Skip to content

A. Valantiejus: „Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė?“

parašė sociologai.lt @ 2016 Balandžio 14

Kasdien prisimindami ir ilgėdamiesi dalinamės Algimanto Valantiejaus knygos „Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių“ (2010) pratarmės ištrauka (p. 7–10). Ši ištrauka ypatinga tuo, kad atspindi nenuilstamą Algimanto dėmesį kalbai, jo nepaprastai turtingą žodyną bei vaizduotę, ir tikėjimą, kad poetinė, literatūrinė raiška sociologui yra lygiai tokia pat svarbi, kaip sudėtinga teorinė analizė.

Algimantas Valantiejus © Aleksandras Dobryninas

Žodis struktūra, tik jį ištarus arba įterpus į sakinio konstrukciją, išgaruoja per smulkiausią sekundės dalelę. Kaip išgaruoja lietaus lašai pirmą paskutinį kartą spragtelėję gatvės balos paviršiuje ir akimirksniu ištirpę ūkanotoje tarsi-tikrovėje.

Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė? Galbūt verta pasislėpti po kurio nors namo stogeliu tuomet, kai prasideda liūtis?

Kad ir ši nykimo regimybė, jei kas mėgsta stebėti gamtos ašarų kariaunas, organizuotai plūstančias iš miglotų aukštybių. Atkaklios, nepermaldaujamos dangaus mirtininkės, plevenančiais voratinkliais krentančios žemyn ir bematant plyštančios į neperregimus šokio išlinkius; šokio, susidedančio iš takių, vos pastebimų tikrovės judesių.

Čia galima pamatyti įprastus kasdienybės stebuklus – tankių-ir-takių lietaus voratinklių struktūras. O gal jų haliucinacijas… Čia gyvenimas organizuotai tirpinamas į mirtį, o mirtis tikslingai gręžiama į gyvenimą. Tereikia atidžiai įsižiūrėti, veikiau įsiklausyti. Tvarkingo, struktūrinio, o kartu unikalaus, šokio judesiuose nepastebimai keičiasi prasmės tonacijos.

Tarsi tikrovė garma žemyn, į nepažįstamą žemę, šniaukščia įvairiomis tarmėmis. Paskui suklūsta. Šnabždasi. Tariasi, beveik negirdimai. Purta ir kruta gūždamasi tyloje… Tankiai alsuoja neramiai plakančia širdimi…

Biri vandens lašų šneka… Tarpstanti klampiuose šnekos daugtaškiuose… Lyg-ir-tikrovė… Bumbsi mažais būgneliais… trūkčioja… virpa… muistosi… regimai apmiršta… gręžiasi savin… savęspi… Tirpsta pirmo paskutiniojo karto išlinkyje…

Šis esaties ir nesaties suokalbis – gamtinio ciklo, struktūrinio vandenų šėlsmo, dalis; čia telkiasi tėkmės, atsitiktinumo, akimirkos strėlės… Jaučia savo laikinumą nesvetingame tikrovės paviršiuje. Žmogiškai išgyvena unikalios akimirkos grožį ir prapliumpa… pernelyg atviraudamos nepažįstamoje žemėje… begaliniais ašarų upeliais…

Tikrovė kaip iliuzija. Krentanti ir nykstanti garuojančios žemės paviršiuje, grakščiai išsilenkianti, atsiskirianti nuo šėlstančių jėgų struktūros. Pasirodo tik vieną tikrovės akimirksnį, tačiau kartu su savo likimo broliais ir sesėmis spėja sušokti smagų tūkstančio ir vieno lašo šokį.

Guvūs lietaus žmogučiai. Krenta ir kyla energingai mosuodami švytinčiais kardais. Ir ne bet kur: unikalaus, vienui vienintelio judesio išlinkiuose. Krenta pašėlusiu greičiu, sminga į seniai prarastą, jau užmirštą Žemę, paskutinįkart aukštai šokteli ir… žmogiškai sutrinka, matyt, pajautę akimirkos grožį…

Ką gali žinoti: gal debesuoto dangaus, garuojančios žemės, tirštos miglos, daugtaškių klampos, socialinės struktūros ir kitos panašios metaforos turi kažką bendro? Sakykim, kuri nors potencialiai prisodrinta struktūra anksčiau ar vėliau prapliumpa viena ir ta pačia kryptimi: iš aukšto žemyn. Ne tiek svarbu, kaip ji prapliumpa: stipraus lietaus, tiesmukų žodžių, tiesos kodekso, pamokomo tono, iškilių demokratijos lozungų, abstrakčių sociologinių sąvokų kruša.

Žmogus ir Lietus bendrauja daug glaudžiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmogus, ne kartą kiaurai permerktas Liūties, išmoko Ją gerbti. Klausydamasis krentančio vandens šniokštimo įgudo savo žodžiams suteikti gaudžiančią garsinę aplinką: linksmai šniaukščiančią, įtaigiai garmančią, liūdnai vaitojančią, tyliai šnabždančią, monotoniškai migdančią, triukšmingai įsiveržiančią, dosniai byrančią, klastingai švilpiančią, pagiežingai virstančią, dusliai griaudžiančią, įtariai ūžiančią, įspėjamai slūgstančią, pavymui ciksinčią…

Stebėdamas Lietaus kryptį, o paskui kryptingą Jo čiurlenimą, Žmogus pramoko valdyti žodžių srautus. Įprato pliaupti upeliais iš viršaus į apačią: žodžių, o paskui sąvokų, krušomis.

Žodžių arba vandens liūtys… Tarnauja tiek žmogui, tiek lietui. Todėl sakoma, kad visos abstrakcijos, gąsdinantis jų nesuprantamumas, tąsus, gurgiantis šniokštimas, – patogios tikrovės klastojimo priemonės.

Jei tikrovė, išnirusi iš regimybės ūko, sušvinta tirpdama lietaus takume, niekas neabejoja unikaliu jos judesiu. Tačiau jei lietus lyja be perstojo, krenta be atvangos, o žodžiai liejasi nesustabdomu srautu, tai drauge su lietaus poetais klausiame: „Žmogau-Lietau, ar tikros tavo ašaros?“

Žmogaus-Lietaus ašaros… Klampina jausmus ir protą. Kai lietaus ašarų voratinkliai priartėja prie žemės, jie plyšta…: šviesių blyksnių rieškučiomis pabyra į šalis retėdami pirmo paskutinio karto išlinkiuose… Kai pažinimo akys artėja prie daugialypės tikrovės, ašarotos lėliukės plečiasi iki begalybės…: anka kreipiančioje regimybėje… Nenuostabu: lietaus tinklo akys danguje – tankios, o žemėje – retos. Kaip ir ašarojančios pažinimo akys: ištakose liejasi upeliais, o į pabaigą – sausta.

Kai žemė tik po lietaus drėkos, ji tirštai garuoja, šniaukščia, šėlsta. Paskui rimsta, dar kurį laiką improvizuoja šlapių pirštų galiukais… vos pastebimais muzikiniais plaktukais. Pavargsta ir šnabžda smulkių vandens garų tinkluose: „Vėl senstelėjau – akimis nebeprimatau. Visur regiu tik rūką“.

Regima tikrovė darosi nepermatoma. Tik girdima žmogaus ir gamtos sąveikų virpesiuose. Matoma, nors nepastebima: oro virpesių tonacijose tarpstanti savaime suprantama tikrovė. Lietau-Žmogau, net nejutau, kada išsauso tavo ašaros…

Tačiau ne visi ir ne visada pasiduoda šiai klastai. Garuojant žemei, garuoja jos paraštės. Organizuotai kyla į viršų: kuždasi, šnopuoja, šnypščia, niurna, niršta, gurga, ulba, murma… Užgaišina savo nykimą. Keičia sąskambius, įgyvendina slaptą gamtos ciklo užduotį. O paskui ir vėl: klastotė nejučia tampa įprasta daugtaškių tikrove.

Per dulksnius daugtaškių pylimus kurį laiką ritasi abstrakcijų… šniokščiančio oro… bangos. Paskui viskas nurimsta, ir tikrovė vėl šneka savaime suprantamu balsu. Ją apibrėžusiųjų ir klastojusiųjų balsu.

Kad ir kiek lytų pliauptų lietus, po kurio laiko jis nuslėgsta: retėja, sklaidosi, nyksta blausiose dulksnose, gamtos ciklo struktūrų virpesiuose. O ir žmogus: kad ir kiek žodžių išbertų, pamažu rimsta: išmonė senka, balsas švarkšta, žodžiai pinasi burnoje, klampina liežuvį užakusioje pasakojimo struktūroje. Niekam net į galvą nešauna, kad šiuose daugtaškių raistuose, alsuojančiuose drėgme, tūno abstrakcijų laumės, šnekos klastotės.

Visos struktūrinės klastotės turi realią galią. Tikrovę valdo pirmojo žodžio įtaigumu, ištarto garso aukščiu, pasirinkta tonacija, o neretai – širdį veriančiomis moduliacijomis. Tikrovę jos primeluoja iš aukšto. Ir netgi vaikšto su kojokais. Nors niekas šitų judesių nemato. Tad ir nežino: juo arčiau tikrovės, tuo prasmė – akytesnė.

Lietaus arba birių žodžių kruša… Tai yra bene vienintelė žodžio berti prasmė. Berti: kristi-ir-kristi niekaip neišsilaikant ant kojų… Kryčio veika nėra visai beprasmė. Krisdamas jis, o gal ji, anka regimybėje. O akdami užgauna žemų registrų klavišus.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS