Lietuvoje nėra vietos senukams?

Džiaugiamės, kad VU sociologės dr. Gražinos Rapolienės disertacija „Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“ (vadovas prof. Zenonas Norkus) laimėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos „Geriausiųjų disertacijų 2012“ konkursą socialinių ir humanitarinių mokslų srityje! Išsamiai su įžvalgomis iš Gražinos tyrimo galėsite susipažinti gegužės 25 d. Lietuvos socialinių mokslų forume 2013, o belaukiant jaukaus sociologinio pasibuvimo Molėtų observatorijoje, siūlome paskaityti savaitraščio „Šeimininkė“ (2012.10.26, Nr. 43(1072)) žurnalistės Giedrės Budvytienės interviu su geriausios socialinių mokslų disertacijos autore:

Šiek tiek perfrazuotas kultinio brolių Koenų filmo pavadinimas labai taikliai atspindi senėjančios visuomenės situaciją. Paradoksas: prognozuojama, kad nė pusei amžiaus nepraėjus, trečdalį Europos gyventojų sudarys perkopusieji 65-erių ribą, bet kuo toliau, tuo labiau jie jaučiasi išmesti už borto. Apie tai šnekamės su Vilniaus universiteto lektore dr. Gražina Rapoliene.

Neseniai apgynėte disertaciją „Ar senat­vė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“. Ar pavyko atsakyti į klausimą, kurį keliate savo moksliniame darbe? Ar senatvė Lietuvoje iš tiesų yra stigma ir kiek ji paplitusi?

Taip, vienas iš būdų (ir gana dažnas), kaip Lietuvoje suvokiama ir patiriama senatvė, yra stigma, kitaip tariant, nuvertinantis santykis. Stigmatizavimas reiškia kokios nors kategorijos žmonių išskyrimą kaip mažiau vertingų, po jo eina diskriminavimas, išstūmimas iš visuomenės.

Senatvės stigmatizavimas gana plačiai paplitęs. Beveik pusė atliekant reprezentatyvų tyrimą 2008-aisiais apklaustų vyresnio amžiaus žmonių per metus buvo patyrę priešiškumą, nepagarbų, nederamą elgesį dėl savo amžiaus. Net 3–5 proc. 65–74 m. respondentų teigė su tokiu elgesiu susidūrę labai dažnai. Tai galima pavadinti maksimaliu stigmos intensyvumu.

Kaip tai pasireiškia kasdieniame mūsų gyvenime?

Senėjimo, senatvės stigmatizavimas reiškiasi į socialinio gyvenimo užribį vyresnio amžiaus žmones išstumiančiomis elgesio normomis, tiesiogine bei netiesiogine diskriminacija dėl amžiaus, įteisinta privačiose ir valstybinėse struktūrose. Į senėjimą ir senatvę linkstama žiūrėti stereotipiškai ir nuvertinamai. Pagal pastebimus atskirus požymius – amžių ar išorinius senėjimo ženklus – žmogus priskiriamas stereo­tipinei kategorijai, suformuojančiai nuomonę apie jo gebėjimus, galimybes, interesus ir pan.

Vyresnio amžiaus žmonėms priskiriamos tokios savybės kaip ligotumas, fizinis ir protinis nykimas, nesugebėjimas mokytis, aseksualumas ir pan. JAV netgi plinta gerontofobija (priežasties neturinti senų žmonių baimė). Pagyvenusieji sulaukia prieštaringų kaltinimų: viena vertus, kad užima darbo vietas ir neleidžia įsitvirtinti jaunimui, kita vertus, kad yra vis sunkėjanti našta mokesčių mokėtojams.

Nenorėdami būti „nurašyti“, atsidurti už borto, žmonės vengia pripažinti savo amžių, nenori kalbėti apie senatvę, ši tema juos skaudina. Neretai vyresnio amžiaus žmones žeidžia įvardijimas „senjoras“ ar „senolis“. Pastebima, kad kasdieniame bendravime įsigalėjęs vyresnio amžiaus neigimas, o apibūdinimas „senas“ taikomas nepažįstamiems žmonėms. Vyresni žmonės nejaukiai jaučiasi viešumoje, ypač tarp jaunų, laikosi nuošalumo, stengiasi nutylėti, likti nepastebėti ar užleidžia kelią jaunesniems.

Kas tokį požiūrį labiausiai palaiko?

Mes patys, sutikdami ir neprieštaraudami, kad senatvė yra nykimas, ligos, degradavimas, kad iš seno žmogaus nėra ko tikėtis, jis mažai ką tegali. Patys vyresnio amžiaus žmonės, neigiantys savo amžių ar užleidžiantys kelią jaunesniems. Žiniasklaida, palaikydama ir sutirštindama stereotipinius įsivaizdavimus. Rinkodara, peršanti amžinos jaunystės iliuziją ir kosmetines priemones nuo senėjimo (o mes – jas pirkdami).

Su kuo senėjimo tapatumas siejamas Lietuvoje?

Senėjimo tapatumas Lietuvoje pirmiausia siejamas su chronologiniu amžiumi, taip pat su socialinio statuso, socialinių vaidmenų (išskyrus šeimos) ir vertės praradimu, sveikatos silpimu, nykimu. Kaip matome, daugiau nykimo ir praradimo nei atradimo, tarsi su amžiumi įgyta patirtis nieko nereikštų – ji nevertinama.

Ar daugiau problemų kyla dėl to, kad senas žmogus pats save labiau nuvertina, ar kad jį nuvertina visuomenė?

Tai susiję dalykai – jų negalima atskirti. Žmogus pats savęs nenuvertintų, jei nejaustų visuomenės nuvertinimo ir jei pats nebūtų ilgą laiką nuvertinęs kitų – anuomet senų. Šį ydingą ratą suka daug komponentų. Nuvertinant senatvę žala neabejotinai daroma visiems: ir tiems, kurie nustumiami, nepriimami tokie, kokie yra, ir tiems, kurie praranda galimybę pažinti, kokia gyvenimo patirčių įvairovė gali būti vyresniame amžiuje.

Kaip Lietuvoje pasireiškia diskriminacija, susijusi su amžiumi?

Diskriminacija dėl amžiaus Lietuvoje, manoma, labiausiai paplitusi iš visų diskriminacijos rūšių, o įsidarbinant amžius gali būti didžiausias trūkumas – tokios nuomonės buvo atitinkamai 59 proc. ir 57 proc. 2009 m. „Eurobarometro“ apklaustų Lietuvos gyventojų. Dėl amžiaus nepriimama į darbą, dirbant nesiunčiama į mokymus, neskiriami nemokami medicininiai tyrimai, neįtraukiama į viešosios nuomonės apklausas, neapdraudžiama ir pan.

Rengdama mokslinį darbą apklausėte 24 žmones, kurių amžius svyravo nuo 58 iki 96 metų. Kokią senėjimo patirtį jie atskleidė?

Senėjimo patirtis laikoma labai asmeniška, privačia ir kartu skaudžia, slepiama galbūt nuo savęs paties. Absoliuti dauguma apklaustųjų (21 iš 24) sakė, kad jie nėra seni, nesijaučia seni arba nepastebi savo senėjimo. Atkreipiau dėmesį, kad tiesiogiai formuluojami su senatve siejami klausimai juos žeidžia, todėl vengiau be reikalo minėti žodžius „senatvė“, „senas“, „senėjimas“, juos praleisdama, pakeisdama neutralesniais.

Žmonės pasakojo, kad jiems nebetaikomos nuolaidos medicininiams tyrimams, neskiriami lengvatiniai vaistai, netgi ligos nebegydomos kaip senatvinės, dėmesį medicinos įstaigoje tenka pirkti pakišomis. Žmogus, artėjantis prie lemtingos amžiaus ribos, negauna darbo, nes potencialių darbdavių nuvertinamas kaip nepakankamai energingas. Jis tampa pensininku, išlaikytiniu, pajunta, kad yra nebeįdomus kitiems.

„Atstumtas“, „šone“, „nusodintas“, „nurašytas“, „už borto“, „iškritęs iš konteksto“, „nereikalingas“ – tokiais žodžiais apklausos dalyviai apibūdino savo pojūčius. Keli iš jų pažymėjo pajutę atsainų, pašaipų požiūrį, skundėsi formaliu bendravimu, artimųjų dėmesingumo stoka, poreikių ignoravimu. Kai kurie kalbėjo apie tai, kad jais naudojamasi šeimoje, kad jie tarnauja anūkams ir vaikams, o visuomenėje jaučiasi reikalingi tik artėjant rinkimams.

Buvimas senu daugeliui siejasi su darbo, veiklos, šeimos ir draugų temomis. Senatvės pradžia taip pat siejama su apmokamo darbo netekimu, išėjimu į pensiją, darbingumo praradimu, kas reiškia pablogėjusias ekonomines sąlygas ar nuoskaudą dėl neišpildytų darbdavių pažadų. Prarasto darbo niša užpildoma kita veikla. Ji gelbsti nuo senatvės – tarsi veiklus žmogus negalėtų būti senas.

Vyresnio amžiaus žmonės akcentuoja savo ir kitų užimtumą, sugebėjimą rasti naudingos veiklos, pavyzdžiui, moterys dažnai dirba namuose: kepa, verda, mezga, vyras patarnauja šeimos moterims kaip vairuotojas, kas rašo eilėraščius ir leidžia sienlaikraštį, kas tapo paveikslus, kuria skulptūras, papuošalus, pina krepšius, gieda chore. Veikla, ar tai būtų apmokamas darbas, ar dalyvavimas kokioje organizacijoje, tampa išsigelbėjimu. Norą gyventi palaiko šeima, artimieji, nes draugų mažėja, pasigendama tokių, kurie nevadintų „bobute“ ar „senute“.

Ar galima pasakyti, kad moterys skaudžiau išgyvena senėjimą?

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad moterų vertė seksualizuota, kad su amžiumi jos praranda kūno grožį, galimybę gimdyti vaikus ir kartu – socialinę vertę. Tačiau mano atlikti tyrimai lyčių skirtumų nepatvirtino, tik masinėse medijose ryškesnis vyresnio amžiaus moterų kaip aukų įvaizdis. Reprezentatyvaus Europos socialinio tyrimo duomenų analizė lyčių skirtumo neparodė.

Pakomentuokite „senatvės kaukės“ teoriją. Ar ji aktuali lietuviams?

„Senatvės kaukės“ teorijos teigimu, fiziniai senėjimo ženklai žmogui tampa nenuimama kauke, nors viduje jis jaučiasi toks pat jaunas kaip ir anksčiau. Pro ją vis sunkiau įžvelgti esminį žmogaus tapatumą. Tai, kad išoriniai senėjimo požymiai tampa kauke, neprieštarauja ir stigmos koncepcijai, kuri, mano manymu, tinkama Lietuvos situacijai apibūdinti.

Tačiau „senatvės kaukės“ teorijos akcentuojama įtampa tarp vidinio jaunatviškumo ir senstančios išorės turėtų reikšti pastangas kūną jauninti vartotojų visuomenės siūlomomis priemonėmis, o tokių vyresnio amžiaus žmonių pastangų savo tyrimais neaptikau – tik bendrą sveikatos ir geros savijautos palaikymą. Be to, žmonės nesijaučia vidumi nekintamai jauni, jie teigia esant ir vidinį, dvasinį senėjimą.

Galbūt pavyko išsiaiškinti, kokia yra senatvės riba – Lietuvoje ir kitur, ar ji skiriasi, ar kito bėgant metams?

Dažniausiai senatvės riba laikoma 60 ir 65 metų, nors pensijų sistemoje dabar ji nukeliama. Istoriškai senatvės riba nebuvo fiksuota ir bandymai ją nustatyti gana prieštaringi: tai priklauso nuo istorinio šaltinio, gyventojų socialinio sluoksnio ir kt. Antikos laikais senu galėjo būti laikomas 44–60 m. žmogus, nors aptikta, kad būta gyvenusiųjų iki 110 metų.

Taip pat nesutariama, ar viduramžiais senų žmonių būta tiek, kiek dabar, tik jie buvo priklausomi nuo šeimos ir šaltiniuose neužfiksuoti, ar, atvirkščiai, didelis mirtingumas neleisdavo sulaukti senatvės.

Itin įdomus prancūzų autoriaus P. Bourdelais svarstymas, kad 60 m. senatvės slenkstis, nustatytas dar XVIII amžiuje, išlieka (beveik) nekintantis, o štai daugybė kitų aplinkybių – gyvenimo trukmė, vyresnio amžiaus žmonių sveikata, išsimokslinimas, padėtis visuomenėje, gyvenimo būdas – neatpažįstamai pasikeitė. Jis siūlo taikyti kintančios senatvės ribos rodiklį, atskaitos tašku pasirenkant tikėtiną gyvenimo trukmę, tuomet „tikrai senų“ žmonių dalis jau ilgiau nei pusantro šimtmečio sudaro apie 10 procentų.

Ar senatvė visuomet buvo stigma žmonijos istorijos kontekste, ar čia šių laikų problema?

Tikrai ne visuomet. Istorijoje yra gerontokratijos pavyzdžių, be to, katalikų bažnyčios hierarchai neretai sulaukdavo žilos senatvės ir buvo ypač gerbiami. Tačiau ir tuo pačiu laikmečiu neabejotinai buvo žmonių, kurie sendami patekdavo į užribį: jei nepriklausė turtingųjų luomui, negalėjo prasimaitinti dirbdami. Antikos laikais vyras, nebegalintis pakelti ginklo, patekdavo į vieną kategoriją su moterimis ir vaikais.

Gausios jaunų ir menkos senų vyrų įkapės Lietuvoje taip pat rodo gyvavus kario kultą. XIX–XX a. sandūroje Lietuvoje būta ir bendruomenių senių tarybų, ir elgetomis išvarytų senų tėvų. Istoriniame kontekste tiek pati stig­mos samprata, susiejant tam tikras savybes ir stereotipinį požiūrį, kuriuo nuvertinamas žmogus, tiek būdas žiūrėti į senatvės nuvertinimą kaip į stigmą, yra naujas.

Ar įmanoma įveikti priešiškumą senat­vei ir kaip tai galima padaryti?

Manyčiau, tam labiausiai reikia sąmoningumo: priešiškumo amžiui apraiškų atpažinimo, pasekmių suvokimo, tad reikalingi tiek masinių medijų darbuotojų, tiek įvairių specialistų, dirbančių su vyresnio amžiaus žmonėmis, sociogerontologiniai mokymai, tolerancijos ugdymas ir priešiškumo vyresniam amžiui prevencija mokyklose.

Kaip minėjau, nuvertinimo procesą sudaro daug komponentų, tad pokyčiai vienoje grandyje turėtų sukelti pokyčius ir kitoje. Jei vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių būtų aktyvūs ir pastebimi visuomenėje (dirbtų mokamą darbą, prisidėtų savanoriaudami ar puoselėdami savo pomėgį), imtųsi sau malonių veiklų, prieštaraujančių stereotipiniam senatvės įsivaizdavimui, aplinkiniai pradėtų keisti savo suvokimą apie seną žmogų, jo vietą visuomenėje. Tačiau jiems reikia palankių sąlygų, palaikymo, pirmiausia bent panaikinti diskriminacinius apribojimus dėl amžiaus.