Skip to content

M. Kvedaravičius: „Mirtis yra labai svarbus dalykas, kaip ir meilė. Tuo labiau, jie labai susiję tarpusavyje.“

parašė sociologai.lt @ 2014 Kovo 3

Šiandien kviečiame skaityti interviu su antropologu Mantu Kvedaravičiumi, su kuriuo dauguma jūsų, tikriausiai, susipažino pamatę ar išgirdę apie dokumentinį filmą „Barzakh“ (riba tarp gyvenimo ir mirites). Rašydamas daktaro disertaciją apie skausmo kultūrą ir politinius galios santykius nuo 2006 m. antropologas tyrė karo nusiaubtos Čečėnijos gyventojus. Šioje Rusijos Federacijos respublikoje Kaukaze visa teritorija buvo paskelbta teroristine zona ir kiekvienas nors kažkiek įtartinas asmuo galėjo būti be teismo ar įrodymų apšauktas teroristu, pagrobtas, ilgai kankinamas ir nužudytas. Kvedaravičių sudomino ne tik tai, kad šie pagrobimai vyksta su šalies valdžios žinia, bet ir pagrobtų, dingusių žmonių artimųjų reakcija. Jų motinos, žmonos sako sapnuojančios dingusius artimuosius gyvus, jaučiančios, kur jie yra. Šie žmonės patiria  bendražmogišką skausmą netekus artimo žmogaus, juos kankina nežinia dėl rytojaus. Kaip viename interviu yra sakęs Mantas, šalyje yra vykdoma vilties politika – žmonėms suteikiama vis nauja ir nauja viltis, kad artimieji galbūt sugrįš, bet tas atidėliojimas yra be galo skausmingas. Visa tai atsispindi šio tyrimo metu gimusiame „Barzakh“.

Mantą Kvedaravičių apie jo veiklą, antropologiją bei filmo „Barzakh“ kūrimo užkulisius kalbino Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė.

Savo studijas pradėjote Vilniaus universitete archeologijos srityje. Kas paskatino rinktis būtent šią studijų programą? 

Pradžios niekada nėra – seniai esame pradėję. Jokios veiklos mes nepradedame, nes jau joje esame, joje gimstame. Nėra kažkokio įvykio, kuris būtų pradžia. Pradžia jau įvykusi prieš tą įvykį.

O istorija tokia kolonialistinė – kaip H. Šlimanas atvažiavo į Turkiją ieškoti, anot Homero, iš tikrųjų egzitavusios Trojos. Jis atvažiavo į lauką, pasisamdė vietinius kasėjus ir sugalvojo, kad būtent viename iš kauburių yra Troja. Šlimanas pasakė: „Kaskit čia ir mes atrasim Priamo vartus“. „Čia bus miestas, o čia bus jo vartai“. Kai kasėjai pradėjo darbą jie iš tikrųjų atkasė miestą. Mano proseneliai gyveno ten prieš 400 metų. Ši istorija padarė įspūdį.

O kaip pasukote į antropologiją?

Pagaliau tai nusibodo. Daug metų dirbau povandeniniu archeologu (red. Mantas su kolegomis yra atradęs nuskendusią gyvenvietę). Apskritai, archeologijoje yra visai kitoks santykis su žmogumi. Pastarąjį pažįsti per atstumą, materiją, objektą, o man tikriausiai labiau rūpėjo gyvas žmogus. Vėliau išvažiavau į JAV, kur dirbau įvairiausius darbus – kroviku, taksi ir sunkvežimio vairuotoju. Po to įstojau į antropologijos doktorantūrą Niujorke. Dirbau ir mokiausi, tačiau vėliau nebegalėjau suderinti šių dalykų. Pradėjau dėstyti, metus ar pusantrų. Tada išvažiavau į Angliją ir pradėjau mokytis Oksfordo universitete, bet ten buvo labai neįdomu. Būdamas ten išvažiavau į Kaukazą daryti tyrimą. Dirbau metus, tada susipykau su universitetu ir perėjau į Kembridžą. Pasikeitė mano metodai ir apskritai pakito požiūris į savo požiūrį, pačią discipliną, literatūrą, darbų aprašymo procesą.

Kaip atsidūrėte Kaukaze? Kodėl sudomino skausmo tema?

Mirtis yra labai svarbus dalykas, kaip ir meilė. Tuo labiau, jie labai susiję tarpusavyje. Kas gali būti svarbiau? Niekas. Kaukazas man rūpėjo, atitiko mano turėtus vaizdinius. Kas tai yra mirtis? Kas yra skausmas? Kaip jų akivaizdoje galima gyventi ar numirti. Aš žinojau, kad atsakymus į šiuos klausimus galiu rasti būtent ten.

Kas paskatino sukurti filmą „Barzakh“ ? Ar važiavote jau turėdamas tokį tikslą?

Aš ten važiavau rinkti medžiagos disertacijai. Kamera atsidūrė atsitiktinai, kai vietiniai pradėjo pasakoti apie sapnus – kaip jie įsivaizduoja savo dingusius artimuosius, kaip kartais dingusieji iš tikrųjų atsiranda tuose kalėjimuose, kurie pasirodydavo sapne. Man buvo įdomi jungtis tarp realybės ir sapno. Kaip galima užfiksuoti sapną? Kas yra tikrovės būsena? Sapnas, kaip metafora, persikėlė į pačią tikrovę. Kaip galima nufilmuoti tikrovę, kuri jaučiasi lyg būtų sapnas? Šie klausimai tapo svarbūs, o kamera buvo kaip įrankis tam fiksuoti.

Filme pateikėte šeimos gyvenimo ištraukas. Kaip jūs susipažinote su ta šeima? Kaip prie jų priėjote?

Aš gyvenau pas Achmedą (red. kuris irgi vaizduojamas filme). Kadangi pažinojo tinklą žmonių, jis padėdavo su jais susisiekti ir bendrauti. Jeigu jau patenki į tą tinklą, tai jame ir esi – dėl įtemptos situacijos šalyje niekas nenori pasitikėti svetimtaučiais.

O kodėl Achmedas sutiko jums padėti?

Manau, kad visi susitikimai su žmonėmis yra svarbūs. Pavyzdžiui, kaip mes sutinkame savo mylimuosius? Atsitinka. Atrodo, prieš tai to žmogaus nepažinojom, o vėliau jis tampa artimesnis nei bet kas kitas. Mes vaikštom gatvėmis, ten susipažįstam su žmonėmis. Kažkuria prasme aš atėjau iš gatvės – mano pažįstamas, o galiausiai ir draugas, pasiūlė su juo susitikti. Kalbant apie antropologiją, aš niekada neimdavau interviu. Jeigu aš susitikdavau su žmonėmis, tai su jais pabūdavau, jų pasiklausydavau, pasidomėdavau. Man iš principo svarbu, kad tas kontaktas išliktų kontaktu ir po vieno susitikimo, o nebūtų kažkoks paėmimas. Nėra jokio formalumo – tu klausaisi, nes tau įdomu, ką tas žmogus turi pasakyti, o ne ką tu turi apie jį paklausti.

Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdamas filmą?

Sunkumų nebuvo. Man sunkiau gyventi Vilniuje. Turiu galvoje, kad jeigu yra veikla, kuri tau patinka, tai kokie gali būti sunkumai? Praktiniai? Jie visada būna. Būdavo baisu, kai grobdavo žmones, bet čia ne sunkumai. Visi mes bijome skirtingų dalykų. Rizika yra kvaila, kai rizikuoji be reikalo. Rizikuoji savo laiku, pavyzdžiui, praleisti metus ar dieną nieko gero nenuveikus, nepamąsčius, nesukūrus. Jeigu tu rizikuoji ir žinai kodėl rizikuoji bei matai, kad žmonės aplinkui rizikuoja šimtą kartų daugiau ir jaučiasi laimingi, tai pats tada nejauti jokios rizikos. Čia ne polemika, tiesiog taip yra. Iš šono atrodo, kad Čečėnijoje ar Sirijoje yra kažko mažiau. Atrodo, gal ir mažiau, bet tuo pačiu yra kažko ir daugiau. Tokia dialektika tarp tų dalykų yra ypatinga.

Papasakokite, kaip Čečėnijoje vykdavo pagrobimai?

Vakaras. Apie vienuoliktą valandą mes sėdim, geriam arbatą ir girdime kažkas daužo į vartus. Langai aptraukti celofanu, nes žiema, bet mes pasidarę, kad jie lengvai atsidarytų ir  reikalui esant būtų galima iššokti ir pabėgti per kiemus. Milicija atvažiuoja dieną, patikrina pasus, išsirenka, ką grobti ir dažniausiai paryčiui įsiveržia į namus ir pagrobia tą, kurį buvo nusižiūrėję. Mes jau būdavom pasiruošę – vartus užstatydavom mašina, kad jie negalėtų greitai įsiveržti. Vieną vakarą kažkas barbena į duris – ir mes nežinom, bėgti Achmedui, ar man. (Achmedas kažkada buvo pagrobtas ir 16 dienų kankintas. Jis irgi matė pasaulį iš kitos pusės, bet visą tai išgyvenęs savęs nepametė – o tai yra labai retas dalykas.) Daužo tuos vartus, o gatvėje stovi vadinamoji „tabletė“ – senovinis milicijos kareivių autobusiukas. Achmedas ir jo žmona Fatima atidaro, o ten kažkoks spec. būrys ieško žmogaus, kuris gali atlikti teisines ekspertizes, nes pas kaimynus kažką nušovė ir reikia užfiksuoti įvykį. O tikrasis ekspertas gyveno kitoje gatvės pusėje.

Esmė ne tai, kad į mus nuolatos nukreipta smurto ar grobimo baimė, bet visada labai šalia vyksta veiksmas – kažkas atvažiuoja, kažkas kaimynus pagrobia. Viskas vyksta labai arti. Kiekvieną dieną žmonės gyvena begalinėje įtampoje. Gyvendamas ten tu tiesiog pečiais prie to prisiglaudi. Tiesiogine to žodžio prasme pečiais: kažkada nakvojau pas advokatą daugiabučiame rajone ir priešais prasidėjo šturmas. Sukilėliai buvo užsiblokavę ir juos visą naktį bandė išsprogdinti. Važiavo tankai, baterai su visokiomis priemonėmis. Šaudė, viso namo neevakavo, bet galiausiai visas kampinis butas buvo skylėtas. Sukilėliai laikėsi iki pat paryčių, nes turėjo kuo atsišaudyt. Ir galiausiai iš ryto viskas nurimo, lavonus išvilko. Tai mes kaip ir visi žiopliai norėjom pažiopsoti, nes ta mirtis traukia. Žodžiu, tie kareiviai susibūrę rate žiūri į minią ir eina vienas tiesiai į mus su kulkosvaidžiu. Pasirodo už mūsų stovėjo žmogus, kuris nešiojo barzdą, bet nenešiojo ūsų, o jei nešioji barzdą, bet nenešioji ūsų, tai esi vachabistas, t. y. teroristas. Jie supranta tai kaip islamo fundamentalizmo rūšį. Mes stovim ir kareivis eina link mūsų, pečiais pro mus prasibraukė, pasikvietė tą žmogų, nusivedė iki mašinos, visi apsupo jį ir tu matai kaip to žmogaus veidas keičiasi, kaip smenga jo akys, nes jau jis supranta, kad bus blogai. Jį įgrūda į mašiną ir išveža. O pranešime rašoma – penki nušauti, o šeštas sulaikytas.

Filme yra rodomas kalėjimas. Kas tai per vieta?

Vienas mokytojas buvo pagautas ir jį ten kankino. Šiuo atveju įdomu ne tik žmogiška kančia ir mirtis, bet ir tai, kad ant sienų jie rašo vardus ir įstatymo, pagal kurį jie buvo nuteisti, numerį. Užrašas parašytas krauju: aš toks ir toks, aš esu apkaltintas tuo ir tuo straipsniu. Tie straipsniai visada yra išsigalvojami. Galiausiai man kaip antropologui buvo svarbus santykis tarp įstatymo ir žmogaus vardo. Kas tai yra vardas? Tai yra mūsų tapatybės dalis. Galiausiai mirties momentu, kai tu jau nieko nebeturi, tu vis vien savo krauju išgraviruoji savo vardą ir įstatymą. Man tai yra labai svarbūs momentai. Pasakojo, kad ten apsitaškydavo visos sienos krauju, bet jie balindavo tas sienas. Atrodo čia tik graži metafora, bet iš tikrųjų realybė, kuri yra daugiau nei metafora, nes siena yra daiktas apie kurį nereikia mąstyti, galvoti ir analizuoti.

Kas grobė tuos žmones? Kodėl?

Rusijos Federacijos armijos daliniai, FSB, vietinė policija, vietinės sukarintos organizacijos ir įvairios tarpusavyje kovodavusios grupuotės. Daug grupuočių su savo įvairiais akronimais. Ten būdavo tokia „deviatka“, tai devynios kažkokios organizacijos ar grupuotės. Jeigu žmogų paimdavo, tai kankindavo, o po to atiduodavo kitom. Taip žmogus pereidavo visas devynias ir galiausiai būdavo nužudomas arba nuteisiamas. Kiekviena organizacija bandydavo ištraukti jiems reikalingos informacijos. Taigi, yra daug tų organizacijų ir kiekvienas jų akronimas man kelia siaubą. Jeigu žmogų kankina milicijos nuovadoje ir galiausiai pasako “jei tu nepasakysi, mes tave atiduosim į URB”. Į URB niekas nenorėdavo važiuoti, nes iš ten niekas negrįždavo.

Kiek kartu buvote Čečėnijoje? Kaip ten patekdavote atsižvelgiant į tai, jog ten buvo sunki situacija?

Pragyvenau ten apie metus. Prieš tai nuo 2006 m. gyvenau ir dirbau Ingušijoje. Per tą laiką mes susikūrėme tokią sistemą – kur atskrendi, kur atvažiuoji, kas tave paima, perveža per vieną postą, kur pernakvoji ir t. t. Gaudavosi, kad važiavau nelegaliai, nes tada Čečėnija buvo kontrateroristinės operacijos zona ir joks užsienio pilietis negalėdavo atvažiuoti į šalį be specialaus leidimo. Kurį laiką kai gyvenau, tai važiuodavome su dviem automobiliais ir plius dar kariniais ekipažais šalia. Realiai karo nebebuvo, bet buvo palaikoma karo zona.

Ar filmas „Barzakh“ yra vienintelis jūsų kaip režisieriaus darbas?

Šiuo metu kuriu naują filmą meilės tematika – apie geismą ir politikos santykį. Filmuoju trijuose miestuose: Stambule, Atėnuose ir Odesoje. Trys skirtingos istorijos, trys skirtingi miestai, bet jos visos susijusios. Šis filmas eksperimentinis. Nėra vieno žanro, tačiau nėra nei vaidybinis, nei dokumentinis. Išeis dar negreit, nes reikia dirbti, ir dirbti.

Save šiuo metu pristatinėjat kaip archeologą, antropologą ar režisierių?

Šiuo metu kaip arbatos gerėją ( juokiasi).

Koks turėtų būti geras šiuolaikinis antropologas?

Toks, kuris neskiria savo profesijos nuo gyvenimo. Kiek aš pažįstu gerų antropologų, tai jie tokie ir yra.

Kokių etikos normos turėtų laikytis antropologas?

Aš ne kartą pasirašinėjau etikos taisykles prieš gaunant finansavimą iš įvairių universitetų. Reikia pasirašyti, ar tavo tyrimas atitiks tam tikras taisykles. Iš vienos pusės yra tam tikras santykis su žmogumi. Tu nori ar nenori, ateini su savo tikslais ir ketinimais, kurie yra apibrėžti disciplinos. Reikia apmąstyti, kaip tavo komunikaciją su tuo žmogumi apibrėžia ta tavo tapatybės dalis, kuri yra suformuota antropologijos. Daug svarbesnė yra tavo etinė pozicija nei ta, kurią yra suformavusi antropologijos disciplina. Negali remtis etiniu kodeksu. Tu gali remtis tik savo etika ir ta situacija, kurioje esi tuo momentu. Į ją įeina jau apmąstyta tapatybė. Tada iš karto kvestionuoji tą poziciją. Aš esu su tuo žmogumi, nes jis man yra įdomus. Mano užduotis nuspręsti, ar kelti jam kažkokius iššūkius, ar būti su juo švelniu ar grubiu, ar aš jį paliksiu ar užmegsiu tam tikrą ryšį, kuris man bus svarbesnis nei jam pačiam. Kiekvieną dieną mes užduodame aibę klausimų. Jei laikysiesi etikos kodekso, tai nebūsi antropologas. Viską diktuoja situacija ir jos supratimas, kuris yra susiformavęs per visą gyvenimą. Kiek aš skaičiau etikos kodeksą, tai man labai nepatiko visos tos formuluotės. Manau neįmanomas būtų joks mano tyrimas, jei turėčiau laikytis normų, kodeksų. Gyvenimas žymiai sudėtingesnis.

Dėkojame už pokalbį!

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

One Comment
  1. Shvitripopiergaila @ 2014-03-25 16:51

    Sunku iš pradžių ir suvokti kaip kietai buvo pavaryta su šitu filmu ir kaip kietai patsai Kvedaravičius varė iki jo. Filmo svetainėje nemačiau galimybės jį įsigyti, nes neteko matyti, bet galvoju ar nebus čia smarkiau nei A. Matelio “Prieš parskrendant į žemę”?
    Įdomu ką dabar ketina nuveikti po šitokių neįtikėtinų klajonių Lietuvon grįžęs šis smarkuolis. Kad tik nenutiktų kaip kokiems broliams ir sesėms Wachowskiams, kurie po Matricos vargei geriau ar bepavarys.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS