Sovietinė nostalgija ir „vatnikai“: kodėl jie yra ir ką daryti?
VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius aptaria konfliktišką takoskyrą tarp skirtingai sovietmetį vertinančių žmonių bei kokias grėsmes minėtos takoskyros palaikymas gali kelti.
Sovietmečio vertinimas iki šiol Lietuvoje išlieka viena ryškiausių politinių takoskyrų. Naujausias tyrimas rodo, kad apie ketvirtadalis Lietuvos gyventojų mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Tai labai ženkli populiacijos dalis, nepaisant to, kad mažesnė negu anksčiau.
Grafikas: Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje (grafiko autorius Mažvydas Jastramskis)
Nemaža Lietuvos politinio elito dalis galvoja, kaip gi kovoti su šiais „blogais, neišprususiais žmonėmis“, „vatnikais“, kaip juos dar labiau marginalizuoti. Juk žmonės, kurie galvoja, kad totalitarinis ar autoritarinis režimas su baisiomis represijomis yra gerai, kelia grėsmę Lietuvos laisvei ir demokratinei santvarkai. Logiška, bet neteisinga, nes prielaida yra klaidinga. Klaida yra susijusi su istorine atmintimi, kuri, ko gero, niekada nebūna vienalytė šalies mastu. Pvz.: Petras yra patyręs represijas, todėl viską, kas susiję su sovietmečiu, jis linkęs vertinti blogai. Kaip straipsnyje apie Lietuvos gyventojų sovietinės praeities vertinimą teigia A. Ramonaitė, „Jei šeimoje buvo persekiotų dėl politinių pažiūrų žmonių, tikimybė, kad žmogus neigiamai vertins sovietmetį padidėja daugiau negu tris kartus.“
O štai Vytautas represijų nėra patyręs. Vietoje to jis jautė stabilumą ir saugumą, nes buvo gavęs butą ir turėjo garantuotą darbą. Šie aspektai yra dažniausiai įvardijami tarp teigiamų sovietmečio aspektų. Dabar Vytautas, kaip ir jam rūpintys jo vaikai ar anūkai, šių galimybių ir garantijų neturi, todėl sovietmetį vertina tik gerai, t. y., jis jaučia neigiamą statuso pokytį. Abi šios nuomonės yra gana logiškos ir iš dalies abi teisingos, nors ir visiškai priešingos. Vytautas nėra blogas žmogus, jis jaučia nostalgiją ne žudynėms, represijoms ir trėmimams, o pozityviems dalykams, kurie savaime jokios grėsmės Lietuvai ar jos demokratijai nekelia. Nepaisant to, Jūs sakysite: argi Vytautas neturėtų suprasti, jog daug kam sovietinis režimas buvo baisus ir netgi mirtinas? Atsakymas paprastas: taip, turėtų. Kaip ir Petras turėtų suprasti, kad sovietinė nostalgija beveik visada nėra nostalgija žudynėms, represijoms ir trėmimams.
Kitas dalykas, tiek Vytautas, tiek Petras turi suprasti, kad visiškai nebūtina atkurti Sovietų Sąjungos, kad turėti kažką, ko žmonės ilgisi iš to laikotarpio. Antra vertus, Sovietų Sąjungos atkurimas nereišktų, kad žmonės (at)gautų tas pačias sąlygas, tuos pačius teigiamai vertinamus dalykus (juk pačios Rusijos ekonominė ir kt. padėtis pasikeitė). Tam, kad įgyvendinti tai, dėl ko kyla sovietinė nostalgija, visai nebūtina turėti tų baisių, išties blogų Sovietų Sąjungos elementų. Lygiai taip pat nereikia turėti valstybės panašios į nacistinę Vokietiją, kad turėti stiprias karines pajėgas. Teigti, jog Sovietų Sąjungoje viskas buvo blogai tam, kad jos nešlovinti ir kad ji negrįžtų, yra toks pats absurdas, kaip teigti, jog nacistinė Vokietija turėjo silpnas karines pajėgas tam, kad jos nešlovinti ir kad tai nepasikartotų.
Jeigu pripažintume šiuos faktus, išvengtume nebūtinos konfliktiškos takoskyros, kuri, beje, Lietuvai jau gali kelti tam tikrą grėsmę. Kaip teigia K. McCrea, „Jei žmonės vieni kitais nesirūpina, jei visiems nenutiesiame kelių, kurie vestų lygybės link, tuomet tie, kurie jaučiasi engiami, persimes į kitas barikadų puses, pavyzdžiui, – destruktyvias, apgaule žadančias grupes, sukuriančias solidarumo iliuzijas. Tuomet jie gali sugriauti visos žmonijos laisves. <..> Kai egzistuoja tokia didžiulė nelygybė ir žmonės, kurie yra neturtingi, jaučiasi taip, tarsi didžiajai daliai pasaulio jie nerūpi, jie tampa piktais. Pažeidžiami jie gali būti įtraukti į tokias ir panašias grupes, siūlančias, žadančias kokias nors utopiškas viltis. Tai – didžiulis pavojus. Nesvarbu, ar tai – Pietų Čikagos gaujos, ar tokios grupuotės, kaip Islamo valstybė.“ Taigi nereikia iš tokių žmonių kaip Vytauto personažas daryti politinių priešų, kuriuos reikia marginalizuoti, engti, tyčiotis ir galiausiai nuo jų apsivalyti. Mano manymu, reikia pagarbaus ir atviro dialogo, pastangos suprasti vieni kitus.
Dar vienas argumentas prieš tokius žmones kaip Vytautas yra tai, kad teigiamas sovietmečio vertinimas koreliuoja su stipraus lyderio troškimu bei politiniu/pilietiniu pasyvumu. Nors tam tikros socialinės ar tautinės grupės pasyvumas ir yra problema demokratinėje santvarkoje, tai nėra egzistencinė grėsmė. Pasyvus žmogus nesuvaržys Jūsų laisvių – tam, kad suvaržytų, jis turės aktyviai veikti ta linkme. Pasyvumas gali būti egzistencinė grėsmė demokratijai tuo atveju, kai jis apima tokį didelį kiekį žmonių, dėl kurio demokratinis procesas tampa nelegitimiu, o tam neužtenka vienos tautinės ar socialinės grupės. Kaip grėsmę galima būtų įvardyti stipraus autoritarinio lyderio troškimą, tačiau žmonės nebūtinai nori būtent tokio lyderio. Pasak Ramonaitės, stipraus lyderio troškimas nelygu autoritarinio lyderio troškimui: „Taigi atsakymai į šį klausimą visų pirma rodo stiprios valstybės, moralinių autoritetų poreikį. Stipri valstybė nebūtinai yra despotiška. Stipri valstybė – tai patikima ir efektyvi valstybė, gebanti palaikyti tvarką. Tvarkos palaikymas yra esminis valstybės uždavinys, svarbiausia funkcija, pateisinanti jos egzistavimą. <..>Tik 3 proc. 2000 metais Rusijoje atliktos apklausos respondentų paminėjo, jog tvarka jiems siejasi su demokratinių laisvių ir teisių suvaržymu.” Nematau pagrindo manyti, kad Lietuvoje tas procentas turėtų būti ženkliai didesnis. Net jeigu mes visus 3% priskirtume prie tų 25%, kurie mano, kad sovietmečiu buvo geriau, dauguma tų žmonių grėsmės nekelia. Žinoma, žmonės, kurie trokšta autoritarinio režimo, yra grėsmė demokratinei santvarkai. Manau, šio troškimo negalima vertinti nei neutraliai, nei, juolab, teigiamai. Tačiau net šiuo atveju efektyviau tokius žmones tyrinėti ir suprasti, kodėl jiems autoritarizmas yra pozityvus dalykas.
Minėto konflikto ir takoskyros palaikymu mes stumiame didelę dalį Lietuvos piliečių į Rusijos propagandos rankas ir po to stebimės, kad yra tikinčių šia propaganda. Kai toks žmogus kaip Vytautas mato neobjektyvią informaciją ir ten, ir ten, jis rinksis tą informacijos šaltinį, kuris jam emociškai yra artimesnis. Ir tai tikrai nebus tas informacijos šaltinis, kuris teigs, kad viskas Sovietų Sąjungoje buvo blogai, nes jis juk žino, kad jam blogai nebuvo. Dėl tos pačios priežasties yra ypač svarbu, kad mūsų žiniasklaida būtų objektyvi. Apskritai, tikėtis, kad žmonės, kurių išsižadėjo visuomenė ir politinė sistema, vertins šią visuomenę ir politinę sistemą yra mažų mažiausiai nelogiška. Tokie žmonės bus lengvai paveikiami Rusijos propagandos. Kad to nebūtų, reikia, jog šie žmonės jaustųsi visuomenės dalimi, jog yra šios šalies piliečiai, o ne svetimkūnis ar okupantai, kurių bandoma atsikratyti. Jie turi turėti galimybę kelti jiems rūpimus klausimus, reikšti nuomonę, dalyvauti diskusijose nesusilaukiant sankcijų. Turi būti sąlygos pagarbiam dialogui. Paradoksalu, bet žmonės, kovojantys su Rusijos propaganda, marginalizuojant visokius „vatnikus“, dažnai purena dirvą šios propagandos veiksmingumui. Tokios takoskyros atsisakymas būtų labai svarbus ir tuomet, jeigu kada nors atsirastų galimybė turėti normalius santykius su Rusija ir jos visuomene.
Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į Georgijaus juosteles, kurias Rusija naudoja savo politiniais ir propagandiniais tikslais. Kiek suprantu, didelė dalis žmonių nešiojančių šią juostelę asocijuoja ją su pergale prieš nacizmą – nieko blogo tame nematau, atvirkščiai, nacizmo nugalėjimas yra gerai. Rusija, aišku, bando brėžti paraleles tarp nacizmo nugalėjimo ir separatizmo Ukrainoje. Ši paralelė yra klaidinga, pavojinga ir sukelia problemų. Kalbant apie Georgijaus juosteles būtent ši Rusijos brėžiama paralelė yra problema. Tad kodėl mes atakuojame ne šią brėžiamą paralelę, o Lietuvos žmones, seginčius šią juostelę dėl kitos priežasties, atiduodami Rusijai šį simbolį kartu su visais kam jis svarbus? Jeigu rytoj Rusija savo tikslais pradėtų naudoti kokį nors mums svarbų simbolį, pvz., Gediminaičių stulpus, ar tuoj pat jų išsižadėtumėme? Kaip bulius atakuoja matadoro skraistę – klaidingą taikinį, taip ir mes. Dar ir vadiname juos „koloradais“. Man asmeniškai, žmonių lyginimas su vabalais kenkėjais, kuriuos reikia naikinti, kelia šleikštulį. Didžioji šių žmonių dalis niekam nieko blogo nepadarė. O jei koks nors karštakošis sumuš ar užmuš kokį dieduką Fiodorą už tai, kad jis segėjo šią juostelę, nes juk okupantas, kenkėjas, ne žmogus, o šlykštus vabalas? Mano galva, visi, kas lygino žmones su vabalais, bus iš dalies atsakingi už tokį įvykį. Manau, nereikia aiškinti, kad tai būtų tragiška ne tik to žmogaus atžvilgiu, bet ir pavojinga pačiai valstybei. Norėčiau pabrėžti, kad neteigiu, jog simbolika bei Rusijos propaganda nieko nereiškia ir šiuo klausimu nieko daryti nereikia. Aš siūlau neleisti Rusijai klasifikuoti konfliktų kaip kovos su fašizmu, ten kur jokia kova su fašizmu nevyksta. Georgijaus juostelė minus šis melagingas teiginys yra jokia problema. Lietuvos dabartinė politika ir vyraujantis diskursas šiuo klausimu yra tolygus mosavimui kūju, kai reikia skalpelio.
P.S. Apsieikime be visokių ad hominem, pulkite mano argumentaciją.
Trackbacks & Pingbacks