Penktadieninis sociologijos gyko kampelis #2

Tęsiame praeitą savaitę pradėtą ne iki galo rimtų penktadienių seriją. Kadangi kolega Antanas Voznikaitis pastaruosius mėnesius buvo gerokai įniręs į prof. Zenono Norkaus kūrybos studijas, tai šiandien (ir dar keletą savaičių į priekį) sociologijos gykams vėlgi siūlome paskaityti šio profesoriaus sociologinių šposų. Šįkart – straipsnio „Apie ateinančią sintetinės biologijos Kondratjevo bangą ir biokapitalistinę Lietuvą“ linksmoji-vizionieriškoji dalis apie Lietuvos perspektyvas biokapitalizmo amžiuje:

„Gana patraukli vieta investuoti transnacionalinėms korporacijoms bus ir Lietuva. Dėl palyginti šalto klimato (nors jis, reikia tikėtis, atšils) Lietuva negali konkuruoti su atogrąžų šalimis biomasės produktyvumu. Gyventojų skaičius ir tankumas dar per didelis. Tuo netruko įsitikinti danų agrokoncernai, kurių siekiams statyti gigantiškas kiaulides priešinasi vietos gyventojai. Jie trukdo ir vėjo jėgainių statybai. Tačiau dėl palankios geografinės padėties (nedidelis nuotolis nuo labiausiai išsivysčiusių Europos šalių) ir palankių transnacionaliniam kapitalui demografinių tendencijų (iki 2030 m., kai naujoji bioenergetika įsibėgės, Lietuvos gyventojų skaičius gali sumažėti iki 2 mln.) Lietuva galės tapti vienu iš Europos bioenergetikos išteklių centrų. Užsienio agrokoncernai, supirkę iš žemės ūkio besitraukiančių ūkininkų žemes ir sutelkę juos į didelius masyvus, augins didžiulius biomasės kiekius, kurie čia pat bus perdirbami į biodegalus ar naudojami elektros energijai gaminti. Visur plytės didžiuliai laukai, kuriuose augs greitai užaugantys ir daug anglies iš atmosferos sutraukiantys augalai (labai perspektyvi kultūra yra Sosnovskio barščiai). Kur ne kur stovės baltai dažyti didžiuliai konteineriai. Į juos bus kraunama biomasė. Ji bus perdirbama į biodegalus, kurie bus laikomi šalia stovinčiose didelėse cisternose. Juos retsykiais išveš degalovežiai. Intensyviausios gamybos rajonuose transporto išlaidoms sumažinti bus nutiesti degalotiekiai, kuriais biokuras tekės į Klaipėdą. Nepaisant beprotiškai pažangios gamybos technologijos, Sosnovskio barščių ir kitų didelės biomasės augalų auginimui visgi reikės menkai kvalifikuotos darbo jėgos. Trūkstant vietinių darbo jėgos išteklių, juos pakeis imigrantai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tačiau didelę Lietuvos eksporto dalį sudarys „natūralūs“ produktai, skirti Europos turtingiesiems. Šiame sektoriuje dirbs nacionalinis smulkus ir vidutinis žemės ūkio verslas. Padėti Lietuvai tapti biomasės Kuveitu prie Baltijos gali ir dviejų Lietuvos modernių biotechnologinių kompanijų – „Fermentas Ltd“ ir „Sicor Biotech“, susikūrusių sovietiniais laikais Vilniuje veikusio visasąjunginio biotechnologijos instituto pagrindu, – tarptautinė sėkmė (žr. Frank 2008). Tačiau būtų skubota daryti išvadą,kad Lietuvoje jau formuojasi biotechnologinės industrijos klasteris. Lietuviškos biotechnologinės firmos yra transnacionalinių kompanijų filialai: grandys tarptautinėse gamybos grandinėse, kurių lietuviai nevaldo ir nekoordinuoja. Nėra duomenų, kad šios firmos būtų horizontaliai integruotos su kitomis firmomis Lietuvoje. Taigi, jos yra aukštųjų technologijų salos tradicinės trečiosios ir ketvirtosios Kondratjevo bangų lygio pramonės aplinkoje. Vis dėlto tokios firmos, o svarbiausia – tinkamas intelektinis kapitalas kartu su didesniais derlingų žemių plotais ir piečiausia geografinė padėtis yra privalumai, kurie gali suteikti Lietuvai lyginamųjų pranašumų regioninėje konkurencijoje dėl transnacionalinių biotechnologijų kompanijų investicijų. Biokapitalistinė Lietuva gal net pagaliau pasivys ir pralenks Estiją.“