Jauno žmogaus antitechnologinis manifestas arba egzistencija per ekstensiją
Praėjusį ketvirtadienį apsilankėm kino teatre, kur žiūrėjom filmą Boyhood. Pagrindinis veikėjas, ką tik iškeptas 18-metis, palietė tikriausiai kiekvienam iš mūsų aktualias ir ne kartą aptartas, todėl kai kam jau įgrisusias – socialinių tinklų, IT – temas. Pasak jaunuolio, už tai, kad savanoriškai leidome praplauti mums smegenis, gavome „cheminį atpildą“ – naujos Facebook‘o žinutės ar SMS garsas smegenyse sukelia dopamino antplūdį. Be to, šiandien dauguma mūsų esame įstrigę tarpinėje būsenoje: nuolat tikrindami savo komunikacijos priemones vieną koją būnam įmerkę į virtualią, kitą – į „realią“ erdvę, tokiu būdu mūsų dėmesys yra išbarstytas – iki galo nebūnam nei ten, nei ten, todėl niekada nieko neišgyvenam iki galo. Balsas, atspindintis bent jau dalies Y kartos atstovų patirtis. Sutapimas, bet kitą vakarą gavome kolegos, filosofijos studento arba tiesiog – jauno žmogaus – Adomo Šulco minėtas temas atliepiantį tekstą. „Bemiegės nakties terorai ir neramaus mąstymo sukurpti vaizdai pažadino mane iš kasdienybės dogmatikos snaudulio. Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.“
Nežadu laužyti ar daužyti mašinų, atnešusių tokį pakitusį pasaulio vaizdą. Tas vaizdas iš tiesų nuostabus – geležies mašinos mus veža ir skraidina milžiniškus atstumus, rankoje nešiojamos silicio dalelės leidžia susisiekti beveik su visu pasauliu. Šie proto stebuklai, bent ilgalaikėje perspektyvoje, net neatima iš žmonių darbo (1). Tad, kodėl „antitechnologinis manifestas“? Manau, kad mus pasivijo raudonoji karalienė technologijų srityje – evoliucinis pranašumas per ilgą laiką tampa jei ne našta, tai bent problematišku dalyku (2). Nyksta, šiek tiek perdėtai sakant, žmogiškumas. Ir aš kalbu ne apie transhumanizmą, ne apie genų inžineriją, o apie tai kas vyksta čia ir dabar. Bemiegės nakties terorai ir neramaus mąstymo sukurpti vaizdai žadina mane iš kasdienybės dogmatikos snaudulio. Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.
Prokrastinacija! Kiek liūdno juoko ir pasiteisinimų atsiranda dėl šio fenomeno. Nors visokios patarlės ir išmintingi žodžiai apie atidėliojimą ir darymą šiandien, o ne rytoj, egzistuoja jau ne vieną laikmetį, toks masiškas prokrastinacijos išplitimas ir jos kasdieniškumas turėtų būti pakankamai naujas reiškinys. Galime surasti priežastis, kodėl ji šitaip greit plinta, ypač tarp jaunimo.
Pradėkime nuo bent šiek tiek supaprastintos tezės – limbinė sistema (3) ne itin gerai skiria realybę ir fikciją. Tai paaiškina, kodėl žmonės sugeba įsijausti į knygas ir patirti veikėjų emocijas, kodėl stebėdami pornografiją susijaudina ir pan. Tai gali virsti ir teigimu, ir neigiamu gyvenimo aspektu. Svarbų vaidmenį čia vaidina tiesiog per didelis ir per lengvas prieinamumas. Pirma, žmogus yra linkęs pervertinti tai, ką galima pasiekti dabar ir nuvertinti tai, kas pasiekiama vėliau (4) . Galime surasti daugybę šios mąstymo klaidos pavyzdžių, bet turbūt geriausiai iliustruoja beveik kasdieniška patirtis prieš pat miegą – mintys apie tai, kiek daug padarysiu ir nuveiksiu rytoj, kaip pasikeis gyvenimas ir panašūs galvoje besibaladojantys veiksnumo šūkiai. Išaušus rytui – beveik visada viskas taip pat kaip ir vakar. Antra, žmogaus kūnas gali adaptuotis prie kintančios aplinkos. Turbūt todėl gebame išgyventi, patyrę tiek daug pokyčių. Štai, pavyzdžiui, galimas dalykas, kad prieš industrijos revoliuciją, o tiksliau, prieš lemputės išradimą, žmonės miegojo du kartus per parą – bifazinis miegas buvo norma. Tačiau vienas iš šių aspektų mums atsiliepia neigiamai – kuo daugiau kažkokios kūne gaminamos medžiagos gauname iš išorės, tuo labiau mažėja biosintezė, kurią vėliau atstatyti yra sunku. Iš šito efekto kyla daugybė gyvenimo negandų – pripratimas prie narkotikų ir panašios bjaurastys.
O dabar sujunkime viską, kas kol kas pasakyta. Internetas, televizorius, kompiuteriniai žaidimai ir kitokios laiko leidimo priemonės mūsų smegenims nesiskiria nuo patiriamos realybės. Internetas pergrūstas kačiukų ir kitų mielų padarų nuotraukomis, kurios verčia mus jaustis gerai (5). Ten pat glūdi milžiniški kiekiai (dažnai nenaudingos) informacijos norintiems patenkinti smalsumą. Minėtos priemonės verčia mus patirti „netikrus“ laimėjimus ir taip patenkinti ne tik troškimą nugalėti, bet ir išgyventi visas jo sukeliamas emocijas (6). Kam stengtis nuveikti kažką patiems, jeigu galime pasitenkinti per kitų asmenų gyvenimus? Nuolatinis lengvas priėjimas prie dopaminą (7) skiriančių patirčių pratina prie nuo kasdienio gyvenimo nutolusio pergalių ir darbo santykio. Kai virtualus malonumas laukia ir yra tik už kelių sekundžių, tai gyvenimiški pasiekimai atrodo neišvengiamai toli.
Technologijos daro pasaulį per daug prieinamą. Pradėkime nuo kito lazdos galo – įsivaizduokite, kaip žmogus skirtingai elgtųsi, jei nebūtų vien šių trijų dalykų – telefono, kompiuterio ir muzikos grotuvo. Ar tik pasaulį beužkariaujantys intravertai nebus mūsų technologinių laimėjimų išdava? Dabar socialumas prieinamas bet kur, bet kada ir bet kuriuo paros metu. Net jei socialinio tinklo draugai jau miega, telefonas numiręs, tai pats internetas niekada nemiega – visada surasi su kuo pasikalbėti. Nuolatinis socialumas – dabartinio gyvenimo forma. Užklupus vienatvei ir liūdesiui, tai greitai galime užkimšti „tariamu socialumu“ (8) ir išplauti neigiamas emocijas. Turbūt su oksitocinu, „meilės“ ir „šiltumo“ hormonu, nutinka tas pats, kas su visais hormonais – įpratimas dažnai ir greitai gauti „papildymus“ sekina natūralią gamybą. O jei ir neturime nuolatinio priėjimo prie socialumo, tai dauguma žmonių turi priėjimą prie pastovios muzikos (9). Technologijos išskleidė neįtikėtinas galimybes bendravimui, tačiau šalia žingsniuoja neišvengiama Užmarštis. Užtenka kelias akimirkas susikaupti į dviejų asmenų pokalbį, kad suprastum – žmonės bendrauja daugiausia paruoštais atsakymais ir konservuotomis reakcijomis.
Liko vienintelis dalykas, kurį noriu aptarti – kaip dabar skelbiama, nuostabų gebėjimą, tinkantį būtent mūsų laikotarpiui. Kaip gaila, kad iš tiesų gebėjimas atlikti kelis darbus vienu metu (dažniausiai mes tai vadiname multitaskinimu) neegzistuoja – mūsų gebėjimai stipriai krenta su vienu metu atliekamų darbų skaičiumi. Neturime nei evoliucinės priežasties, nei jokių patvirtinančių faktų (10) , kad tai gebame puikiai ar išvis daryti. Tiesa, mūsų smegenys yra dviveidis padaras – kitoji pusė yra nuostabi apgavikė, kurianti iliuzijas apie puikų mūsų elgesį.
Dėl prieš tai minėtų dalykų prieinamumo ir „gebėjimo“ daryti kelis užsiėmimus vienu metu, mes nuolat blaškomės tarp daugelio dalykų, tai patenkinančių mus, tai kviečiančių į darbą, kovą ar protą. Visus troškimus tenkindami, visų garbingų tikslų šaukiami ir viską darydami vienu metu, išnykstame vienoje masėje nerišlių ir nesusijusių minčių. Pasiklystame laike ir sąmonė atbunda padarius viską ir nieką – nežinome nei kiek laiko, nei kaip gerai tai padarėme. Įklimpus į nuolatinį blaškymąsi, kelio atgal nėra, nes mūsų smegenys taikosi prie išlikimo tokioje situacijoje. Skirti minimalistinį kiekį dėmesio viskam tampa įpročiu, susikaupimas ties viena veikla atsiduria už mūsų suvokimo ribų. Kiek lieka dalykų „noriu“ ir „reikia“ ribose. Bet internetas, naikinantis gebėjimą susikaupti ilgam laikui, palieka mus stimuliantų perkrovos būsenoje – niekaip negalime nesiblaškyti. O kažkada buvo kitaip… Puikiausias pavyzdys – literatūros legenda Francas Kafka „Nuosprendį“ parašė vienu prisėdimu per 8 valandas.
Belieka tik užbaigti šį modernybės džiaugsmo kupiną šokį. Kaip populiaru šiais laikais ieškoti savęs! Ne veltui tenka – tuščiose lentynose nieko ir nerasi. Nuolat įklimpęs į kitų patirtis, paskendęs nuolatiniame bendravime ir pasiteisinimų liūno kankinamas žmogus nieko nenuveikia. Tai egzistencija per ekstensiją – sąmonę išplečiantys dalykai pasidarė tokie platūs, kad pačios sąmonės, informacijos labirintų ūke, nebeišeina atrasti. Bet realybė nuostabi. Ji nuolat prisiveja ir griauna visas iliuzijas – tenka arba kurti naujas ir jų daugiau, arba priimti nemalonias tiesas. Taip ir nutinka šiomis dienomis. Atsikeli, jautiesi senas ir nieko nenuveikęs. Sizifo mitas mums nebetinka – akmuo labai retai beužrieda į viršų, o pauzės viršūnėje ir apačioje begalinės. Tik kai Merkurijus stumteli jį, tuomet prasideda lėtas kilimas į viršų. Vienam kartui.
O kokie galėtų būti Adomo tekste apibūdintos situacijos sprendimo būdai? Pasidalinkite komentaruose savo strategijomis :)
_____________
(1) Šį ekonominį mitą pukiai išskleidžia Henry Hazlit‘as knygoje „Economics is One Lesson“.
(2) Daugiau apie tai verta pasiskaityti Scott Ridley‘aus knygoje „Red Queen“.
(3) Smegenų dalis, dar vadinama paleomamaline, atsakinga už daugybę dalykų, šiuo atveju svarbiausia – automatizuotos reakcijos ir emocijos.
(4) Angliškas terminas šitam yra „hyperbolic discounting“.
(5) Ir, tikėtina, skirti už tai atsakingus hormonus.
(6) Skaitytojas turėtų įsidėmėti, jog tarp grynos filosofinės spekuliacijos ir mokslu pagrindžiamų minčių riba šiame tekste siaura.
(7) Hormonas, atsakingas, už „gerą jauseną“. Daugelis narkotikų arba skiria šią medžiagą, arba ją imituoja.
(8) Tiesa, smegenys nelabai gerai tai skiria. Bendraujant su pažįstamais žmonėmis telefonu ar per socialinį tinklą vis tiek išsiskiria oksitocinas – „meilės“ ir „šiltumo“ hormonas.
(9) Atrodo, jog muzika veikia mus taip pat kaip skaitymas – dirba tos pačios smegenų dalys.
(10) Čia būtų galima cituoti daugybę šaltinių, tačiau užtenka vien įvesti „human multitasking studies“ į bet kokią paieškos sistemą. Pradžiai galima būtų paskaityti vikipedijos šaltiniuose nurodytas citatas nuo 34 iki 38.
Nors tipišką „jaunų žmonių“ riktą painioti silicį ir silikoną (tekste, manau, yra atsakymas, kodėl…) žvitrioji redaktorės akis jau turbūt pastebėjo, o mikli ranka nedelsiant ištaisę, bet negaliu šiuo „Freudian slip“ nepasimėgaut…
IMHO, nešiotis silikono daleles rankose galima bent keliais atvejais:
a) laikant rankoje išmanųjį, kurio dėklas pagamintas iš silikono;
b) dirbant apdailos darbus statybose ir to pasėkoje išsiterliojant rankas silikoniniu sandarikliu;
c) nešiojantis rankoje silikoninį penį (niekada nežinai, kada jo prireiks!);
d) vaikštant su silikoninių implantų savininke(-u) ir demonstratyviai laikant savo ranką ant jos(-o) krūtinės.
Patenkinęs savo pikdžiugišką ego galiu pereiti prie rimtesnių dalykų.
Vieną iš daugelio priešnuodžių šiai situacijai pasufleruoja paties Adomo pasirinkta kognityvinio mokslo prieiga su spekuliatyviosios evoliucinės biologijos, psichologijos ir filosofijos priemaišomis. Jeigu žmogaus smegenys evoliuciškai suformuotos neskirti tariamo ir tikro stimulo, tai šitą socialinio „aš“ ekstenzijos technologijų iššūkį galime laikyti tiesiog eiliniu „evoliutionary bottleneck“, kurio dauguma nepraeis: neprisitaikys prie kaitos, nesugebės išlikti tokioje visuomenėje, nesusilauks palikuonių ir išliks tik mažuma prisitaikiusiųjų, kuri valdys likusius kaip kokius tai „untermenschen“…
Galima į problemą žiūrėti iš Weberio perspektyvos pagal Norkaus interpretaciją: kapitalistinės rinkos veikėjus racionaliais padarė „racionalizuojančios“ socialinės institucijos: biržos, bankai, visuotinė švietimo sistema ir t. t. Šiuo atveju turbūt galima prisiminti paties Adomo paminėtas „savęs ieškojimo“ (dažniausiai per meditaciją-introspekciją) praktikas, kurios paprastai vyksta offline, kažkur gamtoje, stengiantis dirginti visus penkis evoliuciškai susiformavusius homo sapiens pojūčius, o ne tik regą, klausą ir lytėjimą (tas šiurpuliukus keliantis mobiliojo vibravimas), kurių telematikoje maudytis mus įgalima nūdienės technologijos. Taigi, galima tiesiog daugiau laiko leisti į offline praktikas orientuotose socialinėse institucijose pasineriant į 5D, o ne 3D tikrovę. Į tai žmones galima įtraukti panaudojant tas pačias Adomo minėtas (ir daugelį kitų) silpnybių. Kad ir pornografijos atveju. Masturbacija stebeilijant į pornoaktores(-ius) prieš partnerės(-io) valią gali sukelti neigiamų emocijų, kurios gali nutraukti priklausomybę varančią biocheminę grandinę, kaip ir skaudantys lyties organai po eksesyvios masturbacijos (pameni, Adomai, gi minėjau tau kažkada „Cock Hero“ prie alaus bokalo…). Ir šiaip, „the real thing“ daugiau pojūčių stimuliuoja (3D vs. 5D)…
Tiesa, kad vienas žmogus yra tikrai silpnoka būtybė, bet tos silpnybės jam leidžia sudaryti gana stiprias grupes, galinčias kaupti žinojimą, leidžiančias tam silpnam individui reflektuoti tas būsenas, kurių jis nepageidauja ir jas pakeisti, kas ir yra didysis žmogaus evoliucinis pranašumas – kultūrinė evoliucija. Taip kad nereikia pasiduoti meritokratinei evoliucionistinei ir socialspenceristinei ideologijai ir manyti, kad visuomenė yra atomizuotų individų kratinys, kurių kiekvienas kovoja tik už savo išlikimą. Tada tikrai žmonija atrodo pasmerkta, nes kaip individas žmogus yra labai silpnas gyvūnas… Žodžiu, nereikia pesimistiškai sėti to „doom & gloom” (vis tiek Horkheimerio su Adorno nepranoksi). Geriau tikrai imtis kito žingsnio – pagalvot apie išeitis.
Ką žinai, gal sintetinė biologija ir net tradicinė farmakologija išspręs tavo minimas bėdas. Juolab, kad tu jas gana tiksliai identifikuoji būtent neurofiziologiniam lygmeny, o ten galima chemiškai manipuliuoti neuromediatoriais (kaip kad SSRI atveju), hormonais, taip pat paveikti juos išskiriančių liaukų veiklą ir pan.
Tai tiek būtų šio gana beprasmiško ir pernelyg daug laiko surijusio komentaro. :)
jeigu rimtai, tai jūs abu ne visai neteisūs, nes susisiekti su visu pasauliu leidžia labiau ne silikonas ir ne silicis, o tinlo operatoriaus teikiamos paslaugos :D vien turint korpusą nesusisieksi, kaip ir vien mikrochemą :D ir net turint abu, nesusisieksi, jei neturėsi pinigų susimokėt už teikiamas paslaugas :D
…Nebent esi toks kietas hakeris, kad sugebi prisijungti dykai, tad gali sau ramiai defektuoti, o ne kooperuoti, ir free-ridinti kitų sąskaita. Parazitinis kultūrinis kapitalas atstoja ekonominį. :) Bet šiaip tai jo, tavo komentaras buvo sociologiškiausias! O Adomas, įtariu, magistrantūron stos į “Filosofijos ir kognityvinių mokslų” programą? :)
Pagaliau galiu atsakyti į komentarus:
@Antanas:
1. Tas silicio ir silikono supainiojimas toks baisus, kad net gėda :). Matyt, reikia daug proof reading daryti.
2. Apie evoliutionary bottle-neck – man atrodo, kad šios problemos papllitimas pakankamai didelis, kad palikuonių vis tiek būtų tas kiekis užtenkamas. Man kylantis klausimas – koks kiekis tų “untermenschen” būtų, ar nesudarytų, kaip anglai sako, reckoning force galiausiai?
3. Pornografija išvis labai keistas dalykas racionaliomis akimis – žmogus stebi du kitus besidulkinančius (pornografijai atrodo tinkamas terminas) nepažįstamus žmones. Voyeurism’as at it’s finest?
4. Dėl magistrantūros studijų – kol kas visa šios srities atmosfera per daug nesužavėjo, be to, dar tolokai man magistrantūra :). Čia visos žinios daugiau iš smalsumo surinktos :).
@Milda
Na, kad ir ką būčiau pasakęs, manau čia svarbiau buvo perkeltinė prasmė. Aišku, kritika priimta :).
O atsakant pačiam į klausimą, užduotą redaktorės, kyla tokios mintys:
1. Įmanoma užblokuoti signal-to-noise ratio – pačiam teko tai padaryti (berods Nietzsche sakė, jog filosofas turi mokyti pavyzdžiu, o Marx’o žodžiais sekti man dar tolimas kelias). Jau beveik savaitę esu užblokavęs tai kas man atrodė nenaudingi laiko švaistymo puslapiai ir programos (pavyzdžiui reddit). Rezultatais kol kas džiaugiuosi. Žinoma, “netekau” daug trivia tipo žinių.
Paskutinis “doom & gloom” komentaras, pažadu: jei nepasisaugosi, trivialumas praris gyvenimą.
Pabandysiu šiek tiek paoponuoti straipsnio autoriui, tiksliau pažvelgti į nūdienos socialines medijas kitu, gal kiek platesniu kampu. Pripažinkim, Adomas straipsnyje iš esmės nagrinėja įrankio – geležies mašinų, technologijų, IT, socialinių medijų, etc. (toliau patogumo dėlei įsiveskime ir naudokime “įrankio” terminą) poveikį individams ir/ar jų grupėms. Visgi, mano manymu, autorius tekste nepagrįstai sužmogina įrankį, priskirdamas jam “protingos sistemos”, turinčios polinkį į saviorganizaciją, bruožus (“mus pasivijo raudonoji karalienė technologijų srityje”, “realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne”, “priemonės verčia patirti netikrus laimėjimus”, “technologijos daro pasaulį per daug prieinamą”, etc.) ir net ieško etinių sąsajų, įrankio kuriamam fenomenui pateisinti. Kartu Adomas iškelia mano galva esminį šios diskusijos klausimą – ar mes aktyviai formuojame įrankį (t. y. sąmoningai sukūrėme ir plėtojame technologijas evoliucijos spartinimo tikslu) ar įrankis formuoja (ima formuoti) mus? Kitaip tariant netiesiogiai priartėjame prie jau net šiek tiek nuvalkiotos futuristinės sąmokslo teorijos apie ateityje atsirasiančias protingas mašinas, kurių intelektas ilgainiui ištobulės iki tokio laipsnio, kad planetos Žemės valdymas pereis iš žmogaus rankų į dirbtinį intelektą turinčio roboto rankas. Šitoje vietoje drįsčiau ginčytis su autoriaus netiesiogiai keliama prielaida, jog technologijų sukurti “informacijos labirintai” per se kalti dėl “sąmonės ūko”. “Sąmonės ūko” kūrimo arba visuomenės dalies įkalinimo šiame rūke fenomenas mano galva kaip ir prieš 1000 metų, taip ir nūdienoje pirmiausiai sietinas su žmogaus galios žaidimais. Evoliucionuoja žmogus, taigi nieko keisto, kad evoliucionuoja ir įrankiai, tačiau nereiktų įrankiams priskirti save organizuojančios sistemos bruožų, o su tuo susijusius etinius klausimus reikėtų adresuoti šiuolaikinio vartojimo lyderiams (galios santykio valdovams) elektroniniame kasdienybės sraute siūlantiems pavargusiems galios santykio vergams meilius kačiukus, pigius “atrask savo tikrąjį aš” tipo pakoučinimus ir kitas dopamino pliūpsnius inicijuojančias gelbėjimosi priemones (plačiau pono-tarno galių santykį yra aprašęs G. Mažeikis). Šiame kontekste manding tas su socialinių medijų įrankiu tarsi vaikas su žaislu užsižaidęs vartotojas ir yra tas Sizifas, nuolatos ridenantis neužridenamą akmenį į kalną be kaltės jausmo, be paaiškinamo dievų nuosprendžio. Ir tik paties individo atrastas sąmoningumas (nepriklausomai nuo tą atradimą įtakojusių aplinkybių) gali išlaisvinti individą iš “sąmonės ūko”, “beprasmio blaškymosi”, bet čia – argi ne paradoksalu(!) – tos pačios technologijos (na gerai, gal ne facebook’o kačiukai, bet tarkim nūdienos filosofo ar socialogo e-knyga) gali tapti įrankiu kelyje į sąmonėjimą, kilimą į viršų, išsilaisvinimą…
Manau, kad dėl “jėgos, su kuria tenka skaitytis” esi teisus. Bet tokie nėra sunkiai valdomi duona ir žaidimais (t. y. pigiu virtualiu socialumu ir seksu). Kita vertus, Romos tai neišgelbėjo…
Kas dėl pornografijos iracionalumo, čia galimi keli požiūriai. Psichoanalitiniu požiūriu, porno žiūrėjimas ir/ar masturbacija ne kaip seksualinės praktikos su partneriu dalis, o tik kaip jos pakaitalas jau būtų laikoma neuroze. Šiam požiūriui pailiustruoti yra puiki tokios neopsichoanalitikės Karen Horney (sic!) knyga “Neurotiška mūsų laikų asmenybė”. Labai seniai ją skaičiau (reiktų vėl perskaityt), bet knygos pagrindinė mintis ta, kad visos neurozės yra strategijos dorotis su visuomenės spaudimo ir trauminių patirčių keliama baime, nesaugumo jausmu ir t. t. Problema ta, kad tos strategijos viso labo daro individų gyvenimą pakenčiamą, bet ne laimingą ir neleidžia individui realizuoti savo potencialo. Lėtas kančios kaupimasis dalį tų neurotikų atvedą į psichiatrinę ir pan. Šios psichologės interpretacijoje galima įžvelgti sąsajų su racionalaus pasirinkimo teorija. Neurozė šiek tiek primena mąstymą individo, kuris yra nepalenkiamas pesimistas ir dar perdėm objektyvistas. Viena vertus, jam atrodo, kad jo pasirinkimų baigties tikimybes būtina objektyviai įvertinti, o jei to padaryti neįmanoma, tenka konstatuoti, kad pasirinkimai vyksta netikrumo situacijoje. Subjektyvūs tikėjimai ir jais paremtos tikimybės – prastas pagrindas rizikai vertinti. Antra vertus, jam atrodo, kad jis yra toks išskirtinai, nepakartojamai nesėkmių persekiojamas, niekingas ir prastas, kad satistiniai duomenys apie vidutinius piliečius bus beverčiai mėginant įvertinti jo pasirinkimų baigties tikimybes. Tokie veikėjai bet kuriuo gyvenimo atveju vadovaujasi minimakso ar minimakso apgailestavimo taisykle netikrumo situacijoje, t. y. renkasi geriausią variantą iš blogiausių arba mažiausiai nuostolingą variantą. Ir tie jų pasirinkimai dažnai būna suboptimalūs, nes gyvenime dažnai pasitaiko situacijos, kai reikia priimti iš pažiūros rizikingą sprendimą, pereiti kažkokį bauginantį „slenkstį“, po kurio daugumai įvykiai klostosi sklandžiau ir rizika susimauti sumažėja. Juk ne visos dienos darbe būna tokios chaotiškos kaip pirmoji, ne visi lytiniai aktai tokie nuviliantys kaip pirmasis, kultūrinis šokas nuvykus į svečia šalį trunka tik porą savaičių ir t. t. Neurotikai dėl įvairių priežasčių (psichoanalitikam jos glūdi ankstyvojoje, ypač vaikystės ir paauglystės, patirtyje) renkasi rizikos minimizavimą ir patiria lėtai akumuliuojamus nuostolius, užuot iš karto “gavę per snapą”, išsilaižę žaizdas ir judėję toliau gerokai sėkmingiau. Gyvenime daug tokių situacijų būna pvz.:
a) pasirinkimas likti nekenčiamam darbe, nes darbo netektis labiau gąsdina ar drąsiai rizikuoti ir, galbūt, gauti svajonių darbą?
b) skirtis su nesugyvenamu partneriu ar likti su juo(-a), nes taip ekonomiškai saugiau?
c) masturbuotis ar leistis į sugulov(i)ų paieškas?
d) žvirblis rankoj ar briedis lankoj?
O kodėl iš viso pornografija traukia? Nu tai gal veidrodiniai neuronai kalti? Juk jų dėka, jei matai, kaip kas krušasi, tai ir tau smegenyse aktyvuojami tie patys centrai, lyg tu iš tikro kruštumeis. Iš to ir atsiranda lytinis susijaudinimas žiūrint pornografiją. Ir tada net nėra taip svarbu, ar pornografinis filmas padarytas iš vojeristinio žvilgsnio perspektyvos, tarsi stebint aktą iš šalies, ar „dalyvaujančio“ žvilgsnio perspektyvos kaip POV (Point of View) pornografijoj. Pornografija, beje, paprastai tarnauja kaip „masturbation aid“ arba kaip foreplay dalis. Man tai tikrai keisti žmonės atrodo pornografijos gurmanai, kurie tampa ištikimais visokių pornožvaigždžių fanais, perkančiais jų apatinius, silikonines jų kūno dalių, įskaitant, žinoma, makštis ir penius, kopijas ir kitokią memorabiliją; kurie aptarinėja, analizuoja ir vertina šitų filmų formą ir turinį interneto forumuose, o ypač, jeigu jie to turinio ir memorabililjos nenaudoja pagal aukščiau išvardytas paskirtis!!! Vat įdomu, ar Žižekas neturi kokios „šventyklėlės“ namie tokiems dalykams? :)
Bandžiau ir aš blokuot, bet pamačiau, kad net kompiuterį kur nors prirakinus ar draugams patikėjus, viso labo išlindo giliai mano viduje tūnoję demonai. Priėjau prie išvados, kad mano atveju viskas susiveda į vidinius dalykus, kurių dalis yra tiesiog įgimti, o kita dalis – įvidujinti. Pastebėjau, kad mano atsparumas visiems tavo paminėtiems dalykams (soc. tinklų ir kitoms pagundoms) varijuoja priklausomai nuo to, kaip tas mano vidus reaguoja į TIKRAI svarbius įvykius mano gyvenime, pvz., tarpasmeninių santykių pokyčius, sėkmes/nesėkmes darbinėje bei savirealizacinėje veikloje ir pan. Taip kad racionalumas, autonomiškumas yra laike kintantys dalykai (ir dažniau negu norėtųsi tikėti). Man dar susidarė įspūdis, jog J. S. Colemanas buvo teisus sakydamas, kad gera socialinė teorija turi aiškinti elgesį ne sistemos, bet individo lygmenyje ir tada aiškinti mikro-makro perėjimą, nes norint pakeisti sistemą būtent individo ar mažų grupių lygmenyje reikia įsikišimo – ten įvyksta pokyčiai, kurie galiausiai transformuoja sistemą iš esmės… Taip kad, Adomai, džiugu, jog kažkiek pasistūmėjai šita linkme :)