingas“, 2010 04 10), „„Mes jau nebeprikelsime Drąsiaus, tačiau galime pratęsti jo kelią. Visų pirmajudėjimas sieks, kad būtų išaiškinta ši pedofilijos bylą. Taip pat rūpinsimės irkitomis bylomis“, – kalbėjo Audronė Skučienė, D. Kedžio teta bei krikštamotė.“ („D. Kedžio šalininkai Kaune susirinko į trečiąjį mitingą“, 2010 05 08).

„Princesė“ dažniausiai yra istorijos veikėja, kuriai iškilo didžiausia grėsmė iš „piktadario“ pusės ir kuri turėtų būti išgelbėta „didvyrio“. Taigi šiuo atveju „princesės“ vaidmenį naratyvo struktūroje atitiko D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukra, kuris išryškėja nuo pat pirmo istorijos patekimo į viešumą momento: „Mergaitės pasakojimai baisūs, šokiruojantys <…> Pasakojo kaip dėdė ją visą laižydavo, nuogas sodindavo ant savęs <…>“, „Teisėsauga nusivylęs kaunietis, tris vyrus <…> kaltinantis jo mažametės dukros tvirkinimu ir prievartavimu <…>“ („Lietuvai gresia pedofilijos skandalas“, 2009 08 17). Pastebėtina, kad šis vaidmuo beveik visada tenka moteriai – „silpnajai“ lyčiai. Pastaruoju atveju „silpnumo“ įspūdį dar labiau sustiprino aukos amžius – vaikas. Vakarų kultūroje „gelbėjami“, t. y. aukų vaidmenys tradiciškai priskiriami moterims ir vaikams, konotuojant jų bejėgiškumą ir pažeidžiamumą patriarchalinėje visuomenėje. Šiuo atveju Kedytės „personažas“ atitiko abi silpnos aukos charakteristikas, kas užtikrino kultūriškai legitimuotą jos kaip aukos – „klaikiai nuskriaustos mergaitės“ – įvaizdį. Kartu pastebėtina, kad „klaikiai nuskriausta mergaitė“ yra simbolinis kodas, pažadinantis binarinę „gėrio-blogio“ opoziciją.

Taigi tam, kad atsirastų auka, turėtų būti „piktadarys“, kurį turi įveikti „didvyris“. Simboliniai kodai užmaskuoja kultūros nulemtas opozicines reikšmes, pateikdami jas kaip natūralias, neišvengiamas ir nelingvistines. Pavyzdžiui, lyčių opozicijos ir pasiskirstymo pagal naratyvo funkcijas atveju, „herojaus“ veiksmų sfera dažniausiai atitenka vyrui, o aukos – moteriai. Netgi jei naratyve moteris iškyla kaip „didvyrė“, tradiciškai tai yra „didvyrės – aukos“, bet ne „didvyrės – ieškotojos“ funkcija. Tokiu būdu naratyvai padeda reprodukuoti ir kartu legitimuoti kultūrinį vaidmenų pasiskirstymą visuomenėje.

„Piktadario“, kuris sukuria naratyvo komplikaciją, funkcija priskirtina keliems istorijos veikėjams: teisėjui J. Furmanavičiui, verslininkui ir politikos veikėjui A. Ūsui, Aidui – „pedofilams“, t. y. seksualiniu mergaitės išnaudojimu apkaltintiems aktoriams, mergaitės motinai L. Stankūnaitei ir jos seseriai V. Naruševičienei – „išgamoms“, apkaltintoms savo vaikų pardavinėjimu: „Tųpedofilų turbūt kaip tarakonų yra. Bet šitie trys turi sėdėti. Ir tos dvi išgamos,kurios savo vaikus pardavinėjo“ („Lietuvai gresia pedofilijos skandalas“, 2009 08 17), „D. Kedys beveik prieš metus kreipėsi į Kauno policiją dėl savo mažametėsdukros ir jos pusseserės tvirkinimo. Prie tvirkinimo organizavimo, anot jo, esąprisidėjo ir mergaičių motinos. Mažamečių tvirkinimu jis kaltino teisėją JonąFurmanavičių, Pilietinės demokratijos partijos atstovą A. Ūsą bei nenustatytąasmenį vardu Aidas” („N. Venckienės vyras nebegins D. Kedžio”, 2009 11 18).

Dar vienas naratyve svarbią funkciją atlikęs veikėjas – teisėsaugos institucijos ir jos atstovai (policija, prokuratūra ir teismai). Tiriamuoju laikotarpiu vyravęs gana tendencingas šios institucijos pareigūnų pateikimas ir formuojamas neigiamas įvaizdis darė ją artimesnę „piktadario“ arba jo „pagalbininko“ funkcijoms naratyvo struktūroje: vengianti spręsti problemas, vilkinanti jų sprendimą, besikratanti atsakomybės, uždara, siekianti nubausti „didvyrį“ ir pan. Ji nepadeda ir trukdo „didvyriui“ „siekti teisingumo“ teisėtais keliais, o vėliau „teisėsauga nusivylusį kaunietį“ pradeda „persekioti“: „Tėvas su pareiškimu į policiją kreipėsipernai <…> Pusmetį byla buvo tiriama Kauno miesto apylinkės prokuratūroje,paskui ją perėmė Kauno apygardos prokuratūra <…> Pasak tėvo, jo skundus dėlbylą tiriančio prokuroro veiksmų, adresuotus Kauno apygardos prokuratūros irGeneralinės prokuratūros vadovams, išnagrinėdavo tas pats skundžiamasprokuroras.“ („Lietuvai gresia pedofilijos skandalas“, 2009 08 19). Be abejo nereikėtų pamiršti, kad vienas iš konstruojamų „piktadarių“ J. Furmanavičius buvo teisėsaugos atstovas. Publikacijose jis buvo įvardijamas, visų pirma, kaip teisėjas, kaip teisėjų „lauko“ atstovas. Šiuo atveju „piktadario“ veiksmų sfera yra išplečiama jo atstovaujamai grupei ir patvirtinama „herojaus pagalbininkės“: „<…> Venckienės reiškiama nuomonė, kad teismuose, prokuratūroje ir kt.susidaręs pedofilų klanas, todėl pedofilijos byla niekada nebus nešališkai irišsamiai išnagrinėta <…>“ („Teismas N. Venckienei išaiškino, kad ji negali skųsti drausmės bylos iškėlimo“, 2010 09 10“). Interpretuojant tokio pobūdžio informaciją, žmonės neretai remiasi ankstesnėmis turimomis žinojimo schemomis ir naratyvais apie nusikaltimus ir kriminalinę justiciją, kurių šaltinis neretai yra pačios masinės medijos.

Darytina prielaida, kad ilgalaikis vyraujantis neigiamas teisėsaugos, ypač prokuratūros ir teismų įvaizdis Lietuvos masinėse medijose, skaitytojų atmintyje galėjo suformuoti neigiamą šių institucijų reprezentacinę schemą. Pedofilijos skandalo istorijoje formuojamas teisėsaugos įvaizdis taip pat galėjo aktualizuoti ir patvirtinti jau turimas ankstesnes auditorijos žinias apie kriminalinės justicijos institucijas.

Kalbant apie naratyvo struktūrą, kartu svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą, kad kalbą suvokiame pasitelkdami opozicijų sistemą, kurių pati kraštutinė yra binarinės opozicijos (individai negalėtų suprasti, kas yra „gėris“, nežinodami, kas yra „blogis“) (4). Taigi ženklas reiškia kažką ne dėl to, kad turi tam tikrą fiksuotą identifikaciją, bet dėl to, kad skiriasi nuo kitų ženklų. Be to, vienas binarinės opozicijos elementas visada yra labiau vertinamas už kitus, kitaip sakant, binarinėms opozicijoms būdinga hierarchija, kuomet vienas elementas dominuoja prieš kitą – antrajam terminui dažniausiai reiškiant pirmojo nebuvimą arba neturėjimą. Tokiu būdu atsiranda antrojo elemento nuvertinimas.

Pastebėtina, kad tiek T. Todorovas, tiek V. Proppas savo naratyvų teorijose akcentavo konflikto rezoliuciją. Taigi binarinės opozicijos yra taikytinos ir naratyvui, kadangi istorijos yra struktūruojamos mėginimų išspręsti iškilusį konfliktą, kuriam būdinga „didvyrio“ ir „piktadario“, t.y. „gėrio“ ir „blogio“ kova priešprieša (5). Tokiu būdu pagrindiniai veikėjų veiksmai naratyve taip pat gali būti kategorizuoti kaip opoziciniai. Kitaip sakant, naratyvai turi gilumines struktūras, kurias sudaro binarinės opozicijos. Savo ruožtu individai, kaip auditorija, yra įpratę naratyvą suvokti kaip linijinę priežasčių ir padarinių įvykių grandinę, todėl šios opozicijos nėra akivaizdžios. A. Bergeris, identifikuodamas šias naratyvų opozicijas, siekė parodyti, kad, sekdami istorijos veikėjų žygius, skaitytojai mato ir interpretuoja jų veiksmus, remiantis bipoliarinėmis opozicijomis (kurių skaitytojas dažniausiai neatpažįsta arba neįsisąmonina), kurios suteikia bet kokiam veiksmui prasmę (6).

Teigiama, kad vienas iš būdų, kuriuo šios opozicijos pasireiškia naratyve – tai per „didvyrio“ ir „piktadario“ išvaizdą, t. y. pirmasis tradiciškai yra gerai atrodantis, puikios fizinės formos, o antrasis – neretai negražus arba atstumiantis. Be abejo, vaizdinės išraiškos įtaka yra akivaizdesnė televizijoje, rašytinėse medijose įvaizdžio susidarymui visgi daugiau įtakos turi tekstas. Tačiau prisiminkime, kaip publikacijų nuotraukose buvo vaizduojamas vienas iš „piktadarių“ A. Ūsas palyginti su jauno, sportiško, įdegusio „didvyrio“ atvaizdu. Pastebėtina, kad šie reprezentaciniai pasirinkimai atspindi kultūros, kurioje yra sukuriamas naratyvas, poreikius. Kitaip sakant, pavyzdžiui, pedofilijos skandalo „didvyrio“ D. Kedžio ir vieno iš „piktadarių“ A. Ūso „kodavimą“ lemia Vakarų kultūros tradicija pagrindinį veikėją matyti fiziškai patrauklų, o „piktadarį“ dažniausiai mažiau negu fiziškai tobulą, atstumiantį, kas pažymi tam tikrą išsigimimą.

Taigi analizuojamoje istorijoje „piktadarys“ (tiksliau, „piktadariai“) nuskriaudžia „didvyrio“ šeimos narį (publikacijose buvo nuolat akcentuojama „princesės“ priklausomybė šiai šeimai, o ypač tėvui: „D. Kedžio dukra“). Naratyvo struktūroje „didvyris“ dažniausiai reprezentuoja triumfą to, kas visuomenėje ideologiškai yra laikoma „gėriu“. Šeima šiuo atveju konotuoja „visuomenę“, t. y. visuomenės metonimija, kurios dalis yra ir istorijos skaitytojai. Tokiu būdu skaitytojai ir jų šeimos irgi tampa potencialiomis aukomis, todėl kaltininkai privalo būti nubausti prieš jiems „smogiant dar kartą“. Akivaizdu, kad gana konservatyvioje į šeimą orientuotoje visuomenėje šeima, kovojanti už vaiko gerovę, „už teisybę“, yra labiau privilegijuota ir turėtų susilaukti palankesnio vertinimo negu vaizduojama vieniša netekėjusi jauna motina (viena iš „piktadarių“), anksti pradėjusi lytinį gyvenimą, būdama nepilnametė susilaukusi kūdikio, o vėliau atidavusi dukrą į savaitinį darželį ir kovojusi dėl jos globos su tėvu, pasitelkdama vyresnio vedusio finansiškai apsirūpinusio vyro pagalbą. Taigi „šeima“ ir „vieniša motina“ laikytinos savotiškomis binarinėmis opozicijomis, kur pirmasis terminas yra pranašesnis už antrąjį, t. y. nurodo į pirmojo elemento nebuvimą „vienišos motinos“ atveju, o kartu ir į jo nevisavertiškumą.

Apskritai, be naratyvo konflikto nebūtų istorijos, todėl kažkas turėtų būti identifikuojamas kaip „piktadarys“. Be to, pastebėtina, kad „didvyriams“ ir „piktadariams“ yra dažniausiai priskiriami ne tik opoziciškai skirtingi apibūdinimai ir veiksmai, kurie faktiškai įrėminami „gerai-blogai“ suvokimo kontinuume, bet kartu palyginti su „didvyriais“ „piktadariams“ suteikiama mažiau erdvės savo argumentų pristatymui ir pasisakymui viešajame diskurse. Pastebėtina, kad analizuojamoje istorijoje veikėjams, priskirtiems prie „piktadario“ veiksmų sferos, buvo suteikiama mažai arba išvis nesuteikiama erdvės savo pozicijos išdėstymui, jų pasisakymai dažniau buvo pateikiami netiesiogine kalba, tuomet kai „didvyrio“, „ekspeditoriaus“, „donoro“ ir „pagalbininkų“ pozicija išreiškiama buvo ne tik dažniau, bet ir dažniau naudojant tiesioginę kalbą. Šiuo atveju tiesioginės / netiesioginės kalbos naudojimo tekste analizė gali padėti atskleisti, kurios grupės pozicija dažniau viešai artikuliuojama, suteikiant jai kreipimosi į auditoriją galią, o kuri – nutildoma, išstumiant ją už viešojo diskurso ribų, o jeigu ir verbalizuojama, tai dažniau siekiant išryškinti pirmosios argumentus.

Taigi identifikuojant naratyvo „didvyrį“ ir „piktadarį“, galima atskirti ideologinį teksto pagrindą ir geriau suvokti, kodėl vieni asmenys yra „patogesni priešai“ negu kiti. Kitaip sakant, sprendimas, kam turėtų atitekti „didvyrio“, o kam – „piktadario“ vaidmuo, yra ideologinis ir atspindi tam tikras visuomenės vertybes. Tačiau toks žmonijos skirstymas į „gėrį“ ir „blogį“ yra pavojingas, kadangi priskiriant kitus individus arba jų grupes prie „piktadarių“, t. y. „blogio“, tampa įmanoma pateisinti jų skriaudimą, o nesuveikiant įteisintoms „skausmo sukėlimo“ priemonėms, neretai visuomenėje „pateisinamas“ tampa saviteismis. Demokratinėse valstybėse teisinės prievartos (teisinis persekiojimas ir nubaudimas) taikymas yra įgaliotas vykdyti valstybinėms institucijoms. Savo ruožtu savavališko teismo vykdymas dažniausiai grindžiamas kriminalinės justicijos neveiksmingumu, nesugebėjimu atkurti pažeistą teisingumą, tinkamai vykdyti teisminę veiklą ir pan.: „Teisėsauga nusivylęs kaunietis <…>“, „Nevaisingas [aut. teisėsaugos institucijų] tyrimas <…>“ („Lietuvai gresia pedofilijos skandalas“, 2009 08 19), „Audronė Skučienė, D. Kedžio teta bei krikštamotė, buvo šokiruota teismo sprendimo bei teigė, kad artimieji neketina vykdyti teismo nutarties“ („Teismas D. Kedžio dukrelę grąžino motinai“, 2010 05 14). Situacija, kuomet tokio pobūdžio argumentais pateisinamas savavališko teismo vykdymas, kuris iš esmės sulaukia visuomenės palaikymo, gali sindikuoti gilias kolektyvinio sąmoningumo ligas, jo demoralizavimą. Tokia visuomenė tampa lengviau manipuliuoti ir valdyti, ji tampa ne tiek mąstanti ir reflektuojanti, kiek besivadovaujanti instinktais ir reaguojanti.

Taigi naratyvai užima svarbią poziciją ne tik pramoginėse medijose, informaciniuose šou, tačiau taip pat naujienose ir yra naudojami nusikaltimų ir kriminalinės justicijos tikrovės įprasminimui, o kartu ir socialiai konstruojant žinojimą apie ją. Kitaip sakant, pedofilijos istorijoje konstruojamas naratyvas yra nusikaltimų ir kriminalinės justicijos atvaizdavimas, kurį visuomenė atpažįsta ir yra jau anksčiau patvirtinusi, t. y. turinti savo atmintyje. Taigi naratyvo požiūriu, pedofilijos skandalas atspindi pasikartojančius nusikaltimų ir kriminalinės justicijos tipus ir situacijas, kurios reguliariai pasirodo medijose. Tokie istorijos veikėjai kaip „naivus nekaltas vaikas“, tapęs auka, „vyriškas, didvyriškas kovotojas su nusikaltimu“, nepasiduodantis sunkumams ir „iš prigimties piktadariškas kitus išnaudojantis nusikaltėlis“ (pavyzdžiui, pedofilas) yra vieni dažniausiai sutinkamų kriminaliniuose naratyvuose. Šiuo atveju naratyvų naudojimas padeda įtvirtinti nusikaltėlio, aukos, kovotojo su nusikaltimais charakteristikas ir įprasminti istoriją pagal atitinkamus nusikaltimų ir kriminalinės justicijos konceptualinius suvokimo rėmus (pedofilijos skandalo atveju – „ydingos kriminalinės justicijos sistemos“ rėmus, problemos sprendimu nurodančius griežtą socialinės kontrolės strategiją). Tokie naratyvai kriminalinės justicijos diskurse sukuria klaidinantį kriminalinės tikrovės vaizdą, supaprastindami nusikaltimų priežastingumą, t. y. dažniausiai viską suvesdami į vieną priežastį, ir matydami juos ne kaip socialinį reiškinį, bet kaip atsitiktinius smurto proveržius, nuo kurių nukenčia ir gali nukentėti tik nekaltos aukos.

Taigi tiriamuoju laikotarpiu naudojamas naratyvas atliko iš anksto paruošto siužeto vaidmenį, t. y. pateikė tam tikras suvokimo gaires, taikytinas aprašomiems įvykiams, tokiu būdu suteikdamas jiems nuspėjamumo ir prasmingumo pojūtį. Kadangi šie naratyvai yra bendri nusikaltimų ir kriminalinės justicijos simboliai, kurie savo ruožtu yra dalis pamatinių visuomenės vertybių, jų vartojimas kriminalinėse naujienose sumažina būtinumą aiškinti įvykių priežastis ir padarinius, o juos lydintys interpretaciniai tvirtinimai apie nusikaltimus ir kriminalinę justiciją nors ir neverbalizuojami, yra pripažįstami jų vartotojų (7).  Pavyzdžiui, „nusikaltėlio piktadario ir išnaudotojo“ naratyvas suteikia paaiškinimą net ir baisiausiems nusikaltimams. Šiuo atveju smurtinis nusikaltimas nereikalauja jokių tolimesnių paaiškinimų negu kad atmintyje aktualizuoti, pavyzdžiui, deskriptorių „pedofilai“. Kitaip sakant, šis naratyvas, netgi be papildomos verbalizalijos, paaiškina, kad jie išnaudoja vaikus, kadangi tai yra tai, ką jie daro ir kas jie yra pagal apibrėžimą, taigi, tai yra jų vidinė prigimtis.

_______________

(1) Lacey, Nick. 2000. Narrative and Genre: Key Concepts in Media Studies. Basingstoke, New York: Palgrave, p. 73

(2) ten pat, p. 51

(3) ten pat, p. 48

(4) ten pat, p. 65

(5) ten pat, p. 64–5

(6) ten pat, p. 66

(7) Surette, Ray. 2011. Media, Crime and Criminal Justice: Images, Realities and Policies. 4th edition. United States: Wadsworth, Cengage Learning, p.  41