Graffiti vieta mieste ir paveldo diskusijose – kur ji?

Magdalena Beliavska iš žurnalo „Gatvės meno galerija“, rengdama straipsnį „Kontroversijos ir kontrastai: apie gatvės meną, paveldą ir žmones“, uždavė įdomių klausimų socialiai sociologei ir graffiti tyrėjai Veronikai Uronaitei-Barkauskienei. Magdalenos pasakojimą galite rasti naujausiame, ką tik pasirodžiusiame žurnalo numeryje online, o visą interviu tekstą kviečiame skaityti čia:

Kaip pristatytumėte save ir savo dabartinių tyrimų lauką mūsų skaitytojams?

Stebiu, fotografuoju graffiti ir gatvės meno darbus Vilniuje maždaug nuo 2004-ųjų, nuo 2008-ųjų pradėjau rašyti miesto temomis spaudoje, parašiau sociologijos magistro darbą apie graffiti ir miesto erdvės santykį Vilniuje, o dabar rašau disertaciją. Man įdomiausia, kaip patys graffiti piešėjai ir piešėjos mato, suvokia ir patiria miesto erdvę, kokias taktikas taiko pasirinkdami savo darbams vietas, ir kaip tas itin specifinis jų erdvės suvokimas kinta nuo pačių pirmųjų lietuviško graffiti apraiškų sovietmečio pabaigoje iki dabar. Taip pat – kaip laikui bėgant ir keičiantis pačiam miestui, kinta Vilniaus graffiti vietų „žemėlapis“. Jeigu reikėtų trumpai pristatyti savo pačios vaidmenį, tai būtų graffiti stebėtoja. Dar istorijų skaitytoja, klausytoja ir užrašytoja.

Kokie psichologiniai ir sociologiniai procesai slypi už gatvės meno, ypatingai ant legalumo ribos balansuojančio graffiti? Ar egzistuoja tam tikras bendruomenės kūrybos ir elgesio „kodeksas“?

Graffiti kaip miesto erdvės žymėjimo sistema labai susijusi su priklausomybe subkultūrai – gana uždarai kultūrinei grupei, kuri nuo plačiosios visuomenės skiriasi tam tikromis vertybėmis, miesto erdvės suvokimu ir patyrimu, turi jai būdingą slengą. Tai lyg mažas alternatyvios visuomenės visuomenėje modelis. Kalbant apie „kodeksą“, tai graffiti darbų atlikimo stilistika, forma ir turinys, taip pat erdviškumas turi gana griežtas taisykles, bet šios nėra absoliučios. Kai pasieki tam tikrą meistriškumo lygį, gali tas taisykles interpretuoti laisviau, improvizuoti, tačiau pradedantiesiems reikalavimai yra aukšti – turi įrodyti, kad turi gerai išlavintą ranką ir pojūtį, kur galima, o kur nevalia palikti savo žymės.

Pasigilinkime: kokia grafičio reikšmė miesto audinyje? Gal tai žodžio, meninės raiškos laisvės įrodymas? Pilietinės pozicijos pareiškimas?

Trumpai aiškiai apibrėžti graffiti reikšmes nėra paprasta, nes pats reiškinys yra itin daugiasluoksnis. Graffiti sieja daug gana skirtingų sričių: vizualumą, subkultūrą, socialinių konvencijų pažeidimus, miesto erdvės transformacijas, ekonominę naudą iš graffiti ir gatvės meno. O ir pačių graffiti rūšių yra nemažai (memorialinis, defamacinis, politinis, subkultūrinis graffiti, gatvės menas). Iš čia kyla pavojus graffiti analizuojant bet kuriuo vienu aspektu, pernelyg supaprastinti, redukuoti kitas, visada šalia esančias, reikšmes ir sritis. Pavyzdžiui, labai paprasta ir gana įprasta žmonėms „iš šono“ vienpusiškai politizuoti, perdėtai romantizuoti ar demonizuoti graffiti. Graffiti yra labai visoks. Graffiti gali būti tiesioginis ar netiesioginis politinis pareiškimas, bet tai yra tik viena iš daugelio galimų rašymo ir piešimo ant miesto paviršių negavus leidimo motyvacija. Graffiti gali būti ir absoliučiai apolitiškas, eskapistinis gestas. Meninės kūrybos motyvacija taip pat egzistuoja, bet irgi nėra absoliuti. Subkultūriniame arba TTP (tag-throw up-piece) graffiti svarbus yra komunikacijos su kitais piešėjais momentas. Tuo tarpu gatvės meno (street art) kūrėjams paprastai svarbesnis ryšys su platesnėmis auditorijomis, todėl jie renkasi universaliau atpažįstamus ir perskaitomus motyvus, kuriais lengviau užmegzti ryšį nei subkultūrinio graffiti parašais, taip pat daugiau dėmesio teikia erdvei, savo idėjų pritaikymui atsižvelgiant į estetinius, istorinius ir kitokius vietos kontekstus.

Kokia graffiti reikšmė miesto audinyje? Sakyčiau taip: vis pasirodantys graffiti darbai yra miesto gyvybės, nesterilumo požymis. Graffiti šiais laikais nerastumėte tik ten, kur yra didžiulė viešosios erdvės kontrolė, taigi – nedemokratiškai valdomose teritorijose. Bet ir tai, netgi tokiose vietose graffiti taip pat egzistuoja, tik randa kitus raiškos būdus arba itin nuošalias, saugias erdves, kuriose gali išvengti tos absoliučios kontrolės. Miestas be graffiti ir gatvės meno atrodytų sterilus, absoliučiai sukontroliuotas, todėl nuobodus ir negyvas, toks, kuriame tavęs niekas negali nustebinti, pabudinti iš letargo. It kokia distopija.

Kokį vietovės įvaizdį kuria grafičiai? Ar toks įvaizdis suderinamas su architektūriniu, urbanistiniu paveldu?

Tai labai priklauso nuo graffiti tipo ir kokybės, nuo konkrečios vietos ir miesto bendruomenių, kurios ta vieta naudojasi, kurios apie tą vietą kuria istorijas, kurioms ji yra itin svarbi. Graffiti, kaip ir gatvės meno kūriniai, gali būti apgalvoti, išjausti, kontekstualizuoti, bet gali būti ir absoliučiai neišdirbti, atlikti visiškai nejaučiant erdvės, nepažįstant auditorijų. Todėl graffiti ir gatvės menas gali papildyti erdvę, suskambėti konkrečiame kontekste, bet gali ir baisiai disonuoti. Dar vienas dalykas: kiekviena fizinė lokacija paprastai turi daugiau nei vieną žmonių grupę, kuri ja naudojasi ir apie tą pačią vietą kuria labai skirtingas istorijas. Todėl graffiti darbas, to tradicinio graffiti (TTP), tarkim, jauniems žmonėms, susipažinusiems su subkultūra, gali labai suskambėti, būti priimtas, bet štai kitai grupei, konservatyvesnei bendruomenės daliai, kuri ta vieta taip pat naudojasi, jis gali būti visiškai nepriimtinas ir nesuprantamas. Erdvė yra sudėtingas socialinis darinys, todėl tie atvejai, kai graffiti arba gatvės meno darbai prigyja, yra priimami daugumos erdvės naudotojų, yra tikrai reti. Būtent bendruomenės nusprendžia, kokį įvaizdį jų vietai suteikia graffiti ar gatvės meno darbai, tai tokia niekur fiziškai neegzistuojanti, bet aiškiai juntama sutartis tarp vietos gyventojų, dėl kurios vienuose rajonuose graffiti ir gatvės meno darbų galima pamatyti itin daug, ir ten nededama pastangų išvalyti, sterilizuoti erdvės, toleruojama ta graffiti kuriama atmosfera (pavyzdžiui, tam tikruose Berlyno, Londono, kitų didmiesčių rajonuose), o kitur jaučiamos labai konservatyvios nuostatos, nepalankios bet kokioms numatytą „tvarką ardančioms“ improvizacijoms. Dar kitas dalykas, kad tiek palankios, tiek nepalankios nuostatos gali keistis laike, pavyzdžiui, net labai konservatyvūs žmonės gali tapti atviresni gatvės menui, kai iš arčiau susipažįsta su šia kultūra. Subkultūrinis graffiti – kiek specifiškesnis, jį suprasti ir prisijaukinti paprastai sunkiau, nes ir patys graffiti piešėjai užsiimdami savo veikla daugiausiai galvoja apie kitus graffiti piešėjus kaip pagrindinę savo auditoriją, visi kiti erdvės naudotojai įprastai jiems yra mažiau reikšmingi, taigi konfliktinis santykis dažnai tampa neišvengiamas.

Ypatingai vyresnės kartos atstovai išpažįsta požiūrį, jog gausiai išpiešti miesto fragmentai tai pavojingų, nekontroliuojamų subkultūrų valdomos teritorijos, kurias būtina tvarkyti, gentrifikuoti, arba, kas blogiausia, išvis jose nesilankyti. Diskursas apie gatvės meną suaštrėja, kai kalbama apie paveldą. Senamiesčio teritorija privalo išlikti švari, išblizginta, autentiška…Bet gal kaip tik spontaniškos meninės intervencijos kuria tą autentiškumą?

Čia reikėtų išsklaidyti keletą mitų. Pirmas mitas, kad graffiti miesto erdvėje veikia kaip „išdaužti langai“ – neva graffiti darbai „pritraukia“ vieni kitus ir veikia kaip nekontroliuojamos teritorijos ženklas, kviečiantis nusikalsti jau ir sunkesniais nusikaltimais tokioje „apleistoje“, „niekam nepavaldžioje“ erdvėje. Tokią teorija 1982 metais sukūrė JAV kriminologai James Q. Wilson ir George L. Kelling, ir ji tapo labai populiari, dažnai cituojama viešojoje erdvėje, nors kiti mokslininkai netruko ją paneigti. Didžiausia problema, kad tokios toli siekiančios išvados padarytos visiškai nepasigilinus į graffiti subkultūros logiką, taigi yra tiesiog išlaužtos iš piršto. „Išdaužtų langų“ pasekėjai graffiti kultūrą paverčia simboliniu atpirkimo ožiu, kuris sugeria negatyvias emocijas ir bejėgiškumą akistatoje su realiomis nusikaltimų problemomis miestuose. O iš tiesų yra taip, kad graffiti piešėjai pieš ten, kur didelė tikimybė jų darbams būti pamatytiems ir išlikti kuo ilgiau. Todėl labiausiai piešiama centrinėse, gausiai lankomose miesto teritorijose. Pavyzdžiui, graffiti etnografas Gregory J. Snyder tikrindamas „išdaužtų langų“ teoriją yra skaičiavęs ir matavęs graffiti darbų gausumą dviejuose Niujorko rajonuose: didžiausiu nusikalstamumu tuo metu (2006-aisiais) garsėjusiame Prospect Heights rajone Brooklyne ir mažu nusikaltimų skaičiumi pasižymėjusia Manhattano dalimi (SoHo, Tribeca vietovės). Pastarojoje graffiti pėdsakų buvo ženkliai daugiau, nes į šią centrinę Niujorko dalį vykdavo graffiti piešėjai ne tik iš viso miesto, šalies, bet ir pasaulio – palikti savo vardą ten, kur jis bus pamatytas tūkstančių praeivių vos per vieną dieną. Taigi, ne tik minėtu, bet ir dauguma kitų atvejų, realios koreliacijos tarp vietovės pavojingumo ir graffiti darbų kiekio – nėra. Egzistuoja tik graffiti baimė ir demonizavimas viešojoje erdvėje, su kuo yra susidūrusios ir dauguma kitų subkultūrų.

Antrasis mitas – kad graffiti piešia jaunų nusikaltėlių gaujos. Iš tiesų egzistuoja toks reiškinys kaip kriminalinių gaujų graffiti užrašai, labai specifiškai kaligrafiški ir ypač paplitę rytinės JAV pakrantės miestuose. Ši tradicija darė įtaką subkultūrinio graffiti atsiradimui ir formavimuisi JAV, tačiau ji nėra tapati šiuolaikiniam, visame pasaulyje paplitusiam graffiti piešimui. Greičiau kaip tik atvirkščiai: tokiuose miestuose kaip Los Andželas, kur XX a. antroje pusėje gaujos buvo ypač paplitęs reiškinys, jaunuoliams, augantiems probleminiuose rajonuose, subkultūrinis graffiti veikė kaip viena iš labai nedaugelio atsvarų priklausomybei gaujoms. Dauguma to laikotarpio graffiti piešėjų, kilusių iš šių probleminių miesto dalių, mini, kad graffiti buvo tai, kas juos ištraukė iš gyvenimo pagal gaujų taisykles.

Kalbant apie graffiti ir paveldą, vieno atsakymo, koks jų santykis turėtų būti – nėra. Kiekviena visuomenė nusprendžia, kiek sterili turi būti jos miestų aplinka, o kiek į ją įsileisti nekontroliuojamo graffiti gyvybingumo. Aš, kaip sociologė, tik stebiu reiškinius ir nesprendžiu, koks modelis yra geriausias, tinkamiausias ar „teisingas“. Jei reikėtų labai grubiai apibendrinti, manau, kad egzistuoja trys idealieji graffiti ir miesto erdvės sąveikos tipai: „Tvarkos miesto“, kai graffiti stengiamasi ištrinti nuo žemės paviršiaus, taikomas „nulio tolerancijos“ graffiti kontrolės modelis (tai būdinga kai kuriems Švedijos miestams, kur investuojama nepaprastai daug lėšų į graffiti valymą ir prevenciją, iš matomų centrinių erdvių graffiti užrašai ištrinami per 24 valandas). Kitas tipas – „Kūrybinio miesto“, kur graffiti neturi tokios didelės stigmos, visgi čia pirmenybė teikiama pakankamai sukontroliuotam ir legalizuotam gatvės menui, didelės apimties neofreskoms (murals) ir kūrybai gana griežtai apibrėžtose ribose. Trečiasis tipas – „Atviras miestas“, toleruojantis visus saviraiškos viešojoje erdvėje būdus, taigi miesto sienos ilgainiui tampa tiesiog prisotintos užrašų ir piešinių. Realybėje kiekvienas miestas yra šių tipų mišinys. Vakarų Europoje gana įprasta istorinius miesto centrus (senamiesčius) stipriai kontroliuoti, saugant būtent istorinį jų „autentiškumą“, kai tuo tarpu kūrybiniai ir „atviro miesto“ eksperimentai populiaresni bohemiškose, specifinį tapatumą ir gyventojų segmentą turinčiose miestų dalyse.

Kai kuriose Vakarų šalyse jau įprasta aptikti ištisus gatvės meno rajonus. Lietuvoje tai vis dar neprigijo – taip, turime gatvės menui išskirtas vietas, legaliems grafičiams skirtas sienas, neofreskas, kurtas pagal užsakymą. Galbūt tai kultūrinių skirtumų vaisius? Gal Lietuvai to išvis nereikia?

Jau truputį užsiminiau apie Švedijos pavyzdį – teko ten šiek tiek gyventi, taigi mano įspūdis, kad kaip visuomenė gatvės meno ir graffiti klausimais jie yra kur kas konservatyvesni, sunkiau įsileidžiantys gatvės kūrybą. Todėl turbūt visgi nesame patys konservatyviausi, stebiu tai, kas vyksta Lietuvoje, ir matau nemažai ir viešų, ir privačių iniciatyvų, susijusių su gatvės menu. Tiesa, daug kur keliamas legalių sienų trūkumo klausimas, gana sudėtinga gauti leidimą piešti savivaldybei priklausančiose erdvėse, taigi atvirumo ir lankstumo šia prasme tikrai galėtų būti daugiau, ypač Vilniuje. Kita vertus, Kaunas labai stipriai imasi užpildyti šią nišą ir gali būti, kad keleto metų bėgyje ten turėsime savo lietuvišką Lisaboną – gatvės meno darbų „prisotintą“ miestą.

Vilniuje jau kone dešimtmetį ant skirtingų paviršių atsiranda įvairių žanrų tekstinės miniatūros: absurdiški vieno klausimo quiz’ai, liaudies išmintį imituojantys pasakymai, trumpi pseudo-haiku. Susilaukę didelio populiarūmo šie grafičiai atsiranda ant straipsnių apie gatvės meną viršelių, atvirukų, jų nuotraukomis dalinamasi socialinių medijų platformose. Ar tokia „miesto poezija“, XXI amžiaus tautosaka gali pati iš savęs tapti šiuolaikinio kultūros paveldo dalimi?

Manau, kad gali, ir jūsų minėti pavyzdžiai apie gatvės rašytojo 209 darbų naudojimą ant knygų viršelių, magnetukų, netgi mokslinių darbų pavadinimuose, tai tik patvirtina. Net jeigu patys užrašai ir yra efemeriški, anksčiau ar vėliau išnykstantys, išlieka atmintis apie juos, o ir jų nuotraukos, kurios vėliau įvairiausiai tiražuojamos. Vadinasi, tam tikra prasme tokia miesto tautosaka jau yra paveldo dalis, net jei dar formaliai neįpaveldinta. O formalusis įpaveldinimas ir graffiti bei gatvės meno darbų saugojimas bei atnaujinimas – na, tai yra gana sudėtinga diskusija. Formalus įpaveldinimas, viena vertus, prieštarauja pačiai spontaniškai ir efemeriškai gatvės kūrybos prigimčiai. Kita vertus, kai kurios didelės neofreskos, atliktos kaip legalūs užsakomieji darbai, ir per daugelį metų prigijusios miesto erdvėje, turėtų būti laikas nuo laiko atnaujinamos, nes turi ne tokį ir ilgą galiojimo terminą. Tarkime, Frank Zappos paminklą lydinti prancūzų Lazoo ir Megaton neofreska, atlikta 1996 metais – jau prašyte prašosi būti atnaujinama. Tam tikra prasme ji yra 10-to XX a. dešimtmečio paveldas, išskirtinis objektas ir svarbus įvykis ne tik graffiti piešėjų to meto bendruomenei, bet ir pačiam miestui. Kyla klausimai ir apie kitas svarbias graffiti erdves Vilniuje – pavyzdžiui, kokia Olimpiečių plaukimo bazės sienos ateitis? Kokia Reformatų parko ateitis? Galiausiai – kaip saugosime „Street Art Vilnius“ festivalio darbus, kurie jau po truputį blunka ir nyksta, kaip ir visa lauke esanti, aerozoliniai dažais atlikta kūryba? Tai yra klausimai, skirti Vilniui kaip gyventojų bendruomenei, kuri turi apsispręsti, ar gatvės menui ir graffiti yra vietos miesto tapatumo mozaikoje ir nuspręsti, koks Vilnius yra – atviras, kūrybinis ar vis dėlto tvarkos ir sterilumo miestas?