Skip to content

Sociologijai, kuriai terūpi nubudęs žmogus, miegantysis galėtų būti ir miręs?

parašė sociologai.lt @ 2015 Vasario 2

Sapnai ilgą laiką buvo priskiriami antropologijos ir psichologijos mokslų domėjimosi sričiai. Tačiau su emocijų sociologijos atsiradimu, ėmus tyrinėti „nekontroliuojamus“ žmogaus raiškos komponentus, į sociologijos akiratį pateko ir sapnai. Šiai mokslo sričiai sapnai įdomūs ne kaip individo asmenybės, psichologinės būklės, vidinio pasaulio, bet kaip kultūros, socialinės tvarkos, socialinių santykių, arba kitaip sakant – visuomenės atspindžiai. Yra nuomonių, jog kolektyvinis sapnų tyrinėjimas galėtų būti pritaikytas praktiškai, pavyzdžiui, sprendžiant konflikto ir taikos klausimus ir pan. Kviečiame susipažinti su TSPMI studentės, fotografės Neringos Rekašiūtės prisilietimu prie sapnų sociologijos – temos, kuri dar nebuvo užkabinta Socialioje sociologijoje.

Įdomu, kad rašant tekstą Neringai kilo kūrybinė idėja: fotografė kviečia draugus, pažįstamus ir kitus susidomėjusius parašyti įsimintiniausią ar vis per gyvenimą lydinį sapną, kuris bus  patalpintas į sapnų ir fotografijų albumą. Jame bus pateikti nufotografuoti sapnų šeimininkai, o šalia – jų sapnai. Pasak idėjos sumanytojos, projektas padės reflektyviai pažvelgti į save ir savo aplinką. Jei nori pasidalinti savo sapnu, rašyk Neringai

p.s. šio įrašo pavadinimas – Roger Bastide citata.

Pagrindiniai debatai dėl klausimo, ar sapnai galėtų būti sociologinio tyrimo objektas, kyla dėl to, kad šie miegant patiriami vaizdiniai ilgą laiką buvo traktuojami tik kaip individo asmenybę, psichologinę būklę – vidinį pasaulį –  atspindintis fenomenas. Be to, pasak garsaus sapnų tyrinėtojo Ullmano, vakarietiškose visuomenėse sapnuojančiojo sąmonė paprastai priskiriama žemesniajai, primityviai sąmonės rūšiai nei nemiegančiojo (4).

Tačiau sociologai Fine ir Leighton teigia (1), kad nors sapnai dažniausiai nėra individo kontroliuojami, tikslingai sukurti (ar net pageidaujami) vaizdiniai (nebent tai sąmoningas sapnavimas), jų pasikartojamumas ir universalumas padaro juos dalimi visuomeninės organizacijos. Sapnai yra „iškylančios patirtys“, kurios atspindi sąveiką tarp savojo (self), kultūros ir visuomenės struktūrų. Kaip kultūra, visuomenė tarpininkauja tarp individo ir veiksmo budriame gyvenime, taip tos pačios įtakos  kuria sapnų scenarijus. Vienas karo pabėgėlių Pietų Amerikoje tyrimas (3) parodė, kad 65% tiriamųjų patiria pasikartojančius sapnus, kuriuose  juos persekioja nužudyti norintys žmonės.  Šie vaizdiniai atspindi aiškią grupės mastu išgyvenamą patirtį.

Durkheimas (2) siūlė socialinius faktus laikyti objektyvia realybe, nepaklūstančia atskiro individo kontrolei ir pasiryžimui. Tokiais jis laikė teisines ir moralines normas, religines dogmas, finansines sistemas. Kyla pagunda prie sąrašo pridėti ir sapnus. Tačiau pastarieji negimsta nei sąmoningoje, už  savarankiškus (self-reflective) sprendimus atsakingoje smegenų dalyje, nei paslaptingu kanalu yra nuleidžiami iš visuomenės į individo kaukolę.

Taigi, sapnų turinys yra stipriai susijęs su sapnuotojo visuomenės kultūriniu, socialiniu, ekonominiu, politiniu, apskritai – istorinio laikmečio ir pasaulio įvykių kontekstu. Socializacijos metu išorė tampa individo dalimi, kurią galima pažinti per sapnus. Tai, ką sapnuojame, dažniausiai reprezentuoja tai, ką žinome. O sapnų pasaulyje sąveika tarp mūsų ir kitų dažniausiai įtelpa į kultūrines normas (5). Taigi, sapnai sustiprina ir išryškina prideramus ir neprideramus veiksmus, kurie tiesiogiai arba simboliškai įsipainioja į nemiegančiųjų gyvenimus. Sapnai taip pat apima ir tam tikrus suvaržymus bei įsipareigojimus. Jų ryšiai su organizuota veikla padaro sapnus teisėtais sociologinės analizės įrankiais ir objektais (1).

Galbūt tyrinėti sąmoningus sapnus, kuriuose sapnuotojas dalyvauja aktyviai manipuliuodamas sapno siužetu, būtų dar taikliau, nes tai, ko žmonės sąmoningai nori, viliasi sapnuoti, gali atspindėti tai, ko trūksta jų, kaip individų ir visuomenės narių, gyvenime.

Kita vertus, dalis žmonių linkę savo sapnais pasidalinti su kitais. Sapnų naratyvai ir interpretacijos yra socialiniai įvykiai bei sociologinė medžiaga. Nuo to, su kuo dalinamės sapnų turiniu, priklauso ir „laukiamos“ interpretacijos: artimieji juos interpretuoja palaikančiai ir padrąsinančiai, nekeldami simptomatiškų klausimų apie pasakojančio asmenybę, deviantiškus mąstymo ar elgesio modelius ir pan. Psichologai ar būrėjai turi daugiau laisvės pasitelkti neigiamas sapnų interpretacijas, kurios gali būti perspėjančios, patarančios, priverčiančios susimąstyti, nes šiame konsultuojamojo-konsultuojančiojo santykyje siekiama „paciento“ elgesio, mąstymo, savijautos pokyčių. Individas ir visuomenė drauge kuria kultūriškai „laukiamą“ sapnų interpretaciją, netrukdančią priimti pasakojančiojo asmenybės.

Apibendrinant galima sakyti taip: a) sapnai nevalingai pagaminami miegančio individo; b) juose atsispindi visuomenė; c) jie yra pristatomi (pasakojami) bei d) interpretuojami. Šie keturi elementai leidžia sapnavimą priskirti socialinę reikšmę turinčiam įvykiui ir išskleisti sapnų sociologijos sritį (1).

Pabaigai kviečių pažvelgti į galimą sapno sociologinės interpretacijos pavyzdį (1). „Aš gulėjau lovoje, kuomet staiga prisiminiau, jog tariausi dėl susitikimo su savo dantistu. Staiga supratau, jog jis jau įvyko. Dantistas išgręžė dvi skyles mano dantyse, vieną kairėje viršuje, kitą dešinėje apačioje. Jos liko skylėmis ir nebuvo užplombuotos“.  Sapnas, žvelgiant pro sociologinius akinius, galėtų vaizduoti socialinių santykių situaciją – tarp profesionalo ir kliento. Nepaisant to, kad sapnas yra fikcija, ribos arba galios santykis tarp paciento ir dantisto yra realios. Dantisto poelgis – neužplombuoti dantys –  sapne nėra užprotestuojamas, nes profesionalas geriausiai žino, kaip reikia elgtis.

Ką manote apie sapnų sociologijos pagrįstumą? Galbūt jūs turite idėjų, kokį sapnų sociologijos tyrimą būtų galima atlikti?

________

(1) Gary Alan Fine, Laura Fischer Leighton, Nocturnal Ommisions: Steps Toward a Sociology of Dreams, Symbolic Interaction,, Vol. 16, NO.2, Summer 1993 pp. 95 -104
(2) Emile Durkheim, The Rules of Sociological Method, The Free Press, New York, 1982, p. 55
(3) Adrianne Aron, The Collective Nightmare of Central American Refugees
(4) Montague Ullman, Do We Need A Sociology Of Dreams?, Dream Appreciation, Vol. 4, No.2, 1, Spring, 1999
(5) W.H. Kracke, Cultural Aspects of Dreaming 

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS