Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2016 m. nusižudė apie 35 tūkst. Lietuvos gyventojų. Manoma, kad vienai savižudybei tenka iki 20 mėginimų, tad per minėtą laikotarpį mėginti nusižudyti galėjo šimtai tūkstančių mūsų visuomenės narių. Mėginimas nusižudyti, lyginant su bendrąja populiacija, didina tolesnę savižudybės riziką šimtus kartų, o padidėjusi suicidinė rizika išlieka daugiau nei 20 metų po bandymo nusižudyti.

Bandžiusiųjų nusižudyti patirtys – ne mažiau svarbios norint suprasti savižudybės fenomeną bei atrasti efektyvių prevencinių ir pagalbos būdų. Tačiau šią grupę tyrinėjančių mokslinių darbų, ypač besiremiančių mėginusių nusižudyti asmenų patirtimi, nėra daug ne tik Lietuvoje. Šiandien kviečiu skaityti interviu su vos prieš kelis mėnesius Vilniaus universitete disertaciją „Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis“* apsigynusiu psichologu Said Dadašev. Iš viso šiame kokybiniame tyrime dalyvavo 21 asmuo – 7 vyrai ir 14 moterų, jų amžius svyravo nuo 18 iki 62 metų. 12 tyrimo dalyvių nusižudyti bandė pirmą, 9 – jau nebe pirmą kartą.

Vieną vakarą prisėdę kavinėje pasikalbėjome ne tik apie tyrimą, bet ir apie kitus su savižudybės reiškiniu susijusius aspektus, praktinius patarimus, kurie padėtų susigaudyti akis į akį susidūrus su tarp gyvenimo ir mirties balansuojančiu žmogumi.

Milda: Disertacijoje ne kartą mini, kad suicidologai paprastai neskiria veiksnių, sukeliančių mintis apie savižudybę, nuo veiksnių, paskatinančių veiksmą – mėginimą nusižudyti. Kodėl vis pabrėži, kad svarbu skirti šiuos dalykus?

Said: Iki šiol nėra visai aišku, koks gyvenimo kelias atveda prie savižudybės, tačiau paprastai savižudybė yra procesas, trunkantis ilgesnį laiką, kuomet susikaupus įvairiems sunkumams kyla nepakeliamas vidinis skausmas, atsiranda mintys apie savižudybę, o joms stiprėjant žmogus ima svarstyti apie tokių minčių įgyvendinimą ir galiausiai pereina prie savižudiško veiksmo. Tačiau svarbu tai, kad didžioji dalis žmonių, kuriems kilo minčių apie savižudybę, nenusižudo – tą kelią link savižudybės galima sustabdyti, ir dažniausiai tai pavyksta padaryti. Bet čia kyla svarbus klausimas – kas nutinka, kad suicidinės mintys yra arba nėra realizuojamos? Kyla ir kitas klausimas – ar tam tikri ypatumai, paskatinę minčių apie savižudybę pradžią, taip pat prisideda ir paskatindami savižudiškų minčių atlikimą? Remiuosi Kanados suicidologų D. E. Klonsky ir M. A. May išplėtota idėja, kad tyrinėjant savižudybių problemą, tam tikrų aspektų, susijusių su savižudybėmis – įvairių situacijų, asmeninių savybių, santykių ypatumų ir pan. – vaidmuo savižudybės procese turėtų būti geriau suprastas. Keliama prielaida, kad vieni aspektai gali turėti didesnę reikšmę paskatindami minčių apie savižudybę atsiradimą, o kiti suvaidina didesnį vaidmenį paskatindami perėjimą nuo minčių apie savižudybę prie veiksmo – mėginimo nusižudyti. Kadangi šie aspektai gali turėti skirtingą reikšmę skirtinguose savižudybės proceso etapuose, svarbu į tai atkreipti dėmesį. Giliau suprasdami savižudybės procesą, tikiu, galėsime užtikrinti geresnę savižudybių prevenciją.

Kiek paprastai praeina laiko nuo minčių apie savižudybę iki mėginimų nusižudyti?

Sunku konkrečiau atsakyti, būna labai įvairiai. Remiantis epidemiologiniais duomenimis iš 17 pasaulio valstybių, didžiausia rizika mėginti nusižudyti yra pirmais metais po minčių apie savižudybę atsiradimo. Vieniems labai sunki būsena, neviltis ir suicidinės mintys tęsiasi ilgą laiką, iki kelių metų ar ilgiau, kitais atvejais laikas nuo pirmųjų minčių apie savižudybę iki veiksmo gali trukti ir kelias savaites ar trumpiau. Trumpesnė suicidinio proceso trukmė neretai yra susijusi su žalingu alkoholio vartojimu, kuris, manoma, yra vienas iš veiksnių, padedančių realizuoti suicidines mintis.

Mintys apie savižudybę gali ilgesnį laiką kartotis vėl iškylant tam tikriems sunkumams, taip pat kartais suicidinės mintys stiprėja palaipsniui, vis sunkėjant žmogaus situacijai, o tai irgi gali trukti ilgiau. Tačiau žmogui galiausiai nusprendus, kad savižudybė yra tinkamiausias sunkumų sprendimo būdas, prie veiksmo gali būti pereinama gana greitai. Įvairiose kultūrose atliktų tyrimų duomenys rodo, kad nemaža dalis mėginimų nusižudyti įvyksta neilgai trukus po sprendimo nusižudyti: beveik pusė viename Austrijoje vykusio tyrimo dalyvių, kurie mėgino žudytis, teigė, jog nuo minčių apie savižudybę iki savižudiško veiksmo praėjo ne ilgiau nei 10 min., o Indijoje iš 319 mėginusiųjų nusižudyti tik 23.5% svarstė nusižudyti ilgiau nei 2 valandas. Mūsų atliktame tyrime taip pat gavome, kad nors maždaug pusė tyrimo dalyvių ilgesnį laiką iki mėginimo nusižudyti pagalvodavo apie savižudybę (paprastai iki kelių metų), kita pusė tyrimo dalyvių suicidinį veiksmą atliko spontaniškai, ilgiau apie jį negalvodami.

Kas vyko tiriamųjų gyvenime prieš mėginimą nusižudyti? Kas paskatino, kad nuo minčių jie perėjo prie veiksmų?

Organizuodami tyrimą kartu su kolegomis stengėmės išskirti svarbiausius dalykus mėginusiųjų nusižudyti gyvenimuose, kurie prisidėjo prie suicidinės krizės. Pirma, panašu, kad dar iki pirmųjų minčių apie savižudybę keletas aspektų padidino tikimybę, kad jie vėliau atsidūrė tokioje situacijoje, kai ėmė galvoti apie savižudybę – tyrimo dalyvius labiau pažeidžiamais vėliau atsiradusiai suicidinei krizei darė gausi potencialiai traumuojanti patirtis, tam tikros asmeninės savybės (savęs nuvertinimas, patiriant save kaip nesėkmingą, nevertingą, nereikalingą, apsunkinantį kitus žmones, bei aukšti lūkesčiai ir polinkis laikyti sunkumus savyje), taip pat pasyvios, vengimu pasižyminčios problemų sprendimo strategijos. Antra, tiesiogiai prie suicidinių minčių atsiradimo prisidėjo ilgalaikiai ar trumpalaikiai stresoriai, tokie kaip santykių netektys, pernelyg didelis užimtumas, finansinis nesaugumas, psichinės ar fizinės sveikatos problemos ir kt., kėlę nepakeliamą emocinį skausmą. Kaip dažnai minėjo mūsų tyrimo dalyviai, „viskas susikaupė į vieną krūvą“. Svarstome, kad kiekvienam žmogui gali būti būdingas tam tikras gebėjimo atlaikyti emocinius sunkumus „slenkstis“, kurį viršijus gali kilti mintys apie savižudybę. Trečia, pastebėjome, kokie veiksniai gali paskatinti perėjimą nuo minčių apie savižudybę prie veiksmo – pavyzdžiui, lengvai prieinamos savižudybės priemonės, socialinės paramos ribotumas, apsvaigimas nuo alkoholio, skatinęs impulsyvų, rizikingą elgesį, taip pat anksčiau patirta traumuojanti patirtis, kuri galėjo mažinti natūralią baimę numirti, didinti fizinio skausmo toleranciją, taip pažeisdama tyrimo dalyvių savisaugos jausmą.

Viena iš jūsų tyrimo dalyvių įvardintų priežasčių nusižudyti – aukšti lūkesčiai sau bei su darbu susijusios problemos. Kaip galėtum pakomentuoti šiuos aspektus?

Suicidologinėje literatūroje bedarbystė ar negalėjimas rasti darbo vertinami kaip svarbūs su pagrindine asmens veikla susiję savižudybės rizikos veiksniai. Nors 19% tyrimo dalyvių minėjo darbo netektį ar sunkumus susirandant darbą kaip problemą, susijusią su suicidinėmis mintimis, tačiau trigubai ryškesnė mūsų tyrimo dalyvių problema buvo per didelis užimtumas ir tenkantis krūvis, siekiant finansinio saugumo.

Tačiau svarbu pridurti, kad savižudybių priežastys yra itin sudėtingos, kompleksinės, svarbu nesupaprastinti šios problemos. Kaip analogiją galime pasitelkti stalo žaidimą „Jenga“, kur iš kaladėlių bokšto traukiame po kaladėlę ir taip silpniname statinio stabilumą, kol ištraukus paskutinę kaladėlę bokštas sugriūna. Panašiai ir savižudybių atveju – palaipsniui kaupiantis skausmingoms situacijoms žmogus gali nebeatlaikyti jų visumos keliamo skausmo, tačiau kiekviena situacija nebūtų tiek reikšminga, jei nebūtų ir kitų. Vienam žmogui su darbu susijusios problemos padidins suicidinę riziką, kitam – ne, ir tai labai priklauso nuo konteksto.

Galime svarstyti, kad visuomenės lūkesčių nepateisinanti ekonominė situacija gali būti specifiškas mūsų kultūrai suicidinės rizikos veiksnys, prisidedantis prie poreikio pernelyg dideliam užimtumui. Tačiau taip pat savižudybes tyrinėjantys mokslininkai ir praktikai pastebi, kad apie savižudybę galvojantys asmenys dažnai save įstumia į neišsprendžiamas dilemas turėdami nerealistiškus tikslus ir perdėtus lūkesčius, taip sudarydami prielaidas nuolatiniam nesėkmingumo suvokimui. Mūsų atliktame tyrime pastebėjome, kad nedidelei daliai tyrimo dalyvių buvo būdingi aukšti lūkesčiai – itin aukštus lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti, o tuomet didėja tikimybė menkiau save vertinti, laikyti save nesėkmingu, prastesniu, „našta“ kitiems.

Pastebima, jog apie savižudybę galvojantys arba mėginę nusižudyti asmenys linkę vengti kreiptis pagalbos į kitus. Disertacijoje užsiminei, kad šį vengimą skatina žmonių prisiimta „stipraus žmogaus“ nuostata.

Taip, šis vengimas yra didelis iššūkis savižudybių prevencijoje. Gilinomės, kodėl mėginusieji nusižudyti vengė kalbėti apie savo sunkumus, ir pastebėjome, kad tai yra susiję su nepasitikėjimu kitais bei perdėtu savarankiškumu, taip pat savižudybių stigmatizavimu. Mėginusieji nusižudyti galvojo, kad kiekvienas su savo sunkumais privalo susitvarkyti savarankiškai, be kitų pagalbos, netikėjo, kad kiti gali padėti, nenorėjo „užkrauti“ kitų savo sunkumais, dalis savo skausmingų jausmų, problemų parodymą kitiems laikė silpnumo ženklu, todėl stengėsi atrodyti „stipriais“ ir slėpti savo sunkumus. Išgirdę tokias priežastis, kodėl nebuvo kreiptasi į kitus, ėmėme svarstyti, kad žmonės dėl tam tikrų patirčių laikosi herojiškos „stipraus žmogaus“ nuostatos, kuri, deja, nepadeda spręsti sunkumų, o paprastai juos tik gilina. O kadangi mintys apie savižudybę, savižudiški veiksmai, savižudybės yra smarkiai stigmatizuojami visuomenėje, nieko keista, kad žmonės nėra linkę apie tai kalbėti.

Tačiau vengimas kreiptis pagalbos būdingas ne tik suicidinėje krizėje esantiems žmonėms, bet ir apskritai. Lietuviai dažnai kenčia tyliai ir pasikliauja tik savimi, nesikreipdami pagalbos į kitus. Džiugu tai, kad vis daugiau yra kalbama apie savižudybių problemos sprendimą, visuomenėje aktyviau kuriamos iniciatyvos, skatinančios susitelkti ir padėti vieni kitiems.

Kaip kiekvienas iš mūsų galėtų padėti suicidinių minčių turinčiam žmogui? Ko toks žmogus labiausiai norėtų sulaukti iš aplinkinių?

Manau, pirmiausia, svarbu norėti padėti kitam ir nebijoti kalbėti šia tema. Savižudybių tema apipinta daugybe nuo realybės nutolusių nuostatų, kurios kelia baimę, norą atsiriboti. Pavyzdžiui, labai dažnai yra klaidingai galvojama, kad jeigu paklausiu prislėgto, sunkioje būsenoje esančio žmogaus, ar jis turi minčių apie savižudybę, paskatinsiu jį nusižudyti. Mums trūksta informacijos apie tai, kaip būtų galima tinkamiau reaguoti. Štai ir mūsų tyrimo dalyviai minėjo, kad pasisakę apie suicidines mintis nesulaukė tinkamos pagalbos – aplinkiniai reagavo abejingumu, nesupratimu, kartais ir smerkimu, pašaipomis. Tuo tarpu artimųjų ir kitų žmonių suteikta emocinė parama, supratimas, palaikymas sprendžiant sunkumus tyrimo dalyvių buvo vertinami kaip labiausiai mažinę suicidinę krizę. Skatinu sudalyvauti savižudybių intervencijos mokymuose – „safeTALK“, „ASIST“ ir kituose, kurie padeda geriau suprasti, ką išgyvena suicidinių minčių turintis žmogus, ir kaip galėtume padėti tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui.

Gyvenime pasitaiko situacijų, kai artimas žmogus grasina nusižudyti, jeigu nebus patenkintos tam tikros sąlygos. Pavyzdžiui, sutuoktinis savo žmonai gali sakyti, kad „jeigu tu mane paliksi, aš nusižudysiu“. Kaip elgtis tokiais atvejais? Juk grasinimui nepasidavęs žmogus po to gali save kaltinti dėl kito mirties.

Kartais žmogus grasina nusižudyti, jeigu nebus įgyvendinti tam tikri jo reikalavimai. Tokiu elgesiu žmogus parodo, kad jis jaučiasi esantis aklavietėje ir nemato kitų išeičių kaip spręsti savo problemą. Tokį grasinimą galime suprasti kaip prastą problemų sprendimo būdą. Tačiau būtina rimtai sureaguoti į tokias situacijas. Pirma, svarbu sureaguoti į grasinančio asmens emocinę būseną, pasistengti išklausyti, parodyti, kad jis ar ji rūpi, kad matote, jog jis kenčia, ir norite jam padėti. Pasiūlyti pagalbą, jeigu ji reikalinga. Kitaip tariant, nesureaguoti abejingai, piktai, nuvertinančiai. Tačiau vien to neužtenka. Antra, svarbu nepasiduoti grasinimui, nes vykdydami reikalavimus galime paskatinti žmogų ir ateityje tokiu būdu spręsti savo problemas. Svarbu nubrėžti ribas ir pasiūlyti alternatyvas, kitas išeitis. Tokiu sureagavimu jūs ir pasirūpinate žmogumi, jis pasijaučia išgirstas, bet taip pat ir nepasiduodate grasinimui. Parodote rūpestį, bet tuo pačiu ir išlaikote asmenines ribas. Jeigu visgi matote, kad situacija darosi labai rimta ir kelianti pavojų, svarbu kreiptis skubios pagalbos numeriu (112).

Darbe minėjai, kad žmogui apsisprendus, kad savižudybė jam – geriausia išeitis, dažnai tiesioginiu ar netiesioginiu būdu kitiems duodamos užuominos apie ketinimą nusižudyti. Kokie tai ženklai? Kokiu būdu žmonės leidžia aplinkiniams sužinoti apie jų ketinimą nusižudyti?

Apie savižudybę galvojantis žmogus kovoja, svyruodamas tarp noro gyventi ir noro nusižudyti, nutraukti skausmą ir kančią. Noras gyventi, kad ir koks mažas bebūtų, visuomet egzistuoja. Šis noras gyventi prisideda prie to, kad paprastai tiesiogiai arba netiesiogiai duodamos įvairios užuominos apie ketinimą nusižudyti, taip tarsi kviečiant aplinkinius padėti juos apsaugoti. Tokios užuominos ar kvietimai būna labai įvairūs. Kartais tiesioginiai, kai tiesiai išsakomos mintys apie savižudybę, bet dažniau tai būna netiesioginiai ženklai – pasikeitęs elgesys (pavyzdžiui, atsitraukimas nuo aplinkinių, neapgalvotas ir rizikingas elgesys, domėjimasis savižudybės priemonėmis ar perdėtas domėjimasis mirties tema), itin sunki emocinė būsena (neviltis, įniršis, bejėgiškumas, dramatiški nuotaikų pokyčiai), miglotas kalbėjimas apie ketinimą nusižudyti (pavyzdžiui, kalbėjimas apie gyvenimo beprasmiškumą, abejingumą gyvenimui, nenorą daugiau kentėti ir pan.).

Ką patiria žmonės, atlikę savižudišką veiksmą? Kaip su mėginusiuoju nusižudyti bendrauti jo artimiesiems?

Mėginimą nusižudyti išgyvenę žmonės pirmiausia suvokia, kad jie bandė nusižudyti, tačiau nemirė ir ima reflektuoti paskutinius įvykius iki savižudiško veiksmo bei palaipsniui susiduria su bandymo nusižudyti pasekmėmis jų gyvenime. Žmonių išgyvenimai ligoninėje atspindi tolesnę krizės eigą. Kaip ir iki savižudiško veiksmo, taip ir po jo tyrimo dalyviai jaučia intensyvias nemalonias emocijas, pasimetimą, kaltę prieš artimuosius ir baimę suvokus, kas įvyko, o taip pat ir apmaudą, kad nepavyko nusižudyti.

Laikotarpis po mėginimo nusižudyti turi didelę reikšmę tolesnei suicidinės krizės eigai. Čia svarbų vaidmenį gali atlikti mėginusiojo nusižudyti artimieji, aplinkiniai žmonės. Aplinkiniams gali kilti noras priekaištauti, kritikuoti ar moralizuoti, taip siekiant parodyti, kad mėginimas nusižudyti yra netinkamas elgesys. Tačiau tokios reakcijos paprastai nepadeda, jos dažniau yra priimamoms kaip dar vienas patvirtinimas, kad mėginęs nusižudyti žmogus yra iš tiesų nereikalingas, nesėkmingas, tai gali sustiprinti norą vengti atvirai dalintis savo sunkumais. Tuo tarpu mėginusiojo nusižudyti priėmimas, parodytas rūpestis arba tiesiog neutralus, neatstumiantis bendravimas mažina norą atsiriboti ir neigiamą savęs vertinimą, stiprina ryšį su kitais, didina viltį, kad galima įveikti esamus sunkumus. Be to, aktyvesnė kitų žmonių pagalba keičia nuostatą, kad „viską reikia išspręsti pačiam“.

Tačiau nereikėtų tapti pernelyg globėjiškais – svarbu bendrauti geranoriškai, bet lygiavertiškai. Žmogus jautriai reaguoja, jeigu mato, kad kiti jį laiko silpnu, bejėgiu, negalinčiu savimi pasirūpinti.

Savo darbe minėjai, kad didžioji dalis mūsų supratimo apie savižudybes kyla iš teorinių ir empirinių tyrinėjimų, atliktų Vakarų pasaulio (Vakarų Europos, JAV, Australijos) valstybėse, tačiau didžioji dalis savižudybių įvyksta besivystančio pasaulio šalyse. Taip pat aišku, kad šalia psichologinių ir biologinių įtakų, labai svarbios socialinės ir kultūrinės. Gal gali papasakoti apie Vakarų ir kitų kultūrų skirtumus, kalbant apie savižudybes ar mėginimą nusižudyti.

Sociokultūrinis kontekstas turi didelę įtaką žmonių nuostatoms ir elgesiui, savižudiškas elgesys taip pat nėra išimtis. Yra nemažai duomenų, tai pagrindžiančių: suicidinio elgesio dažnumas, pasirinkti metodai, pasiskirstymas pagal amžių, lytį ir kitus sociodemografinius kintamuosius įvairiose šalyse skiriasi; savižudybių skaičiai įvairiose šalyse yra skirtingi, kai kuriose jie laikui bėgant išlieka santykinai stabilūs; kitose – patiria dramatiškus svyravimus; vienose šalyse pastebimas savižudybių ryšys su psichikos sutrikimais, tokiais kaip depresija, kitose reikšmingesni psichosocialiniai veiksniai.

Individualistinėse kultūrose su savižudybėmis dažniau susijusi per didelė visuomenės narių dezintegracija, kuomet žmonės nesijaučia susiję vieni su kitais. Kolektyvistinėse kultūrose, atvirkščiai, pernelyg didelis sutelktumas ir griežtos normos gali formuoti teigiamą nuostatą į savižudybę kaip į tinkamą elgesį tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, „garbės“ savižudybės Japonijoje, Indijos našlių savižudybės. Taip pat kolektyvistinėse kultūrose, esant itin stipriam žmonių laisvių reguliavimui, gali būti dažnesnės savižudybės, kuriomis siekiama išvengti kultūrinės priespaudos. Pavyzdžiui, Afganistane paplitusi iš anksto sutartų santuokų tradicija nepaiso moters pasirinkimo, ir tai tampa viena iš dažnai įvardinamų priežasčių, kodėl jaunos merginos pasirenka savižudybę, nematydamos kitos išeities. Tokioje situacijoje atsidūrusi mergina praktiškai neturi socialinės paramos, palaikymo, tad turi mažiau resursų, kuriais galėtų pasinaudoti spręsdama savo sunkumus.

Lietuvos savižudybių rodiklis ėmė sparčiai kilti sovietmečiu, kai mūsų bendruomenių ir šeimų ryšiai buvo sutrikdyti priverstinės kolektyvizacijos, įsivyravo pasyvios sunkumų įveikos strategijos, žmonės tapo mažiau pasitikintys vienas kitu, o psichikos sunkumų turintys ar apie savižudybę galvojantys žmonėms buvo smarkiai stigmatizuojami. Džiugu, kad po truputį šios tendencijos keičiasi. Besidomintiems tuo, kaip istoriniai įvykiai paveikė mūsų visuomenę, rekomenduoju profesorės Danutės Gailienės sudarytą kolektyvinę monografiją „Gyvenimas po lūžio: Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“.

Dažnai, kai sužinome apie žmogaus savižudybę, klausiame, ar tas žmogus paliko atsisveikinimo laišką. Apie šio dokumento radimą/neradimą visuomet linkusios pranešti ir masinės medijos. Koks laiško vaidmuo artimiesiems? Gal buvo atlikta tyrimų, kurie analizuotų laiškus? Kokių įžvalgų galima padaryti analizuojant šiuos šaltinius?

Priešmirtiniai laiškai padeda nustatyti, ar įvykusios mirties priežastis – savižudybė, nes iš pradžių gali būti tiriamos įvairios versijos. Yra atlikta mokslinių tyrimų, kurie analizuoja nusižudžiusiųjų atsisveikinimo laiškus, tačiau suicidologijoje nėra vieningos nuomonės, kiek svarūs yra šie laiškai kaip informacijos šaltinis apie nusižudžiusiojo situaciją: viena vertus, tai yra vienas iš daugelio būdų, kurie prisideda prie geresnio žmogaus būsenos supratimo, kita vertus, tokie laiškai yra trumpi ir nėra pernelyg informatyvūs. Tyrėjai pastebi, kad mažesnė dalis nusižudžiusiųjų palieka atsisveikinimo laiškus. Juose dažniausiai vyrauja išsakomas negalėjimas ištverti psichologinio skausmo.

Raštelio egzistavimas gali būti svarbus artimiesiems, gedintiems nusižudžiusiojo. Natūralu, kad po savižudybės kyla daugybė klausimų, kartais priešmirtiniai laiškai artimiesiems gali suteikti šiek tiek aiškumo apie tai, kas ir kodėl įvyko, padėti suprasti nusižudžiusiojo sunkumus. Tačiau taip pat tikėtina, kad tokie rašteliai gali palikti daugiau klausimų nei atsakymų, gali didinti išgyvenamą skausmą, nes tokie laiškai didina sąlytį su traumuojančia patirtimi. Tačiau trūksta išsamesnių mokslinių tyrimų apie tai, kaip šie laiškai (bei komunikacija socialiniuose tinkluose) paveikia artimuosius, jų gedėjimo eigą.

Būna tokių situacijų, kai, rodos, visos priemonės padėti žmogui išbandytos ir galiausiai jis vis tiek nori nusižudyti. Gal kai kuriais atvejais mums nereikia jam trukdyti? Štai esu mačiusi “The Economist” reportažą “24 & ready to die”, kur pasakojama apie 24 m. belgę Emily, fiziškai sveiką, tačiau norinčią numirti – gauti eutanaziją – dėl vis besikartojančios sunkios depresijos epizodų ir jokio džiaugsmo gyventi. Praėjusi visus reikiamus etapus, ji gavo leidimą. Per likusį laiką ji atsisveikino su artimaisiais, atsakė į visiems kylančius klausimus ir pan. Ką manai apie eutanazijos įteisinimą? Kai žmogus nusižudo, dažniausiai tai būna didelis šokas artimiesiems, lieka daug neatsakytų klausimų, nežinomybės, savęs kaltinimų. Eutanazijos atveju savižudybė nebūtų šokas, artimieji galėtų susigyventi su tuo sprendimu bei atsisveikinti, o gal net pats žmogus galiausiai persigalvotų eutanazijos proceso eigoje.

Eutanazijai nepritariu. Apie savižudybę galvojantis žmogus nebenori gyventi esamose aplinkybėse, kurios tuo metu atrodo keliančios pernelyg didelį psichologinį skaumą, tačiau tai nereiškia, kad apskritai jokio noro gyventi nebėra. Todėl manau, kad visuomenėje reikėtų ieškoti būdų kaip padėti pakeisti tas aplinkybes ir taip sustiprinti norą gyventi, o ne kaip padėti žmogui nusižudyti. Bijau, kad eutanazijos įteisinimas kai kuriose situacijose gali stiprinti bejėgiškumo nuostatą, esą „jau nieko nebegalima padaryti“. Be to, įteisindami eutanaziją mes sakome, kad esant tam tikroms aplinkybėms nusižudyti ar padėti nusižudyti galima. Kas yra tos aplinkybės? Nemanau, kad galima atsakyti į šį klausimą.

Ačiū už pokalbį!

________________

* Saido disertacija – dalis Vilniaus universiteto mokslininkų atliko didelės apimties tyrimo „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“. Disertacijos vadovė – prof. habil. dr. Danutė Gailienė.