CrimethInc. Darbas: Kapitalizmas. Ekonomika. Pasipriešinimas.(XIV)

Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė  filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).

Ankstesnes dalis galite rasti čia.

Vertikalios sąjungos, horizontalūs konfliktai

Kiekviename priespaudos fronte kai kurie engiamieji mainais į klusnumą yra paperkami ypatingomis privilegijomis. Vargingiausiose tautose bendrininkų klasė pasipelno pigiai pardavinėdama savo tėvynainius; vargingiausiuose rajonuose atsiranda policijos informantų; vargingiausiuose namuose vyrai palaiko patriarchalinę sąjungą.

Konfliktai tarp esančių tame pačiame ekonominiame lygmenyje reiškiasi daugybe būdų: konkurencija dėl darbų ir paaukštinimų, gaujų ir etniniais nesutarimais, karais tarp skurstančių tautų dėl išteklių, kurių dar neišgrobė turtingesnės. Nesantaika nukreipia dėmesį nuo išnaudojime glūdinčio smurto. Ji gali sudaryti įspūdį, kad žmonės yra iš prigimties žiaurūs ir konfliktiški – tikrai negalintys susivienyti prieš savo išnaudotojus, ką jau kalbėti apie kooperacinio, o ne konkurencinio gyvenimo būdo sukūrimą. Tačiau už daugelio šių konfliktų, kad ir kiek jie atrodytų kylantys iš „žmogaus prigimties“, slypi ekonominė nelygybė.

Vertikalios sąjungos ir horizontalūs konfliktai yra ne šiaip palankūs kapitalizmui; jie yra jo esmė. Ši sistema veikia tik todėl, kad žmonės konkuruoja su panašiais į save, tuo pat metu gerbdami daugiau galios turinčių privilegijas. Ankstesnes sistemas kapitalizmas pakeitė išlaikydamas nelygybę, nes tai efektyviau skatina horizontalią nesantaiką ir vertikalų paklusnumą. Nelygybės paženklintoje visuomenėje kuo asmuo yra mobilesnis, tuo mažiau jis turi motyvacijos rasti bendrus tikslus su savo aplinkiniais – ir tuo daugiau motyvacijos su jais konkuruoti.

Vertikalios sąjungos gali įgauti iš pirmo žvilgsnio nekenksmingas formas, tokias kaip sporto komandų palaikymas ar religinės denominacijos. Tačiau šios bendrystės formos nulygina skirtumus, kurie trukdo kapitalizmo dainelei suskambėti. Panašiu būdu kultūriniai naratyvai, tokie kaip „šeimos vertybių“ skatinimas, sukuria tarpklasines sąjungas tarp socialiai konservatyvių skurstančiųjų ir turtingų politikų, labai patenkintų, kad pyktį galima nukreipti kitur. Net opozicinės, marginalizuotomis tapatybėmis grįstos sąjungos gali pasitarnauti klasių konflikto užgniaužimui – tą parodė judėjimo už gėjų teises asimiliacinis sparnas.

Kai išnaudojamieji ir pašalintieji nesusiduria su turtingaisiais klasių kovoje, jie paprastai kovoja vieni su kitais. Raganų medžioklių, pogromų, rasizmo, seksizmo ir etninių valymų istorija negali būti atskirta nuo kapitalizmo istorijos. Pastarieji reiškiniai dažnai buvo varomi to paties ekonominio spaudimo ir nepasitenkinimo, kuris kitu atveju paskatintų revoliucinius judėjimus: pinigų skolinimo problemos perkeliamos į žydus taip, kaip korėjiečių verslai juodaodžių rajonuose laikomi atsakingais už visą kapitalizmo neteisybę. Knygoje Patriarchija ir kaupimas globaliu mastu Maria Mies cituoja vokiečių tarnautoją, Bailiffą Geissą, skatinantį savo šeimininką organizuoti raganų medžiokles:

Jei jūsų šviesybė norėtų pradėti deginimą, mes mielai duotume malkų ir visų kitų reikalingų dalykų. Jūsų šviesybė tiek pasipelnytų, kad būtų galima pataisyti ir tiltą, ir bažnyčią. Negana to, jūs gautumėte tiek daug, kad ateityje savo tarnams galėtumėte mokėti daugiau, nes būtų konfiskuota galybė namų, ypač pasiturinčių.

Tragiška tai, kad patarnautojams saugiau yra įtikinėti savo šeimininkus apiplėšti kitus neturtinguosius tikintis dalies grobio, nei prieš juos sukilti. Gali būti, kad tai yra esminis paradoksas, trukdantis antikapitalistiniam pasipriešinimui. Jei viskas, ko nori, yra daugiau turto, tai lengviau atimti jį iš tų, kuriems sekasi prasčiau už tave, nei iš tų, kurie jo turi daugiausiai. Tačiau jei nenori kartoti kapitalistinio elgesio mažesniame lygmenyje, turi atsisukti į tuos, kurie yra virš tavęs, kaip Dodyvas prieš Galijotą.

Religija

Tikrasis visuomenės tikėjimas savo vadovaujamasi vertybių sistema tampa nematomas dėl savo visuotinumo. Europoje šis pamatas buvo krikščionybė, ir net aršiausi pasipriešinimo judėjimai formulavo savo sumanymus religinėmis sąvokomis. Šiuo atžvilgiu būtų galima teigti, kad kapitalizmas yra tikroji mūsų eros religija: įvairios doktrinos ir tradicijos varžosi, tačiau niekam nekyla abejonių, kad tai, kas įvyksta prie kasos, yra visiškai tikra, ir net radikaliausių disidentų vaizduotės išsijungia prieš „pasaulio be darbo“ paveikslą.

Katalikų bažnyčia pasitarnavo kaip ideologinis feodalizmo pamatas; tuo metu ji buvo stambiausia žemvaldė ir ilgiausiai gyvuojanti hierarchinė organizacija Europoje. Dvasininkija šlavėsi milžiniškas pajamas iš dešimtinių mokesčių ir mokamų sakramentų. Galios koncentracija buvo palaikoma to, ką galėtume vadinti dvasios ekonomika – šventumui veikiant kaip centrinei valiutai materialių išteklių telkimasis popiežių ir kunigų rankose buvo jų išganymo monopolio rezultatas.

Dabar reikalai apsivertė ir kitų valiutų pasidalijimą daugiausiai nulemia finansinė galia. Nėra nieko šventesnio, nieko universaliau vertinamo ir ginamo nei privati nuosavybė. Tikėjimai turi varžytis vieni su kitais rinkoje, kartais visiškai akivaizdžiai – kaip parodė Patas Robertsonas ir Oralas Robertsas, pritaikę evangelizmą masinių medijų erai. Nepaisant televangelistų pastangų, religinį puritonizmą daug kur pakeitė atlaidus vartotojiškumas; bet kokios rūšies malonumai leidžiami tol, kol neišeina už rinkos ribų.

Pradžios mito negali paneigti tik argumentais; kad jis būtų atskleistas kaip prietaras, reikia jam priešintis tiesiogiai. Tačiau šiandien, kaip ir Viduramžiais, jei kas nors kelia grėsmę valdančiosios klasės neliečiamumui, valdantieji kviečiasi armiją. Ir XVI-ojo, ir XX-ojo amžiaus išnaudojamųjų nepasitenkinimas dvasininkija, o vėliau – kapitalistais, buvo pažymėtas masinių sukilimų ir kraujo upių. Viskas, kas iš tiesų pasikeitė, tai vertybių sistema, pasitelkiama norint pateisinti brutalią jėgą ir priversti mases internalizuoti jos valdžią.

Vienintelės Vakaruose išlikusios religijos yra tos, kurios buvo nusiteikusios tapti šios jėgos padėjėjomis – ar vadovaudamos užkariavimams ir kolonizacijai, ar skelbdamos kokią nors pasitraukimo ir nesipriešinimo formą. JAV politiškai mobilizuotos bažnyčios vis dar sudaro dešiniojo sparno socialinius pamatus. Europietiškoji šventumo samprata yra neatsiejama nuo dominavimo ir klusnumo; žodis „hierarchija“ sudarytas iš šaknų, reiškiančių šventas ir valdovas. Žinoma, subtilesnės pasipriešinimo formos išlieka net pačiuose despotiškiausiuose kontekstuose, ir yra tikinčiųjų, kurie sako „Dievas“ situacijose, kuriose kiti sako „abipusė pagalba“ ir „bendruomenė“. Tačiau būdai, kuriais bažnyčios nusavina šias vertybes – pavyzdžiui, sukurdamos pagalbos programas, padedančias apleistiesiems suluošintos socialinės rūpybos sistemos – paprastai kreipia žmones šalin nuo savarankiškų veiksmų.

Kitur tradicinės religijos iškilo kaip aršiausia Vakarų kapitalizmo plėtros opozicija. Didelė dalis ortodoksinio fundamentalizmo taip vadinamame Trečiajame Pasaulyje yra gana naujas reiškinys, atsiradęs nepasisekusių sekiuliaraus išsilaisvinimo judėjimų paliktoje tuštumoje. Tačiau religinės grupės nuo Irako iki Afganistano, pristatančios save kaip alternatyvą Vakarų kapitalizmui, vis tiek palaiko galios centralizaciją ir kovoja prieš naujas hierarchijas iš senųjų pozicijų.

Teisingumas

„Vienas įstatymas – jiems, o kitas – mums”. Teoriškai, turtingam duonos kepalą pavogusiam žmogui galioja tokios pačios teisinės nuostatos kaip ir po tiltu miegančiam benamiui. Praktiškai – reikalai toli gražu nėra tokie sąžiningi.

Turint omenyje mūsų teisinės sistemos kilmę tai neturėtų stebinti. Žmonės visada turėjo konfliktus sprendžiančių institucijų, tačiau modernioji jurisprudencija buvo pastatyta ant privačios nuosavybės sampratos. Pirmasis teismas buvo karališkasis teismas, kuriame žemvaldžiai pateikdavo karaliui savo nesutarimus; galiausiai vietoj karalius sprendimams priimti buvo paskirti teisėjai. Šiuo atžvilgiu, feodalizmas vis dar yra su mumis – mes paveldėjome jo teisinę sistemą kartu su nuosavybės sampratomis ir jo įstatymais.

Mūsų dabartinis teisynas vis dar, visų pirmiausiai, saugo privačios nuosavybės teises: legalu išgyvendinti šeimą iš jų būsto, bet nelegalu užskvotinti tuščią pastatą. Šiandien stebėjimo ir įstatymų palaikymo mechanizmai yra įsiskverbę į socialinį pasaulį giliau nei bet kada. Karalius į savo pavaldinių reikalus galėdavo kištis tik išskirtiniais atvejais; dabar milijonai žmonių ir technikos nuolat užsiima stebėjimu, sekimu, vertinimu ir baudimu.

Šio aparato viršuje yra teismų sistema. Teismai daro visuomenei didžiulę įtaką, kurios didžioji dalis nematoma. Gali gyventi kasdienį gyvenimą nesutikdamas teisėjo, tačiau teisėjų priimami sprendimai formuoja erdves, kuriose gyveni ir dirbi, technologijas, kurias naudoji, ir net maisto, kurį valgai, ingridientus. Teismai paremia pramonę jos veiklos kaštų apmokėjimą perkeldami plačiajai visuomenei, atleisdami kompanijas nuo atsakomybės už žalą ir pavojų, ir ironiškai tai pateisindami „nauda“ visuomenei. Teismai formuoja viešąją politiką apibrėždami normą ir deviaciją. Mums sakoma, kad teisėjai yra nesuinteresuoti ir nešališki – tačiau jie visi priklauso tai pačiai klasei ir jų pozicija gana aiški.

Klasių nelygybė niekur nepasireiškia aiškiau nei jos palaikomoje kriminalinio teisingumo sistemoje. Lygias teises turintis garantuoti aparatas yra toks atgyvenęs, kad tik specialiai apmokytas elitas supranta, kaip jis veikia, ar turi teisę jame veikti. Jei esi priverstas šioje sistemoje naviguoti, tavo vienintelė viltis yra pasisamdyti vieną iš šių specialistų. Jei susiduri su priešu – pavyzdžiui, vyriausybe ar korporacija – kuris išgali samdytis brangesnį advokatą, tuo blogiau tau. Tiems, kurie išvis neturi pinigų teisinėms konsultacijoms, labai pasiseka, jei gali gauti vieną iš persidirbusių ir nepasiruošusių valstybės advokatų. Nuo jų priklausantys kaltinamieji nuteisiami ir kalinami dažniau nei kiti, o be to – kartais dar ir vis tiek turi susimokėti.

Galiausiai tai reiškia, kad teisinis svarumas yra tiesiogiai proporcingas turimų pinigų kiekiui. Kad būtų įvesta bet kokia prasminga „lygybė prieš įstatymą“, pirmiausiai turėtume atsisakyti privačių teisinių konsultacijų. Tačiau tikėtina, kad lengviau būtų nugriauti patį kapitalizmą nei įvykdyti tokią reformą, kai advokatai turi tiek galios.

Teisėjai ir advokatai nėra vieninteliai pasipelnantieji iš teisės industrijos. Paprastai, kai suimamas pasiturintis asmuo, jis gali dalį savo turto užstatyti kaip garantiją ir jį po bylos išsprendimo atgauti. Tačiau neturintiems ko užstatyti nepasiturintiems tenka už tai sumokėti užstatų skolintojui ir niekada neatgauti pinigų – tad turtingieji išlaiko pozicijas, o verslininkai, kaip įprasta, kaupia turtą skurdžiųjų sąskaita. Ši strategija nepasiturintiems kaltinamiesiems, kurie negali susimokėt skolintojams, taip pat daro spaudimą – verčiau prisipažinti kaltais už mažesnę bausmę nei kamuotis kalėjime.

Iš tiesų šiandieninė kriminalinio teisingumo sistema yra palaikoma didelės dalies kaltinamųjų, prisipažįstančių kaltais; ji niekada neišgalėtų vykdyti pilno teismo proceso kiekvienam kaltinamajam. Nepasiturintys kaltinamieji kiekviename žingsnyje spaudžiami ir bauginami, kad sutiktų prisipažinti. Užkulisiuose mažai kas laiko teismus nešališkais. Šiuo atžvilgiu, įkalinimas, paleidimas už užstatą, atleidimas nuo bausmės, baudos ir kitos bausmių formos pasitarnauja paskirstant teises ir galią nelygiai, taip pat, kaip ir pinigai.

Tai paaiškina, kodėl teisingumo industrija beveik nieko nedaro, kad sumažintų antisocialios veiklos apimtis: jos tikslas yra ne padėti žmonėms ar juos reabilituoti, o palaikyti tam tikrą socialinę tvarką. Tam tikru atžvilgiu, kiekvieną kartą, kai kas nors nusikalsta, visuomenė taip pat yra kalta; tačiau nusikalstamumo išnaikinimas tampa prioritetu tik tada, kai ima grasinti kapitalistiniams galios santykiams.

Pažvelk, pavyzdžiui, į visus nusikaltimus, kuriuos įvykdo vyriausybės ir korporacijos – net savo pačių matais. Tereikia suskaičiuoti visas su indėnais pasirašytas sutartis, kurios buvo sulaužytos, ar atidžiai pasekti vieno policijos departamento veiklą, kad pamatytum, kiek mažai įstatymas reiškia tiems, kurie jį kuria ir palaiko. Tiems, kurie valdo kapitalą, įstatymas pasiūlo priemones apginti savo interesus, tačiau jie greitai jį apeina, jei kitos priemonės pasirodo efektyvesnės. Jei mums sakoma, kad įstatymai egzistuoja tam, jog tarnautų visiems vienodai, tai tuo tik bandoma įtikinti mus jų pagrįstumu.

Nors daugelis palaiko šį pagrįstumą žodžiais, tačiau retas jį priima besąlygiškai. Pagalvok, kiek žmonių parsisiunčia programinę įrangą ar muziką už ją nemokėdami, nepaisydami korporacinės propagandos, apibrėžiančios tai kaip vagystę. Net kiečiausi įstatymo ir tvarkos gynėjai pažeidžia eismo taisykles. Sakyk, ką nori, apie visiems vienodai taikomus apribojimus; praktiškai kiekvienas apie save galvoja kaip apie taisyklės išimtį. Tai atitinka įstatymų, sukurtų, kad būtų primesti kitiems, dvasią.

Ginantieji įstatymų reikalingumą teigia, kad turi būti kokios nors priemonės užkirsti pavojingą ar moraliai neteisingą elgesį. Tačiau įstatymai nieko nesulaiko – o pilietis, kuris nusprendžia pats ginti įstatymą anapus teismų sistemos, greičiausiai bus nubaustas kaip linčiuotojas. Tikrasis teisinės sistemos vaidmuo yra teisėto jėgos panaudojimo monopolizacija. Kai policija išreiškia pasipiktinimą protestuotojų, niokojančių armijos įrangą, „smurtu“, jie iš tikro prieštaraują ne smurtui, o savarankiškiems sprendimams. Teisinė sistema siekia atbaidyti nuo savarankiškų sprendimų, pripratinti žmones prie minties, kad jiems nepriklauso patiems nuspręsti, kaip elgtis.

Gyvendami šioje sistemoje dažnai pamirštame, ką reiškia būti už save atsakingais. Pamirštame, kaip išspręsti konfliktus, atsižvelgiant į konfliktuojančiųjų poreikius, nesigręžiant į ginkluotas „nesuinteresuotų“ pašalinių gaujas – pamirštame, kad tai išvis įmanoma. Visų blogiausia, kad pamirštame, kaip pakovoti už save, kai esame išnaudojami, kaip elgtis pagal širdies paliepimą nepaisant taisyklių.

Nelegalus kapitalizmas

Keliaudamas per šį pasaulį
Mačiau daug keistų žmonių
Vieni apiplėš tave su ginklu
O kiti – tušinuku
(Woodis Guthrie’is)

Nelegali veikla pasklidusi nuo piramidės apačios iki paties viršaus, nuo grupinio išprievartavimo iki baltųjų apykaklių nusikaltimų. Bankų vagystės gali būti interpretuojamos kaip netašytas būdas perskirstyti turtą, tačiau mafija yra ne kas kita kaip dar viena kapitalistinė struktūra. Tai, kas nelegalu, nebūtinai kenkia kapitalizmui; didelė dalis kapitalistinės ekonomikos egzistuoja anapus įstatymo.

Kokio verslo šaknys neatsektinos iki kokios nors vagystės? Jei įstatymai saugo tų, kurie jau turi galią, nuosavybės teises, tai padaro juos ne kuo daugiau nei nuosavybę turinčiųjų klasės barjeru – vienu barjeru iš daugelio. Net jei ta klasė dominuoja teisėtvarkos sistemoje, laikas nuo laiko net patys švariausi ir gerbiamiausi nariai negali nepažeisti savo pačių įstatymų. Enron ir Bernie Madoff yra išskirtiniai ne tuo, kad sulaužė taisykles, o tuo, kad mes apie tai sužinojome.

Juodąją rinką valdo tie patys ekonominiai dėsniai kaip ir likusiąją, jie kuria tokias pačias galios koncentracijas. Sėkmingi narkotikų karteliai struktūriškai niekuo nesiskiria nuo akcinių bendrovių. Pagrindinis skirtumas tas, kad jie turi savo interesus ginti patys, o teisėtos korporacijos šį poreikį perduoda valstybei.

Tai gali sudaryti įspūdį, kad nelegalūs verslai yra žiauresni nei legalūs. Tačiau šis smurtas kyla iš kovų dėl teritorijos, verslo konfliktų ar krizių – tai reiškia, kad pagrindinė priežastis visada yra ekonominis interesas. Šiuo atžvilgiu nelegalūs kapitalistai niekuo nesiskiria nuo legaliųjų. Jei General Motors patentų teisių negintų teisinė sistema, jie tikrai perimtų reikalus į savo rankas arba būtų pakeisti kitos kompanijos, kuri tai padarytų. Įstatyminis valstybės aparatas primena išdidintą ir monopolizuotą mafijos struktūrų versiją. Juodoji rinka nebūtinai yra žiauresnė už likusią ekonomikos dalį: ką reiškia apsišaudymai gatvėje palyginus su pramoninių kalėjimų kompleksais? Tas pats smurtas, kuris mus šokiruoja nusikaltėlių kontekste, yra nepastebimas plačiojoje visuomenėje, nes yra viską apimantis ir nuolatinis.

Didžioji įstatymų dalis yra pritaikyta kapitalistų klasės patogumui. Pavyzdžiui, tabakas visada buvo legalus, nes jį augino vietinės JAV korporacijos; kokos, auginamos Pietų Amerikoje, gaminiai yra nelegalūs – išskyrus Coca-Colą. Galėtum sakyti, kad kokainas nelegalus, nes yra žalingas vartotojams, tačiau cigarečių gamintojams leidžiama į savo vėžį sukeliančius gaminius pridėti papildomų chemikalų, skatinančių didesnę priklausomybę. Aiškėja, kad benzinas skatina didesnes priklausomybes ir žalą nei tabakas ar kokainas, tačiau visiškai neįmanoma, kad jis taptų nelegalus. Daug kapitalistų gaminių yra pavojingi, tačiau nėra nieko pavojingiau nei pats kapitalizmas: kaip sakė Williamas Burroughsas, pardavimas įprantamas labiau nei vartojimas.

Kultūrinės normos yra dar viena pramonės apribojimo racionalizacija. Dažnai tai reiškia tiesiog tai, kad politikai išnaudos populiarius įsitikinimus, kad apsaugotų rinkos nišą: prostitucija gali būti nelegali, bet visada yra koks nors „masažo salonas“, kuris veikia nebaudžiamas. Šių draudimų palaikymas taip pat atveria pelningas galimybes, o iš jų atsirandantys priespaudos mechanizmai gali lengvai būti perkeliami nuo nusikaltėlių prie kitų taikinių. Karas su narkotikais JAV buvo pasitelktas kaip juodaodžių bendruomenių terorizavimo, o Pietų Amerikoje – kaip išpuolių prieš socialinius judėjimus priemonė. Tuo pačiu metu CŽV leido Nikaragvos „kontoroms“ kontrabanda pervežti į JAV narkotikus mainais į ginklus.

Teismų įstatymai paklūsta paklausos ir pasiūlos dėsniams. Jei kas nors atranda efektyvų įstatymus pažeidžiantį būdą užsidirbti pinigų, valdantieji galiausiai jį priima, nebent tai trukdo likusios ekonomikos funkcionavimui. Pavyzdžiui, Meksikoje ir Rusijoje juodoji rinka išaugo tiek, kad prilygsta likusiajai. Kaip JAV kompanijos yra galingesnės už JAV vyriausybę, taip Meksikos narkotikų karteliai gali atvirai kariauti su Meksikos vyriausybe. Tokiame kontekste Meksikos politikai ėmė diskutuoti apie narkotikų legalizavimą kaip strategiją, kuri sustabdytų kapitalistinių interesų padalinimą.

Remiantis rinkos logika, žmonės priima sprendimus subalansuodami riziką ir atlygį. Kiekvienas asmuo ir korporacija turi tam tikrą toleranciją skirtingiems rizikos laipsniams ir rūšims; yra investicijų fondai, kurie siūlo mažai tikėtino pelningumo investicijas, ir brokeriai, kurie parduoda tik labai saugias iždų obligacijas, kurios užtikrintai duos nedidelį pelną. Juodosios rinkos dalyviai įvertino savo sąlygomis toleruotiną riziką ir padarė išvadą, kad galimas atpildas yra jos vertas. Tačiau laikui bėgant rizika ir atlygis – kaip ir įstatymai bei normos – gali pasikeisti; pavyzdžiui, kai vyriausybė legalizuoja narkotiką, nauji investuotojai į rinką įneša daugiau kapitalo. Ironiška, kad verslų, iš kurių nepasiturintys ir legalių galimybių neturintys žmonės gali pragyventi, legalizavimas tuos žmones palieka dar blogesnėje situacijoje, pritraukdamas galingus konkurentus. Daug nepasiturinčiųjų išaugino savo vaikus prisidurdami pinigų iš marihuanos pardavinėjimo, tačiau, jei ji būtų legalizuota, tabako kompanijos pasidalintų rinką per kelias savaites.

Juodoji rinka yra ne tik kapitalistinės ekonomikos, bet ir antikapitalistinių kovų erdvė. Nepriklausomi smulkūs nusikaltėliai nepaklūsta hierarchiškoms gaujoms; prostitutės susivienija, kad pabėgtų nuo sutenerių. Kopenhagos garsiajame okupuotame Kristianijos rajone marihuanos pardavinėtojai dešimtmečius gyveno kartu su skvoteriais, išlaikydami kažką panašaus į autonominę zoną; Dubline judėjimai iš apačios privertė iš kaimynysčių išsikraustyti heroino pardavinėtojus. Nė vienas iš pastarųjų pavyzdžių nesiūlo gyvenimo anapus kapitalizmo modelio, bet jie pademonstruoja, kad kur tik yra nelygybė, ten yra ir pasipriešinimas.

Jaunuoliams, neturintiems jokių galimybių sistemoje, kuri juos atmeta, gauja tampa jų korporacija, universitetu, religija ir gyvenimu… Dabar ant mano kaklo užrašyta “Eight Trays”, o ant krūtinės – “Crips”. Ar kada nors matei, kad ant George’o Busho krūtinės būtų užrašyta “Respublikonas” ar ant krūtinės – “Kapitalistas”?
(Sanyika Shakur)

Kai krikščionybė vis dar buvo esminis baltųjų viršenybės pateisinimo elementas, jaunoji Harrieta Tubman ėmė regėti vizijas. Kol prasidėjo Pilietinis karas, Tubman jau buvo pabėgusi iš vergijos, išlaisvinusi dar virš septyniasdešim žmonių, išgelbėjusi savo tėvus nuo valdžios ir padėjusi Johnui Brownui pradėti vergų sukilimą. Žmonės vadino ją Moze, pagal biblinį pranašą, išvedusį hebrajus iš vergystės Egipte.

Tubman perėmė jos buvusių kalintojų mitologiją ir atsuko ją prieš juos, išpildydama jų tariamai turimas vertybes. Šiandien daug juodaodžių vaikų užauga girdėdami savarankiško milijonieriaus mitą, tačiau neturi beveik jokių teisėtų galimybių ekonomiškai kilti. Už vargingiausių rajonų gatvių kampų miesto jaunimas taiko tas pačias konkurencijos strategijas, kurios randamos ir Wall Streeto valdybos kabinetuose. Kapitalizmo logikos perkėlimas anapus valstybės įstatymų yra smerkiamas ir persekiojamas ne tiek todėl kad yra pavojingas – nėra jokių saugių kapitalizmo formų – kiek todėl, kad ši praktika yra vienintelis dalykas, kurio „teisėti“ kapitalistai negali monopolizuoti. Prieš šimtą metų juodaodžių bažnyčios buvo deginamos, nes baltieji suprato, kad tapo faraonu. Šiandien juodaodis vaikas sodinamas į kalėjimą, nes tampa Henriu Fordu.

Vogimas

Ne visa nelegali veikla laikosi kapitalistinio modelio. Vagiliavimas parduotuvėse, grobstymas ir vagystės iš darboviečių lenkia labdarą ir socialinę paramą kaip pagrindiniai būdai, kuriais turtas perskirstomas į piramidės apačią. Didžiulis kiekis žmonių, nelegaliai besidalinančių failais, parodo, kaip natūraliai žmonės priima nemokamą dalinimąsi. Galiausiai – tai juk būdas, kuriuo mūsų rūšis traktavo gėrybes didžiąją savo egzistencijos dalį. Vogimas gali būti materializmo išraiška, tačiau jis taip pat parodo, kad žmonių poreikiai yra svarbesni nei nuosavybės teisės; kai pasaulyje tiek daug daiktų ir tiek daug jų išmetama, kodėl žmonės neturėtų pasiimti to, ko nori?

Didžiąją dalį vagysčių įvykdo iš darbdavių vagiantys darbuotojai – kiekvienais metais milijonai žmonių iš savo darboviečių pavagia prekių ir paslaugų už milijardus dolerių. Darbuotojai žino, kad yra išnaudojami; nepaisydami pavojų, daugelis negali susilaikyti neatsiėmę bent dalies to, ką pagamina. Tai liudija į kiekvieną kasos aparatą nukreiptos apsaugos stebėjimo kameros.

JAV prekybos rūmų duomenimis, 75% dirbančiųjų pavagia ką nors bent kartą, o daugiau nei pusė iš jų vagia pakartotinai. Tuo tarpu, turtingiausias 1% JAV piliečių turi daugiau turto nei visi žemesnį sluoksniai sudėjus. Tai reiškia, kad pačios aukščiausiosios klasės turtas yra didesnis, nei visas aukštesniosios, viduriniosios ir žemesniosios klasių turtas sudėjus. Ar gali įsivaizduoti, koks dar nelygesnis būtų pasiskirstymas, jei žmonės nevogtų?

Žinoma, vogimas vargiai išlygina svarstykles. Kuo aukštesnis tavo socialinis statusas, tuo turi geresnes galimybes vogti, ir tuo mažiau pavojaus, kad būsi sučiuptas. Pavok penkis dolerius ir eisi į kalėjimą, pavok penkis milijonus ir eisi į Kongresą. Tačiau kuo prasčiau gyveni, tuo sunkiau sudurti galą su galu be vogimo.

Universalus vogti draudžiantis moralinis priesakas turėtų apsaugoti kolektyvinius žmonijos interesus nuo paskirų vagių. Ironiška, kad kai darbuotojas paskundžia bendradarbį už vagystę, šis priesakas galiausiai apgina kelių paskirų kapitalistų interesus nuo kolektyvinių darbuotojų, kurių darbas nuo pat pradžių sukuria kapitalistų kaupiamą turtą, interesų. Korporacijos turtas susidaro iš pelno, gauto iš darbuotojų, kuriems nesumokama pilna jų darbo vertė, ir vartotojų, kurie už pirkinius moka didesnę nei pagaminimo kainą. Šio turto perskirstymas yra ne tiek vogimas, kiek jau vykstančių vagysčių pasekmių apsukimas. Taigi vagystės iš darboviečių meta iššūkį meritokratinei kapitalistinei moralei; jos nurodo į gilų nepasitenkinimą kapitalizmu.

Tačiau kol šio nepasitenkinimo išraiškos yra atskirtos ir slaptos, jos negali sutrikdyti status quo. Jei darbuotojai vagia iš darboviečių vietoj to, kad sukiltų – rūpinasi išnaudojimo simptomais, o ne priežastimis – tai gali pasitarnauti pačių viršininkų interesams: darbuotojai gauna būdą nuleisti garą ir išgyventi darbe dar vieną dieną be atlyginimų pakėlimo. Kapitalistai įskaičiuoja šio „sumažėjimo“ kaštus į savo verslo planus; jie žino, kad vogimas yra neišvengiamas išnaudojimo šalutinis poveikis, keliantis mažai pavojaus pačiam išnaudojimui.

Kita vertus, nuomonė, kad vagystės nėra klasių kovos dalis, sustiprina dichotomiją tarp „teisėto“ darbuotojų organizavimosi ir konkrečių pasipriešinimo, keršto ar išgyvenimo veiksmų. Kur tik ši skirtis egzistuoja, darbo judėjimai yra linkę teikti pirmenybę biurokratijai, o ne iniciatyvoms, reprezentacijai, o ne autonomijai, nuolaidžiavimui, o ne konfrontacijai, ir teisėtumui kapitalistų akyse, o ne efektyvumui.

Kas būtų, jei traktuotume darbuotojų saviorganizaciją taip, kaip vagiančius iš savo viršininkų žmones? Tai reikštų susitelkimą į pasipriešinimo taktikas, kurios pateisina atitinkamus individualius poreikius, pradedant nuo to, ką patys galime nuveikti vieni su kitų pagalba. Tai reikštų taikyti strategijas, kurios tuoj pat duotų materialią ar emocinę naudą mūsų pačių sąlygomis. Tai reikštų užmegzti santykius bandant atsiimti erdves, kuriose gyvename ir dirbame, o ne organizacijose, kurios nuolat atitolina pasipriešinimą.

Taip organizuotos darbo jėgos būtų neįmanoma apgauti. Joks viršininkas negalėtų jai pagrasinti, nes jos galia rastųsi tiesiogiai iš jos veiksmų, o ne iš kompromisų, kurie duoda viršininkams įkaitų ir pasiūlo pagrindiniams organizatoriams paskatų nekovoti. Tai būtų baisiausias viršininko – ir profsąjungos tarnautojo – košmaras.

O ką reikštų vogti iš darbovietės, kai tai būtų tarsi būdas pakeisti pasaulį, o ne tik jame išgyventi? Kol darbuotojai sprendžia savo problemas individualiai, jie gali su jomis susidurti taip pat tik individualiai. Vogimas slapčia išlaiko klasių kovą privačiu reikalu – kyla klausimas, kaip tai paversti viešu projektu su pagreičiu. Tai perkelia dėmesį nuo kas prie kaip. Su bendradarbių palaikymu pavogtas mažas daikčiukas yra reikšmingesnis nei didžiulė slapta įvykdyta vagystė. Pavogti daiktai, kuriais dalinamasi kuriant bendro intereso jausmą, yra verti daugiau nei aukštesnės klasės grobstymas, iš kurio, kaip iš paaukštinimo ar atlyginimo pakėlimo, pasipelno tik vienas darbuotojas.

Darbas vagia iš dirbančiųjų. Dirbantieji turi iš darbo atsivogti visą pasaulį.