Vilnietis Vilniečiams
Įdėmesni skaitytojai tikriausiai jau įsiminė Pašaliečio vardą ir kartu su visa Socialios Sociologijos redakcija svarstė, ar išvysime galų gale jo komentarų ir apie lietuvišką realybę per fantastikos kūrėjų akinius? Ir štai – galime Jus pradžiuginti dar vienu sociologizuoto fantastikos fano tekstu. Šįkart Pašalietis pasakoja apie Vilnių iš Andriaus Tapino romano „Vilko valanda“ perspektyvos:
Motyvas I
Šio straipsnio idėja kilo spontaniškai. Pirma, aptarus fantastikos įtaką rusų ir amerikiečių (kad ir vieno autoriaus asmenyje) habitusui, ignoruoti gimtąjį lietuviškąjį būtų ne visai korektiška. Todėl morališkai jaučiausi įsipareigojęs paanalizuoti ir lietuvius, bet neturėjau objekto.1 Antra, kaip tik perskaičiau Andriaus Tapino „Vilko valanda“ – fantastinį romaną su labai aiškiu vertybiniu užtaisu. Trečia, šį romaną skaičiau pavargęs nuo Pierre Bourdieu ir Jean-Claude Passeron veikalo „Reprodukcija: švietimo sistemos teorijos elementai“. Taigi galvoje susiformavo kokteilis iš moralinio įsipareigojimo, smagaus alternatyvios istorijos fantastinio romano ir pripažintos sociologinės teorijos apie švietimo sistemą (dar nebaigtos skaityti). Kaip sakoma, nuo skaudamos galvos ant sveikos.
Motyvas II
Andrius Tapinas nėra žmogus, priverstas rašyti arba gaminti literatūrinius opusus, sakysim, skirtingai nei Sigitas Parulskis2, šiuo metu labiausiai reklamuojamas Lietuvos rašytojas, kad išgyventų.
Andrius Tapinas yra talentingas, mano nuomone, televizijos žurnalistas, skirtingai nuo savo kolegų, mėginantis aktualizuoti problemą, o ne parodyti save.3 Jo intelektas daro jį vienu iš įtakingiausių informacinio lauko veikėjų, o kapitalas, įgytas informaciniame lauke, tampa simboliniu, darydamas jį įgijusį agentą galios lauko žaidėju4. Žurnalistas Andrius Tapinas yra Lietuvos galios lauko žaidėjas. Jau vien todėl jo „Vilko valanda“ tampa įdomia.
Motyvas III
Skaitydamas P. Bourdieu ir J-C. Passeron „Reprodukcija: švietimo sistemos teorijos elementai“ prisikasiau prie jų pirmosios knygos ketvirtos dalies „Apie švietimo sistemą“. Suvokiau, kad jie kalbėdami apie „pedagoginę prievartą“5 jos netapatina su švietimo sistema. Su jų teiginiais, kol jie nevartoja „klasės“ termino socialiniu aspektu, nesutikti sunku. Be mokytojų bei tėvų jie dažnai kaip pedagoginės prievartos subjektus mini ir dvasininkus bei, nors ir retai pasitaiko užuominų, žiniasklaidą. Galiu tvirtinti, kad (nepaisant K. Markso, M. Weberio ir E. Durkheimo, kuriems po tėvų ir mokyklos svarbiausia bažnyčia, teorijų įtakos) P. Bourdieu ir jo kolega, rašydami savo studiją bent dvidešimt metų vėliau, visą dėmesį būtų sukoncentravę į žiniasklaidą. XXI amžiuje jos įtaka habitusui ne mažiau reikšminga nei šeimos ar mokyklos, o apie bažnyčią, kuri tapo šeimos habituso įkaite, net kalbėti neverta.6 Vieninteliu nekontroliuojamu instrumentu, darančiu įtaką habitusui, tampa grožinė literatūra. Ir tai tik tiek, kiek mokinys, mėgstantis skaityti, sugeba peržengti mokyklinę programą. Fantastika, su retomis išimtimis, yra už mokyklinės programos ribų. Tai ir neįsipareigojimas būti egzistuojančios realybės įtvirtintų visuomenėje nuostatų sistemoje fantastikai leidžia peržengti egzistuojančio habituso ribas arba jį sustiprinti ne pedagoginės prievartos priemonėmis.
Šiais laikais grožinė literatūra, ir ypač fantastika, yra bene vienintelis būdas pasižiūrėti į pasaulį, neįspraustą į Tavo egzistuojančio habituso rėmus, nepaisant to, kad ją riboja kūrinio autoriaus įgytas habitusas.
Laisvasis Vilnius
Skaitydamas „Vilko valandą“ pasijutau tikru vilniečiu. Nors būdamas pirmosios kartos „nuo žagrės“ atstovu niekados savęs tokiu nelaikiau.7
Romano veiksmas vyksta Vilniuje 1905 m. balandžio 21–28 dienomis Viršūnių susitikimo išvakarėse ir jų metu.8 Trumpi vizitai į Sankt Peterburgą, Angliją, Prahą, Krokuvą ir Trakų apylinkes bei Novovilenską tiesiogiai susiję su įvykiais Vilniuje.
Andriaus Tapino laisvasis Vilnius sutampa su realiu 1905 metų Vilniumi. Svarbiausia jo gatvė ne Gedimino, ir juo labiau ne Lenino, o Šv. Jurgio prospektas. „Vilniaus rajonai vienas nuo kito skyrėsi kaip diena nuo nakties. Pasiturinčiame Antokolyje viešpatavo snaudulys, studentų numylėtuose Nekrikštuose – siautulys, Garmiestyje – griežtumas, o Naujajame Pasaulyje chaosas. Juodėsiuose visą parą plušėjo svetimšaliai amatininkai ir prekybininkai, o Bėdose – vagys ir apgavikai. Bet visi rajonai susiliejo į vieną paveikslą, kad be kurio nors vieno vaizdas nebūtų buvęs išbaigtas. Ir tik vienintelis rajonas buvo visiškai kitoks, tarsi nederantis prie kitų – Žvėrynas.“9
Miestą valdo tarėjų taryba, kurios įtakingiausi nariai mechanikas Petras Vileišis ir alchemikas Jonas Basanavičius, be abejonės, po Gerhardo fon Oto, Rotšildų, Laisvųjų miestų Aljanso įkūrėjų ir šeimininkų, pasiuntinio Pinigų tarėjo. Taigi Vilniaus klestėjimo, kaip ir dabartinės Lietuvos, pagrindas – narystė įtakingoje tarptautinėje struktūroje.
Vilnių saugo legionieriai, o jų legatas Antanas Sidabras, Tvarkos tarėjas, buvęs JAV jūrų pėstininkas. Už miesto apsaugą nuo išorės grėsmių atsakinga Didžioji Britanija. Jums nekyla asociacijų su NATO?
Andriaus Tapino Vilniuje, kaip ir šiuolaikiniame, gyvena elgeta Bėdų Rožė ir sienų tepliorius Solomonas Kleinas. Netrūksta jame ir rusų agentų. Vienas jų – Leibas Volynskis vienintelio miesto laikraščio „Vilniaus teisybė“ redaktorius. Jam ir jo žurnalistams nesvetimas šmeižtas ir šantažas, o už pinigus jie padarys viską. Tuo tarpu Motiejus Kairys, Vilniaus nusikaltėlių karalius, legatui Sidabrui savo misiją paaiškino taip: „- Manai, man rūpi pinigai? Labai klysti. Man rūpi ir šitas miestas. Be tokių kaip jūs ir be tokių kaip aš jis neišgyventų. O mes neišgyventume be miesto.“10
Darbininkų lyderiai už rusų pinigus pasiryžę išprovokuoti streikus ir sukelti riaušes. O eilinis oro paštininkas legatui Sidabrui padeda nuvykti ir pabėgti iš Novovileisko, tvirtindamas, kad Vilniaus paštas savų nepalieka.
Geležinio vilko auka be dviejų Rusijos šnipų tapo ir Jonas Simaška, nacionalistų Spindulingųjų draugijos lyderis. Tuo tarpu gelbėti miestą pasiryžę ne tik tarėjai Petras Vileišis bei Jonas Basanavičius, bet ir prelatas Masalskis, kuris labai nepatenkintas Aljansu ir nuolat konfliktuoja su legionieriais.
Manau, kad pateiktų faktų turėtų pakakti susidaryti nuomonei apie Andriaus Tapino vertybines nuostatas.
Rusija
Rusiją kaip visada valdo žmonės, galintys parduoti bet ką – Aliaską ar Vilnių, kad tik turėtų galimybę pasipildyti savo kišenes. Kaip ir dabar jie negali susitaikyti su savo pašonėje egzistuojančiu laisvu ir nepriklausomu nuo jos Vilniumi. Sunaikinti Vilniui geros visos priemonės.
Savo tikslams jie gali pasinaudoti profesionalaus, ne kartą sėdėjusio Rusijos kalėjimuose, riaušininko Mišos Suslovo paslaugomis. Pavardė besidomintiems Lietuvos istorija tikrai žinoma.
Jie nebijo konflikto su Vokietija, galinčio išprovokuoti net karą.
Ir, kaip būdinga Rusijos istorijai ,vardan tikslo ramiai aukojamas Novovileiskas su visais jo gyventojais.
Tačiau geriausias Rusijos sąjungininkas – laisva ir nepriklausoma žiniasklaida, matanti Vilniaus gyvenime tik juodą. Kaip ir buvo galima tikėtis, Rusijos kėslai buvo sužlugdyti, o jų sąjungininkė „Vilniaus teisybė“ bankrutavo.
Romano pabaiga kiek netikėta ir atskleidžia įdomų Andriaus Tapino vertybinių nuostatų aspektą. Tačiau nenorėdamas atimti Jums skaitymo malonumo, jo neatskleisiu. Jeigu norite sužinoti kaip gyvena Vilnius, valdomas Petro Vileišio ir Jono Basanavičiaus, saugomas neperkamų legionierių, ir miestas, kuriame nėra vietos tokiai žiniasklaidai kaip „Vilniaus teisybė“ bei Rusijos įtakos agentams, skaitykite Andriaus Tapino „Vilko valandą“.
Pašalietis
Vilnius, 2013.03.11
Išnašos:
1 Šią problemą išspręsti buvau nusprendęs aptardamas teoriškai fantastinės literatūros santykį su galios lauku. Tai nebūtų nekorektiška, bet, kad ne visai sąžininga – abejonių neturėtų kilti.
2 Pripažintas kritikų S. Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“, pergyvenusiam Sovietinės armijos dedovščiną ir skaičiusiam M. Vargos Ljosa „Miestas ir šunys“, yra ne nebeviltiškas, tiesiog neįdomus.
3 Jau beveik dešimt metų aš deklaruoju, kad nežiūriu televizoriaus, ir beveik nemeluoju, tris pastaruosius metus sėdu prie jo pasižiūrėti tik sportinių laidų. Tačiau nebūna taisyklių be išimčių ir „Pinigų karta“ tapo laida, kurią netyčia įsijungęs žiūrėjau iki galo, bet neieškojau naujų susitikimų su ja. Jogėla Morkūnas teigia, kad aš melagis, nežiūriu JŲ, bet žinau JUOS. Tai, kad JŪS – šiuolaikiniai herostratai! Nežiūrėk televizoriaus – tai JŪS spaudoje, nepirk spaudos – tai JŪS internete. Išvengti JŪSŲ – tai tik atsisakyti informacijos lietuvių kalba, o tada gal ir bendravimo ja.
4 Aš neneigiu pilkųjų kardinolų egzistavimo, tačiau savo įtaką jie gali realizuoti tik per viešus asmenis t. y., kad ir netiesiogiai būdami informacinio lauko žaidėjais.
5 Mano supratimu, „pedagoginės prievartos“ sąvoką primityviai būtų galima apibūdinti kaip simbolinę prievartą pirmiausia jaunajai kartai, siekiant išsaugoti ir atgaminti egzistuojantį habitusą (pačia siauriausia prasme, nesuvoktas vertybines nuostatas).
6 Aš turiu omeny jos svarbą ne moraliniu, bet funkciniu aspektu.
7 Mano nuomone, geriausias vinietiškumo indikatorius yra pozicija Kauno „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ dvikovose. Aš jau daugiau nei keturiasdešimt metų (beveik nuo gimimo) esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas, nors ir kilęs ne iš Kauno, nepaisant to, kad mano geriausio draugo pusbrolis ir mano kaimynas žaidė Vilniaus „Statybos“ dublerių komandoje ir su ja Sovietų čempionate 1972 m. net iškovojo bronzos medalius.
8 Negalima neprisiminti už kelių mėnesių prasidėsiančio Lietuvos pirmininkavimo ES.
9 A. Tapinas. Vilko valanda. Vilnius: Alma littera. 2013, p. 60.
10 Ten pat, p. 207.
Motyvo antro pirmo paragrafo pataisymas:
Sigitas Parulskis nėra žmogus, rašantis arba gaminantis literatūrinius opusus iš pavogtų standartinių frazių, tiesiogiai taikydamas į skaitytojo įgeidžius dėl populiarumo, sakysim, skirtingai nei Andrius Tapinas, komerciškiausias Lietuvos rašytojas, turintis televizinį eterį savo reklamai, kada autorius nuo pirmos akimirkos yra svarbesnis už jo kūrybą (meno antipodas).
W – o kas yra “pavogtos standartinės frazės” pvz. Vilko valandoj?
Man rodos toje pastraipoje kalbama apie tai, kad Tapinas rašo ne todėl, kad tai yra jo “darbas”, o todėl, kad – galima daryti prielaidą – jam tai smalsu, įdomu, nauja. Tai, kad Tapino darbas yra televizija tik padeda – jis turi papildomo socialinio kapitalo ir todėl turi pranašumą prieš tuos autorius, kurie nepasivargina sau tokio susikurti.
Ar “tikras” autorius tikrai privalo būti susiraukęs, liūdnas rašytojų sąjungos narys, verdantis savo aplinkos sultyse jau paskutinius 20 metų?
Pritariu Julijai.