Penktadieninis sociologijos gyko kampelis #3

Penktadieninė sociologinių mini-humoreskų dozė iš Antano Voznikaičio skaitinių skrynelės  (pirma ir antra dozės). Šiandien – citatos – iš prof. Zenono Norkaus knygos Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas (Margi raštai, 2003):

Kaip Weberis asketams pavydėjo

„Nesunku atpažinti tik menkai slepiamo asmeninio pavydo gaidą, kai Weberis savo puritoniškųjų asketų gyvenimo būdą aprašo kaip „aktyvų, sąmoningą, šviesų gyvenimą“ (Weber M. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. P. 105). Šie įgijimai jau nusistovėjusiame „racionalaus kapitalizmo“ pasaulyje yra pakankamai dideli, kad tokį gyvenimo būdą būtų galima rinktis ir nesitikint premijų aname pasaulyje. Tačiau tarkime, kad kur kas pavojingesniame gyventi XVII a. socialiniame pasaulyje su jo šiapusių gyvenimo lūkesčių netikrumu asketiškas gyvenimo būdas reiškė veikiau „auką“ ir „išsižadėjimą“ negu tiesiog protingą gyvenseną.“ (p. 456)

Kvakeris buvo lyg vaikščiojantis „ribinio naudingumo dėsnis“, kuris „energingai zujo“

„Psichogenetiniu požiūriu racionalaus kapitalizmo (ir kaip ūkininkavimo tvarkos, ir kaip ūkinės veiklos tipo) atsiradimas bei tolesnė jo raida yra priklausomi nuo „išugdymo“ tokio žmogaus tipo su ypatingomis jo savybėmis, kurį Weberis apibūdino kaip „pasaulietinį asketą“, o „natūralų“ tradicionalistinį žmogų (jo „status naturalis“) su jo „instinktyviu mėgavimusi gyvenimu“ laikė savotiška jo priešingybe. Mes turime suprasti pažodžiui, kai jis rašo, kad „puritonizmas stovėjo prie modernaus ‘ekonominio žmogaus’ lopšio“, taigi prie „abstrakčios ūkio teorijos“ homo oeconomicus lopšio: „Kvakeris buvo lyg vaikščiojantis ‘ribinio naudingumo dėsnis’.“ Šio naujo „ekonominio žmogaus“ atsiradimą Weberis pavaizduoja taip, tarsi jis kartą atsiradęs žvalus ir energingas zuitų tarp tradicionalistinių apsnūdusių, savimi patenkintų ir nepatikimų tinginių. Naujas žmogus apibūdinamas tokiais jo bruožais kaip savarankiškumas arba autonomija priimant sprendimus („imunitetas“ viešosios nuomonės spaudimui, nusistatymas prieš svetimą savo elgesio kontrolę), stipri motyvacija pasiekti, afektų kontrolė, gyvenimo planavimas ir pan. Laikinė tokio veikėjo atskirų veiksmų seka sudaro tolydžią koherentišką visumą arba sistemą, kurią Weberis vadina „praktiškai racionaliu gyvenimo būdu“. (p. 322)

Apie depresyvų matematikos poveikį…

„Tiems patiems uždaviniams spręsti galima taikyti alternatyvias „semiotines technologijas“, kurios duoda tuos pačius rezultatus, tačiau „mąstymo ekonomijos“ požiūriu nėra lygiavertės. Jaunasis Edmundas Husserlis šiuo aspektu analizavo skaičiavimo sistemas, ir, be kita ko, klausė, kodėl visuotinai įsigalėjo dešimtainė (o ne dvejetainė ar kitokia alternatyvi) skaičiavimo sistema ir „indiški“ (o ne romėniški) skaitmenys. Kastuvas, ekskavatorius ar kūjis leidžia žmogui įveikti natūralias savo fizinių galimybių ribas. „Semiotinė technika“ tą patį padaro intelektualių jo galimybių atžvilgiu. Psichologistiniu požiūriu, „mąstymo ekonomija“ savo viršūnę pasiekia matematikoje. „Kas užsiima matematika, tą kartais gali apimti nemalonus jausmas tarsi jo mokslas, net jo plunksnakotis pranoksta jį savo gudrumu; įspūdis, kurio, kaip jis pats prisipažino, negalėjo atsikratyti netgi didysis Euleris.“ (p. 324)