Skip to content

Diena Slavutičiuje, arba kuo įdomus paskutinis Sovietų Sąjungos miestas?

parašė sociologai.lt @ 2018 Lapkričio 15

Šiandien Sociali sociologija kviečia į kelionę po Slavutičių – miestą, pastatytą tuoj po Černobylio atominės elektrinės sprogimo ir skirtą pasaulinę tragediją išgyvenusiems Pripetės gyventojams. Rugsėjo mėn. į konferenciją apie post-socialistinių miestų kaitą Kijeve vykę ir patys Slavutičiaus mieste apsilankę, istoriją tekstu ir vaizdais šiandien pasakoja du miesto sociologijos entuziastai: Dalia Čiupailaitė (nuotraukos) ir Mažvydas Karalius (tekstas).

Tipinis daugiabutis Kijevo kvartale su mansardas primenančiais viršutiniais aukštais.

1986 m. balandžio 26-oji žymi svarbią dieną, palietusią ne tik Černobylio AE dirbusius specialistus bei Ukrainos visuomenę, bet ir visą pasaulį. Maždaug 1:23 val. sprogo atominės elektrinės 4 reaktorius, į 8 kilometrų aukštį paleidęs žmogaus sveikatai nuodingų radionuklidų debesį. 30 kilometrų spinduliu aplink katastrofos vietą buvo paskelbta mirties zona. Anot tarptautinių ekspertų, nuo tiesioginio apsinuodijimo radiacija sprogimo vietoje mirė 31 žmogus [9]. Vietiniai radiologai ir mokslininkai tikina, kad kiek iš tiesų nukentėjo nuo katastrofos pasakyti sunku, nes radiacijos sukelti padariniai pasireiškia toli gražu ne iškart, tačiau skaičius galėtų siekti bent kelis šimtus tūkstančių [2]. Nematomas radiacijos debesis per Baltarusiją ir Pribaltiką nukeliavo iki pat Skandinavijos.

Atsiminimų apie sprogimą Černobylio AE esama ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mano paties močiutė prisimena, jog gegužės pirmosios savaitės buvo labai šiltos, todėl su dukromis kartu leido laiką prie Kauno marių. Teta paskutinį mėnesį laukėsi. Gimusi dukra turėjo kojos defektą, ilgainiui jai pasireiškė skydliaukės problemos, silpnesnis imunitetas ir bendrai prastesnė sveikata. Močiutės žodžiais, „nieko apie jokį Černobylį nežinojome… O galėjome ir nesimaudyti… Bet juk tokios karštos dienos papuolė!“ Tik kas gali padėti suprasti, ar šie lyg ir atsitiktiniai simptomai yra susiję? Iki šiol nenumanau, ar ir pati istorija ne iš piršto laužta. Bet sociologai žino, kad tai net nėra svarbu – kur kas įdomiau pastebėti, kaip asmeninė atmintis randa vietą kolektyvinės trauminės atminties ir prisiminimų rėmuose.

Skulptūros centrinėje miesto aikštėje „Baltasis Slavutičiaus angelas“, simbolizuojančios miesto gyvenimą po Černobylio (skulpt. Y. Neyman).

Istorinis ekskursas (į miestą)

Jau po kelių mėnesių Sovietų valdžia priėmė sprendimą pastatyti visiškai naują miestą „nuo pamatų“. Sveiki atvykę į Slavutičių – 186 km nuo Kijevo ir apie 50 km nuo pačios Pripetės nutolusį, patį paskutinį pastatytą Sovietų Sąjungos miestą beveik ant Ukrainos-Baltarusijos sienos. Slavutičius yra tarsi miestas-atsakymas į neatidėliotinų sprendimų reikalavusią situaciją, kuriai nebuvo pasiruošęs niekas – nei valdžia, nei elektrinėje dirbę specialistai, nei gelbėtojai ar gaisrininkai. Kaip rašyta, „milicija turėjo standartinį planą, ką daryti įvairių kritinių situacijų ar gamtinių nelaimių atvejais. Bet niekas nežinojo, ką daryti gaisro atveju atominėje elektrinėje!“ [11].

Tipinis daugiabutis Leningrado kvartale su „pilies“ tipo dekoratyviniais parapetais.

Priežasčių, kodėl visoje Sąjungoje plėtojant atominę energetiką pakankamo dėmesio nebuvo skiriama blogiausių scenarijų nuspėjimui, yra ir sisteminių, ir individualių. (Sovietinės) modernybės projektas – tai pasididžiavimo ir išsilaisvinimo projektas, kaip buvo teigiama, grįstas dviejų didžiausių laimėjimų – žmogiškojo racionalumo ir technologinio progreso – etosu [5]. Ideologija sakė – sujunkime šiuos du komponentus, ir žmonija taps laisva ne tik nuo skurdo, bado, ligų ir epidemijų, bet ir sukurs visiškai naują socialinį visuomenės pagrindą. Didžiuliai industriniai sovietų fabrikai, gamyklos ir, žinoma, atominės elektrinės, nuo 6-ojo dešimtmečio masiškai kylančios tolimiausiuose šalies užkampiuose, buvo materiali, P. R. Josepshonso terminais kalbant, sovietų technologinės puikybės (angl. technological hubris) išraiška, o šias mašinas valdantys specialistai – dabarties ir ateities herojai [7]. Todėl natūralu, kad principinė nuostata jokiu būdu neleido „kaltinti“ mašinų dėl kokių nors nelaimių, nes suabejoti jomis reiškė suabejoti visos Sovietų Sąjungos autoritetu. Kaip tik todėl darbininkai ir specialistai dažniausiai turėdavo prisiimti atsakomybę, nepaisant to, jog kasdienybėje visi žinojo apie reikšmingas technologinio dizaino klaidas ir trūkumus. Černobylio atvejis nebuvo išimtis.

Centrinė Slavutičiaus aikštė.

Apie radiacijos poveikį sveikatai, kaip ir apie paties reaktoriaus sprogimą, valdžia  nedaugžodžiavo. Ukrainos ir Baltarusijos (į pastarąją, beje, dėl orų nukeliavo daugiausiai radiacijos) žiniasklaidoje iki pat Sąjungos griūties figūravo nedideli nukentėjusiųjų skaičiai, o apie pasekmes žmonių sveikatai buvo nutylima. Tik vėliau Sovietų Sąjunga stengėsi susigrąžinti technologinę puikybę ir pasitelkė optimistinį naratyvą – anot jo, tragedija, dėka likviduotojų (arba černobyliečių), buvo visiškai suvaldyta ir sutvarkyta. Tačiau tiesa ta, kad apsinuodijimas radiacija sukėlė ne tik ir ne tiek trumpalaikius, kiek laike nusitęsusius susirgimus – statistika minėtose šalyse praėjus keliems metams po incidento rodė padaugėjus leukemijos, krūtų vėžio, kraujo ir psichikos ligų atvejų, vaisingumo ir skydliaukės sutrikimų, daugiau vaikų apsigimimo atvejų ir t. t. Negana to, kasdienis žmonių gyvenimas buvo drastiškai paveiktas. Dėl radiacija užteršto vandens ir dirvos, uogų ir grybų, užsikrėtusių gyvulių labiausiai ekonomiškai ir socialiai paveiktos buvo vienkiemių, kaimų ir nedidelių miestelių bendruomenės, kurioms, viena vertus, stigo noro ir resursų išsikraustyti, kita vertus, žinių apie radiacijos poveikį sveikatai. Jų trūko visoms Sąjungos visuomenėms.

Sporto užsiėmimams skirtas kompleksas su menine konstrukcija Tbilisio kvartale.

 

Meninė kompozicija prie įėjimo į daugiabutį namą Baku kvartale.

Bet nutolome nuo Slavutičiaus. Jis šiandien ir toliau (per)kuria savo istoriją, kaip ir bet kuris kitas mono-industrinis miestas. Jie, dar kitaip vadinami naujaisiais socialistiniais miestais – tai šalia Didžiųjų industrijų pastatytos gyvenvietės, skirtos čia dirbusiems specialistams su šeimomis. Klaidinga būtų manyti, kad tai paprastų sovietų darbininkų miestai – juose gyveno aukštas kompetencijas įgiję savo srities profesionalai, lojalūs ir įsipareigoję savo valstybei, tarytum atskira kasta su jai būdingomis habitus savybėmis [1]. Šie žmonės mėgavosi ne tik sąlyginai didesniais atlyginimais bei priėjimu prie įvairios kokybiškos produkcijos, bet ir specialiai jiems pastatytais miestais.  Ir juose – toli gražu ne homogeniška nacionalinė ar etninė populiacija – gavę paskyrimus, į juos atvyko gyventi žmonės iš įvairiausių socialistinių respublikų (Slavutičiuje priskaičiuojama bemaž 49 etninių tapatybių gyventojų). Yra sakančių, kad jei komunizmas kada ir egzistavo, tai jis buvo įgyvendintas šiuose miestuose [3]. Šių vietovių ypatybė ir ta, jog jos pastatytos per labai trumpą laiką, dažniausiai prieš tai absoliučiai neurbanizuotose teritorijose.

Slavutičiaus bendrąjį planą parengti užtruko vos du mėnesius, o pats miestas pastatytas tik per dviejų metų laikotarpį. Tiesa, visą teritoriją prieš statybas reikėjo padengti 2 metrų sluoksniu radiacijos neužteršto grunto, ir tai niekam nepasirodė neįgyvendinama. 1988 m. spalį čia gyventi įsikėlė pirmieji atvykėliai iš Pripetės [6]. Dalį gyventojų traukinys ir šiandien kas rytą veža atgal į Černobylio AE, kur tebedirba keletas tūkstančių žmonių.

Netipinė tipinio miesto architektūra

Tikriausiai dalis skaitančiųjų jau spėjo prisiminti Visaginą – Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienyje esantį atomininkų miestą, kuris 8-9 deš. sandūroje iškilo tiesiog spygliuočių miško viduryje. Ir jei Visaginas atsirado iš viršaus nuleistu vadinamosios vidutinių mašinų gamybos ministerijos, Minsredmasho (rus. Министерство среднего машиностроения), paliepimu, Slavutičiaus atsiradimas daug labiau grįstas „demokratiniais“ principais. Nors bendrąjį miesto planą įgyvendino planuotojai iš Kijevo, tačiau skirtingų jo rajonų dizaino klausimai ir pačios statybos buvo patikėtos kitoms Sovietų Sąjungos respublikoms. Jėgas sujungė statybininkai ir architektai iš aštuonių skirtingų respublikų: Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Respublikų sostinių pavadinimai buvo suteikti ir aštuoniems Slavutičiaus mikrorajonams, arba kvartalams.

Toks konceptualinis miesto kūrimo modelis vargiai turėjo analogų kur nors kitur Sąjungoje, jeigu omenyje turėsime centrinį valstybės vaidmenį įgyvendinant su miestais (ir apskritai bet kuo) susijusius klausimus. Kaip teigia architektūrinio gido apie Slavutičių autorė I. Gubkina, dirbdami kartu, architektai kartais atvykdavo į Kijevą sutvarkyti esminių reikalų, bet iš esmės jiems buvo patikėta absoliuti laisvė patiems sukurti tiek erdvinę kvartalo logiką, tiek ir jo estetinį charakterį savo šalyje. Pats miestas, galima sakyti, buvo aptartas ir sukurtas telefonu [6].

Skulptūra „Svajonė“, vaizduojanti du berniukus. Pasak ekskursiją vedusio vietinio, visos skulptūros Slavutičiuje žmones vaizduoja apsinuoginusius. Bilhorod al., Leningrado kvartalas.

O estetinis Slavutičiaus charakteris – o gal reikėtų sakyti charakterių visuma – išties stebina. Kiekvienas kvartalas savo viešosiomis erdvėmis arba gyvenamaisiais namais tarsi reprezentavo kiekvienos šalies įvairovę, kurią sukurti padėjo etno-kultūriniai ir regioniniai dizaino sprendimai. Vaikščiodami viename mieste per kelias valandas aplankysime ir Kijevą, ir Jerevaną, ir Baku, ir Tbilisį, ir Maskvą bei Leningradą bei dar tris Baltijos valstybių sostines, įskaitant ir Vilnių. Viena vertus, 1988 m. pastatytas Slavutičius tapo savotišku materialiu įrodymu, jog uždaroje Sovietų Sąjungoje savaip vystėsi architektūrinės post-modernizmo idėjos bei mados, atliktos su tam laikmečiui ir vietai būdingomis medžiagomis [6]. Kita vertus, toks bendras „internacionalinis“ kūrinys nebuvo iš anksto suplanuotas – juk skirtingų šalių architektai ir statybininkai buvo pakviesti grynai praktiniais sumetimais siekiant greičiau realizuoti projektą ir suteikti Pripetės gyventojams pastogę.

Jungiamoji arka tarp daugiabučių Talino kvartale. Tolumoje – vaikų žaidimų aikštelės, kurių daugybė visame mieste.

Mažoji architektūra, tarsi miesto oda, neabejotinai įkvepia mus pajausti tos vietos unikalumą ir išskirtinį charakterį. Šią odą sudaro ir pačios savaime suprantamiausios, ir labiausiai neįprastos detalės miesto aplinkoje: tai ir suoliukai aikštėse, plytinės pergolės prie daugiabučių namų, įdomūs laiptai ar šaligatvio plytelės, meno instaliacijos ant pastatų. Vaikščiodami Jerevano kvartale, tarp daugiabučių atrasime viešosios paskirties barbeque kepsnines, puoštas tautiniais ornamentais, o išskirtinai Baku kvartalo pastatus gražina iš šamoto padaryti meno darbai. Vienas iš skiriamųjų bruožų Vilniaus (ir Talino) kvartale yra arkinės konstrukcijos, tiek „prilipdytos“ prie pastatų, tiek žyminčios simbolinį įėjimą į, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikšteles. Būtent dėl arkų šie kvartalai taip priminė savo atominį pusbrolį Visaginą.

Tipinis daugiabutis Jerevano kvartale. Namo fasadas dengtas rožine tufa.

 

Tipinis daugiabutis Baku kvartale. Šiandien dauguma balkonų stiklinami nepaisant pirminio architektų sumanymo.

Gyvenamieji pastatai Slavutičiuje irgi išreiškia vis kitokią estetinę ir funkcinę pajautą. Pavyzdžiui, Jerevano kvartale mus pasitinka fifty shades of pink daugiabučių ir pavienių namų fasadai iš armėniškojo tufos akmens, Baku – privatūs namai su tradiciniais mediniais balkonais, o, pavyzdžiui, Talino rajone – vienai šeimai suprojektuotos à la skandinaviško tipo dačios ir t.t. Įdomu vien tai, kad Slavutičiuje visi šie atskiri namai pasirodo penkiaaukščių arba devynaukščių fone, tiesiog šalia jų – nieko panašaus nerastume Visagine. Kaip vėliau sužinosime lankydamiesi Slavutičiaus ir Černobylio AE muziejuje (esančiame Druzhby Narodiv prospekte), kaip tik jie ir buvo skiriami didžiausias radiacijos dozes gavusioms šeimoms.

Vienaaukštis raudonų plytų pastatas Vilniaus kvartale, kavinė „Kaunas“. Už jos – tipiniai Vilniaus kvartalo namai su rausvomis laiptinėmis per vidurį.

Tuometinis Slavutičiaus projektas neturėjo jokių estetinių ar funkcinių aliuzijų į Pripetę – tiesą sakant, buvo kaip reikiant nuo jos nutolęs, nes Slavutičius įkvėpimo sėmėsi iš prancūziškosios žaliojo miesto koncepcijos. Griežtą La Corbusier siūlymą, jog namai yra mašinos gyventi (angl. a house is a machine for living in) pakeitė įsitikinimas, jog net ir gyvenant daugiabutyje, galima išlaikyti glaudų santykį su gamta. Dėl to I. Gubkina Slavutičių apibūdina kaip ekologinę pusiausvyrą išlaikantį, arba eko-miestą: „ekologinis miesto vektorius atsispindi poreikyje išsaugoti natūralius pušynus ir sukurti kuo sveikesnes ir kuo patogesnes gyvenimo sąlygas žmonėms. Gyvenamųjų namų kompleksai buvo kruopščiai įtalpinti į egzistuojantį kraštovaizdį: pastatus juosia žaluma“ [6]. Svarbią vietą taip pat užima ir miesto mastelis, kuriuo Slavutičius priartėja ne prie abstrakčios „miesto visuomenės“, ne bandydamas spręsti šiandien aktualias automobilizacijos problemas, bet prie individo, jam pasiūlydamas gerai išplėtotą pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūrą, viešųjų erdvių ir alėjų kokybę bei įvairovę, kuri parodo, kaip miesto erdvė gali įkvėpti socialinei interakcijai. Visi šie planavimo principai šiandien atrodo beveik savaime suprantami (arba bent jau girdėti), tačiau Slavutičiaus statybų metais buvo labai progresyvūs. Geru dešimtmečiu už Slavutičių vyresnis Visaginas šia prasme irgi yra pavyzdinis miestas.

Vienai šeimai suprojektuoti atskiri namai penkiaaukščių daugiabučių ir medžių fone. Rygos kvartalas. Jame (kaip ir, pavyzdžiui, Vilniaus) namai pagal planą apjuosti aukštomis tvoromis – to nerastume Kijevo kvartale.

 

Pro žalumą dalinai matyti šeimai suprojektuotas neaukštas, tamsus medinės dačios tipo namas su baltais langų apvadais. Talino kvartalas.

Ideologiniame lygmenyje eko-faktorius atliko labai svarbią funkciją – medžių ir žalumos gausa, kūrusi ir tebekurianti lyg ir lengvai urbanizuoto kaimo atmosferą, stengėsi į užmarštį panardinti visus blogus gyventojų prisiminimus apie Černobylį, apie pilkas Pripetės gatves ir apie tragediją, kuri tiesiog neturėjo nutikti. Taigi komfortą gyventojams kūrusi betoninė miesto forma čia irgi tapo sovietinės ideologijos įrankiu. Tikslas buvo suteikti žmonėms jausmą, kad jie gyvena kurorte, ir laikyti juos kuo atokiau nuo branduolinės simbolikos mieste ir visų negatyvių prisiminimų dėl įvykusios tragedijos [6]. Šiuo atveju, paties miesto atsiradimo faktas yra neatskiriamas nuo ideologijos. Tik kaip apskritai reikėtų suprasti Slavutičių – kaip valstybės dosnumo išraišką piliečiams, ar valdžios būdą žalioje melancholijoje paskandinti tikruosius Černobylio nukentėjusiųjų mastus?

Daugiabučių namų balkonų puošyba Tbilisio kvartale.

Černobylis, Slavutičius, Visaginas… ir kas toliau?

Populiarioji sąmonė jau gerai įsisavino prieš trisdešimt metų įvykusią nelaimę – Černobylis tapo „tamsiojo turizmo“ (angl. dark tourism) tikslu, o urbanistinis-distopinis kontekstas – filmų siužetų ir kompiuterinių žaidimų fonu [4]. Vasaromis vyksta ir, ko gero, didžiausias Černobyliui dedikuotas stalkerių ir diggerių festivalis „Chernobyling“, kur, kaip rašoma, „All festival profits are dedicated to help the Chernobyl babushkas and children affected by Chernobyl disaster in the city of Slavutych. Thank you, dear Stalker!“ (liet.: „Visas festivalio pelnas skiriamas padėti Černobylio bobutėms ir vaikams, paveiktiems Černobylio tragedijos Slavutičiaus mieste. Ačiū tau, brangus Stalkeri!“)
Visokeriopas mokslininkų ir kultūrininkų dėmesys mono-industriniams miestams šiandien neabejotinai jau pasiekęs piką. Slavutičiuje nuo 2014-ųjų vyksta kasmetinis kinui ir urbanizmui skirtas  festivalis „86“, o 2016 m. mieste organizuota tarpdisciplininė vasaros mokykla The Idea of the City: Reality Check. Visaginas, rodos, dar labiau išnarstytas po kaulelį: meninės parodos apie atominį miestą organizuojamos tiek Vilniuje, tiek pačiame Visagine, statomi filmai ir spektakliai, o šią vasarą tarpdisciplininė vasaros mokykla studentams vyko jau ketvirtą kartą. Daugelis susirūpinęs, kokia kryptimi toliau vystysis post-atominiai miestai, kai pagrindinis ekonominės ir socialinės identifikacijos šaltinis – atominė elektrinė – nebefunkcionuoja [2].

Bet įdomu pamąstyti ir apie tai, kokį santykį šie besitransformuojantys miestai išlaikys su praeitimi. Paskutinis Slavutičiuje aplankytas objektas buvo Slavutičiaus ir Černobylio AE muziejus: tai centre miesto įkurta dviejų aukštų ekspozicija, nukelianti į technologinio progreso „aukso amžių“ ir per nuotraukas bei tikras istorijas siūlanti patirti tai, ką išgyveno jo pabaigos pradžią mačiusieji. Juk apie Slavutičių ar Visaginą neįmanoma šnekėti nekalbant apie Černobylį. Sprogusi elektrinė tuo pat metu tapo ir Slavutičiaus pastatymo priežastimi, ir Visagino miesto plėtros stabdžiu. Norisi tikėti, kad ši muziejaus paroda gyventojams ir svečiams nekelia (tik) neigiamų atsiminimų ar asociacijų, bet padeda suprasti modernizacijos įtakas šalims ir miestams. Juk miestuose istoriniai ir socialiniai sluoksniai persidengia – net ir didžiausios žaizdos tampa randais, ant kurių iš lėto formuojasi nauja oda. Tačiau randai – integrali mūsų kūno dalis, ir tik žinodami jų atsiradimo aplinkybes leisime sau suprasti, kuo buvome, kas esame ir kokiais žmonėmis norėsime tapti ateityje. [10]

Panašios atminties vietos norėtųsi ir apie mūsų šalies (anti)branduolinę istoriją, kurios naratyvas apjungtų ir Černobylį (Pripetę), ir Slavutičių, ir Visaginą, įtraukiant liudininkų pasakojimus ir atsiminimus. Autobuse link Kijevo vartau man į rankas papuolusį lankstinuką Slavutičius – naujų idėjų miestas (angl. Slavutych – town of new ideas) ir galvoju, kokį naują identitetą sieks vystyti įvairūs miesto stakeholderiai, miesto, kurio istoriją apibrėžia ir technologinė puikybė, ir kolektyviai išgyventa trauma?

Slavutičiaus miesto savivaldybės pastatas. Žemiau centre – miesto herbas, kurio viršutinėje dalyje – archangelas Mykolas, o apatinėje – aštuonkampė žvaigždė vietoje tipinio „atomo simbolio“, dedikuota aštuonioms miestą projektavusioms ir stačiusioms Sovietų respublikoms. Žydra herbo pusė reiškia šviesią ateitį, juoda skirta Černobylio tragedijos atminčiai.

 

Literatūra:

  1. Baločkaitė, Rasa. 2010. “Post-Soviet Transitions of the Planned Socialist Towns: Visaginas, Lithuania”, Studies of Transition States and Societies 2 (2): 63-81.
  2. Baločkaitė, Rasa. 2012. “Coping with the Unwanted Past in Planned Socialist Towns: Visaginas, Tychy and Nowa Huta”, SLOVO 24 (1): 41-57.
  3. Brown, Kate. 2013. Plutopia. Nuclear Families, Atomic Cities, and the Great Soviet and American Plutonium Disasters. Oxford and New York: Oxford University Press.
  4. Dobraszczyk, Paul. 2010. “Chernobyl, Pripyat and the Death of the City.” City 14 (4): 370–389.
  5. Fehérváry, Krisztina. 2013. Politics in Color and Concrete. Socialist Materialities and the Middle Class in Hungary. Indiana: Indiana University Press.
  6. Gubkina, Ievgeniia. 2016. Architectural Guide. Slavutych. Berlin: DOM Publishers.
  7. Josephson R., Paul. 2010. Would Trotsky Wear A Bluetooth? Technological Utopianism under Socialism 1917-1989. Baltimore: The Johns Hopkins University Press.
  8. Kuchinskaya, Olga. 2014. Politics of Invisibility. Public Knowledge About Radiation Health Effects After Chernobyl. Cambridge: the MIT press.
  9. Petryna, Adriana. 2002. Life Exposed. Biological Citizens After Chernobyl. Oxfordshire: Princetown University Press.
  10. Storm, Anna. 2014. Post-Industrial Landscape Scars. New York: Palgrave Macmillan.
  11. Zhukova, Ekatherina. 2016. “From Ontological Security to Cultural Trauma: The Case of Chernobyl in Belarus and Ukraine”, Acta Sociologica 59 (4): 332-346.

 

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS