Ilgos savęs repeticijos – nūdienos jaunimo privilegija ir kančia
Jeigu domiesi šiuolaikiniu jaunimu, tai turbūt atsimeni tekstą, prieš metus nunešusį internetus nepaisant to, kad gylio ir ilgio jam labai nestigo – turiu omenyje sociologės Mildos Pivoriūtės opusą „Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus““. Milda tyrinėja nūdienos kelius suaugystės link ir teigia, kad jauni žmonės šiandien ieško savęs žymiai ilgiau ir įvairiau, o tai tuo pat metu yra ir šios kartos privilegija, ir kančia. Rodos, 18-30 metų amžiaus atstovų gyvenimo pulsą ji užčiuopia labai taikliai, tą patvirtina minėto teksto skaitytojų atgarsiai. „Socialios sociologijos“ redaktorę, įkvepiančią dėstytoją, kuriai niekaip nepritinka dramblio kaulo bokšte užsidariusio niūraus akademiko įvaizdis, tuomet norėjo pakalbinti ne vienas. Taip jau išėjo, kad pirmiausia Milda užkibo už dviejų verslų kabliuko - „Verslo klasės“ ir „Verslo žinių“. Džiaugiuosi galėdama pasidalinti savo (nesutrumpintu) interviu su Milda, kuris buvo išspausdintas praėjusių metų spalio mėn. žurnale „Verslo klasė“. Kito intveriu nuoroda – teksto pabaigoje.
Veronika: Tavo sociologinių tyrimų sritys – tapsmas suaugusiu ir amžiaus ketvirčio krizė. Kas tai per reiškiniai?
Milda: Kiekviena visuomenė turi apsibrėžusi su skirtingais amžiaus tarpsniais siejamus lūkesčius, normas, socialinius vaidmenis. Skirtingais laikmečiais, skirtingose visuomenėse ir net skirtinguose tos pačios visuomenės socialiniuose kontekstuose žmonės gali turėti savitas sampratas apie tai, kas yra suaugęs žmogus, ir patys skirtingai išgyventi tapsmo suaugusiuoju procesą. Tarkime, mano tėvų kartos keliai link suaugystės buvo kitokie, nei dabartinių 20-keliamečių. Šiandien retas iš jų tikisi iki dvidešimt penkerių baigti mokslus, pradėti stabilią karjerą, susituokti, susilaukti vaikų ir išsikelti iš tėvų namų. Visi šie tikslai atrodo arba sunkiai pasiekiami, arba net nenorima jų siekti nepriėjus 30-ties metų slenksčio. Taip pat šiai kartai būdinga amžiaus ketvirčio krizė – žymiai ilgesnės ir sudetingesnės nei ankstensių kartų tapatumo paieškos. Ši jaunus žmones apimanti būsena susijusi su tuo, kad dėl pasirinkimų ir galimybių gausos bei išaugusios laisvės kurti įvairesnius gyvenimo scenarijus, tampa sunkiau apsispręsti ir rasti tvirtus atsakymus į klausimus „kas aš esu?“, „ko aš noriu?“.
Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad įvairiose kultūrose tapsmas suaugusiu paprastai susijęs su savo gyvenimo tikslų įsisąmoninimu bei tapimu visaverčiu visuomenės nariu. Kad tokiu taptum, turi prisidėti savo indėliu prie bendruomenės ar visuomenės bendrabūvio. Taigi jaunas žmogus šiame gyvenimo etape ieško, kaip jis galėtų realizuoti save bei prisidėti prie visuomenės gyvenimo. Vakarų visuomenėse tai dažniausiai susiję su profesijos pasirinkimu, įsiliejimu į darbo rinką bei šeimos kūrimu – tėvo/motinos vaidmens prisiėmimu.
Tyrimai rodo, kad neišspręstos tapsmo suaugusiu periode iškilusios dilemos, nusinešamos į tolimesnius gyvenimo tarpsnius bei lemia mažesnį pasitenkinimą gyvenimu. Todėl svarbu, kad ir individas šiame gyvenimo etape ieškotų savęs aktyviai bei sąmoningai, ir visuomenė jam padėtų ar bent jau netukdytų. Tvarkymosi su krize būsenoje slypi didžiulis – griaunantis ar kuriantis – potencialas asmens augimui.
Kokia buvo tavo kelionė iki sociologinių jaunimo tyrimų? Pati esi jaunas žmogus – ar su tapsmo suaugusiu dilemomis pirma susidūrei bibliotekoje, ar savo kasdienybėje?
Iki šos temos mane atvedė Amerikoje gerai žinomo jaunimo tyrinėtojo J. Arnett’o tekstai. Pirmasis man į rankas prieš 8 metus atsitiktinai pakliuvęs jo straipsnis apie šiuolaikinius jaunuolius ir iššūkius, su kuriais jie susiduria, buvo lyg veidrodis. Skaičiau mokslinį straipsnį apie save ir savo aplinką. Tai suveikė kaip nušvitimas: „Geras, vadinasi, galima moksliškai tyrinėti ir tokius dalykus!“. Tuo metu buvau pradėjusi rašyti bakalauro darbą visai kita tema, apie psichoterapiją kaip socialinį institutą, bet netrukus ją pakeičiau ir puoliau į naujus tapsmo suaugusiu temos atradimus.
Nepaleisti šios temos paskatino ir itin stiprus grįžtamasis ryšys. Kai pradėjau dalyvauti konferencijose, skaityti viešas paskaitas apie šiuolaikinį jaunimą, jo tapsmo suaugusiu peripetijas, po pranešimų prie manęs visada prieidavo jauni žmonės, sakydami, kad tai, apie ką kalbu yra labai aktualu ir naudinga. Tėvai ir mokytojai, kurie irgi ne kartą buvo mano pranešimų auditorija, taip pat dėkodavo, kad padėjau geriau suprasti jų vaikus, mokinius, visai kitaip pamatyti kai kuriuos jiems sunkiai priimamus jaunuolių gyvenimo aspektus. Neįsivaizduoju savęs tyrinėjančios XIV am. monetų istorijos – mane motyvuoja, kai tema yra aktuali „čia ir dabar“ aplink esantiems žmonėms bei kai galiu su jais dalintis savo įžvalgomis.
Galbūt amžiaus ketvirčio krizė – tai „auksinio jaunimo“ privilegija? Ar visi šiuolaikiniai jaunuoliai būtinai su ja susiduria?
Žinoma, tai nėra universalus reiškinys. Vyresni arba užtikrintai savo tikslo siekiantys žmonės kartais skeptiškai teigia, kad krizinės patirtys pakeliui į suaugystę yra išsidirbinėjimas „nuo per gero gyvenimo“. Dalis tiesos tame yra: jaunuoliai, kurie neturi palaikančios aplinkos, pavyzdžiui, finansiškai galinčių paremti tėvų, ieško savęs trumpiau, nes papraščiausiai negali sau to leisti. Reikia užsidirbti pragyvenimui, ir tiek. Kam išlaikyti save nėra žūtbūtinis dalykas, tas gali ilgiau ir įvairiau atradinėti save, o darbas pirmiausia būna savirealiacijos vieta, o ne prasimaitinimo šaltinis, tad prie jo neprisirišama, daug eksperimentuojama. Taigi, tapsmo suaugusiu keliai taip pat priklauso ir nuo žmogaus socialinės, šeimos padėties. Sociologinis žvilgsnis kaip tik ir padeda atskleisti ryšius tarp pavienio asmens likimo ir visuomenės struktūrų.
Beje, pastebėjau įdomią tendenciją. Humanitarinius ir socialinius mokslus studijuojantys jaunuoliai dažniau prisipažįsta jaučiantys amžiaus ketvirčio krizės apraiškas bei yra stipriau susikoncentravę į savęs paieškas, kurias dažnai lydi egzistencinės (savi)refleksijos, pasimetimas, pasirinkimų kvestionavimas, melancholija. Kartais net susidaro įspūdis, kad skausmingos savęs paieškos per daug idealizuojamos, tampa lyg mada, šiuolaikinio miesto jaunuolio atributu. Tiksliųjų mokslų atstovai atrodo tvirčiau stovintys ant kojų ir į savęs paieškas žiūrintys racionaliau, jie nemėgsta per ilgo ir gilaus susitelkimo į savianalizes. Pastebėjau, kad pastariesiems ir tradiciniai suaugystės scenarijai atrodo ir priimtinesni, ir lengviau pasiekiami.
Ar pasikeitusios suaugystės sampratos nedidina prarajos tarp skirtingų kartų tarpusavio supratimo? Kaip įmanomas susikalbėjimas, jei žmonės auga ir bręsta taip smarkiai besiskiriančiose visuomeninėse sąlygose?
Kartą skaičiau pranešimą konferencijoje mokytojams ir kalbėjau apie galimybę nežinantiems, ką studijuoti jaunuoliams po mokyklos baigimo pasidaryti metų pertrauką (Gap Year) ir išvykti savanoriauti į užsienį. Remdamasi savo pačios atliktu tyrimu pasakojau, kaip tokie metai padeda išsigryninti savo tikslus, pažinti save, įgyti įvairiausių kompetencijų. Po pranešimo prie manęs priėjo dviejų dukrų mama, padėkojo ir pasakė, kad padėjau suprasti daug dalykų apie vaikus, jų dvejones dėl studijų pasirinkimo. Vis dėlto ji pastebėjo: „nors metų pertrauka ir savanoriavimas yra įdomūs dalykai, padedantys kai kuriems jaunuoliams atrasti save, bet niekada nenorėčiau, kad mano dukros tai pasirinktų, tikiuosi joms tai nenutiks“. Kitaip sakanat, faina, naudinga – bet tik kad neprireiktų mūsų šeimai!
Visuomenėje ir ypač tarp vyresnių žmonių vis dar trūksta informacijos apie alternatyvius karjeros kelius, jų prisibijoma. Manoma, kad sėkminga karjera būtinai turi prasidėti nuo studijų iškart po mokyklos baigimo, o metų petrauka yra tik laiko švaistymas. Atvirkščiai, metų pertrauka gali padėti sutaupyti laiko, jeigu ją jaunuolis praleis aktyviai, o po jos priims gerai apgalvotą, sąmoningą sprendimą, ką studijuoti. Yra daugybė studentų, kurie po mokyklos nuplaukė pasroviui, gerai nežinodami, ko nori, dažnai tėvų skatinami, pasirinko studijas, o vėliau trynė universiteto suolą, nesijausdami savo batuose ir išgyvendami, kad yra niekam tikę, nes mokslai nesiseka.
Vis prisimenu moksleivių komandą, kuri kartą dalyvavo kasmetinėje Litexpo studijų mugėje su šūkiu „einame į studijų mugę, kad pasakytume, jog galima ir nestoti“. Tokiame kontekste, kur įvairios institucijos bando laimėti abiturientų dėmesį, jaunuoliai norėjo paskleisti žinutę, kad tai nėra vienintelis jų pasirinkimas. Pasikvietę profesinėje srityje daug pasiekusių suaugusių žmonių, kurių karjeros kelias prasidėjo ne nuo studijų iškart po mokyklos baigimo, jie norėjo praplėsti jaunų žmonių perspektyvą.
Kai pati prieš 12 metų buvau abiturientė, aplink nieks net minties neturėjo, kad po mokyklos galima nestudijuoti, toks žingsnis aplinkiniams neva bylodavo, kad deja, su tokia pradžia nieko gero gyvenime nebepasieksi… bent taip mes jautėmės. Šiandien, kai tradicinės socialinės normos ir struktūros nebe taip smarkiai varžo jauną žmogų ir jo pasirinkimus, jaunuoliai vis dažniau apie tokią alternatyvą sužino ir nebebijo jos bent apsvarstyti.
Taigi, jaunuoliai turi daugiau galimybių ir laisvės. Rodos, turėtų būti laimingi, galėdami konstruoti savo gyvenimą taip, kaip nori?
Daugumą jaunų žmonių, pasirinkdami netradicinius gyvenimo scenarijus mano, kad jie yra visiškai laisvi ir tai puikiai iliustruoja jų pasirinktas gyvenimo būdas. Tačiau šioj vietoj aš visada išlieku kritiška. Ar nėra taip, kad, pavyzdžiui, išsilaisvinę iš tradicinio tapsmo suaugusiu modelio mes papuolėme į kitą, pagal kurį tiesiog privalu tapti suaugusiu ir gyventi ne tradiciniu būdu? „Šiuolaikinis“ nelygu „laisvas“. Daugybė tradicinį gyvenimo būdą prieš 30 metų pasirinkusių žmonių irgi teigs, kad tai buvo visiškai laisvas jų pasirinkimas. Dažnai nesame įsisąmoninę, kaip stipriai mus veikia išorinės jėgos. Viena mano studentė yra sakiusi, kad ji labai nori šeimos, vyro ir vaikų, bet jos socialiniame burbule jai nebūna jauku garsiai apie tai kalbėti, nes noras kurti gyvenimą pagal tradicinį tapsmo suaugusiu modelį yra lyg ir „ne cool“.
Kitas dalykas, nūdienos Vakarų bendrabūvyje, ypač darbo rinkoje, jauni žmonės nuolat girdi paskatinimus: think outside the box! Išlysk iš komforto zonos! Būk savimi, o ne kuo nors kitu! Imkis naujų iššūkių, pranok save! Ir t. t. ir pan. Stabilumas ar lojalumas tampa lyg neigiamu bruožu, neva nurodančiu į sustabarėjimą. Jauni žmonės nori būti reikalingais, sėkmingais, tad siekia išpildyti paveikslą, kurio geidžia socialinė aplinka. Visi stengiasi būti tokie individualūs, įdomūs, netradiciniai, išlindę iš komforto zonų ir visų įmanomų dėžių, kad tampa bene vienodi. O blogiausia, kad kažkodėl nesijaučia laimingi ir yra pervargę. Taigi, būti kitokiais, netradiciniais, irgi esame verčiami savo socialinės aplinkos, o tame laisvės ir asmeninio pasirinkimo nebūtinai labai daug.
Kitas dalykas, aplinka ne tik leidžia, bet ir skatina būti savimi, o tu nebežinai, kas esi… Vienas mano mėgiamas psichoterapeutas pastebėjo skirtingų kartų pacientų nusiskundimų specifiškumus: šiuolaikinis pacientas neva dažniausiai kenčia susidūręs su kebliu klausimu, kuo jam reikėtų tikėti ir kuo jis turėtų ar galėtų būti, o anksčiau pacientus kamuodavo prislopinti jų toškimai, nes visuomenė neleisdavo ir kliudydavo juos išpildyti. Kitaip sakant, anksčiau kankindavomės, kad gerai žinom, ko norim, bet negalim, nes visuomenė neleidžia, o dabar, kai ji leidžia ir net skatina, bet nebežinom, ko norim ir kas esam. Kuo daugiau pasirinkimo variantų ir laisvės rinktis, tuo žmogui psichologiškai sunkiau, rinkdamasis jis labiau jaučiasi ne laisvas ir laimingas, bet paralyžuotas ir nepatenkintas. Šiandien jaunas žmogus daro pasirinkimus visiškai kitokiame kontekste ir esant visiškai kitokioms pasirinkimo galimybėms tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiu. Padarius pasirinkimą periferijoje lieka kiti milijonai alternatyvių pasirinkimų. Todėl visada šalia yra mintis apie tai, kad ten kažkur tarp tų milijonų yra geresnis, labiau man tinkantis variantas. Taip išeina, kad nuolatinis nerimas ir neužtikrintumas yra neišvengiamas. Man visai patiko sociologo P. Bergerio mintis, kad žmogus suauga tada, kai susigyvena su savo pasirinkimais, nusiramina ir nebesijaudina dėl tų prarastų alternatyvių galimybių.
Ar savęs paieškos tapsmo suaugusiu periode išskirtinai vakarietiškas bruožas? Kaip yra kitose kultūrose?
Šią vasarą keliaudama po Šiaurės Ameriką sužinojau apie indėnų tradicijas, įvairias ceremonijas, skirtas simboliškai inicijuoti jaunuolį į suaugusio žmogaus gyvenimo etapą. Pavyzdžiui, Vision Quest ceremonija, kuomet jaunas žmogus apie 4 paras praleidžia vienas gamtoje, toliau nuo civilacijos, dažniausiai kur nors ant kalno, be maisto, vandens, ir miego. To tikslas – nuslopinti fizinį kūną, kad galėtų atsiskleisti tikrasis žmogus, jo dvasia. Tokioj būsenoj jaunuolis prašo dvasių, kad iššauktų jam viziją, kuri padės suprasti, koks yra jo, kaip suaugusio žmogaus, gyvenimo tikslas, vaidmuo bendruomenėje, kaip jis geriausiai galėtų pasitarnauti žmonėms. Vėliau vyresnieji bendruomenės nariai padeda jaunuoliui suprasti, interpretuoti viziją ir priimti sprendimus. Ši tapsmo suaugusiu ceremonija labai svarbi ir bendruomenei, ir individui.
Įdomu, kad įvairūs New Age judėjimai siūlo už pinigus vakariečiams dalyvauti panašiose ceremonijose, ir tai susilaukia neblogos paklausos. Taigi, skirtingų kultūrų jaunuoliai savęs ieško skirtingai: vieni keliauja autostopu aplink pasaulį, kiti savanoriauja užsienyje, dar kiti dalyvauja ceremonijose ir pan.
Ačiū už pokalbį!
P.S. Taip pat kviečiame skaityti Karolio Vyšniausko interviu su Milda „Y kartos tyrinėtoja – apie mokslą, verslą ir ketvirčio amžiaus krizę“, kuris buvo išspausdintas praėjusių metų birželio mėn. „Verslo žiniose“.


Вывод из запоя на дому — это формат медицинской помощи, при котором лечение проводится в привычной для пациента обстановке с использованием инфузионной терапии и врачебного контроля. Такой подход позволяет начать детоксикацию без задержек и снизить нагрузку на организм, связанную с транспортировкой. В наркологической клинике «Частный медик 24» выезд специалиста организуется круглосуточно, а терапия подбирается с учётом текущего состояния пациента.
Получить больше информации – вывод из запоя на дому анонимно в санкт-петербурге
Процедура капельницы от похмелья может быть рекомендована при наличии выраженных симптомов интоксикации, которые нарушают нормальное функционирование организма. Это особенно актуально в тех случаях, когда обычные методы, такие как принятие воды или таблетки, не приносят должного облегчения. Для получения дополнительной информации или записи на процедуру можно обратиться через сайт, а в сложных случаях может потребоваться стационарное лечение или наркологическая помощь.
Выяснить больше – капельница от похмелья цена в нижнем новгороде
Процедура капельницы от похмелья с контролем врача в Самаре начинается с первичной консультации, на которой врач осматривает пациента, измеряет его основные показатели (давление, пульс, температуру) и оценивает общее состояние. На основе этих данных выбирается оптимальный состав капельницы, которая может включать в себя различные компоненты, такие как солевые растворы, витамины, антиоксиданты и медикаменты для снятия симптомов похмелья.
Узнать больше – капельница от похмелья вызов на дом
В общем, капельница является отличным решением для быстрого снятия похмельных симптомов, и её использование помогает вернуться к нормальной жизни уже в течение нескольких часов после процедуры. В некоторых случаях может потребоваться дополнительная наркологическая реабилитация для полного восстановления организма, особенно при признаках наркомании.
Подробнее тут – капельница от похмелья
В Воронеже капельная терапия применяется в ситуациях, когда симптомы похмелья выражены и не проходят самостоятельно, особенно после запоя или в запое. Врач проводит консультацию, оценивает состояние пациента, степень интоксикации и принимает решение о проведении процедуры. Такой подход позволяет обеспечить безопасное и эффективное лечение при алкоголизме и других формах зависимости. При необходимости можно оставить заявку, уточнить цены или получить помощь бесплатно на первичном этапе.
Получить больше информации – http://kapelnicza-ot-pokhmelya-voronezh-5.ru
Выезд нарколога на дом в Самаре представляет собой структурированный медицинский процесс, направленный на быстрое облегчение состояния пациента и устранение последствий интоксикации. Все этапы оказания помощи проводятся с учетом клинической картины, длительности употребления и индивидуальных особенностей организма. В случае алкоголизма могут быть предложены процедуры кодирования, а также вывод из состояния запоя. При необходимости подключается психиатр для дополнительной оценки и лечения.
Разобраться лучше – https://narkolog-na-dom-samara-6.ru/
Капельница от похмелья в Екатеринбурге с медицинским контролем и поддержкой организма в наркологической клинике «Частный медик 24»
Получить дополнительные сведения – https://kapelnicza-ot-pokhmelya-ekaterinburg-6.ru/
Выезд нарколога на дом в Самаре организован так, чтобы пациент получил помощь без ожидания и без лишней нагрузки на организм. После обращения специалист приезжает по указанному адресу, проводит первичный осмотр, оценивает общее состояние, уровень интоксикации, показатели давления, пульса, дыхания и собирает краткий анамнез. На основании этой оценки врач определяет, можно ли безопасно оказывать помощь на дому, и подбирает подходящую схему лечения, включая возможное кодирование или вывод из алкоголизма. Такой формат позволяет начать медицинские мероприятия сразу после осмотра и быстро перейти к стабилизации состояния.
Узнать больше – врач нарколог на дом
Капельница от похмелья — это эффективный способ снятия симптомов алкогольной интоксикации, который позволяет быстро восстановить организм после длительного употребления алкоголя. В наркологической клинике «Частный медик 24» в Екатеринбурге мы предлагаем капельную терапию, которая включает в себя комплекс препаратов для восстановления водно-электролитного баланса, выведения токсинов и нормализации состояния пациента. Процедура проводится в удобной обстановке, и мы обеспечиваем полное наблюдение врача на протяжении всего процесса лечения.
Получить больше информации – https://kapelnicza-ot-pokhmelya-ekaterinburg-5.ru
Капельница от похмелья — это экстренная мера, которая помогает снять интоксикацию и восстановить водно-электролитный баланс в организме после злоупотребления алкоголем. В наркологической клинике «Частный медик 24» в Самаре мы предлагаем эффективное лечение для тех, кто столкнулся с последствиями запоя или перегрузки организма после употребления алкоголя. Капельницы для снятия похмелья — это быстрый и безопасный способ вернуть пациента в норму, избавить от болезненных симптомов, таких как головная боль, тошнота, слабость, сухость во рту, а также стабилизировать его общее состояние. Выезд нарколога на дом и проведение капельниц позволяет избежать поездки в клинику и начать лечение в удобной обстановке.
Изучить вопрос глубже – капельница от похмелья анонимно
Существует ряд ситуаций, при которых вызов специалиста на дом является обоснованным решением:
Изучить вопрос глубже – нарколог на дом анонимно
В Нижнем Новгороде стационарное лечение используется при выраженных симптомах или наличии факторов риска, особенно при тяжелом состоянии больного на фоне алкоголизма или длительного употребления алкоголя. Это позволяет исключить внешние нагрузки, обеспечить непрерывный мониторинг и при необходимости быстро скорректировать терапию. Решение о госпитализации принимается на основе осмотра, консультации специалиста и оценки текущего состояния человека, с учётом клинических данных.
Получить больше информации – вывод из запоя на дому в нижнем новгороде
В Самаре клиника «Частный медик 24» предоставляет круглосуточную помощь по выведению из запоя и снятию симптомов похмелья. Когда человек сталкивается с тяжёлым состоянием после длительного употребления алкоголя, важно вовремя оказать помощь. Врач приедет на дом и проведёт все необходимые процедуры, включая капельницу, которая поможет восстановить водно-электролитный баланс, нормализовать уровень сахара в крови и вывести токсины из организма.
Детальнее – капельница от похмелья цена в самаре