Neutrali sociologija?

Kurį laiką kamavausi, mėgindama sau atsakyti, kaip suderinti norą daryti kažką gero ir nuolatinę abejonę apie tai, ar tai iš tiesų yra kažkas gero. P. Bergeris sakė, kad sociologai nėra visuomenės reformatoriai, bet daugumos jų viduje slypi noras kažką pakeisti. Ir tada mąstai – aš esu sociologas, taigi geriau nei kiti žinau, ko reikia visuomenei, kad ji būtų geresnė. Bet ar iš tikrųjų? Ar buvimas mokslininku įgalina būti teisiu? Ir ar buvimas teisiu mokslininku yra suderinamas su įsivaizdavimu, kas yra gerai? O kaip tada vertybinis neutralumas?

Laimė, šiokias tokias gaires ieškant atsakymo į šiuos klausimus pasiūlė žinojimo sociologijos istorija. Taigi mėginu pasidalinti šiais pirminiais atsakymais su jumis.

Tekstas parengtas pranešimo “Mokslo vertybinio neutralumo problema žinojimo sociologijos perspektyvoje”, skirto 2012 metų Lietuvos sociologų konferencijai Nelygybių Lietuva, pagrindu.

Prielaida, kad sociologas turėtų spręsti nelygybės klausimus ir prisidėti prie visuomenės keitimo, kelia du klausimus. Pirma, kas sociologą įgalina būti žinančiu, kas visuomenei yra geriau? Kaip galima pagrįsti mokslo (taigi ir sociologijos) pretenzijas į vertingesnio žinojimo statusą? Antra, kaip išspręsti mokslo ir ideologijos (tai yra, ir vertybinių sprendimų) santykio klausimą? Į šiuos abu klausimus galima mėginti ieškoti atsakymo žinojimo sociologijos teorijose.

Pats žinojimo sociologijos gimimas susijęs su klausimais apie žinojimo socialinę prigimtį – imama kalbėti, kad žinojimas gali būti iškreiptas socialinių sąlygų. Kurį laiką manyta, kad toks žinojimas yra netikras, nevertas žinojimo vardo (prisiminkime ir Markso idėjas apie klaidingą sąmonę). Tačiau vienoje visuomenėje susiduriant skirtingų ideologijų atstovams ir imant suprasti, kad iš vienos ideologijos stovyklų neįmanoma vertinti kitos ideologijos teiginių pagrįstumo, kyla klausimai, o ar yra kokie universalūs kriterijai pagrįsti žinojimui, kažkas, kas leidžia pakilti virš ideologijos, virš socialinio sąlygotumo?

Kai kurios sociologijos kryptys ima ieškoti šio neideologizuoto pagrindo, kalbama apie vertybinį neutralumą. Bet daugumoje žinojimo sociologijos krypčių abejojama visiško objektyvumo galimybe, teigiama, kad žinojimas visada yra iškreiptas arba suformuotas socialinių sąlygų, ir dar toliau, kad jis niekada ir nėra „tikras“, objektyviai pagrindžiamas, arba bent jau niekada negali būti prieinamas žmogaus sąmonei, apribotai jo socialumo. Toks žinojimas sunkiai pretenduoja į universalų, atsietą nuo socialinių aspektų, objektyvų.

Jo legitimacija tampa viena didžiųjų problemų – jeigu žinojimas nėra objektyvus ir nepriklausomas nuo socialinės padėties, kaip mes galime tikėti tais, kurie deklaruoja turintys „tikrąjį“ žinojimą, jeigu jo tokio nėra ir jeigu jie tokį žinojimą veikiausiai teigia dėl tam tikrų savo socialinių interesų, sąmoningų ar nesąmoningų?

Pirma atsakymo į tokį klausimą galimybė – gal yra būdas, kriterijus, kuris gali leisti patikrinti tyrėjo socialinį angažuotumą ir jo įtaką jo atrastiems aspektams, jo žinojimui, ir taip tą žinojimą atsieti nuo tyrėjo socialinės padėties, padaryti jį vertybiškai neutraliu, net jei tyrėjas nėra vertybiškai neutralus. Čia vienas pasiūlymų yra griežta objektyvistinė metodika. To imasi pozityvistai, kurie tiki vertybiškai neutraliu tyrinėjimu. Žinojimo sociologijoje vertybinis neutralumas laikomas tam tikrų socialinių sąlygų rezultatu, noru turėti „tikrąjį žinojimą“. Tai yra naivus arba sąmoningas mokslininko apsigaudinėjimas. Kitas būdas – atviras socialinės padėties ir interesų deklaravimas, leidžiantis į tyrėjo atradimus žiūrėti su atsargumu ir turint omeny jo socialinius apribojimus. Tokios pozicijos laikosi, pvz., Pierre Bourdieu. Net jei objektyvios tiesos nepasieksime, bet galime žinoti, kur yra apsigavimo ir rezultatų nukrypimo galimybė.

Kitas galimas atsakymas – gal tyrėjo subjektyvūs interesai nėra kliūtis pažinimui ir žinojimo kokybei? Mokslas gali laimėti iš subjektyvumo, tai gali jam atverti tai, ko jis nepagautų vien tik objektyvistine žiūra, kur gilinamasi į skaičius, o ne prasmes. Tokį požiūrį palaiko interpretacinės-kokybinės sociologijos kryptys. Taip pat apie jį šneka Karl Mannheim, vienas žinojimo sociologijos tėvų. Jo nuomone, socialiniam mokslui, kuris stebi kintamus socialinius procesus, yra svarbu žinoti ir subjektyvias nuostatas, nes sąmoningumas stebint praktinį pasaulį kyla pirmiausia iš praktinės veiklos. Mokslas, kuris ignoruoja šį praktinį aspektą ir angažuotumą, daug praranda, jis nutolsta nuo pasaulio, kurį tiria. O suderinus skirtingus subjektyvius ir vertybiškai angažuotus požiūrius galime gauti išsamų ir pakankamai pilną kintančio socialinio pasaulio vaizdą.

Trečias atsakymas – gal žinojimo traktavimas kaip siekiančio objektyvumo yra apgaulingas? Žinojimo sociologijos Edinburgo mokyklos teoretikai teigia, kad mokslinis žinojimas yra grindžiamas socialiai. Jie iškelia normatyvinio reliatyvizmo tezę: visas žinojimas yra socialinės kilmės ir jam nėra jokių objektyvių pagrindimo ar vertinimo kriterijų. Visi kriterijai, tokie kaip objektyvumas, racionalumas, yra mokslininkų sugalvoti, kad jie legitimuotų savo veiklą. Tai nereiškia, kad žinojimas ir mokslas neturi pagrindo, jis turi tokį pat pagrindą, kaip, tarkime, turi kalba – susišnekėjimo ir tikrovės, kurioje veikiama, klasifikacija. Jeigu moksliniai atradimai veikia praktiniame gyvenime, jie vertingi. Be to, čia pasitarnauja mokslo vertybė nuolat diskutuoti, nes tai užtikrina tam tikrą subjektyvumų suderinimą ir susitarimą dėl to, kas tikra, kas ne. Šis požiūris iš esmės yra socialinio konstrukcionizmo krypties. Vertybinio neutralumo klausimas čia liečiamas mažai. Dažniau yra primetami materialiniai efektyvumo kriterijai – ar žinojimas atsiperka, ar ne, ar mokslas yra vertas apmokėti dėl savo praktinio pritaikymo, ar ne.

Tačiau jeigu pripažįstama, kad mokslo buvimas subjektyviu yra jo vertingumas, nes vadinamai objektyvus mokslas nei yra objektyvus, nei yra tikrų žinių apie pasaulį šaltinis, reiškia, slėpti savo vertybinį angažuotumą yra negarbinga kitų socialinių grupių atžvilgiu. Dangstymasis objektyvumu ir vertybiniu neutralumu yra tik apgaudinėjimas iš savo galios pozicijų. Savo vertybių neigimas tik įtvirtina esamą status quo. Taigi mokslinė veikla negali būti atsieta nuo ideologijos, ir būtent dėl to toji ideologija turi būti deklaruojama. O deklaruojantis savo pozicijas socialinis teoretikas gali užsiimti tiriamąja veikla, siekdamas socialinio pasaulio keitimo į tą pusę, kuri jam rodosi geresnė. Ir tokiu politizuoto mokslo būdu, diskusijoje su tais, kurie nepritaria jo pozicijai, jis gali spręsti socialinius klausimus.

____________

Įkvėpę skaitiniai:

Bourdieu, P. 1988. Homo Academicus. Cambridge: Cambridge UP.

Cheek, J. 2004. At the Margins? Discourse Analysis and Qualitative Research // Qualitative Health Research, nr. 14, pp. 1140-1150.

Gedutis, A. 2001. Politikos ir mokslo santykio sampratos raida: nuo Weberio iki Habermaso // Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 3-4, pp. 24-42.

Mannheim, K. 1970. Ideology and Utopia: an Introduction to the Sociology of Knowledge. New York: Harcourt Brace Jovanovich.

Rimkutė, A. 2004. Socialinės epistemologijos idėja postanalitinėje filosofijoje: daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filosofija (01 H). Vilnius: Vilniaus universitetas.