Lūšnynai – neatsiejama miesto audinio dalis ar skylės, kurias reikia užlopyti?

Šiandien – ilgas ir itin įdomus interviu apie Socialioje sociologijoje dar nepaliestą temą – lūšnynus. 

Rūtą Mazgelytę pirmą kartą sutikau vienoje jaunųjų mokslininkų konferencijoje, kur ji skaitė pranešimą apie pokolonijinio valdančiojo elito transformaciją Dramblio Kaulo Krante. Šio interviu tikriausiai nė nebūtų, jeigu Rūtos pranešimo metu moderatoriui nebūtų reikėję netikėtai išeiti. Pasibaigus pranešimui stojo nejauki tyla (anas dar nebuvo grįžęs), tad ėmiausi iniciatyvos ir paklausiau, kaip Rūta apskritai pasirinko magistrinio darbo temą (arba kaip tema pasirinko ją) bei apie ką rašė bakalaurinį. Paaiškėjo, kad jaunoji mokslininkė yra baigusi sociologiją ir bakalauro metais lankėsi Abidžane, apie kurio lūšnynus ir buvo jos baigiamasis darbas. Iškart supratau – tikrai darysiu apie tai interviu! Padariau ir skubu dalintis su jumis.

Buvai išvažiavusi į Dramblio Kaulo Krantą, lankeisi Abidžano lūšnynuose, apie kuriuos ir rašei bakalauro darbą. Papasakok, kokiu tikslu ten buvai išvažiavusi? Kiek laiko buvai? Kokį tyrimą atlikai? Ar teko bendrauti su pačiais lūšnyno gyventojais?

Į Dramblio Kaulo Krantą mane atvedė AIESEC organizacija. Prieš tai jie tarpininkavo, kai vykau į Rumuniją savanoriauti su vaikais. Po šios savanorystės gavau pasiūlymą nuvykti į Abidžaną padėti mokyti anglų kalbos nedidelėje kolegijoje. Jau vykdama žinojau, kad reikės pasinaudoti proga ir pasidomėti miesto problemomis – ypač lūšnynais. Abidžane praleidau beveik 3 mėnesius per šį laikotarpį prikalbinau vietinį sociologijos studentą Kassoum man padėti patekti į lūšnynus ir pakalbėti su jų gyventojais. Tyrimas turėjo būti etnografinis, tačiau kilo techninių ir vėliau sveikatos kliūčių, tad, padedant Kassoum, pavyko atlikti tik porą interviu su informantėmis iš Wassa ir Blingue lūšnynų. Tuomet tyrimą pakoregavau ir koncentravausi nebe tiek į gyvenamąsias patirtis lūšynuose, tačiau į politines, ekonomines, istorines Dramblio Kaulo Kranto sąlygas, kurios turėjo įtakos lūšnynų atsiradimui Abidžane. Šią dalį rengiau jau būdama Lietuvoje, rėmiausi antriniais šaltiniais.

Kokį didžiausią įspūdį iš gyvenimo ten ir duomenų rinkimo etapo prisimeni? o kokie tyrimo rezultatai Tave nustebino labiausiai?

Ko gero, niekada nepamiršiu Burkina Faso kilmės informantės. Ji mus priėmė kiemelyje šalia savo vieno kambario skardinių lakštų lūšnos. Sėdėjome ant mažyčių kėdučių, ji ant kelių laikė kelių savaičių naujagimį. Atliekame interviu, Kassoum jai išverčia mano užduotus klausimus, ji atsako. Tuomet paklausiau, apie lūkesčius pasilikti gyventi lūšnyne ir grįžimą į Burkina Faso. Tokios desperacijos, liūdesio ir beviltiškumo niekada nebuvau mačiusi, kokius pamačiau šios moters veide, kai ji atsakė, jog norėtų grįžti su lūšnyne esančia šeima, aplankyti savo ten paliktą sūnų, tačiau to negalinti padaryti, nes neturi pinigų.

Kalbant apie tyrimo rezultatus, kai rinkau antrinę informaciją apie lūšnynų formavimąsi, vienoje ataskaitoje apie Abidžano lūšnynus pastebėjau, kad devintojo dešimtmečio antroje pusėje lūšnynų gyventojų tarpe padaugėjo šiaurinių šalies dalių etninių grupių atstovų, o pietinių etninių grupių – tokių kaip Akan – sumažėjo. Jau bakalauriniui darbui surinkta medžiaga sufleravo, kad šalyje yra susiklostęs  netolygus etninių Dramblio Kaulo Kranto grupių statusų skirtumas. Ko gero, labiausiai mane šokiravo tai, ką pamačiau jau magistrinio darbo, kuriame koncentravausi į Dramblio Kaulo Kranto valdančiojo elito transformaciją, rašymo metu. Šiaurinės etninės Dramblio Kaulo Kranto grupės turėjo mažai galios kitų etninių grupių atžvilgiu ne tik kolonijiniu laikotarpiu, bet ir pokolonijiniu, kai valdančiajame elite daugiau galios turėjo pietinių šalies etninių grupių atstovai. Devintajame dešimtmetyje eskaluotas ivorietiško identiteto klausimas, prisidėjo devalvuojant šiaurinių etninių grupių galią, įtvirtinant pietinių ir galiausiai sukeliant du pilietinius karus šalyje.

Kai „žmogus iš gatvės“ išgirsta žodį „lūšnynai“, tikėtina, kad prieš akis jam iškyla „Lūšnynų milijonieriaus“ vaizdai arba mintyse sušmėžuoja Lotynų Amerika, Afrika ar Indija. Lūšnynų terminas viešojoje erdvėje yra persipynęs su populiariosios kultūros simboliais, štai keletas masinėse medijose pasirodžiusių antraščių: „Top 5: didžiausi lūšnynai pasaulyje“, „Nauja turistų atrakcija Rio de Žaneire – miesto lūšnynai“. Lietuvos mokslo pasaulyje lūšnynai irgi yra balta dėmė (įveskite į Lietuvos ETD žodį lūšnynai – ką matote?). Apie ką pirmiausiai pagalvoji Tu, išgirdusi šį gerai pažįstamu tapusį žodį? 

Aš pagalvoju apie du vyraujančius požiūrius: „ne, lūšnynams mieste ne vieta, juos reikėtų nugriauti buldozeriais, o juose gyvenantys žmonės tegul dedasi, kur nori“ arba „lūšnynai yra neatsiejama miesto dalis. Jei jau susiformavo – tegu lieka, tik reikėtų imtis kažko, kad gyvenimo sąlygos juose pagerėtų arba lūšnynų daugiau neatsirastų“. Vadovaujantis pirmuoju požiūriu, lūšnynuose būtų suardyti susiformavę paramos ir savipagalbos tinklai, todėl „šalinant“ lūšnynus reikėtų bent jau siekti išsaugoti vietinės bendruomenės ryšius. Lūšnynų gyventojai potencialiai prarastų savo pajamų šaltinius, nes jie neretai dirba netoli lūšnynų arba pačiuose lūšnynuose – išsikėlus iš lūšnyno į kitą vietą, jei ji toliau nei buvusi gyvenamoji vieta, pajamų gali nelikti. Galiausiai, gyventojai ieškotų naujų lūšnynams tinkamų nišų mieste. Antrasis požiūris sako, kad remiant gyvenimo sąlygų gerėjimą lūšnynuose jų gyventojų iniciatyva arba kvalifikuotų konsultacijų pagalba, pagerėtų lūšnynų infrastruktūra, lūšnynų gyventojai galėtų įgyti naujos kvalifikacijos. Legalizavus jau įsikūrusius lūšnynus, gyventojai būtų labiau motyvuoti patys daryti investicijas į gyvenimo sąlygų lūšnyne gerinimą. Remiant lūšnynų prevenciją, reikėtų atkreipti dėmesį į sankcijas dėl nenaudojamų, nenaudingų žemių užėmimo; valdyti vietinės ir tarptautinės imigracijos į miestą srautus ir gerinti gyvenimo sąlygas vietovėse, iš kurių atsikelia lūšnynų gyventojai; skatinti potencialių lūšnynų gyventojų finansinį stabilumą ir sudaryti galimybes gyventi alternatyviuose nei lūšnynai būstuose.

Įvesk į lūšnynų kontekstą. Kokios yra pagrindinės jų charakteristikos?

Atskleisti pagrindines charakteristikas galima per 4 pjūvius – lūšnynų vietą mieste, legalumą, gyvenimo sąlygas ir gyventojus . Per šiuos pjūvius kartu atsiskleidžia lūšnyno gyventojus lydinčios problemos. Kalbant apie lūšnynų vietą mieste, pripažįstama, kad tai yra miesto fenomenas, kuris būdingas besivystančioms šalims. Nuo pirmųjų šios tematikos tyrimų, kuriuos dar septintajame dešimtmetyje atliko R. Ulack, iki dabartinių Jungtinių Tautų HABITAT ataskaitų, yra pastebima, kad lūšnynai formuojasi įvairiose miesto vietose. Lūšnynus galima rasti pačiuose miesto pakraščiuose, šalia miesto centre esančių verslo rajonų arba šalia gyvenamųjų namų kvartalų, kuriuose gyvena vidutinėmis arba aukštesnėmis pajamomis disponuojantys asmenys. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog miesto audinio paženklinimas lūšnynais įvairiose jo vietose neturi jokios logikos, t.y. tų nišų mieste niekas nesieja. Tačiau studijos rodo, kad lūšnynų formavimasis tam tikrose miesto dalyse gali būti „prognozuojamas“. Paprastai lūšnynai susiformuoja ant miesto žemės, kurią atsakingos miesto valdžios institucijos laiko menkaverte, nepelninga ar tiesiog netinkama verslo paskirties ar gyvenamųjų pastatų vystymui dėl landšafto ypatybių, pavyzdžiui, kalvų šlaitai, upių pakrantės, užterštos teritorijos. Taip pat tikėtina, kad lūšnynai atsiras ant miesto žemės dalies, kai bus ženklų, jog tai „niekieno“ vieta. Taigi lūšnynų reikia ieškoti visame mieste ant žemiausią statusą turinčios žemės.

Neformaliai, tai „niekieno“ vietos, bet formaliai juk tos žemės turėtų kažkam priklausyti, tad kaip su lūšnynų legalumo klausimu?

Legalumo klausimas yra svarbi diskusijų apie lūšnynus dalis. Kai ant nenaudojamos žemės atsikelia gyventojai ir pradeda statytis būstus, vėliau tampančius lūšnynais,  jie tos žemės neperka, nenuomoja, bet užima ją nelegaliai. Tokią tendenciją atskleidė ne vienas tyrimas pradedant aštuntuoju dešimtmečiu, baigiant tyrimais prieš keletą metų. Klausimas, kuris kyla, jei įvyksta žemės užėmimo faktas – kam iki užėmimo priklausė ta žemė? Buvo pastebėta, kad dažniau tai būna valstybinė žemė, kartais – privati, o ant paprotinės žemės (šis žemės nuosavybės tipas dar egzistuoja kai kuriose Afrikos šalyse) įsikūrę lūšnynai apskritai atsiduria kontroversiškoje padėtyje žemės užėmimo ir legalumo atžvilgiu. Viena vertus, jau keletas kartų iš tradicinių vietinių bendruomenių (indigenous people), kurias sieja bendras gyvenimo būdas, kultūrinis identitetas, gyvena lūšnyne ir, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šių gyventojų žemės turėjimas toje vietoje yra nusistovėjęs. Tad kalbėti apie žemės užėmimą būtų nelabai tikslu. Tačiau tose vietose esantys lūšnynai gali būti nelegalūs, kadangi bendruomeninis žemės nuosavybės tipas ne visose šalyse yra pripažįstamas legaliu. Kita vertus, net jei oficialiai tokios žemės turi teisinio legalumo statusą, kartais jas užima nauji gyventojai, neturintys jokių kultūrinių ryšių su tradicinėmis vietinėmis bendruomenėmis, kurioms žemės nuosavybė buvo pripažinta legalia. Tokiu atveju, lūšnynai tampa pusiau legaliais.

Apibūdink gyvenimo sąlygas lūšnynuose, ar tikrai, kaip dažnai vaizduojama filmuose ir masinėse medijose, jos yra siaubingos?

Lūšnynuose gyvenimo sąlygos yra prastos. Kadangi dažniausiai lūšnynai yra nelegalūs ir įkurti atsikėlėlių iniciatyva, gyventojai pastatus juose paprastai statosi iš pigių, laikinų medžiagų – lentų nuolaužų, molio, skardos lakštų. Patogumų, tokių kaip – vanduo, kanalizacija ar elektra – nebūna arba jie būna įrengti nelegaliai ir juos turi ne visi lūšnynų gyventojai. Profesionalios viešos sveikatos, švietimo, bendruomeninės paslaugos lūšnynuose taip pat neretai nėra teikiamos dėl to paties nelegalaus lūšnynų statuso. Nepaisant to, kad ryškėja niūrus gyvenimo sąlygų lūšnyne vaizdas, tiek seni R. Ulack, tiek naujesni Jugtinių Tautų HABITAT pastebėjimai atskleidžia ir kitą pusę. Lūšnynuose gyvenimo sąlygos ir pastatų konstrukcijos laikui bėgant gali imti gerėti. Jei pradedant formuotis lūšnynui miesto valdžios institucijos neatlieka intervencijos – negriauna lūšnyno, jo gyventojų priverstinai neiškeldina ar neatlieka veiksmų, kurie lūšnynų gyventojams gali sukelti nesaugumo ir pažeidžiamumo pojūčius –  jie patys pradeda investuoti į savo ir lūšnyno bendruomenės gyvenimo sąlygų gerinimą. Valdžios institucijos, paprastai, linkę įsitraukti į gyvenimo sąlygų lūšnynų gerinimą, kuomet jie yra pripažįstami legaliomis miesto dalimis. Vis tik dažniau lūšnynų gyventojai savo gyvenimo sąlygų gerinimu rūpinasi savarankiškai. Tad gerovė daugiau priklauso nuo jų pačių ir bendruomenės iniciatyvos.

Tai skurdas (ne)būtinai būdingas visiems lūšnynų gyventojams?

Skurdo motyvas yra neatsiejama tyrimų apie lūšnynus dalis. Jų gyventojai dėl išsimokslinimo ir įgūdžių trūkumo negali įsitraukti į darbo rinkos sektorius, kuriuose yra reikalinga aukštesnė kvalifikacija, todėl skursta. Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad lūšnynų gyventojai yra labiau neaktyvūs darbo rinkos dalyviai – t.y. bedarbiai, arba dirba mažai apmokamus, trumpalaikius, menkos kvalifikacijos reikalaujančius darbus. Pasikartojantis leitmotyvas, lydintis lūšnynų gyventojų dalyvavimo darbo rinkoje klausimą, buvo darbų neformalumas/nelegalumas. Buvo pastebėta, jog lūšnynų gyventojai dažnai dirba nelegalius darbus tam, kad gautų bent kokių pajamų ir galėtų išgyventi. Tačiau prieš trejetą metų Jungtinių Tautų HABITAT ataskaitoje atskleista, kad lūšnynų gyventojų pajamų šaltiniai nėra vien tik iš neformalių šaltinių – pajamas lūšnynų gyventojai gauna ir iš legalaus mažai apmokamo darbo. Nepaisant to, tendencija yra ta, kad lūšnynų gyventojų socialinio mobilums galimybės ir išsikėlimas iš lūšnyno yra ribotos. Lūšnynų gyventojai tiek dėl išsimokslinimo trūkumo, tiek dėl nepastovių ir/arba nelegalių pajamų patenka į skurdo ratą, ir lūšnyne gali gyventi iš kartos į kartą. Kita vertus, pačiame lūšnyne gali būti pastebima ir socialinio mobilumo apraiškų, kuomet gyventojai gavę šiek tiek geriau apmokamus ir pastovesnius darbus persikelia į aukštesnio statuso, geresnius būstus jame arba renovuoja savuosius.

Ar galėtum nupiešti tipinį lūšnynų gyventojo portretą?

Atliekant lūšnynų tyrimus, buvo svarstoma, kokiu moksliniu terminu pavadinti žmones, gyvenančius lūšnynuose ir kokie bendri bruožai apibūdina jų gyventojus. R. Ulack keletoje savo straipsnių apie lūšnynus išskyrė 2 lūšnynų gyventojų kategorijas – lūšnynų gyventojai (slum dwellers) ir skvoteriai (squatters). Kriterijus, kuriuo rėmėsi autorius, norėdamas priskirti gyventojus į pirmą arba antrą kategoriją, buvo žemės, ant kurios gyvena šie žmonės, legalumas. Jeigu lūšnyne gyvenantys žmonės žemę yra išsinuomoję arba legaliai įsigiję, tuomet jie traktuotini kaip lūšnynų gyventojai. Jeigu lūšnyne gyvenantys žmonės žemės nėra įsigiję ir pastatus ant jos pasistato be žemės savininko sutikimo, tuomet jie vadintini skvoteriais. M. A. Costelo, praėjus dešimčiai metų, savo tyrime šias dvi kategorijas vartojo sinonimiškai, neakcentuodamas lūšnynų gyventojų kategorinės skirties. Galiausiai, 2003 metais Jungtinių Tautų HABITAT išleistoje ataskaitoje apie lūšnynus taip pat buvo laikomasi sinonimiškos lūšnynų gyventojų traktavimo pozicijos. Ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad lūšnynų gyventojų ir skvoterių terminai yra naudingi, kai yra kalbama apie lūšnynų tipologiją, tačiau iš esmės abi gyventojų kategorijos susiduria su bendromis skurdo problemomis. Šiems gyventojams būdingos ir panašios „background“ charakteristikos. Dėl to lūšnynų tyrimuose dažniau naudojamas lūšnynų gyventojų, o ne skvoterių terminas.

Tai koks tas portretas?

Lūšnynų tyrimų diskursas piešia lūšnynų gyventojų portretą, susijusį su tokiais platesniais reiškiniais kaip: migracija, skurdas, socialinis mobilumas ir socialiniai tinklai ir pan. Tai leidžia ne tik „atrasti“ bendrus lūšnynų gyventojų bruožus, tačiau ir geriau suvokti pačių lūšnynų formavimosi esmę. Migracijos fone lūšnynų tyrimai sugebėjo išryškinti, kad į lūšnynus daugiausiai atsikelia vietiniai kaimų gyventojai, kurie ieško geresnių gyvenimo galimybių mieste ir bėga nuo skurdo kaimiškose vietovėse. Neretai šie žmonės priklauso vietinėms tradicinėms bendruomenėms. Lūšnynų populiaciją papildo ne tik vietiniai tų šalių migrantai, tačiau ir tarptautiniai migrantai iš kaimyninių šalių, susiduriančių su ekonominiais sunkumais ar polinėmis krizėmis. Dėl pastarųjų priežasčių lūšnynai kartais klasterizuojasi etniniu pagrindu, pavyzdžiui, Vakarų Afrikos regione, kurio šalims būdingas politinis nestabilumas, peraugantis į atvirus ginkluotus ar tarpetninius konfliktus.

Daugelyje mažesnių bendruomenių ar subkultūrų didelę reikšmę išgyvenimui turi socialiniai tinklai, kaip šiuo atveju?

Neturintiems finansinio stabilumo ir ant legalumo ribos balansuojantiems lūšnynų gyventojams socialiniai paramos tinklai tikrai atlieka svarbų vaidmenį. Nurodoma, kad išorinės, t.y. valstybinės pagalbos nebuvimas juos mobilizuoja kurti savipagalbos tinklus. Šių tinklų dėka lūšnynuose gali atsirasti bendruomeninės paskirties viešų paslaugų ar susirinkimo vietų. Etninio ar imigrantų pagrindo lūšnynuose tokie tinklai prisideda ir prie kultūrinių tradicijų palaikymo bei atskirų asmenų integracijos į darbo rinką, kasdienių problemų sprendimo.

Kaip lūšnyno senbuviai reaguoja/priima naujai atvykusį gyventoją? Kaip jis integruojasi? Ar įmanoma, kad jis nebūtų priimtas?

Šiuos klausimus iš esmės būtų galima suvesti į lūšnynų gyventojų skaičiaus (savi)reguliaciją. Kai lūšnynas tik pradeda formuotis, naujų gyventojų atsikėlimui reguliuoti konkretaus vietinio bendruomeninio mechanizmo teoriškai nėra. Potenciali teritorija, kurioje formuosis lūšnynas, nėra traktuojama kaip ribotas išteklius. Kol lūšnyno savivalda ar lyderis, turintis autoriteto ar sprendimų priėmėjo galią bendruomenės viduje, neatsiranda, naujų gyventojų skaičiaus plėtra nėra vidujai reguliuojama ar sankcionuojama. Kiek kitaip yra lūšnynuose, kurie nėra formavimosi stadijoje ir kurie gyvuoja ne vienerius metus. Viename teoriniame modelyje yra nurodoma, kad šiuose lūšnynuose paprastai yra lūšnyno lyderis-vadovas (chief),  kuris priima sprendimus dėl naujų gyventojų skaičiaus plėtros. Mano tirtuose Wassa ir Blingue lūšnynuose lyderiai taip pat buvo. Jie yra asmenys, su kuriais prieš atsikeldami į lūšnyną turi kontaktuoti potencialūs nauji gyventojai. Susitikimų su lyderiais metu nauji gyventojai aptaria galimybes atsikelti į lūšnyną ir neretai įteikia „dovanų“, kurios turėtų palengvinti lyderio sprendimą dėl naujų gyventojų. Neretai potencialūs gyventojai prašosi, kad juos lyderiui rekomenduotų kas nors iš vietinių pažįstamų lūšnynų gyventojų.  Svarbu yra tai, kad lyderiai parduoda jiems nepriklausančią žemę, parenka vietas, kuriose gali būti statomi būstai. Nauji gyventojai praėję lyderio – vietinės lūšnyno bendruomenės renkamo atstovo – filtrą yra priimami į lūšnyną. Tokiu atveju, senbuviai tarsi gauna simbolinį patvirtinimą, kad nauji gyventojai yra „tinkami“. Kai lūšnynuose būstai yra arba nuomojami, arba jų savininkai parduoda juos kitiems asmenims, lyderis gali nevaidinti tokio svarbaus vaidmens, nes nauji gyventojai įsigyja (išsinuomoja) prekę ir nesikėsina į neliestą lūšnyno teritoriją. Perėjęs įsigijimo procedūrą ir tapęs savininku (nuomininku) gyventojas tampa ir lūšnyno gyventojų dalimi.

O ar būna išsikraustančiųjų iš lūšnynų? Stebuklų lauko režisierius Mindaugas Survila yra pasakojęs, kad net atsiradus galimybei kai kurie sąvartyno gyventojai nenori iš jo išsikraustyti. Gyvenimas sąvartyne jiems yra ne priverstinės sąlygos, o gyvenimo būdas, namai. Kaip šiuo atveju?

Prisirišimo prie lūšnynų ir tranzitiškumo klausimas taip pat nagrinėjamas. Neretai akcentuojama, kad naujai į lūšnynus atsikėlę gyventojai, juos traktuoja kaip tranzitines gyvenamąsias vietas, kol finansiškai įsitvirtins. Tačiau, kaip rodo vietinių lūšnynų gyventojų ilgainiui atsirandančios investicijos į būstus, veiklas lūšnynuose ir pačių lūšnynų amžius, vietos tranzitiškumas tarsi nusitrina. Tačiau tai, kad yra sėslumo požymių, nebūtinai reiškia, kad gyventojai neturi jokių intencijų išsikelti. Pavyzdžiui, mano kalbinta informantė iš Burkina Faso, gyvenanti Blingue lūšnyne per 15 metų, išreiškė norą su šeima išsikelti iš lūšnyno ir grįžti į Burkina Faso, jeigu tik turėtų užtektinai finansų kelionei. Šis atvejas paremia kitą lūšnynų tematikos tezę, jog gyventojai įstringa juose. Lūšnynas jiems tampa spąstais, užuot vartais į geresnes gyvenimo sąlygas mieste. Kita vertus griežtai apibendrinti, kad gyventojai nėra visiškai prisirišę būtų ne itin tikslu – galima prisiminti pavyzdžių, kai lūšnynų bendruomenės ima priešintis miesto valdžios planams lūšnynus nugriauti arba gyventojus iškeldinti. Vadinasi, jiems ta vieta yra svarbi – jie nenori kitur gyventi. Todėl kalbant apie gyvenimo būdo ir priverstinių sąlygų skirtį, geriausiai būtų turėti omenyje, kad vieniems lūšnyno gyventojams tai gali būti priverstinės sąlygos, kitiems – gyvenimo sąlygos, ilgainiui tapusios gyvenimo būdu, o tretiems galbūt sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas.

Papasakok apie lūšnynų gyventojų kasdienybę. Pavyzdžiui, ką jie veikia dienom ar vakarais? Ar ir kaip jie švenčia šventes, nebūtinai didžiąsias šventes, bet ir gimtadienius?

Lūšnynų gyventojų kasdienybė priklauso nuo to apie kokį gyventoją kalbame. Viena kasdienybė bus vaiko, kitokia vyrų, moterų, dirbančių lūšnyne arba už jo ribų, dar kita lūšnyno lyderio. Kad būtų konkrečiau, pasiremsiu Wassa ir Blingue pavyzdžiais ir trumpai nusakysiu vaikų kasdienybės momentus. Abiejų lūšnynų vaikai lanko Blingue lūšnyne pastatytą pradinę mokyklą. Mokslas ir visi reikmenys joje yra nemokami, nes šią mokyklą remia Kinijos NVO. Vienintelė sąlyga norintiems eiti į šią mokyklą – sekmadieninis evangelistų bažnyčios, esančios tame pačiame lūšnyne, pamaldų ir renginių lankymas. Kadangi lūšnynuose gyvena ir musulmonų religijos atstovai, jų tėvai, norėdami leisti vaikus į šią, o ne kitą mokyklą, turi juos vesti į bažnyčią. Musulmonė informantė atskleidė, kad savo vaikus veda į bažnyčią, tačiau paraleliai praktikuoja ir islamą. Taigi pradinių klasių vaikų dienos užimtumas yra pakankamai aiškus, tačiau ką veikia lūšnynų vaikai, kai baigia pradinę mokyklą? Yra trys variantai – vidurinė mokykla, darbas, slampinėjimas gatvėse. Vaikai, kurių tėvai mokslo metų pradžioje gali sumokėti metinį mokestį, lanko už lūšnyno ribų esančias vidurines mokyklas. Kiti vaikai iškrenta iš vidurinio švietimo sistemos ir slampinėja gatvėse (jaunesni), o kiti – įsidarbina pameistriais lūšnyne esančiose automobilių taisyklose, staliaus dirbtuvėse, mažose siūvyklėlėse, kirpyklose ir panašiai. Likusieji įsitraukia į veiklas už lūšnyno ribų, pavyzdžiui – maisto ar smulkių daiktų pardavimai miesto gatvėse. Merginos dažnai tampa tarnaitėmis ir kartais lieka gyventi šeimininkų namuose.

Apie lūšnynų gyventojų šventes negaliu pasakyti. Ne lūšnynų gyventojai švenčia gimtadienius, krikščionys – Kalėdas, per Velykas taip pat susirenka, bet nedažo kiaušinių, musulmonai – turi savo šventes.

__________

Visos nuotraukos yra Rūtos Mazgelytės. Be jos sutikimo nuotraukų naudoti negalima.

Norintiems daugiau pasiskaityti šia tema, Rūta rekomenduoja štai tokią literatūrą:

Akrofi, E. O. (2006) „Urbanization and the Urban Poor in Africa“. 5th Regional Conference: Promoting Land Administration and Good Governance.

Brueckner, J. K., Selod, H. (2008) „A Theory of Urban Squatting and Land-Tenure Formalization in Developing Countries“.

Costello, M. A. (1987) „Slums and Squatter Areas as Entrepots for Rural-Urban Migrants in a Less Developed Society“. Social Forces, 66 (2).

Kasarda, J. D., Cren shaw, E. M. (1991) „Third World Urbanization: Dimensions, Theories, and Determinants“. Annual Review of Sociology, 17.

Peattie, L., Aldrete-Haas, J. A. (1981) „”Marginal” Settlements in Developing Countries: Research, Advocacy of Policy, and Evolution of Programs“. Annual Review of Sociology, 7.

Ulack, R. (1976) „Migration to the Slum and Squatter Communities of Cagayan de Oro City, The Philippines“. International Migration Review, 10 (3).

Ulack, R. (1978) „The Role of Urban Squatter Settlements“. Annals of the Association of American Geographers, 68 (6).

UN-Habitat (2010) „Executive Director challenges African leaders over slums“. UN-Habitat, 26 March 2010.

United Nations Housing Rights Programme (2005) „Indigenous peoples’ right to adequate housing: a global overview“. Report No.7.

United Nations Human Settlements Programme (2003) „The challenge of slums 2003: global report on human settlements“.

United Nations Human Settlements Programme (2005) „Urbanization challenges in Sub-Saharan Africa”.

United Nations Human Settlements Programme (2008) „The state of African cities 2008: a framework for addressing urban challenges in Africa”.

United Nations Human Settlements Programme (2010) „The state of African cities 2010: governance, inequality and urban land markets”.