Kūrybiškieji miesto erdvės vartotojai – išmintų takelių Vilniuje atvejis

Miesto planuotojų vizijos neretai nesutampa su realybėje pasireiškiančiomis praktikomis. Tą galime pastebėti ir kelių pėstiesiems planavime. Egzistuojantis „oficialus“ šaligatvis nebūtinai bus patogiausia priemonė pasiekti tikslą. Todėl praktikoje atsiranda daug „neoficialių“ ir urbanistų nenumatytų kojomis išmintų takelių. Prieštara tarp suplanuotos miesto vizijos ir kasdienybės praktikų atsispindi išmintų Vilniaus takelių geografijoje, kurią ištyrinėjo sociologijos studentės Miesto sociologijos kurse.

Didžiąją šio teksto dalį sudaro nuotraukos, fiksuojančios, kaip vilniečiai laisvai naudojasi erdve, kurioje juda. Todėl tai galima pavadinti ir savotišku fotoreportažu, papildytu žvalgybinėmis apklausėlėmis, kurių metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip žmonės pagrindžia savo nesąmoningą judėjimą.

Miesto gyventojai neretai vaikšto ne iš anksto suplanuotais ir išasfaltuotais keliais, o juda sąmoningai ar (dažniau) nesąmoningai pačių susikurtomis trajektorijomis. Miesto tyrinėtojas, sociologas Michelis de Certeau kalba apie „kūrybinguosius“ miesto erdvės naudotojus. Jis nagrinėja kasdienybės praktikas ir naudotojo santykį su miesto erdvėmis. Pasak jo, erdvė nėra patiriama pasyviai, laikantis iš viršaus nustatytų taisyklių, erdvės naudotojai yra kūrybingi. Jie patys palieka žymes ir gali jas perkurti. Išminti takeliai irgi tampa šio kūrybos proceso vaisiumi.

M. de Certeau išskyrė du vienas kitam prieštaraujančius ar papildančius požiūrius į miesto erdvėse esančius kelius. Tai yra ,,stebintieji“ – urbanistai, miesto planuotojai, politikai ir administratoriai – bei ,,vaikštantieji“ – mažiau privilegijuotos miestiečių grupės, kurios mieste visada juda pėstute.

Čia galime matyti idealų „stebinčiųjų“ įsivaizdavimą:

kuris skiriasi nuo „vaikštančiųjų“ kasdienybės:

bei abiejų perspektyvų susikirtimą:

Kitas architektūros sociologas Henri Lefebvre kalba apie erdvę, kaip socialinį darinį. Erdvė yra socialinių santykių išraiška ir tuo pačiu šiuos santykius struktūruoja. Tačiau tai ne visada vyksta taip, kaip tikisi projektuotojai. Erdvė gali būti keičiama, perkuriama, pasisavinama, įprasminama jos naudotojų. Pasak H. Lefebvre, kiekvienas žmogus naudoja tam tikrą erdvę kaip produktą ir skirtingai interpretuoja erdvės naudojimo galimybes.

Naudotojų santykį su erdve H. Lefebvre pavadina erdvinėmis praktikomis – jos apibrėžia paklusnumo ir transformavimo santykį. Nepaisant to, kad erdvė jos naudotojų yra suvokiama kaip „savaime suprantama“, ji nėra patiriama vien pasyviai ar paklusniai.

Ir keletas pavyzdžių, kaip vilniečiai transformuoja erdvę, nepaklusdami projektuotojų numatytoms struktūroms, bet sukurdami savas:

Trumpina „kirsdami kampą“:

Išmina takelius, kai trūksta šaligatvio:

Išmina takelius šalia šaligatvio, kai jis nepatogus ar nemalonus:

Pratęsia šaligatvį, kai jo trūksta (įdomus aspektas, kai planuotojai tarsi verčia eiti per gatvę, nukirsdami šaligatvį, bet akivaizdžiai matosi, kaip erdvės vartotojai tam nepaklūsta)

Sukuria sujungimus tarp jiems svarbių objektų (pvz., namų ir stotelės):

Išmina takelius į gatvę – be perėjos! (galima numanyti deviacinį elgesį, kuris čia sistemingai reiškiasi):

Sukuria takelius kaip alternatyvas (panašu, kad ne visi žmonės mėgsta laiptus):

Bet kartu atsižvelgia į esamas natūralias kliūtis:

arba dirbtines kliūtis:

Bei vėlgi negalime užmiršti, kad erdvės praktikos vyksta socialinėje sąveikoje ir erdvės planuotojai kartais pateikia atsakymų vartotojų sukurtiems takeliams, kurdami efektyvias, takelių praktikavimą stabdančias kliūtis:

Beje, verta turėti omeny, kad neretai kūrybiškas erdvės naudojimas vyksta nesąmoningai – tai yra tam tikra nereflektuojama rutina, kaip sako kalbinti takelių vartotojai:

„Net atrodo, negalvoji, tik kai paklausei susimąsčiau, kad pastoviai taip darau…“

,,Nežinau, tiesiog.‘‘

Paprašyti įvardinti savo vaikščiojimo takeliais, kurie nėra suprojektuoti miesto planuotojų, ypatumus, žmonės tai mini kaip paprasčiausią ir greičiausią būdą pasiekti norimą tikslą:

,,Na juk neisiu dabar aplinkui.‘‘

„Eini ir tiek. Viskas, nes taip paprasčiau.“

,,Taip greičiau. Iš karto prie stotelės galima nueit.‘‘

Tačiau pėsčiųjų erdvės naudojimo praktikose jaučiama ir tam tikra deviacija:

,,O negalima?“ (jaučiasi kaltinimas, lyg žinotų, kad kažkas daroma ne taip), kai kuriais atvejais tai sąmoninga, lyg žaidžiant taisyklėmis:

„Tiesiog smagu yra laužyti, mmm…, taisykles, nu nes neįdomu, va kaip pavyzdžiui tu eit gatve.“

Visa tai išryškina kelis esminius niuansus. Pastebimas atotrūkis tarp miesto planuotojų vaikščiojimo trajektorijų vizijos ir miesto gyventojų vaikščiojimo patirties. Tai nereiškia, kad erdvės vartotojai aklai perima ir paklūsta siūlomai vizijai. Ne, jie kūrybingai interpretuoja ir transformuoja miestą pagal savo praktikas, įgalina suplanuotą, idealų, negyvą planą besikeičiančiam, nenuspėjamam, gyvam naudojimui. Tai sukelia konfliktą tarp planuotojų ir vartotojų perspektyvų, o kadangi planuotojų perspektyva yra laikoma oficialia=teisinga, už numatytų praktikų ribų patenkantis elgesys yra apibrėžiamas kaip deviantiškas net ir pačių vartotojų. Tačiau šis apibrėžimas vis tiek jiems netrukdo pažeisti neoficialias taisykles, jeigu jiems taip patogiau. Šioje įtampoje tarp oficialaus, legalaus, tvarkingo ir neformalaus, deviantiško, chaotiško, anoniminėse, kartais konfliktinėse sąveikose, gimsta unikalus ir nenuspėjamas miestas su takeliais, kurie veda neoficialių praktikų kryptimi.

———————————————–

Labai dėkojame miesto sociologijos kursą dėsčiusiai ir darbą pasiūliusiai Socialios sociologijos skaitytojams Daliai Čiupailaitei, tyrimą atlikusioms ir pristatymą su nuotraukomis parengusioms Dorotai Bartoško, Julijai Brodovskajai, Simonai Burbulytei, Viktorijai Miežytei ir Inai Romanovai. Tekstą parengė Aistė ir Agnė.