Sociolingvistė L. Vaicekauskienė: galimybė matyti, vertinti, lyginti yra tikrasis mokymasis

Kuo skiriasi Lietuvos ir JAV švietimo sistemos bei požiūris į kalbą? Kokių įžvalgų apie kalbą galime įgyti pasitelkdami mokslinį, o ne tik normatyvinį žvilgsnį? Kiek teisingi yra Lietuvoje įsigalėję stereotipai apie amerikiečius? Kodėl naudinga pagyventi užsienyje? Ar sunku tai padaryt kartu su visa šeima? Kodėl postmoderniems tėvams būdinga savigrauža? Į visus šiuos klausimus mums atsako Loreta Vaicekauskienė, sociolingvistikos srities tyrėja, pusmetį praleidusi JAV, Arizonoje, kartu su savo šeima. Atidesnis skaitytojas turėtų prisiminti, kad Sociali Sociologija jau kalbino mokslininkės vaikus apie jų patirtis mokantis JAV.

Užsiimate moksline/akademine veikla. Ką tai jums reiškia gyvenime? Ar tai jums įdomu?

Be galo. Manau, kad tai yra dovana. Jei įdomu, nesvarbu, ką veiksi, ta veikla tampa prasminga.

Aš dirbu keliose institucijose. Lietuvių kalbos institute, kur pradėjau dirbti dar studijuodama, Vilniaus universitete, kurį baigusi likau dirbti dėstytoja, o paskutiniais metais šiek tiek prisidedu prie Lietuvos mokslo tarybos veiklos. Tad, sakyčiau, mano kasdienybė sukasi bent apie tris institucijas. Labai patogu Vilniuje, jos visos visiškai viena šalia kitos.

Greta lietuvių filologijos, studijavau dar ir danų kalbą. Nepriklausomybės pradžioje nemažai dirbau danų kalbos vertėja. Nepaisant to, kad po studijų mane iškart įdarbino Skandinavistikos centras (be kalbotyros, čia dėstau danų kalbą ir vertimą), pagrindinė mano specialybė yra lituanistika. Esu lietuvių kalbos tyrėja.

Kas jums įdomiausia jūsų veikloje?

Man patinka viskas. Patinka rašyti tekstą. Kartais jis kankina, nes, šiaip ar taip, tai labai lėtas kūrybinis darbas. Niekada nežinai, kuo galiausiai viskas baigsis. Bet vis tiek, kol kuri tekstą, yra be galo įdomu. Kai jį reikia pateikti publikuoti, lieka juodasis tvarkymas (šitą turbūt visi supras, kurie rašo mokslinius tekstus), nes jau viską žinai. Nors ši fazė kiek nuobodesnė, ji neilga, be to, jau gimsta naujos idėjos.

Man labai patinka dirbti su jaunais žmonėms, patinka dėstyti. Tačiau truputį trūksta laiko. Norėčiau daugiau laiko skirti visam darbui. Taip pat šiek tiek domina mokslo politika. Labai patikdavo vertėjauti, dabar nebėra kada. Greitas darbas, daug sužinai tokiose srityse, į kurias niekada gal taip ir neįsigilintum. Be to, esu nemažai privačiai dėsčiusi danų kalbą. Labai įdomu, nes matai rezultatą – tavo akyse žmogus pradeda kalbėti nauja kalba.

Taigi darbas yra arba su tekstu prie kompiuterio, arba su žmonėms. Daug įvairių veiklų, ir tai man patinka. Yra žmonių, kurie taip nemėgsta. Jiems, jeigu neturi griežto tvarkaraščio, nuo 8 iki 17, nepavyksta suvaldyti laiko. Tačiau man tokia rutina būtų labai nuobodi. Man patinka, kad aš galiu savo laiką planuoti taip, kaip noriu. Tik, aišku, kartu tas laikas išskysta, tenka ir vakarais dirbti, ir savaitgalį, taip pat, jei pačiam smalsu ir įdomu, įsiveli į įvairius projektus. Tada pasidaro sunkoka suvaldyti visus įsipareigojimus. Dar mes, mokslininkai, važiuojam į konferencijas, bendradarbiaujam su kolegomis iš kitur. Šitaip išsiplečia ryšiai ir geografija.

Žinau, kad domitės sociolingvistika bei jūsų požiūris į kalbą skiriasi nuo Kalbos komisijos nustatyto. Kodėl jus pradėjo domint ši sritis? Kaip susiformavo toks jūsų požiūris?

Man apskritai patinka socialiniai aspektai. Kaip sakiau, man patinka dirbti su žmonėmis. Man patinka juos stebėti. O kalba nėra vien abstrakti struktūra, kalbos nebūna be žmogaus. Kalbos variantai priklauso nuo socialinių žmogaus savybių, tam tikrų socialinių tikslų, tam tikrų motyvų, žmogaus pasirinkimo. Tai mane ir domina.
Sociolingvistika, kokia žinoma Vakaruose, Lietuvoje labai nauja. Man jos niekas nedėstė, bet kadangi viena koja buvau Skandinavistikos katedroje, tai nemažai važinėjau. Studijavau Kopenhagoje, kur pamačiau, koks yra kalbos mokslas. Turime kalbėti ne apie besiskiriančių mokslų požiūrius, bet apie mokslinį ir nemokslinį požiūrį. Lietuvoje socialiniai kalbos aspektai dažniausiai vertinami būtent ne iš mokslinės perspektyvos, bet kaip reguliavimo objektas. Mūsų normintojams atrodo, kad kalba turėtų atitikti jų nurodytą etaloną, kad kalbėtojai privalo jį išmokti ir nurodytomis aplinkybėmis būtinai jį vartoti. Moksliškai žiūrint, kalbos taisyklės ar normos atrandamos stebint, kaip žmonės vartoja kalbą, kaip ją keičia priklausomai nuo komunikacinės situacijos tikslų. Esame socialiai skirtingi, todėl mūsų kalba turi daug skirtingų normų. Moksliškai žiūrint, neteisinga vertinti kalbą ir kalbos funkcionalumą iš išorinės perspektyvos. Kalbą reikia vertinti iš kalbėtojo perspektyvos. Jeigu yra kokia paplitusi kalbos forma, vadinasi, kalbėtojams jos reikia. Jei yra keli konkuruojantys kalbos variantai, vadinasi, jie yra socialiai reikšmingi. Arba skiriasi jų semantika, kalbėtojams jie reiškia skirtingus dalykus.

Galima pasakyti, kad aš pasinaudojau laisvos Lietuvos suteiktomis galimybėmis. Baigiau studijas pirmaisiais nepriklausomybės metais. Šitų žinių, kurias turiu šiandien, tuo metu iš universiteto negavau, bet turėjau galimybę išvažiuoti studijuoti kitur. Ten gavau ir pasiėmiau, pirmąją porciją. Galima, žinoma, buvo praleisti pro ausis, bet aš atkreipiau dėmesį, mane nustebino, patiko ir parsivežiau namo (be kita ko, daugybę tekstų kopijų; pirkdavausi kopijavimo korteles ir valandų valandas kopijuodavau). Ilgainiui suvokiau, koks turėtų būti mokslinis požiūris, koks jis be galo įdomus ir kokia be galo įvairi mūsų kalba. Nesakyčiau, kad buvo paprasta jį perimti. Aš buvau lietuviškos kalbos politikos, lietuviško požiūrio į kalbą mokinė, bet smalsumas, atvirumas ir lankstumas nugalėjo. Juokinga, nes mane ėmė kaltinti, kad prisižiūrėjau vakarietiškų modelių, prisiskaičiau netinkamų knygų. Priekaištų iki šiol sulaukiu, tik jau kiek mažiau, nes jų sovietiškumas bado akis. Tai, kad domiesi, nori pažinti, įdedi daug darbo ir profesionalėji, yra privalumas. Tave keičia laikas, tave keičia tai, ką tu sužinai.

Kaip manot, ar Lietuvoje gali pasikeisti įsigalėjęs požiūris į kalbą?

Manau, tai yra paskutinis tvirčiausias bastionas, nes jis susijęs su pagrindiniu mūsų tautiniu mitu, kurį išlaikyti labai apsimoka tikrąja to žodžio prasme. Manau, kad jis dar kurį laiką gyvuos. Gali būti paviršinės kaitos, bet iš esmės nenorima nieko keisti. Nes reikėtų labai daug dirbti, reikėtų mokytis kalbų, nebijoti konkuruoti, nebijoti pralaimėti. Kartais pastebiu, kad perimamos mano idėjos ar vertinimai, bet tai panaudojama tik kaip priedanga toliau pelnytis iš kalbos „saugojimo“. Nieko nepadarysi, tokia mūsų raida. Nors šiaip Lietuva keičiasi. Matau pokyčius skaitančių žmonių nuostatose. Pradeda formuotis kritinė masė. Žmonės, kurie yra išsilavinę, intelektualesni, jie pirmieji keičia požiūrį.
Deja, mokykla daro savo. Mokykloje tų pokyčių nėra ir nebus ilgai, kol mokykla bus šitaip kontroliuojama.

Galbūt čia prisideda mitas, kad lietuvių kalba nyksta, kad tam didelę įtaką turi Vakarai, kosmopolitizmas?

Tikrai taip. Kalba yra viena iš šio mito dalių – vienas iš svarbių, labai dažnai panaudojamų argumentų. Kai kas teigia, kad jis jau periferinis, jo skleidėjai yra viešumos periferijoje. Vis dėlto žmonės, tauta, kurie atsiliepia į jį, kurie juo tiki, sudaro daugumą. Raštingi žmonės, žinoma, žiūri kritiškiau. Kaip mes galim kalbėti apie kalbos žlugimą, jei faktai rodo ką kitą? Kaip mes galim kalbėti apie blogą padėtį, jeigu faktai rodo, kad geriau lietuvių kalbai nėra buvę? Palaikyti tokius mitus, iš lietuvių kalbos daryti kulto objektą kai kam yra naudinga.

Neseniai skaičiau jūsų interviu, kuriame buvo kalbintas ir dr. Nerijus Šepetys. Jis kalbėjo iš istorinės perspektyvos, kad anksčiau lietuvių kalba buvo sunkesnėje padėtyje, todėl susiformavo požiūris, jog reikia kovoti, kad išsaugotume kalbą.

Buvo laikas, kai lietuviams bendrą rašytinę kalbą reikėjo sukurti, nes jos nebuvo. Bendrinės kalbos ideologija susijusi su tautiniais atgimimais, čia mes nesame niekuo unikalūs. Kalbos mitologizavimo nebuvo galima išvengti. Tai normalu. Normalu, kad žmonės ir toliau tais romantiniais dalykais tiki. Nenormalu yra tai, kad mokslas neatsišviežina. Tam įtakos turėjo sovietmetis. Sovietmečiu buvo labai suvaržyta socialinė kalbotyra, kaip ir bet kuris kitas socialinės tikrovės pažinimas. Mūsų socialinės kalbotyros mokslas vis dar ganėtinai atsilikęs. Vis dar yra nesuprantančių, kad mokslininkai aprašo, stebi ir iš to daro išvadas apie kalbos normas. Negalima spekuliuoti mokslo vardu, primetinėjant kalbėtojams savo įsivaizduojamos kalbos modelius. Kartais tai daroma dar ir tautos vardu, ir kol tauta bus nekritiška, tol tai nesiliaus.

Pakreipsiu temą šiek tiek kita linkme. Jūs minėjote apie savo užimtumą, nekonkretų darbo laiką. Ar nekyla problemų derinti šeimą ir darbą?

Žinot, kas labiausiai kyla – savigrauža. Nuolatinis galvojimas, kad per mažai būnu su šeima. Tačiau abu su vyru esame mokslininkai, abu dirbame labai panašiai. Kai vaikai buvo maži, aš verčiau iš danų kalbos knygą apie vaikų pedagogiką. Ten radau, kad postmoderniems tėvams, toks terminas buvo paminėtas, būdinga savigrauža. Jiems būdinga galvoti, kad jie nedaro dėl vaiko tiek, kiek privalėtų. Toje knygoje man buvo duotas atsakymas. Buvo pasakyta, kad reikšminga ne „kiek“, o „kaip“ būni su šeima, kad vaikui daugiau duoda tėvai, kurie yra įdomūs žmonės, kurie gyvena įdomų gyvenimą ir yra juo patenkinti. Iš tikrųjų vaikai man padovanojo be galo daug mano pačios kūrybos ir vaizduotės. Mes iki šiol keliaujame kartu, susigalvojame bendrų veiklų, vis dar sugebame valgyti kartu vakarienę ir kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Šiandien, kai žiūriu į savo brandžius, reflektuojančius vaikus, manau, kad gal ir nėra taip blogai.

Maždaug prieš metus buvote išvykusi į JAV. Kodėl išvykote į šią šalį?

Laimėjau Fulbrighto stipendiją, skiriamą JAV savo mokslininkams išvažiuoti į užsienį, ir dalis jos skiriama atvykstantiems į Ameriką. Ji laikoma prestižine stipendija. Dėl to visą semestrą galėjau praleisti viename iš universitetų Amerikoje, Arizonos valstijoje.
Aš norėjau praplėsti akiratį. Kai esi mokslininkas, supranti, kaip vertinga yra lyginti. Visas mokslas vyksta lyginimo pagrindu. Jeigu į objektą žiūrima tik iš vienos perspektyvos, tik jo vieno savipakankamame kontekste, neapčiuopiama visuma. Lygiai taip pat ir jeigu vertiname save, lietuvius, kokie mes esame, savo kalbą, tik iš Lietuvos bendruomenės perspektyvos, nepalygindami su kuo nors kitu, nematome daugybės dalykų. Išvažiavimas buvo naudingas, viena vertus, dėl mokslinės, kita vertus, dėl kultūrinės patirties.

Tad tai buvo apgalvotas sprendimas?

Taip, tai buvo apgalvotas sprendimas. Susitariau su šeima, kad jie vyks kartu, nes nenorėjau vėl mąstyti, kad gal per mažai buvau su vaikais, kai jie buvo maži. Anksčiau tekdavo išvažiuoti ir trumpesniam, ir ilgesniam laikui. Dabar to nebenorėjau. Maniau, kad bus smagu pusei metų išvykti visiems. Šeimą pavyko prikalbinti ir iš šios kelionės gavom labai daug.

Ar nesijaudinote, kad su šeima bus sudėtingiau ir kad vaikams bus sunku pakeisti aplinką, lankyti kitą mokyklą, integruotis į kitą švietimo sistemą?

Iš to vaikams atsiranda lyginimo pagrindas, jie gali lygint mokymo sistemas. Man pačiai buvo labai įdomu palyginti. Gal aš vertinau kitomis akimis negu vaikai. Jie vertino iš savo patirties, aš iš savo. O jeigu baisu, tai sėdėk ant sofos ir niekur neik, bet ar tada gyvenimas bus įdomus? Man tokio nereikia. Taip, daug kas klausė „kaip šitaip, taigi vaikams teks praleisti visą semestrą, o kaip namai, o kaip visa kas, o kaip ten įsikurti?“. Labai daug laiko juk reikia investuoti į visą kelionės organizavimą. Tačiau kiekviena minutė buvo to verta.

Kaip vaikai prisitaikė grįžę į Lietuvą? Tai visgi galima pertraukti mokymosi procesą Lietuvoje?

Dabar labai patogu, nes yra galimybė mokytis nuotoliniu būdu. Tačiau vis tiek būtume išvykę, net jei vaikams būtų tekę grįžti ir mokytis savarankiškai ar kartoti tą patį kursą. Dukra kaip tik buvo dešimtokė, jai reikėjo laikyti dešimtos klasės egzaminus. Ji juos laikė nuotoliniu būdu. Viskas buvo suorganizuota ir esu dėkinga už tai Vilniaus Ozo gimnazijai. Žinoma, nuotolinės pamokos nėra tas pat kaip eiti į mokyklą. Tačiau kas yra mokymasis? Mokaisi juk visą laiką. Dėl to, kad neperskaitysi kažkurio vadovėlio ar kažkurio skyriaus, niekas nepasikeis, informaciją gali gauti bet kada, jei tau jos reikės. Galimybė patirti, vertinti, lyginti, mano nuomone, yra gerokai svarbesnis mokymasis.

Ar skiriasi Lietuvos ir JAV švietimo sistemos?

Apibendrinti negaliu, nes sprendžiu tik iš to, ką pažįstu čia, Lietuvoje, ir iš vienos mokyklos JAV. Tačiau seniai supratau, kad mūsiškė sistema yra labai centralizuota, labai vienoda. Visi kaip kareivėliai mokomi pagal vieną iš vos kelių vadovėlių, kurį pasirenka mokykla. Man atrodo, didžiausia bėda gimnazijoje yra orientacija į egzaminą. Mokomasi kažko, kas nebūtinai svarbu apskritai, ne tam, kad mėgautumeisi kažką naują atrasdamas, o tiktai tam, kad išlaikytum egzaminą. Tokia sistema man nepatinka, vienas dalykas, todėl, kad ji be galo unifikuota, antra, todėl, kad joje yra egzaminas. Kol nelygini, atrodo, kad baigiamasis egzaminas yra norma, kaip ir stojimai jo pagrindu. Tačiau tai nėra vienintelė galimybė, būna ir kitaip. Pavyzdžiui, Amerikoje žmonės nešasi į universitetus mokyklos semestrų baigimo pažymius. Ten, aišku, universitetai yra mokami. Bet pats principas yra toks, kad universitetai studentus pasirenka pagal jų mokyklinius pažymius, ne baigiamojo egzamino rezultatus.
Kaip tai išlaisvintų lietuvišką sistemą! Tačiau tam reikia pasitikėti mokytojais, kad jie neklastos pažymių, kad tėvai ar institucijos, pavyzdžiui, mokyklos administracija, savivaldybė nedarys spaudimo savo vaikų ir savo pažįstamųjų vaikų mokytojams. Aš manyčiau, kad reikėtų investuoti į tą pasitikėjimą. Nuimti visą baisų egzamino ruošimo krūvį ir leisti mokytojams lengviau kvėpuoti, laisviau elgtis su medžiaga. Aš, aišku, labiau išmanau savo discipliną, lietuvių kalbą. Tačiau matau tą ydingą kalimą, kad gautum gerą pažymį. Ir visi kaip vienas kartoja tą patį. Tai yra toks baisus dalykas. Ką tai reiškia? Mokykla mus skatina ne kalbėti apie tai, kas yra prasminga, augti kritiškiems, mėgautis tuo, kad augi kaip asmenybė, kad išmoksti kažką svarbaus, bet kopijuoti, prisitaikyti, nutylėti dėl geresnio pažymio. Ir tada išeina žmonės, kuriems mokymasis yra skausminga veikla. Man mokymasis ir rašymas yra kūrybinė veikla. Be galo maloni. Iš studentų pradėjau suprasti, kas vyksta. Jiems sunku patikėti, kad jų darbas turi būti autentiškas ir kad jis gali būti kažkam svarbus ir reikalingas.

Prisimenu, Kęstutis Urba, kuris rašo lietuvių literatūros vadovėlius, pastebėjo, kad mokytojai labai dažnai nesilaiko jo vadovėlių. Jis yra vaikų literatūros specialistas, o lietuvių mokytojai įdeda tokių tekstų, kurie tikrai būna neįdomūs tam tikro amžiaus vaikams.

Gal taip daro dėl egzaminų, o gal iš inercijos, neišmanymo? Reikia dirbti su būsimais mokytojais. Nepamirškime, kad tėvai daro spaudimą dėl egzamino. Čia tiek viskas užsisuka į uždarą blogą ratą.

Dabar turime doktorantūros projektą, tiriame lietuvių kalbos ideologijas mokykliniuose vadovėliuose, kaip juose mokoma mokslinio požiūrio į kalbą, į nestandartines atmainas – tarmes, regionines kalbas, didmiesčių kalbos variantiškumą, jaunimo kalbą. Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, susideda iš daug įvairiausių atmainų ir variantų. Ketiname palyginti lietuviškus vadovėlius su vokiečių ir skandinavų gimtųjų kalbų vadovėliais, nes, kaip sakiau, tik tada kai palygini, aptinki įvairių normų, įvairių būdų, įvairių matymų. Beje, Skandinavijoje atsisakoma vadovėlių – mokoma naudojant elektroninius portalus. Švietimo sistema ten reaguoja į bendruomenės raidą, į technologijų, jaunimo, bendruosius kultūros pokyčius. Ten yra daugiau erdvės įvairiems požiūriams ir mokymosi metodams. O mes daugiau tik kalbam apie permainų poreikį. Be to, esam labai lokalūs. Aišku, mes ne kokia pokolonijinė valstybė, kur akiratis nuo seno platesnis ir patirtis kita. Tokia jau mūsų istorija, tokia jau mūsų geografija. Bet vis dėlto, jei labiau atsivertume, įsileistume šviežesnio oro, keistųsi ir nuostatos.

Kuo skyrėsi mokslinė/akademinė veikla Amerikoje?

Nelabai kuo. Stebėjau kolegų darbą, vaikščiojau ir į katedros posėdžius, ir į konferencijas, galėjau palyginti studentų, doktorantų tyrimus su mūsiškiais. Labai panašu, tik skiriamės tyrimų objektais. Mes labai lokalūs, o jie turi begalybę pasirinkimų. Bet tai suprantama. Amerika pati turi resursų pasikviesti įvairių žmonių. Ten studijuoja ir dirba žmonės iš įvairių valstybių. Na ir, aišku, bibliotekos gerokai turtingesnės ir patogesnės.
Tačiau kasdienybė, kaip mokoma, kaip dirbama, dėl ko skundžiamasi (prastais studentais, per dideliais darbo krūviais) – viskas stebėtinai panašu. Mano kolegos irgi užsivertę darbais, rašo, važinėja po konferencijas, lygiai kaip ir mes jaudinasi nespėdami ir vėluodami.

O jūs pati ką ten veikėte?

Dirbau prie savo tyrimo ir šiek tiek skaičiau paskaitų, nes buvo prašoma pavažinėti po įvairius universitetus ir papasakoti apie savo tyrimų rezultatus. Mano objektas – anglų kalba Lietuvoje: kalbų kontaktai, skoliniai, mišrios kalbos stiliai, kurie formuojasi įterpinėjant įvairius angliškus intarpus, anglų kalbos panaudojimas reklamoje, kalbos politika, ideologijos ir nuostatos, susijusios su anglų kalbos vertės, statuso, plitimo vertinimais. Tiriu įvairius aspektus, buvo nesunku prisiderinti prie įvairių auditorijų. Smalsiausi klausytojai, žinoma, buvo tie, kurie patys tyrinėja globaliosios anglų kalbos temą.

O kaip Amerikoje yra žiūrima į anglų kalbą? Jų visai kita kalbos istorija, nėra gal tokios savisaugos. Kažkiek pagavote tą?

Mokslininkai žiūri, kaip aš ir minėjau, kaip į tyrimo, stebėjimo, interpretacijos objektą. Žmonių kalbos socialiniai aspektai yra tiek universalus dalykas, kad procesai labai panašūs. Kaip ir pas mus, amerikiečiai turi įvairių stereotipų. Taip pat įsivaizduoja, kad kai kurių valstijų kalba taisyklingesnė kalba, o kai kurių – ne tokia gera, ne tokia graži. Tačiau apskritai jiems būdinga tolerancija įvairiems anglų kalbos akcentams, jie yra pripratę prie nuolatinės vidinės ir išorinės migracijos. Institucijų, kurios kontroliuotų kalbą, ten nėra. Jei ir kontroliuoja mokykloje, tai tik tam, kad nebūtų diskriminacijos dėl kalbos. Dar pastebėjau, kad amerikiečiai labai smalsauja apie kalbą: jei kalbėdavom angliškai, nuolat klausinėjo, iš kur mes, o nugirdę tarpusavyje kalbančius lietuviškai, klausdavo, kokia čia kalba.

Daugiau nerimo ten susiję su ispanų kalba. Kadangi daugėja ispanakalbių, randasi nuostatų, kad tuoj vietoj anglų kalbos įsivyraus ispanų.

Kokias įsimintiniausias gyvenimo Amerikoje patirtis galėtumėt išskirti? Prie ko prisitaikyti buvo sudėtingiausia?

Sudėtingas buvo buities organizavimasis, bet Amerika niekuo dėta. Jeigu išsikraustai iš namų pusei metų, reikia susitvarkyti absoliučiai viską. Aš nežinojau, ką reiškia ateiti į visiškai tuščią butą, virtuvę, vonią. Išsinuomavom pagrindinius baldus, bet visas kitas „smulkmenas“, tarp jų ir automobilį, teko susipirkti. Nemažai laiko atėmė dokumentų tvarkymas, taip pat teko sudaryti sutartis su interneto, TV, elektros tiekėjais, draudikais, mokykla… Bet ar čia sunkumas? Tai savotiškai antropologiškai smagus patyrimas. O darbas universitete, bibliotekoje buvo grynas malonumas palyginti su tuo krūviu, kuris būna Lietuvoje. Vaikai išėjo į mokyklą, pirmą savaitę dar paklausinėjo manęs vieno kito termino vertimo, o paskui kaip Lietuvoje – kalbėdavomės apie mokyklą, draugus, mokytojus, nebuvo sunkumo mokytis nelietuviškai. Taigi sakyčiau, buvo įdomu, smalsu išsibandyti. Begalybė pasirinkimų. Perki ką nors, važiuojam kur kartu, ką nors susigalvojam veikti, einam į svečius ar patys pasikviečiam. Labai visko daug. Bet gerąja prasme visko daug. Ilgainiui, kadangi aš mėgstu ne tik kitus, bet ir save stebėti, ėmiau sekti mūsų maitinimosi įpročius. Pradžioje bandėm daug įvairių dalykų, o paskui pastebėjau, kaip atsiranda rutina, kaip atsiranda įprotis pirkti tuos pačius produktus, nors yra begalinė įvairovė.

Neįsivaizdavau, kad valstijose yra tiek gamtos. Aišku, naivu gal truputėlį, bet kažkaip teįsivaizdavau, kad pamatysim kanjonų, o šiaip man pirma Amerikos asociacija buvo didmiesčiai. Bet kad gamtos ten tiek, tokios laukinės, tokios įvairios, tokios be galo gražios! Kelias savaites likom atostogų, daug išvažinėjom ir jausmas – kaip kokiame kelio filme. Važiuoji, aplink nuostabūs vaizdai ir dažnai nieko daugiau aplink nėra, mes vieni.

O pati visuomenė, žmonės – kokį įspūdį paliko?

Labai paprasti, smalsaujantys žmonės. Lietuvoje yra stereotipas, kad jie ten visi nutukę, tinginiai, neišmanėliai. Manyčiau, kad taip galvoja tie, kurie nėra buvo Amerikoje. Įvairūs (na, gerokai įvairesni nei bet kur), skirtingi žmonės. Man visi buvo labai paslaugūs ir mieli. Juokinga, kad mano pavardės ilgumas nuolat kėlė nuostabą – kiek teko vardinti paraidžiui, į pabaigą imdavo juoktis. Ir iš tiesų, elektroninėse sistemose mano pavardės pabaiga visada nusikirsdavo – nestandartiškai per ilga.
Taip pat buvo įdomi reakcija, nes iškart visi pamanydavo, kad mes čia atsikėlėme gyventi. O kai pasakydavau, kad laikinai, klausdavo, o ar liksi. Neliksi? O kas blogai, kad neliksi?

Ar sulaukdavot kokios nors reakcijos, kai sužinodavo, kad iš Lietuvos? Ar visi žinojo, kas ta Lietuva?

Įvairių buvo, kaip ir visur yra įvairių žmonių. Yra, kurie žino ir kurie nežino. Vėlgi tie stereotipai, mes manome, jog jie nepažįsta Europos. O paprašyk eilinį lietuvį išvardyti visas valstijas. Žmonės užsimiršta apie dydį tos šalies. Jeigu patys išvažiavo iki Lenkijos ar Vokietijos, dar suskraidė į Turkijos kurortą ir jau mano, kad jie dideli keliautojai, tai įsivaizduokite JAV dydį. Jie patys daug keliauja Amerikos viduje. Per visą kontinentą. Tiesą sakant, mane nustebino, kad palyginti daug žmonių puikiai žinojo Lietuvą. Beje, dar ir dėl Lietuvos globalėjimo. Net būdavo, sako: „Aa, iš Lietuvos, ten mano kolega dirbo“ arba „Ten mano draugė dabar studijuoja“ arba „Mano sesers vaikinas lietuvis“ – tokių asmeninių patirčių. „Buvau Estijoje, bet nespėjau iki Lietuvos nuvažiuot”. Kiti maždaug orientuodavosi, apie kurią Europos dalį kalbame. Ilgainiui įpratome pirmiausia atsakyti, kad esame „iš Europos“, o paskui – jei pašnekovas imdavo šypsotis ir moti ranka „na, tęskite“, tada sukonkretindavome. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems užtekdavo atsakymo „iš Europos“. Mums tas gal skamba juokingai, bet kai esi ten, supranti, kad klausimas „iš kur“ Amerikoje kontekstalizuojasi gerokai plačiau ir visiškai natūraliai apima visą pasaulį.
Vaikai sakė, kad jaunimas mažiau orientavosi geografijoje. Dauguma jų mokyklos draugų Lietuvos nežinojo. Tačiau toj pačioj mokykloj buvo dvi kažkelintos kartos lietuvių kilmės mokytojos. Jos labai džiaugėsi naujokais.
Matyt, todėl, kad jiems įprasta, kad daug kas atvažiuoja, daug kas lieka. Matyt, jie yra tą patyrę, turi tokių kolegų, draugų, kaimynų. Juk žmonės nesugalvotų to klausimo, jeigu tai nebūtų jų kasdienybė – realiai aktyvi migracija į JAV. Buvo justi, kad amerikiečiai didžiuojasi savo valstybe.

Ar gyvenimas Amerikoje buvo vertinga patirtis? Ar ji pakeitė jūsų požiūrį į kokius nors dalykus? Kai grįžti, ar jaučiasi, kad kažkas pasikeitė?

Išvažiuojant buvo atranka, turėjau parašyti projektą. Maniškį atrinko kaip tinkamą ir kvietėsi į ambasadą pokalbio. Tada kažkaip spontaniškai pasakiau, kad noriu išvažiuoti vien todėl, kad grįžęs niekada nebebūsi toks pat. Keitimąsi per kultūrų kontaktus aš laikau vertybe, nes jis ne prievarta vyksta. Jeigu tektų keistis dėl prievarta keičiamų sąlygų, būtų kas kita. Nors šiaip kažkokioms didesnėms permainoms gal per trumpas tas išvažiavimas. Ir dirbau juk tą patį, ką namie, ir kažkiek teko tęsti paliktų darbų, jokie kontaktai nenutrūko. Be to, aš esu ganėtinai lengvai prisitaikantis žmogus. Gal tas klausimas būtų aktualesnis žmogui, kuris per gyvenimą niekur nėra judėjęs, susidūręs su kitoniškumu. Man buvo labai įdomu stebėti ir lyginti, rašiau ilgas „ataskaitas“ draugams ir kolegoms. Vertinu tai, kaip labai labai naudingą, labai labai įdomią patirtį. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo nerimo prieš viską pradedant. Asmeninį jausmą grįžus galėčiau apibūdinti Franko Sinatros dainos apie Niujorką citata: „If I can make it there, I’ll make it anywhere“.

Ką verta žinoti vykstant į Ameriką ar apskritai į užsienį su visa šeima?

Tie, kurie vyksta su visa šeima, turbūt numano, kad bus kitaip. Nors esu sutikusi žmonių, kurie stebėjosi, kad jiems užsienyje bulvių košę ne lygiai tokią kaip namuose padavė. Jei tokiems žmonėms būtų skirtas šis klausimas, tada sakyčiau: supraskit, pasiruoškit, be abejo, kad bus kitaip, žmonės kiti, kitokios jų istorijos, kitoks gyvenimo būdas.

O šiaip – nelygu ko važiuoji. Jeigu į Ameriką su ilgesne viza, tai daug biurokratijos – ir prieš išvykstant, ir atvažiavus. Bet kai pradedi suprasti, kas ir kaip, pasidaro lengviau. Sakyčiau, sunkiau dėl paties kiekio dokumentų, šiaip valstybės popierių sistema patogesnė naudoti nei mūsų, gerokai aiškesnės instrukcijos ir komunikacija su pareigūnais. Žmonės labai paslaugūs. Šiek tiek baiminausi, kaip susigaudysiu, kaip susikalbėsiu, šiaip ar taip juk ne gimtoji kalba. Bijojau, kad ten vien autostrados ir vaikai negalės net iš mokyklos patys pareiti. Nieko panašaus. JAV tikrai labai patogu žmonėms gyventi, apgalvotos mažiausios smulkmenos. Panašu, kad jiems tai yra svarbu. Ir įmanoma gal todėl, kad stabili valstybė. Man irgi patiktų, jei taip patogu būtų Lietuvoje, jei mūsų valstybės aparatas būtų lankstesnis. Bet jeigu manęs paprašytų pasverti svarstyklėmis, Lietuvos pusė nusvertų akimirksniu.

Ačiū už pokalbį.

Tai jums ačiū už progą prisiminti!