Su šypsena: ko nežinojome apie G. Simmelį?

Ar dažnai įsijautę bei su kirbančiu smalsumu skaitote įvairių sociologų ar kitų veikėjų biografijas, ypač jei jos įkomponuotos į mokslinę literatūrą? Aš tai retai, bet šiandien supratau, kad jeigu jos būtų parašytos humoro jausmu pasižyminčio prof. Z. Norkaus stiliumi – tikriausiai mėgčiau skaityti visas. Minėtas supratimas aplankė perskaičius G. Simmelio knygoje „Sociologija ir kultūros filosofija“ esantį Norkaus parašytą skyrių „Georgo Simmelio individualus dėsnis: gyvenimo ir kūrybos bruožai“. 50 puslapių pralėkė žaibu, o susumuotais įdomiausiais faktais dalinuosi su jumis.

Ar žinojote, kad sociologijos klasikas iš pirmo karto neapsigynė disertacijos? Jis pateikė ginti darbą „Psichologiniai etniniai muzikos kilmės tyrimai“, bet pastarasis dėl citavimo ir kalbos klaidų buvo atmestas. Laimei, ją atmetę profesoriai, kaip sako Norkus, nebuvo beširdžiai kirviai ar pikdžiugaujantys antisemitai – pasiūlė ginti kitą Simmelio prieš metus parašytą ir premijuotą tekstą iš Kanto. Antras bandymas pavyko.

Nors visos akademinės karjeros metu sociologas patyrė daug nesėkmių, jo paskaitos buvo gausiai lankomos studentų. Pažymėtina, kad didžiausią dalį auditorijos sudarė damos. Įdomu, kad studentų neatbaidė savitas Simmelio dėstymo būdas. Atsiliepime apie mokslininką Dietrichas Schaferis (kai Simmelis dalyvavo konkurse Heidelbergo universiteto profesoriaus vietai gauti) rašė : „Jis kalba lėtai, lyg lašintų lašą po lašo“, o  Norkus savo ruožtu priduria, kad Lietuvoje tokio metodo – lašinti lašą po lašo - taikymu garsėja Tomas Sodeika. Kita vertus, sakoma, kad iš jo paskaitų buvo gaunama nedaug pozityvaus, tačiau jose malonu patirti kutenančią stumuliaciją ar netvarų intelektualinį pasitenkinimą.

Simmelio akademinės karjeros nesėkmes  daugiausia lėmė kaip tik jo  „madingo mąstytojo“ reputacija, jo raštų „per didelis“ ir „nepelnytas“ (pavydžių ir įtakingų kolegų akimis) populiarumas bei ne visai atitinkantis biurgeriškas (taigi „miesčioniškas“) konvencijas jo privataus gyvenimo stilius. Konformistinės akademikų daugumos akyse Simmelis buvo ryškiausias to, ką XIX a. pabaigoje buvo įprasta vadinti „dekadansu“, įsikūnijimas. Kad geriau įsivaizduotumėt, ką tai reiškia, autorius pateikia pavyzdį: „Panašiai, kaip dabar geras tonas iš „rimto mokslininko“ reikalauja atsiriboti nuo „postmodernizmo“ kaip masinančio, madingo, bet galų gale pigaus ir lengvabūdišo dalyko, taip anuomet derėjo traktuoti madingus „dekadentus“.“

Simmelio gyvenimo tarpsnis buvo seksualinių eksperimentų, staigaus S. Freudo išpopuliarėjimo elitiniuose kultūriniuose sluoksniuose, intensyvių intelektualinių diskusijų „lytiniu klausimu“ laikai. Skaitytojui, norinčiam gyviau įsivaizduoti to meto atmosferą bei sociologą supusius sluoksnius, Norkus pataria paskaityti Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“, juolab, kad pats Simmelis kai kuo primena romano herojų Rudolfą.