Reitingai – mitai ir realybė

Šiuo metu remiantis sociologinių apklausų rezultatais tvirtinama, kad D.Grybauskaitė yra neabejotina būsimų rinkimų favoritė. Ginčijamasi tik dėl to, ar ji laimės I ture, ar vis dėlto prireiks II turo. Neatmetama galimybė, kad II ture ji gali ir pralaimėti. Visi sutinka, kad Prezidentė, galbūt išskyrus Premjerą, neturi lygiaverčio varžovo. Tačiau sociologinės apklausos jokio pagrindo tokioms išvadoms nesuteikė, jeigu jas priimtume rimtai ir nepagailėtume laiko jų analizei.
Šiandien mūsų kolega Pašalietis kviečia atkreipti dėmesį į politinių aktualijų vertinimą bei pasvarstyti apie prezidentės šansus būti išrinktai antrajai kadencijai. Puikus pavyzdys, kaip yra būtina teisingai interpretuoti skaičius, ir tam visai nereikia jokių įmantrių statistinių analizių.

ĮŽANGA

Motyvas

Blogai, kai tavo mintis ir suvokimą išprovokuoja išdėstyti neigiamos emocijos. Tačiau pastarųjų sociologinių apklausų rezultatų dėl Lietuvos politikų reitingų „ekspertų“ komentarai mane išvedė iš kantrybės. Kadangi profesionalai (sociologai¹) šią temą ignoruoja, teks ją aptarti man, Pašaliečiui.
Mano nuomone, sociologai, atsiribodami nuo šių apklausų rezultatų komentavimo, labai daug praranda. Pirma, sociologas eiliniam piliečiui (taip pat ir abiturientui) pirmiausiai asocijuojasi su sociologine apklausa. Antra, pačios žinomiausios sociologinės apklausos Lietuvoje yra politinės. Trečia, jas komentuoja ne sociologai. Ketvirta, sociologai yra asmenys, kurie apklausia piliečius. Penkta, žmogus turintis smegenų pasirinks ne monotonišką apklausėjo (sociologo), o įdomią rezultatų komentatoriaus (pvz.: politologo) profesiją.

Sociologinių apklausų organizatorius V. Gaidys (ne sociologas, pasak jo paties) nuolat perspėja, kad sociologinėje apklausoje gautų skaičių tiesiogiai traktuoti negalima, nes jie parodo tik tam tikras tendencijas. Skaičių supratimas pakelia žmogų į visiškai kitą pasaulio racionalaus suvokimo lygmenį. Jų vertinimas tam tikrame kontekste patvirtina P. Bourdieu teiginį, kad reiškinys, net jeigu tai tik politiko reitingas, gali būti suvoktas tik procese.

Problema
Šiuo metu remiantis sociologinių apklausų rezultatais tvirtinama, kad D.Grybauskaitė yra neabejotina būsimų rinkimų favoritė. Ginčijamasi tik dėl to, ar ji laimės I ture, ar vis dėlto prireiks II turo. Neatmetama galimybė, kad II ture ji gali ir pralaimėti. Visi sutinka, kad Prezidentė, galbūt išskyrus Premjerą, neturi lygiaverčio varžovo. Tačiau sociologinės apklausos jokio pagrindo tokioms išvadoms nesuteikė, jeigu jas priimtum rimtai ir nepagailėtum laiko jų analizei.

Objektas
Reitingai. Lietuvoje ne viena agentūra atlieka sociologines apklausas. Mano nuomone, geriausiai pagauna ir atspindi politines tendencijas „Vilmorus“. Kadangi artimiausi rinkimai Lietuvoje yra prezidento,² tai ir interesas potencialiems jų dalyviams yra padidintas. Juo labiau, kad žiniasklaida suinteresuota kuo ankstesne rinkimų kampanijos pradžia ir morališkai (yra apie ką rašyti), ir materialiai (reklama). Tačiau, kad suvoktume šiuo metu pateikiamų reitingų reikšmę, reikia juos įvertinti iš istorinės perspektyvos (reiškinys suvokiamas tik procese). Pabandysiu įvertinti „Vilmorus“ pateiktus politikų reitingus nuo XXI a. pradžios.³

Apskritai bet koks reiškinys laike įgyja naujas savybes ir net gali tapti kažkuo visai kitkuo. Todėl vertinsiu tik „Vilmorus“ sociologinių apklausų atsakymus į klausimą, kuris XXI a. variavo, bet jo esmė nepakito, „Kas geriausiai atstovauja Jūsų interesus“ , nors išimčių išvengti nepavyks. Tokiu būdu pabandysiu užtikrinti reiškinio apibrėžtumą. Tačiau tikrai neturėsiu jokių galimybių atsižvelgti į visuomenės habituso pokyčius ir to išprovokuotus atsakymų skirtumus. Šį Lietuvos politiko reitingo reiškinio analizės trūkumą pabandysiu kompensuoti specialiu desertu.

SOCIOLOGINIŲ APKLAUSŲ IR RINKIMŲ REZULTATAI⁴

Tikėtis, kad sociologinės apklausos tiksliai nustatytų būsimų rinkimų rezultatus, mažiausiai būtų naivu, o iš tiesų – kvaila.
Šių dviejų įvykių rezultatų skirtumai yra ne nepakankamai kokybiškų sociologinių apklausų⁵ pasekmė, o racionalaus pasirinkimo teorijos (esu jau minėjęs, kad politologija, kaip mokslas, sukurpta šiuo pagrindu) negebėjimo pilnai pažinti visuomenę patvirtinimas.⁶

Didžiausias sociologinių apklausų rezultatų trūkumas yra negebėjimas nustatyti dalyvausiančių rinkimuose piliečių skaičiaus. XXI a. rinkimų dalyvių skaičius, išskyrus į Europos Parlamentą, sukasi apie 50 procentų.⁷ Tuo tarpu sociologinėse apklausose respondentų, pareiškusių, kad rinkimuose nedalyvaus ir nežinančių už ką balsuos, bendras skaičius niekados nesiekia nė 40⁸ procentų.

Galima būtų mėginti šiuos neatitikimus aiškinti emigracija. Oficialiais duomenimis iš Lietuvos yra išvykę virš 200 tūkstančių piliečių, kai kurių politinių apžvalgininkų nuomone šis skaičius dvigubai didesnis. Užsienyje užsiregistravusių rinkėjų skaičius nesiekia nė 20 tūkst., o rinkimuose jų dalyvauja dar mažiau.

Galima būtų daryti prielaidą, kad sociologinių apklausų rezultatus reikėtų vertinti ne kaip 100 procento rinkėjų reprezentaciją, o 90 ar net 80 procentų. Tačiau netgi įvertinus šį veiksnį, respondentų, ketinančių nedalyvauti ir nežinančių už ką balsuos, bendras skaičius turėtų svyruoti nuo 35 iki 40 procentų⁹.

Vienu metu žiniasklaida pristatydama sociologinių apklausų rezultatus mėgino atsižvelgti į respondentų, atsisakančių dalyvauti rinkimuose, procentą. Tačiau negalėjimas nustatyti per sociologines apklausas nedalyvausiančių rinkimuose skaičių šią koreliaciją darė beprasme. Juo labiau, kad parama partijoms (eksperimentas buvo susijęs su Seimo rinkimais), kaip parodė rinkimų rezultatai, rinkimuose sumažėjo netolygiai.

Tačiau skirtingai nuo partijų, kurių reitingus galima vertinti dabar jau bent trijų¹⁰ rinkimų kontekste, apie kandidatų į Prezidentus gebėjimą mobilizuoti šalininkus spręsti daug sudėtingiau. Šiuo atveju aš nekalbu apie partinius kandidatus, nes pastarieji dėl savo asmeninių savybių nepajėgus mobilizuoti viso partijos elektorato. Iki šiol tai buvo taisyklė, visgi visados būna pirmas kartas. Todėl neatmestina galimybė, kad gali atsirasti partinis kandidatas, galintis susilaukti daug didesnės paramos nei partija. Beje, A. Brazauskas savo partijos simpatikų ribas peržengdavo beveik visados. Kadangi Lietuvoje po 2000 m. neliko dominuojančios partijos, rinkimuose į prezidentus daugiausiai šansų turi nepartiniai kandidatai. Šiuo atveju pranašumą turi asmenys nedalyvavę Lietuvos politiniame gyvenime t. y. neatsakingi už priimtus politinius sprendimus.

XXI a. Lietuvoje jau įvyko trys Prezidento rinkimai. Tiesa 2004 m. jie nebuvo planuoti ir buvo organizuojami ceitnoto sąlygomis. Tai vieniems kandidatams tapo trūkumu, o kiti puikiai pasinaudojo atsiradusia galimybę (už Petrą, už Petrą). Lyginsiu mėnesį prieš rinkimus gautus politikų reitingus pagal „Vilmorus“ ir rinkimų rezultatų procentinę išraišką. Tačiau, skirtingai nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK), ją skaičiuosiu ne nuo galiojančių biuletenių skaičiaus (ką ją įpareigoja daryti įstatymas), o nuo piliečių turinčių rinkimų teisę skaičiaus t. y. nuo 100 proc. (taip pat kaip reitingas, gaunamas sociologinių apklausų pagalba).

Šiuo atveju negalėjau išvengti išimties, „Vilmorus“, matyt „Lietuvos ryto“ užsakymu, likus iki rinkimų mažiaus nei trims mėnesiams (t. y. nuo spalio) klausimą „Kas geriausiai atstovauja Jūsų interesus“, kur buvo galima vardinti ne vieną asmenį, pakeitė klausimu „Už ką Jūs balsuotumėte prezidento rinkimuose“ (pateikiu klausimų esmę, o ne tikslias jų formuluotes). Tokiu būdu iš reitingų lentelės dingo tuometinis premjeras A. Brazauskas, sudaręs rimtą konkurenciją lenktynėse dėl populiarumo tuometiniam prezidentui V. Adamkui. Pastebėsiu, jog R. Paksas gruodžio mėnesio apklausoje jau aplenkė A. Paulauską, o lapkritį už jo nugaros pirmą kartą atsidūrė K. Bobelis. R. Pakso reitingas nuo pavasario nuolat augo, todėl galima teigti, kad apklausų rezultatai leido prognozuoti jo šuolį rinkimuose. Be to, būtina atsižvelgti į Seimo pirmininko A. Paulausko reitingo institucinį aspektą, kuriam aptarti ir skirsiu kitą skyrių.

Ne tik K. Prunskienė, bet ir P. Auštrevičius aplenkė V. Blinkevičiūtę (11,8 proc.). Tačiau šiuos tris kandidatus apklausose lenkė dar net trys asmenys. R. Paksas (Konstitucinio Teismo sprendimas) ir V. Uspaskichas (ne Lietuvoje gimęs) rinkimuose dalyvauti negalėjo, o tuometinis premjeras A. Brazauskas į prezidento postą nepretendavo. Prezidento rinkimų dalyviai, išskyrus V. Adamkų, nebuvo tikrieji visuomenės lyderiai, ir tokiais tapo tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Tai, ko gero, ir galėjo būti viena iš priežasčių, pakoregavusių reitingus prezidento rinkimuose jų naudai. Į klausimo specifiką bei galimybę rinktis kelis kandidatus apeliuoti negaliu. Gegužę „Vilmorus“ atliko ir dvi apklausas „Už ką jūs balsuotumėte prezidento rinkimuose“ – V. Adamkus (29 ir 29,5), V. Blinkevičiūtė (11,4 ir 10), P. Auštrevičius (10,9 ir 10), K. Prunskienė (9,1 ir 10), Č. Juršėnas (8,2 ir 10). Kita vertus, nereikia pamiršti apie 3 proc. paklaidą, apie kurią nuolat primena sociologinių apklausų organizatoriai.

V. Mazuronis apklausose net nepateko į populiariausių politikų dešimtuką, todėl jo rinkimų rezultatus lyginu su R. Pakso, kurio statytiniu jis buvo, reitingais. Tuometinių visuomenės lyderių – V. Adamkaus, R. Pakso bei V. Uspaskicho negalėjimas dalyvauti rinkimuose ir leido visiems rinkimų lyderiams pasiekti geresnius rezultatus (tuometinio V. Mazuronio reitingo rasti nepavyko, bet jis tikrai buvo mažesnis nei 2 proc.) nei jų reitingai. Galiu pasakyti, kad tai absoliuti anomalija.

INSTITUCINIS REITINGAS ARBA „ARKLIO FENOMENAS“

Apie „arklio fenomeną“

Romos imperatorius (37–41 m.) Kaligula savo mylimam arkliui Incitatui iš pradžių suteikė Romos pilietybę, o vėliau paskyrė jį ir senatoriumi. Tikinama, kad jeigu Kaligula nebūtų nužudytas, būtų jį paskyręs ir konsulu. Šią istoriją aš prisiminiau stebėdamas 2012 m. Seimo rinkimų I turo rezultatus vienmandatėse apygardose. Pagalvojau, kad kai kuriose apygardose Darbo partija (DP) kandidatais į Seimą galėjo iškelti arklius ir jie vis tiek būtų patekę į II turą, nors jame laimėti neturėtų jokių galimybių, jeigu jų varžovai – ne konservatoriai.

Panašus įspūdis susidaro ir stebint naujai išrinktų aukščiausiųjų Lietuvos pareigūnų reitingus. Lietuviai labai patiklūs žmonės ir noriai sudeda savo lūkesčius į kiekvieną naują pareigūną, pareikšdami jam pasitikėjimą iš anksto. Tiesa, išlikti populiariu tautoje Prezidento, Ministro Pirmininko ir Seimo Pirmininko postai sudaro skirtingas galimybes ir reikalauja kartais visiškai priešingų savybių. Nors kaltinti lietuvius patiklumu, prisiminus 2009 m. B. Obamos apdovanojimą Nobelio taikos premija, būtų neteisinga. Klysti – žmogiška.

Kadangi esu opozicionierius ir užkietėjęs kritikas, nežinau ar ši savybė įgimta, ar išsiugdyta, nejaučiu valdžiai pagarbos, vien dėlto, kad ji valdžia. Todėl pasitikėjimą naujai išrinktais pareigūnais ir pavadinau „arklio fenomenu“. Neatmetu galimybės, kad arkliui Lietuvoje tapus premjeru, ar Seimo Pirmininku, juo labiau Prezidentu (pažvelgus į kai kurias asmenybes šiose pareigose XXI a. – arklio variantas tampa visai priimtinu), jo reitingas turėtų neišvengiamai išaugti ir į populiariausių Lietuvos visuomenės veikėjų dešimtuką jis patektų garantuotai. Tačiau netekęs posto būtų iš karto pamirštas ir pradingtų politinėje nebūtyje.

Objektas
Pripažinimas. Postą¹¹ gavusių politikų reitingas (pasikartosiu, pagal „Vilmorus“ sociologines apklausas) mėnuo iki gavimo ir du mėnesiai, užimant pareigas. Kadangi postai politikams tekdavo ir mėnesio pradžioje, ir pabaigoje, pirmoji data gali varijuoti, dėlto koreguosis ir kitos dvi. Buvo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kurios neleido preciziškai laikytis šio principo. Pirma, jau minėjau, kad patingėjau vykti į biblioteką ir pasiklioviau internetu. Deja, „baltų dėmių“ išvengti nepavyko. Antra, „Vilmorus“ rugpjūčio mėnesį atostogauja ir sociologinių apklausų neatlieka. Trečia, keletą kartų „Vilmorus“ nusprendė nedaryti sociologinių apklausų rinkimų metu. Tokiu atveju, ar tai subjektyvios (mano tinginystė), ar objektyvios (nebuvo apklausų) priežasties pasekmė be bibliotekos pagalbos nustatyti nepavyks. Tikiuosi, kad šie trūkumai nesukels nepasitikėjimo pateikiamais duomenimis.

Atmetimas. Posto netekusių politikų reitingai. Šiuo atveju griežtų chronologinių rėmų nebus. Pabandysiu vadovautis tuo pačiu principu, kaip ir pirmu atveju. Tačiau yra asmenų, kurie užėmę postą sugeba ne tik susikrauti, bet ir padidinti turėtą politinį kapitalą, todėl kelių mėnesių laikotarpyje posto netekimas didesnės įtakos jų reitingui nedaro.

Konkretūs objektai. XXI a. penki politikai buvo patvirtinti Ministrais Pirmininkais, taigi keturi privalėjo šį postą palikti. Septyni politikai tapo Seimo Pirmininkais – šeši iš jo pasitraukė. Trys politikai buvo išrinkti prezidentais, atitinkamai du šio posto neteko, bet V. Adamkus iš Prezidento posto traukėsi du kartus. Reitingus internete man pavyko aptikti tik nuo 2001 m. kovo mėnesio. Todėl A. Paulausko (2000 m. tapo Seimo Pirmininku) ir R. Pakso (2000 m. tapo Ministru Pirmininku) reitingų pripažinimo atveju nepristatysiu. 2001 m. birželį–liepą laikinai ėjusio Ministro Pirmininko pareigas E. Gentvilo reitingas dėl apklausų rezultatų trūkumo (mano tinginystė arba objektyvios priežastys) bus pristatytas tik pripažinimo atveju. Buvusių Seimo Pirmininkų V. Muntiano atmetimo, V. Gedvilo nei pripažinimo, nei atmetimo, o L. Graužinienės pripažinimo aspektu reitingų nepristatinėsiu (nėra objekto, jie mažesni nei 2 proc.). Matyt, V. Uspaskicho arkliukai lietuviams pasitikėjimo nekelia, o V. Muntianas galėjo sudominti, nebent tuo, kad savo šeimininką išmetė iš balno. Nevertas dėmesio ir A. Valinsko reitingas atmetimo atveju.

Pripažinimas

5 Ministrai Pirmininkai

N (nereitinguojamas) ir E. Gentvilo, ir G. Kirkilo atveju tai reiškia, kad jie nepateko į populiariausių politikų dešimtuką. Primenu, „Vilmorus“ rugpjūčio mėnesį atostogauja ir apklausų nevykdo. 2001 m. birželio paklausų rezultatų internete aptikti nepavyko, todėl pateikiau gegužės mėn. A.Brazausko reitingą. 2008 m. spalio reitingų aptikti taip pat nepavyko, bet, jeigu neapgauna atmintis, „Vilmorus“ dėl Seimo rinkimų apklausų 2008 m. spalį nevykdė. A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus atveju lapkritis pasirinktas dėl to, kad po spalio mėn. rinkimų (tiek 2008, tiek 2012) preliminarių rezultatų paskelbimo buvo aišku, kad jie taps naujaisiais premjerais, ir gruodį tai tik buvo įteisinta.

4 Seimo Pirmininkai

N (nereitinguojamas) ir V. Muntiano, ir Č. Juršėno atveju tai reiškia, kad jie nepateko į populiariausių politikų dešimtuką. A. Valinsko reitingo pristatymo laikotarpis pasirinktas visiškai dėl tų pačių priežasčių, kaip A. Kubiliaus.

3 Prezidentai

R. Pakso atveju gruodžio mėn. reitingas sudarytas ne pagal klausimą, kas geriausiai atstovauja Jūsų interesus, o pagal atsakymą į klausimą už ką Jūs balsuotumėte prezidento rinkimuose. Šio skirtumo priežastys jau buvo nurodytos. V. Adamkaus atveju birželio mėn. sociologinių apklausų rezultatų internete surasti nepavyko, nors negalima atmesti galimybės, kad tuo metu jos nebuvo vykdomos.

Vertinimas.
Nemanau, kad reikalingi komentarai. „Arklio fenomeno“ egzistavimas daugiau nei akivaizdus. Nors aiškiai matyti, kad jo poveikis kiekvienam politikui skirtingas. Tačiau tai jau ne šio straipsnio, arba bent jau skyriaus, tema.

Atmetimas

4 Ministrai Pirmininkai

2001 m. birželio sociologinių apklausų rezultatų internete rasti nepavyko. 2002 m. rugsėjo reitingas pasirinktas, nes tai buvo paskutinis kartas prieš R. Pakso pergalę prezidento rinkimuose, kai buvo pateiktas klausimas „Kas jūsų nuomone geriausiai atstovauja Jūsų interesus“. Būtent 2006 m. gruodį A.Brazausko reitingas nustojo nuosekliai mažėjęs. 2008 m. spalio reitingų aptikti nepavyko, bet tikėtina, kad tuo metu dėl Seimo rinkimų „Vilmorus“ apklausos nevykdė. 2008 m. gruodį G. Kirkilas paskutinį kartą pateko į populiariausių politikų dešimtuką.

3 Seimo Pirmininkai

2006 m. gruodį A.Paulausko reitingas nustojo nuosekliai mažėjęs. Č. Juršėno lapkričio reitingas pasirinktas dėl tos pačios priežasties, kaip ir G. Kirkilo. 2008 m. gruodį Č. Juršėnas, o 2012 m. gruodį I. Degutienė paskutinį kartą pateko į populiariausių politikų dešimtuką.

 

2 Prezidentai (vienas iš jų du kartus)

2002 m. vasario mėn. pabaigoje V. Adamkus užleido prezidento postą R. Paksui. 2004 m. balandį prasidėjo nauji prezidento rinkimai, kuriuose dalyvavo ir V. Adamkus. 2003 m. spalio 30 d. galima laikyti neoficialia apkaltos R. Paksui pradžia. Po 2009 m. sausio, prasidėjus kandidatų kovai dėl prezidento posto, V. Adamkus tapo besitraukiančiu Prezidentu. Po 2009 m. rugsėjo V. Adamkus pirmą kartą nepateko į populiariausių politikų dešimtuką.

Matome, kad atmetimo atveju gautų rezultatų kaip pripažino atveju vienareikšmiškai vertinti negalima. Pirmiausiai, krenta skirtinga reitingų dinamika pagal pareigybes, tačiau ši ypatybė, nors ir ne taip ryškiai, pastebima ir pripažinimo atveju. Todėl ją reikia aptarti atskirai.

Reitingų dinamikos skirtumai tarp Seimo Pirmininkų A. Paulausko ir Č. Juršėno bei I. Degutienės, privertė atkreipti dėmesį į jų atstatydinimo aplinkybes. Paskutinieji du savo posto neteko po rinkimų t. y. piliečių valia. Tuo tarpu A. Paulauskas buvo pašalintas politinio susitarimo pasėkoje. Galima teigti, kad Č. Juršėno ir I. Degutienės, kaip tam tikrų politinių jėgų atstovų, atmetimas įvyko gerokai anksčiau, o postų netekimas ir yra atmetimo pasekmė. Pasitraukimas iš pareigų tik tapo priežastimi atmetimą įtvirtinti reitingų forma. Galima teigti, kad išankstinio piliečių atmetimo, kuris pakankamai greitai išreiškiamas reitingų forma, atvejams galima priskirti ir G. Kirkilo, ir 2009 m. V. Adamkaus atvejį.

R. Pakso, A. Kubiliaus ir ilgesnis nei kitų pareigūnų, netekusių posto, A. Paulausko išlikimas populiariausių dešimtuke verčia paieškoti bendrumo tarp jų. Visi trys aptariamu laikotarpiu buvo/yra partijų lyderiai. Taigi lyderystė partijoje, nepaisant jų nepopuliarumo visuomenėje, irgi suteikia institucinį reitingą.

Pareigybinių reitingų specifika

Ministras Pirmininkas. Grafikai rodo, kad sunkiausiai reitingus išsaugoti sekėsi premjerams.

Palyginus aukštą (11,5) prieš pareigų netekimą R. Pakso reitingą galima paaiškinti labai trumpu jo buvimu (vos daugiau nei pusę metų) poste. Palyginus su kitais prieš pareigų netekimą aukštas ir A. Brazausko 9 proc. reitingas, tačiau jam tapus premjeru jis buvo 34, 2 procento. Tad šiuo atveju jis lygintinas su G. Kirkilu bei A. Kubiliumi. Išskirti kokį nors vieną sprendimą, padariusį nepataisomą žalą A. Brazausko reitingui, būtų sudėtinga. Be to, ir reitingo dinamika rodo, kad jis mažėjo pakankamai nuosekliai per penkerius jo premjeravimo metus.

Tuo tarpu, G. Kirkilo reitingo nuosmukis susijęs su konkrečiu reiškiniu t. y. LEO projektu. 2008 m. sausio mėn. prieš projektą aršią kovą pradėjo opozicija ir pavasario pabaigoje ji jau sulaukė svarios žiniasklaidos, pirmiausiai, kontroliuojamos verslo grupių „Achema“ ir „MG Baltic“, paramos¹².

A. Kubiliaus reitingas smuko po „Naktinės mokesčių reformos“¹³. Tačiau proporciškai nemažiau jo reitingas krito Seimo Pirmininke tapus bendrapartietei I. Degutienei. Turbūt suabejota jo lyderyste partijoje. Kita vertus, Lietuvos galios lauke atsirado dar vienas asmuo su realiais įgaliojimais be A. Kubiliaus (A. Valinskas tokio statuso niekada, iš esmės, ir neturėjo), galintis pamėginti sudaryti konkurenciją jame dominuojančiai prezidentei D. Grybauskaitei.

Perfrazuojant sovietinio filmo dainelę apie mentus: Premjero darbas ir sunkus, ir pavojingas (ypač jo reitingams).

Seimo Pirmininkas. V. Gedvilo, L. Graužinienės ir iš dalies V. Muntiano bei A. Valinsko pavyzdžiai rodo, kad Seimo Pirmininko postas, skirtingai nuo Premjero, savaime reitingo nekelia. Galima teigti, kad šios pareigybės institucinis reitingas yra žemiausias iš trijų aukščiausių pareigų Lietuvoje. Tačiau jis sudaro puikias galimybes sustiprinti turimą politinį kapitalą (lyderystė partijoje A. Paulausko bei iš dalies V. Muntiano bei A. Valinsko¹⁴ atvejais). Buvimas jame beveik nekelia jokios grėsmės turimam reitingui. Tačiau Seimo Pirmininko reitingas, kaip nė vieno kito, priklauso nuo kitų dviejų aukščiausių pareigūnų pozicijų galios lauke bei jo santykių su jais.¹⁵

Prezidentas. Šis postas turi didžiausią pripažinimo efektą. Nieko nuostabaus – prezidentą renka tauta. Taigi, jo išrinkimas jau yra pripažinimo faktas, o reitingas tai tik patvirtina. Atmetimo atveju prezidentų reitingas krenta labiausiai. Kaip ir pripažinimo atveju būtų galima teigti, kad tai jau įvykusio savanoriško atmetimo patvirtinimas. Tačiau R. Pakso (pašalintas per apkaltą) ir 2009 m. V. Adamkaus (negalėjimas dalyvauti rinkimuose) kategoriško atmetimo atvejai negali būti traktuojami kaip anksčiau įvykusio atmetimo patvirtinimas reitingais. Būtų galima daryti prielaidą, kad suveikė prezidentų, kaip lyderių, atmetimo efektas. Tiek R. Paksas (apkalta), tiek V. Adamkus (antros kadencijos pabaiga) tapo pažeidžiami kaip lyderiai.

PREZIDENTO IR LYDERIO REITINGAI

Prezidentas Lietuvos visuomenėje, kaip rodo reitingai, suvokiamas kaip politinis lyderis. Ir jau pats kandidatavimo į šį postą faktas (V. Blinkevičiūtė ir P. Auštrevičius) skatina piliečių pripažinimą. V. Adamkus prieš pralaimėjimą 2002 m.¹⁶ buvo praradęs lyderio pozicijas.

Lyderio pozicijas V. Adamkus (bent jau laikinai) atgavo, po 2002 m. balandžio mėn. A. Brazausko kelionės su Kristina į Egiptą, kurią operatyviai aprašė „Lietuvos rytas“¹⁷. Jau minėjau, kad nuo spalio mėn. „Vilmorus“ pakeitė apklausų klausimą ir taip automatiškai iš jų pašalino A. Brazauską. Todėl į klausimą, ar V. Adamkaus įsiveržimas rugsėjį į lyderius buvo galutinis ir neginčijamas, buvo atsakyta tik 2003 m. sausio 5 d. II Prezidento rinkimų ture.

Prezidentas R. Paksas, nors buvo priverstinis pasirinkimas kaip alternatyva V. Adamkui, atsisakius Prezidento rinkimuose dalyvauti A. Brazauskui, iškarto užėmė tvirtas lyderio pozicijas. Jam konkurenciją lenktynėse dėl reitingų sudarė ir V. Adamkus, ir A. Brazauskas. Tačiau tik porą kartų jis buvo aplenktas A. Brazausko (kovą – 27,3 ir balandį – 22,1). Vėliau A. Brazauskas beviltiškai atsiliko.

V. Adamkus 2004 m. išrinktas prezidentu nuo 2004 m. liepos iki 2009 m. sausio nė karto neužleido lyderio pozicijos ir 2008 m. pabaigos užtikrintai lenkė savo konkurentus.¹⁸

Pagal grafike pažymėtus taškus 2004 liepą ir 2005 liepą V. Adamkaus konkurentu buvo A. Brazauskas, nuo 2004 lapkričio iki 2006 V. Uspaskichas (išskyrus 2005 liepą), nuo 2006 birželio V. Blinkevičiūtė, nuo 2007 vasario G. Kirkilas ir nuo 2008 gegužės D. Grybauskaitė. Sakyčiau alternatyvos V. Adamkui paieškos užsitęsė. Tačiau, jeigu kas nors 2008 m. vasarą būtų pasakęs, kad V. Adamkus be konkurencijos laimėtų Prezidento rinkimus, tikrai būtų išjuoktas ir pasiųstas pasitikrinti sveikatos.

Tuo metu žiniasklaidos jau buvo suformuota nuostata, kad senukas V. Adamkus – politiškai neįgalus ir jam laikas į pensiją. O šventa vieta tuščia nebūna. Tačiau tik 2009 vasarį buvo pripažinta, kad V. Adamkų gali pakeisti D. Grybauskaitė.

D. GRYBAUSKAITĖS REITINGAI IR JOS GALIMYBĖS LAIMĖTI RINKIMUS

Reitingai

Prezidentavimo pradžioje D. Grybauskaitės reitingai¹⁹ buvo daugiau nei įspūdingi. Asmuo, esantis valdžioje ir priimantis sprendimus, kuriais dalis visuomenės tikrai bus nepatenkinta, neturi jokių galimybių išlaikyti tokių reitingų, jeigu nekontroliuoja visos žiniasklaidos. Todėl jų kritimas žemiau 40 proc. ribos buvo objektyviai neišvengiamas.

2011 m. spalio mėnesio reitingo nuosmukiui iki 30 proc. jokio konkretaus įvykio įtakos nurodyti negaliu. Kita vertus, žiniasklaidos spaudimas Prezidentei, juo ilgiau ji užėmė postą, juo labiau didėjo. Teigiamų vertinimų žiniasklaidoje sparčiai mažėjo. Nuosmukis iki 30 proc., kaip ir vėliau pakilimas iki 37 proc. nebuvo šuoliniai. Todėl nuo 2010 m. rugsėjo iki 2012 sausio D. Grybauskaitės reitingo pokyčius galima vertinti kaip informacinio (tai didesnio, tai mažesnio) spaudimo rezultatą.

Tačiau reitingo nuosmukio laikotarpyje nuo 2012 m. sausio iki 2012 lapkričio būtina išskirti dvi datas. Įsibėgėjus FNTT skandalui Prezidentės reitingas kovo mėn. nukrito iki 27,7 proc. (vasario – 34 proc.) ir jau niekada nebepasiekė 30 punktų. Lapkritį D. Grybauskaitės reitingas po konflikto su V. Uspaskichu dėl Vyriausybės formavimo pasiekė rekordines mažumas 15,9 proc. (spalį – 23 proc.) ir po to tik vieną kartą per metus peržengė 22 proc. ribą (2013 m. liepa – 22,4 proc.). Pirmu atveju be papildomų duomenų aš nedrįsčiau charakterizuoti Prezidente nusivylusio elektorato. Tačiau antru atveju yra visiškai aišku, kad D. Grybauskaitė neteko protesto elektorato paramos ir greičiausiai negrįžtamai.

Per 2012 metus Prezidentė neteko 20 proc. rinkėjų paramos (sausį – 37 proc., o gruodį – 17,6 proc.), 2013 m. jai pavyko susigrąžinti apie 4 proc. ir stabilizuoti reitingą ties 21 proc. riba.

II turas neišvengiamas

Lietuvos Prezidento rinkimų įstatyme rašoma: „Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.“

2009 m. gegužės 17 d. D. Grybauskaitė gavo 950407 balsus iš 2691603 (1/3 lygu 897201) rinkėjų. Rinkimuose dalyvavo 51,76 proc. piliečių, turinčių rinkimo teisę. Abi rinkimų įstatymo sąlygos buvo įvykdytos. Tačiau rinkimų dienos 19 val. balsavusių buvo 44,28 proc. pridėjus išankstinio balsavimo 5,12 proc. tai sudarė 49,4 proc. rinkimo teisę turinčių asmenų. Puikiai prisimenu, kad televizijos pradėjo agituoti eiti į rinkimus ir balsuoti, kad nereikėtų II turo. Niekas neabejojo, kad D. Grybauskaitę turėjo paremti daugiau nei pusė balso teisę turinčių piliečių. Beje, 2,36 proc. dalyvavusių rinkimuose sudarė 63522 asmenys. Jų balsus atėmus iš D. Grybauskaitės surinktų gautume 886885, o tai jau 10 tūkst. mažiau nei 1/3 rinkėjų. Negaliu tvirtinti, kad paskutinę valandą balsavo tik D. Grybauskaitės šalininkai, nors jos priešininkai, jokio intereso rinkimų baigtimi jau I ture neturėjo. Negaliu tvirtinti, kad be televizijos raginimo į rinkimus būtų atėję mažiau nei pusė rinkėjų. Tačiau didesnių abejonių, kad D. Grybauskaitės pergalę jau I ture lėmė paskutinės valandos balsavimas, kilti neturėtų.

Manyčiau, kad šių faktų turėtų pakakti, jog taptų aišku, kad D. Grybauskaitė labai sunkiai pasiekusi pergalę 2009 m. Prezidento rinkimų I ture, šio rezultato pakartoti 2013 m. neturi jokių galimybių. Pergalę I ture pirmiausiai lemia ne konkurentų silpnumas, o favorito šalininkų gausumas.

Galimybės II ture

Dabartinė D. Grybauskaitės padėtis yra analogiška V. Adamkaus situacijai 2002 metais. Manau, kad vertinant dabartinius jos reitingus būtų tikslinga juos palyginti su 2002 m. V. Adamkaus reitingais. Instutiškumo ir lyderystės įtaką Prezidentės reitingams padėtų atskleisti 2008 m. V. Adamkaus reitingai.

Deja, pirmųjų trijų mėnesių 2002 m. V. Adamkaus reitingų internete nepavyko rasti, o paskutiniųjų trijų mėnesių neįtraukiau į lentelę, nes buvo pakeistas klausimas ir juos lyginti su D. Grybauskaitės reitingais būtų nekorektiška. Tačiau, net ir šių duomenų pakanka tvirtinti, kad 2002 m., ypač turint omenyje, jog 2001 m. viduryje jie buvo žemesni nei 15 proc., V. Adamkaus reitingai turi tendenciją augti, nepaisant A. Brazausko konkurencijos kovoje dėl tautos simpatijų. Tuo tarpu D. Grybauskaitės reitingas sustingo ties 22 proc. riba ir jo augimo galimybės atrodo išsemtos. 2008 m. Adamkaus reitingas aukštesnis nei 2013 m. D. Grybauskaitės. Taigi dabartinė Prezidentė piliečiams atrodo mažiau patraukli nei 2008 m. kadenciją baigiantis V. Adamkus, potencialus politinis pensininkas.

Lentelės duomenys bei apskritai Prezidento V. Adamkaus abiejų kadencijų ir R. Pakso prezidentavimo reitingai leidžia teigti, kad šiuo metu D. Grybauskaitė turi tik minimalų institucinį prezidento reitingą, ir mažesnį, nei būdingas politiniam Lietuvos lyderiui.

Kol kas D. Grybauskaitė išlieka pagrindiniu pretendentu patekti į II turą. Tačiau jos pergalė jame kelia didelių abejonių. Nėra konkurentų. XXI a. Prezidento rinkimų istorija rodo, kad konkurentas prezidentui visados atsiranda, nes šventa vieta tuščia nebūna.

Neteisingas situacijos vertinimas neišvengiamai veda į pralaimėjimą. Tai, jog Lietuvoje nėra gebančių ir norinčių rimtai analizuoti politikų reitingus, nereiškia, kad jų apskritai niekur nėra.

DESERTAS: RUSAI PUOLA IR …

Iš Košmariko užrašų

***

Šiandien gavau užsakymą. Ne aš vienas. Sutelkta visa profesionalų komanda. Kiekvienam paskirta tam tikra funkcija. Tačiau dirbsime autonomiškai ir mūsų veiksmus koordinuos Užsakovas.

Problema. Viena Ponia vienoje šalyje, kandidatuodama į prezidentus, pažadėjo gerinti santykius su Rusija. Iš pradžių viskas buvo gerai. Susitiko su mūsų geriausiu draugu, nemėgstamu visoje Europoje, Batka. Aktyviai ieškojo kontaktų su mūsų valdžia. Susipyko su amerikonais. Tačiau vėliau pradėjo skriausti mūsų Gazpromą. Ir štai dabar nusprendė su Rusija pakariauti dėl Ukrainos. Negerai. Rinkėjus apgaudinėti galima, toks politiko darbas, bet netesėti pažadų Rusijai… Negražu.

Tikslas. Pamokyti ne tik Ponią, bet ir visą mikroskopinio naujadaro, kaip išsireiškė vienas mūsų valdininkas, elitą, kad su Rusija pyktis yra politinė savižudybė. Ponia Prezidento rinkimus turi pralaimėti. Kuo žiauriau, tuo geriau.

Elektoratas. Rinkimus laimi tie, kurie į savo pusę patraukia protesto elektoratą arba su Jo išrinktais atstovais sudaro sąjungą. Štai 2008 m. Seimo rinkimuose triumfavo dešinieji, o pergalę įtvirtino susitarę su šou verslo atstovais, nusprendusiais pažaisti politikus (sako, graudus vaizdelis), ir sulaukusiais piliečių, visados nepatenkintų valdžia, paramos. O 2012 m. valdžią perėmė kairieji susitarę su mūsų augintiniu, nemėgstamu elito, todėl priimtinu prastuomenei. Liaudis valdžios nemėgsta, o jos blizgesys ją tiesiog siutina. Tos šalies elitas niekaip nesuvokia, kad prastuomenė balsuoja ne už, o prieš. Jiems biuletenis, kaip kuolas, kuriuo kartą per keletą metų galima užvažiuoti elitui. Todėl nesvarbu, kas tu toks, svarbu, kad tu nepatinki elitui. O Ponia tokia ir buvo. O išrinkta į valdžią, kaip ji vaikė elitą(!), net vaikams gyrėsi, kad šie drebina kinkas prieš ją.

Užduotis. Sutapatinti Ponią su dešiniaisiais (elitizuoti) ir paneigti jos visagalybę. Paprasčiau sakant, užtikrinti, kad protesto elektoratas už Ponią nebalsuos. Dėl konfrontacinės laikysenos su Vyriausybe kairiųjų parama rinkimuose mažai tikėtina, nebent jie iškeltų Tėvelį.

Mano užduotis. Parodyti tautai, kad Ponia Rusijai priešas ir dėl to jie turės daug problemų. Mūsų valdžia be reikalo taip stipriai pyksta ant Ponios. Jos rinkimų kampanijos dėka ir prezidentavimo pradžios užsienio politikos piliečiai buvo įtikinti, kad su Rusija reikia draugauti. O dėl santykių su didžiuoju kaimynu kalta pati šalies valdžia. Neįtikėtina, bet po karo su Gruzija, daugiau nei pusė piliečių įsitikinę, kad santykius su Rusija reikia gerinti. Puiku. Mes jau tiesiogiai ir nedalyvaudami galime daryti įtaką jų politikai. Be to, aš turiu stebėti bendrą situaciją bei teikti jos vertinimus. Manau, šią užduotį gavo visi mano kolegos.

***

Operacija prasidėjo. Darbuojasi tėvynės labui pasieniečiai ir muitininkai. Jų užduotis paaiškinti jų skriaudžiamiems šalies piliečiams, kad jie niekuo dėti, bet pvz.: Ponia per dažnai važinėja į Ameriką. Gadinsime Ponios įvaizdį su VBP (Viena Bobutė Pasakė) agentūros pagalba. Žinia sklinda gerokai lėčiau nei internetu, bet pastebėti jos darbą nepaprastai sunku, o neutralizuoti jos paskleistą žinią trumpajam laikotarpyje neįmanoma. Prastuomenei VBP daug patikimesnė nei žiniasklaida, susijusi su valdžia.

***

Tiesiog puiku. Pati Ponia paskelbė, kad Rusija puola. Pasiūlė Vyriausybei dirbti su Rytais, o pati pažadėjo imtis priemonių prieš Rusiją Vakaruose. Ką gi, dabar šalyje visi žino, kas Rusijos priešas.

***

Veidrodžio principas. Atsirado nauja šalies vadovė. Pasirodo jos mėgstamiausia knyga ta pati, kaip ir Ponios. Naujoji vadovė iškart puolė įrodinėti, kas šalyje šeimininkas. Žiniasklaida pradėjo svarstyti, ką valdžioje veikia moterys. Žiūri į naująja vadovę, o matai Ponią. Vaizdelis kraupus. Tačiau šiuo atveju, kaip sakė Mao, juo blogiau, tuo geriau. Galvoju, kad tai Mykolo darbas. Jis 2002 m. šalyje užmezgė gerus kontaktus. O naujoji vadovė labai primena tuometinio amerikono prezidento kloną – ryškiaspalvę papūgą verslininką, baigusį Kembridžą, iš Australijos.

***

Sunku. Su veidrodžiu, nors ir iškreipiančiu vaizdelį, nepasiginčysi. Jį galima tik sudaužyti, bet šalis tai ne prezidentinė. Va, ir visagalybė.

***

Slapta pažyma apie grėsmes iš Rusijos Poniai. Nepanašu, kad būtų mūsų operacija. Matyt, patys prisikvailiojo. Tačiau tapo dar aiškiau, kas Rusijai priešas.

***

Reitingai. Nekrinta. Na VBP poveikis, ko gero, dar pasireikšti ir negalėjo. Kita vertus, kur jau jiems žemiau kristi, jau ir taip turėtų būti gėda su tokiu reitingu prezidentauti. Ir gerai, kad nenukrito, o tai dar nuspręs rinkimuose nedalyvauti ir visas užsakymas šuniui ant uodegos.

***

Ukraina. Naujoji vadovė siautėja mitinguose su ukrainiečiais, šalies elitas nepatenkintas. O Ponia su kitais tūzais auklėja Ukrainos bosą. Smagumėlis.

***

Mūsų kandidatas. Jo nematyti. Gal valdžia nusprendė nerizikuoti? O tai supyks amerikonai dėl pažeistos pusiausvyros, paskui aiškinkis su jų specais. Jau geriau – neįgalūs vietiniai. Nes po Ponios pasiautėjimo kadencijos pradžioje, pasak mūsų specų, šalyje dirbti vienas malonumas.

Stebėkite situaciją ir matysite tęsinį.

 

Vilnius,

2013.12.06

Pašalietis

 

Išnašos

1 „Vilmorus“ vadovas V. Gaidys yra viešai pareiškęs, kad jis ne sociologas, taigi jau jo komentarus reikia vertinti kaip mėgėjiškus, o apie kitus komentatorius – politologus ir politikos apžvalgininkus – organiškai nesutarančius su skaičiais, nejaučiančius jiems jokios pagarbos, aš jau ir nekalbu.

2 Rinkimai į Europos parlamentą mažai kam įdomus, nors po V.Tomševski ir L.Donskio Lietuvos „interesų“ atstovavimo jame, gal ir reikėtų skirti jiems didesnį dėmesį. Savo gėdai turi prisipažinti, kad už vieną iš jų aš balsavau.

3 „Vilmorus“ savo politines apklausas atlieka pagal „Lietuvos rytas“ užsakymą ir nei vienas, nei kitas jų susisteminimu nesuinteresuoti. Gūglinimas siekiant surinkti jų pateiktus duomenis – beviltiškas reikalas. Duomenys, kuriuos naudosiu surinkti iš delfi bei l.rytas tinklalapių (užmiršus
jiems pateikti skaičius, kartais išgelbėdavo ir gūglinimas). Visos savaitės vakarai po darbo buvo pašvęsti šiam reikalui. Nežinau, ar bibliotekoje būčiau sugaišęs mažiau laiko. Nors jau ir senas žmogus esu, nusprendžiau, kad Internete viską galima surasti ir stipriai nusivyliau. Tikiuosi mano fanatizmas bus įvertintas.

4 Mane stebina sociologinių apklausų rezultatų komentarai žiniasklaidoje, o jų lyginimas su rinkimų rezultatais tiesiog siutina. Komentatoriai niekaip negali suprasti, kad procentų, gautų nuo galiojančių balsų (t.y. 50 proc. rinkėjų), su sociologinių apklausų (100 proc. rinkėjų) rezultatais tiesiogiai lyginti negalima.

5 Aš nekalbu apie atvejus, kai sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, tik siekiant įtikti užsakovui, klastojami apklausų rezultatai. Deja, Lietuvoje tokių atvejų buvo. Nors teisiškai tai įrodyta nebuvo, todėl aš tos firmos neįvardinsiu, ji prarado pasitikėjimą ir neteko žiniasklaidos užsakymų. Šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad verslo etika galioja ir Lietuvoje, nors, kita vertus, galima tuo ir suabejoti, nes agentūra nebankrutavo ir jos sociologinių apklausų rezultatai iki šiol aptarinėjami Lietuvos žiniasklaidoje.

6 Z. Norkaus darbai šį mano teiginį tarsi paneigia. Galėčiau pasakyti, kad išimtis tik patvirtina taisyklę, bet turiu pripažinti, kad bet kokio instrumento (netgi racionalaus pasirinkimo teorijos) teisingas panaudojimas gali padėti išspręsti problemą. O Z. Norkus juo naudojasi tiesiog juvelyriškai.

7 Priima sprendimą, kas valdys Lietuvą, dar mažiau piliečių, nes kiekvienuose rinkimuose nuo 2 iki 5 proc. balsavimo biuletenių pripažįstama negaliojančiais.

8 Berods šiais metais, jeigu atmintis neapgauna, o rimtai gūglinti tingisi, kažkurioje sociologinėje apklausoje buvo gautas rezultatas, kad rinkimuose nedalyvaus 40 procentų (neprisimenu ar į šį skaičių buvo įtraukti nežinantys už ką balsuos). Lietuvos žiniasklaidą šis rezultatas šokiravo, o mane pradžiugino, nes pirmą kartą šiuo klausimu sociologinių apklausų rezultatai priartėjo prie realybės.

9 35 ir 40 proc. nuo 90 proc. sudarys 31,5 ir 36 plius 10 lygu 41,5 ir 46 proc., o nuo 80 proc. 28 ir 32 plius 20 lygu 48 ir 52 procentai. Tačiau sociologinėse apklausose prieš pat rinkimus, kai geriausiai atsispindi piliečių politinės preferencijos, respondentų, teigiančių, kad nedalyvaus rinkimuose ar nežino už ką balsuos, dažnai sumažėja iki 20 proc. ir niekados neperžengia 30 proc. ribos. Duomenų suvestinės šiuo klausimu nepateiksiu, todėl teks pasikliauti mano tvirtinimu, kad jau daugiau nei 10 metų aš atidžiai stebiu sociologinių apklausų rezultatus, ir šios išvados yra ne laužtos iš piršto, o ilgalaikio stebėjimo rezultatas.

10 Šiuo atveju aš turiu omeny visas parlamentines partijas (tame tarpe ir valstiečius, kuriuos šiuo metu Seime atstovauja tik R.Baškienė), išskyrus proginį „Drąsos kelią“, kuris po Europarlamento rinkimų, kaip ir visi marginalai, atsidurs Lietuvos politinio žemėlapio užribyje.

11 Nors prezidentė D. Grybauskaitė ir mėgina atsiriboti nuo politikos bei politikų, aš linkęs prezidento pareigas vertinti, išimtinai, kaip politines. Jos, mano nuomone, apskritai nesusijusios su jokiomis administracinėmis-ūkinėmis funkcijomis, skirtingai nei Seimo Pirmininko ir, juo labiau, Ministro Pirmininko. Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl „ūkininkas“ A. Brazauskas daug geriau jautėsi premjero, nei prezidento pareigose.

12 Pasak P. Bourdieu (XX a. pabaigoje), prieš 20 metų, kad atkreiptum visuomenės dėmesį į problemą, reikėjo organizuoti 50 tūkstantinį mitingą, o šiuo metu pakanka nedidelio piketo, kurį parodytų du, trys nacionaliniai kanalai.

13 Žurnalistai ją įvertino ypač neigiamai. Turiu pastebėti, kad jie aiškiai supainiojo privačius ir visuomeninius interesus. Šia reforma buvo panaikinta jų, ir ne tik, privilegija nemokėti Sodros ir PSD mokesčių. Žurnalistas vertinantis „Naktinę mokesčių reformą“ niekuo nesiskiria nuo Konstitucinio Teismo teisėjo, priimančio sprendimą dėl atlyginimo teisėjams sumažinimo teisėtumo.

14 Viena iš priežasčių, kodėl pripažinimo atveju V. Muntiano bei A. Valinsko reitingai, skirtingai nuo V. Gedvilo bei L. Graužinienės, pakilo, galėjo ir būti jų lyderystė partijoje. Tačiau jų partijoms nesugebėjus įtvirtinti ar praradus savo statusą smuko ir jų lyderių reitingai. Tai tik prielaida, reikalaujanti gilesnės analizės.

15 A. Paulausko gebėjimas laviruoti ir pateikti save, kaip tuo metu dviejų populiariausių politikų (prezidento V. Adamkaus ir premjero A. Brazausko) sąjungininką, leido jam išsaugoti reitingą 10 proc. ribose. Č. Juršėnas ir I. Degutienė veikė, kaip premjerų papildiniai-alternatyvos, todėl smunkant premjerų reitingui jų dažniausiai kilo. Kita vertus, partinė priklausomybė ribojo jų reitingų augimą, o kartais net jį smukdė.

16 Taip, II turas vyko 2003.01.05, tačiau tai tik buvo 2002 m., o gal net ir anksčiau patirto pralaimėjimo fiksacija. Beje, aš iki šiol įsitikinęs, kad ne R. Paksas laimėjo, o V. Adamkus pralaimėjo.

17 Galima pagalvoti, kad „Lietuvos rytas“ labai padėjo V. Adamkui. Tačiau, mano nuomone, tai buvo nerealiai svarbus įvykis R. Pakso rinkimų kampanijos strateguotojams. Pirma, R. Paksas dalyvaujant Prezidento rinkimuose A. Brazauskui, skirtingai nei V. Adamkus, laimėti neturėjo jokių galimybių. Antra, atsisakius A. Brazauskui kandidatuoti į prezidentus V. Adamkus tapo neabejotinu lyderiu ir jo rinkimų štabas atsipalaidavo. Trečia, per visą R. Pakso prezidentinę rinkimų kampanija jį rėmęs dienraštis „Respublika“ po A. Brazausko sprendimo nekandidatuoti pradėjo formuoti nuomonę, kad status quo tenkina visus tris aukščiausius Lietuvos pareigūnus (V. Adamkų, A. Brazauską ir A. Paulauską) ir, ko gero, galutinai įtvirtino dalyje visuomenės nuostatą apie Lietuvos elito sąmokslą prieš R. Paksą, tapusią jo sėkmės garantu Prezidento rinkimuose.

18 Grafiką formavau principu nuo aukščiausio iki žemiausio ir atvirkščiai. Nuolydžiai ir šuoliai nėra tolygūs, tačiau reitingai tarp dviejų greta fiksuotų datų, tame laiko tarpe neperžengia jų ribų (pvz.: V. Adamkaus reitingas nuo 2005 liepos iki 2006 birželio nebuvo aukštesnis nei 25,8 proc. ir žemesnis nei 21,1 proc.). Tačiau ši taisyklė gali negalioti tais laikotarpiais, kai reitingų internete rasti nepavyko (2006 spalis, 2007 kovas bei balandis ir spalis bei lapkritis, 2008 spalis). Esu įsitikinęs, kad šių duomenų pokytis esminių korekcijų į grafiką neįneštų (žiniasklaida skaičių, kvepiančių sensacija, nebūtų ignoravusi). Ir atsiprašau dėl savo tinginystės t. y. nenoro eiti į biblioteką. Tuo į Leniną aš nepanašus, jis žmonai sakydavo, kad eina pas meilužę, o meilužei, kad bus su žmona, o pats eidavo į biblioteką.

19 Sudaryti pagal tą patį principą, kaip ir V. Adamkaus. Internete rasti nepavyko 2010 gegužės–liepos D. Grybauskaitės reitingų. Tačiau analizuoti šio laikotarpio reitingus, kurie gerokai virš 30 proc., mano nuomone, būtų tuščias laiko švaistymas.