Skip to content

Prisijaukinti iš siaubo pabėgusią atmintį Sociokine: „Valsas su Baširu“

parašė Veronika @ 2013 Gegužės 9

Kitame sociologijos + kino seanse gegužės 22 dieną bus nelengva, bet tikrai įdomu. Sociokine stebėsime haliucinacijas, mėginsime rekonstruoti kolektyviai pabėgusią jaunų vyrų atmintį ir diskutuosime apie tai, kas iš tiesų įvyko prieš 31 metus, ir kodėl žmonės masiškai atsisako tai prisiminti?

Pirmą kartą filmą „Valsas su Baširu“ (ואלס עם באשיר / Vals im Bashir, rež. Ari Folman, Izraelis, 2008) sutikau prieš ketverius metus „Kino pavasaryje“. Pirmas įspūdis – tai tikrai neįprastas filmas. Pirmiausia – savo apgaulingai lengva animacine forma, po kuria slypi turinys, sunkiai rezonuojantis su lūkesčiais, kuriuos turiu spalvotiems judantiems piešiniams. Todėl pirmas dvidešimt minučių, jei negebate išsivaduoti nuo stereotipnių kino formų sužalotos vaizduotės, animacija gali erzinti. Kokia jos motyvacija, kam režisierius pasirinko būtent tokią raiškos priemonę, kuri, rodos, tėra pretenzinga forma vardan formos, lyg groteskiškas komiksas apie karą… Vis kirba palyginimai su Marjane Satrapi „Persepoliu“ – ten animacijos naudojimas save puikiausiai pateisina, o čia? Bet kantrybės.

Gali piešti kiek tinkamas, tik nefilmuok“ – frazė iš jau įsibėgėjančio filmo viską sudėlioja į vietas.

Apie tam tikrus dalykus (šiuo atveju – apie Sabros ir Šatilos žudynes Libane 1982-aisiais) kur kas geriau piešti. Psichologiškai. Jeigu filmavimas, istorinės tiesos paieška ir scenų realistinis atkūrimas praeities traumą filmo kūrėjams, kurių dauguma Sabros ir Šatilos įvykius stebėjo tiesiogiai kaip Izraelio ginkluotųjų pajėgų kariai, būtų tik dar labiau paaštrinęs, tai ketverius metus trukęs istorijos piešimas – kur kas geresnė terapija. Todėl animacija čia nėra tiktai forma. „Valso su Baširu“ animacija yra būdas susivokti, susidėlioti taškus ant visų savo „i“, susipažinti su savo istorija, ir tokiu būdu ją papasakoti mums.

Ieškant tiesos apie tai, kas įvyko Beirute 1982-ųjų rugsėjį, „Valse su Baširu“ nesiremiama nei viena oficialia ir neišvengiamai ideologizuota pozicija (nors Izraelio spaudoje vistiek pasirodė ironiškas palyginimas: „stilinga, sofistikuota, talentinga ir skoninga, bet propaganda“). Animacinė istorijos interpretacija palieka daugiau lankstumo (at)kuriant asmeninę įvykių versiją, kokia subjektyvi, jausmais ar haliucinacijomis grįsta ji bebūtų. Būtent todėl filmas labai paveikus emociškai.

Ypač emociškai stipri paskutinė, jau nebe animacinė, o skausmingai tikra dokumentinė scena. Nors „Valsas su Baširu“ dedikuotas vienareikšmiškai vyrų patirtims, jo pabaigoje sceną užtvindo moterys, apraudančios vyriškų mirties žaidimų pasekmes. O rauda – tai dar viena, dar efektyvesnė traumos gydymo priemonė.

Ateik į Sociokiną gegužės 22 d. 18.45 val. Susitikimas ir diskusija vyks VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius) 107 auditorijoje.

Iki mielo pasimatymo!

Rubrika → Renginiai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS