Skip to content

Sociologiniai biblionauto įspūdžiai iš VU skaityklų

parašė Antanas @ 2015 Balandžio 13

Artėjo devinta valanda vakaro, kažkoks veikėjas dviem panelėms darė ekskursiją po VU centrinę biblioteką. Išgirstu jį sakant, jog Profesorių skaitykloje sėdi „senukai, apsikrovę knygomis“. Nesusilaikiau ir paprieštaravau jam, kad Profesorių skaityklos pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis. Teisingiau būtų sakyti „Doktorantų skaitykla“. O juos pačius derėtų vadinti aspirantais (kaip kadaise ir buvo daroma), nes jie juk yra labiausiai aspiraciniu laikytinas akademijos sluoksnis – jie nori iš nemokslininkų tapti mokslininkais (o ateity gal ir profesoriais!).

Ir iš tikro, skaitykloje sėdinčiųjų amžius nėra esminis dalykas. Daug esmingesnė skaityklos erdvinė konfigūracija: (a) stalų išdėstymas, (b) zonavimas (rezervuojamos vietos ir „konkurencingai okupuojamos“ vietos), (c) fiziniai barjerai (funkcionalios ir „simboliškos“ lentynos bei sienelės nuo kaimyno žvilgsnio ir garsų) ir jų gabaritai, (d) prieiga prie saulės šviesos ir gryno oro, (e) kėdžių skaičius prie darbo stalų. Pasak M. P. Šaulausko, būtent privatumas, t. y. barjerų (fizinių ir, tuo pačiu, socialinių) skaičius, tankumas, (ne)praeinamumas ir yra tie matai, kurie bet kokioje visuomenėje (gal net ir kitos planetos) parodo, kas čia bosas, kieno padėtis aukščiausia. Pažvelgus į kelias skaityklas, kuriose pačiam tenka darbuotis (Profesorių, Filosofijos ir Filologijos), susidarė maždaug toks vaizdelis.

Profesorių skaitykla yra doktorantų skaitykla. Jeigu ją taip vadintų, greičiausiai jie taip noriai ten nesilankytų, nes neliktų to aspiracinio jaudulio, nerimastingos vilties, kad tapsi profesore ar profesoriumi. Kodėl ne profesorių?

Pirma, todėl, kad ten daugiausia sėdi doktorantai, rezervavę vietas. Tie, kas vietų nerezervuoja, malasi „konkurencingai okupuojamoje“ zonoje, kurią sudaro dvi pirmos stalų eilės. Malasi, žinoma, su žemesnės pakopos „aspirantais“ – magistrantais ir bakalaurantais (čia amžius, vėlgi, ne rodiklis: teko sutikti magistrančių su meškiais-talismanais, bei bakalaurančių, greta kurių atrodyčiau kaip nutukęs ir nuplikęs žemaūgis barzdyla sūnus). Yra, žinoma, ir keletas išimčių. Beje, šioje zonoje vietos užimamos panašiai kaip viešajame transporte. Iš pradžių visi lankytojai užima vietas po vieną (jei nėra draugai ir kartu nesėdi), o tada pirmiausia sėdama ten, kur stalo kolegos nėra, bet yra jo(-s) daiktai. Kai jau nebėra kitos išeities, prašoma atsisėsti šalia. Neleisti kažkam sėstis šalia praktiškai neįmanoma, nebent, kaip ir viešajame transporte, nuo to žmogaus dvelktų stipriai nemalonūs kvapai, arba jie būtų tavo pažįstami, ir tu juos iš anksto įspėtum, kad kompanijos nepageidauji…

Antra, todėl, kad profesoriai po du nesėdi prie vienos darbo vietos – jie yra užsitarnavę daugiau privatumo. Jeigu dr., lekt. dr., doc. dr., ar prof. (habil./HP/whatever) dr. ateina į skaityklą, tai vieta tokiam ar tokiai yra rezervuojama kaip už du, pageidautina prie lango, ir, dar svarbiau, kad nuo kitų juos atribotų ne tik aukšta sienelė stalo viduryje, bet ir knygų lentyna. O tos lentynos kaip tyčia ir atrodo tik kaip simbolinis barjeras, parodantis, kad nuo tavęs (akademinio plebėjo) jos riboja svarbią personą (akademinį patricijų). Nedaug jose knygų, jos siauros, bet erdvę puikiai uždaro. Profesorių (doktorantų) skaitykla, vis dėlto, yra prabangiausia iš skirtųjų akademiniams plebėjams. Žinoma, dabar ten ir tokiems šulams kaip Z. N. teko persikelti, nes Baltąją skaityklą remontuoja, bet bibliotekos kosmoso tvarka anksčiau ar vėliau sugrįš į savo vėžias. Kita vertus, akademinės pažibos buvimas šalia disciplinuoja tuos skaityklos lankytojus, kurie pripažįsta jo ar jos statusą, vertina pasiekimus ir, galbūt, laiko sektinu pavyzdžiu. Nepaisant minėtos prabangos (nematyti kaimyno iš kitapus stalo akių ir jo negirdėti), kojomis kartais tenka susiliesti, kai kuris nors (ar abu) pernelyg atsipalaiduojate ir ištiesiate kojas. Tai veikia kaip žadintuvas, pabudinantis iš aspiracinių sapnų…

Po Profesorių skaitykla įsikūrusi Filologijos skaitykla erdviškai yra mažiau prestižinė, nes prie stalų iš vienos pusės ne po dvi kėdes pastatyta, o po keturias, suolai ko ne perpus siauresni, o sienelės perpus mažesnės, todėl kartais galima pagauti kaimyno iš kitapus stalo žvilgsnį. O tai nejučia verčia užimti maldininko pozą ir klusniai skaityti ar/ir rašyti. Taigi, prestižo lygį išduoda ir erdvės disciplinuojančio poveikio dydis. Pastarasis, regis, atvirkščiai proporcingas pirmajam. Bet ta disciplina, galbūt, duoda rezultatų, jei pagal QS reitingus, vertingiausios VU studijų programos yra filologinės!

Šalia Profesorių skaityklos esanti Filosofijos skaitykla lankytojui primena, kad jo statusas dar žemesnis, nes staluose iš viso nėra integruotų sienelių, skliautai žemi, todėl ten visada tvankoka ir trūksta deguonies… Kita vertus, ten esama erdvės padalijimo pagal specialybes: filosofija, socialiniai mokslai, psichologija, o stalai gana platūs. Tai atspindi ir pačios filosofijos, kaip disciplinos, statusą – prestižo, pagarbos iš pašaliečių nepritraukia, bet išskirtinumo jausmą ir aukštą savivertę skatina…

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

3 Comments
  1. Giedrė @ 2015-04-14 14:05

    Dar yra puiki žalia lituanistų skaitykla, kur galima rasti bent kelis tipus vienoje erdvėje: atėjus pakankamai anksti, gali gauti gerą vietą už spintų prie lango, atsukęs nugarą visiems likusiems. Atėjęs vėliau gali gauti didelį stalą, prie kurio niekada nemačiau sėdint po du; be to, stalai sustatyti taip, kad žiūri į priešais sėdinčiojo nugarą, o ne veidą. Atėjęs vėliausiai privalai sėsti salės viduryje prie nedidelio staliuko, veidu į veidą.

    Ir dar visiškai senovinė bibliografijos skaitykla, kur niekas neina. Aš ten vesčiau ekskursijas parodyti, kaip pasaulis atrodė sovietmečiu. Nors tokiu tikslu labiau tinka Vrublevskių rūmų biblioteka.

  2. d. @ 2015-04-14 14:43

    aš kartais sėdėdavau bibliografijos skaitykloje. Ten liūdna, užtat kėdės-stalo santykis patogus. šiaip MKIC’e ilgųjų stalų plotis psichologiškai patogus. nereikia spoksoti į sieną kaip profesorinėj, bet ir suolo kaimynas nėra tiek arti, jog jaustumeisi įpareigotas pradėti pokalbį.

  3. Bir @ 2015-04-14 15:53

    Kad filosofynas neturi staluose integruotų sienelių – menka bėda, puikiai galima slėpti veidą ir krapšyti nosį už laptopo ekrano. Nu nebent esi madingas ir su planšete, bet tai čia jau renkiesi – privatumas ar mada.
    O ir neišnaudotos intelektinės erdvės pakankamai – vietos tiek, kad ir valsą sušokt ir polką su ragučiais, o stalai tokie dideli, kad gausios šeimos vakarienę surengt galima. Bet va, sėdi po vieną, labai jau retai po du, stengiasi nukloti stalą žiniomis, ale daug knygų reikia, sunku pakelt tiek. O kas nespėjo vietos užsiimt, tai ir eina patvoriais…
    O dar be to, filosofai (tiesa, nesu tikra, kaip kiti) disciplinuoti ir kultūringi: sėdi ramiai, tvarkingai, kad tik ta besisūpuojanti kėdė negirgžteltų. Ir elgiasi mandagiai, šypsosi, kad tik kolega, sėdintis arčiau sienos, nepašykštėtų į rozetę įkišti laptopo maitiako, nes laptopo baterija jau ciritcally low ir jau nori nenori, tenka užkalbinti tą kolegą.
    Linksma (;

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS