Korona virusas – mina, sprogusi rizikos visuomenėje
Savo sociologijos įvado kurse tris paskaitas skiriu globalizacijos temoms (nors tam reiktų atskiro kurso). Šios temos savyje talpina daugybę aktualių potemių, kurias taip sunku aprėpti, tieeeeek daug problemų, viskas taip susiję ir persipynę, kad kartais studentai sakydavo, kad po tų paskaitų grįždavo namo sukrėsti. Vienas iš autorių, kuriam skiriu daug dėmesio – vokiečių sociologas U. Beckas. Korona viruso kontekste jo idėjos atrodo ypač taiklios.
Pagrindinė Becko mintis, kad šiuolaikinės visuomenės yra rizikos visuomenės. Jose randasi naujos, anksčiau nebūdingos rizikos formos, kurios yra nenuspėjamos, o jų pasekmės – neapibrėžtos. Tai yra grėsmės, kurias iš principo sukelia žmonių veikla, technologinis progresas, kišimasis į gamtą. Jos yra neapibrėžtos laiko ir erdvės rėmuose, kerta socialinių klasių, valstybių sienų ribas, yra perduodamos ateities kartoms. Paprastai sakant, skurdas yra hierarchiškas, o smogas – demokratiškas.
Daugybė autorių riziką, neapibrėžtumą ir egzistencinį nesaugumą vertina kaip vienus esminių nūdienos visuomenių komponentų. Pasak T. Friedmano, globalizacijos kontekste didžiausią nerimą kelia baimė dėl greitų ir netikėtų pokyčių, nulemtų priešo, kurio nematome, negalime paliesti ar pajausti. Mūsų gyvenimą bet kuriuo momentu gali pakeisti ekonominės, technologinės ar gamtinės jėgos. Sociologas Z. Baumanas mus nuolat lydinčius jausmus vadina likvidžia baime ir netikrumu: „tai lyg nuolatinis vaikščiojimas minų lauke ir nežinojimas nei kada, nei kur bus sprogimas“. Sociologas A. Giddensas kalba apie trūkinėjantį modernaus žmogaus apsauginį kokoną – pamatinį pasitikėjimą monotoniška, bet saugia kasdienio gyvenimo rutina. Apsauginis kokonas – tai psichologinis egzistencinis saugumas, gynybinė apsauga, kuri atrenka potencialius iš išorės pasaulio užgriūvančius pavojus. Tai lyg skiepai nuo egzistencinio nerimo, žinojimas, kad viskas bus gerai, kuris leidžia tvarkyti kasdienio gyvenimo reikalus. Kuo daugiau baimės ir neapibrėžtumo šaltinių, tuo pamatinis pasitikėjimas bei egzistencinis saugumas mąžta.
Pagrindinės rizikos visuomenės grėsmės susijusios su žmogaus veiklos poveikiu gamtai (klimato kaita, užterštumas, gamtinių išteklių vartojimas ir pan.), branduolinėmis katastrofomis, terorizmu, mityba (genetiškai modifikuoti produktai, antibiotikais maitinami gyvuliai, maistiniai priedai ir pan.), sveikata (įvairūs susirgimai, virusai, gydymo būdai), organizuotas globalus nusikalstamumas (prekyba žmonėmis, organais, narkotikais, ginklais ir pan). Rizika mus supa ir kitose kasdienio gyvenimo srityse – renkantis profesiją, studijas, gyvenimo partnerį, gyvenamąją vietą, ir t. t. Nors naujasis korona virusas yra gamtinės kilmės, tačiau jo atsiradimą lėmė žmogiškoji veikla – miestų augimas, didėjanti žmonių koncentracija, glaudesnė sąveika su gyvūnais (šiuo atveju tikėtina, kad šikšnosparnių valgymas).
Numatyti ir valdyti minėtas rizikas mums sunkiau dar ir dėl to, kad šiandien mus supa daugybė prieštaringos informacijos, ekspertinis žinojimas gali mus pakreipti skirtingais keliais, todėl yra praradęs pasitikėjimą. Teiginys „Mokslininkai nustatė, kad X“ mūsų nenuramina, nes kiti mokslininkai gali nustatyti, kad visgi ne X, o Y. Štai mokslininkai nustatė, kad valgyti tam tikrą vaisių yra sveika, nes tai sumažina krūties vėžio riziką. Po trijų mėnesių pasirodo straipsnis, kad visgi to vaisiaus reikėtų vengti, nes jis didina kepenų vėžio riziką. Štai ekspertai teigia, kad stuburui sveikiausia miegoti ant kieto čiužinio, kiti antrina, kad visgi ant minkšto. Ir taip nuolatos. Turėdami ribotus laiko ir energijos išteklius gilintis į kiekvieną kasdienybės smulkmeną, mes pasirenkame, kokiu ir kieno žinojimu vadovausimės, ar tiesiog iš inercijos nuplaukiame viena ar kita kryptimi.
Nors rizika nepaiso socialinio statuso, tačiau vieni turi geresnes galimybes tą riziką valdyti ar susidoroti su jos padariniais, negu kiti. Smogas, kaip ir virusas, gal ir demokratiškas, tačiau didesnes pajamas gaunantis žmogus galės išsikelti gyventi į užmiestį ir bent po darbo kvėpuoti gaiviu oru, viruso atveju gauti geresnį gydymą, karantino laikotarpiu išgyventi iš saugumą suteikiančių santaupų, pirkti ekologišką maistą ir pan.
Korona virusas – viena iš rizikos visuomenėje sprogusių minų, kur ir kokios minos dar slepiasi šiame lauke nei vienas negalime 100% pasakyti.
Gal pasiklydimas informaciniame lauke ir nepasitikėjimas ekspertine nuomone yra susijęs su problema, kad tas žinias medijose (populiariuose naujienportaliuose, TV laidose ir pan.) rečiau skleidžia patys ekspertai, mokslininkai, kurie suvokia ir gali nurodyti savo tyrimų ribotumus ir pan.? Neretu atveju kažkas tą informaciją perpasakoja ir nebūtinai jie turi laiko ar noro pilnai įsigilinti į tų tyrimų ribotumus ir skelbia tai, kas atrodo pagavu (kaip ir tie, kurie skaito, nebūtinai nori/ turi laiko pasigilinti kiek daugiau nei parašyta/pasakyta). O gal ir “ekspertu” neretai pavadinamas tas, kuris yra tiesiog dažniau matomas, rodomos, girdimas, nors jis nebūtinai iš tiesų yra atitinkamos srities “ekspertas”.
Papildant Gintarę, dar ir patys [realūs] ekspertai turi visokių žmogiškų ydų: kažkas nori labai pasižymėti kurioj nors srity, todėl savo kuklius, ribotus tyrimus pompastiškai pristatinėja TED talk’uose, kažkas pasiklysta savo išankstinėse nuostatose ir užuot ieškojęs tiesos bando įrodyti savo teisumą, ir t. t. ir pan.
Man regis, jog dabartinis virusas – išvirkščioji globalizacijos pusė, kai laisvai juda ne tik žmonės, prekės ir pinigai, bet ir virusai. Ir ši šituacija – tam tikra mūsų godumo išraiška, kai norisi vis greičiau ir toliau nukeliauti, daugiau pigesnių prekių. Visa to pasekmė – šylantis klimatas, kalnai šiukšlių ir kartu su žmonėmis keliaujantys virusai.
Kalbant apie egzistencinį saugumą ir nerimą, mūsų fiziniai namai šiuo metu įgauna tiesioginę reikšmę ir prasmę. Mūsų sienos – mūsų ribos – gali mums padėti apsisaugoti nuo virusų grėsmės. Bent jau taip – būdami namuose, izoliuodamiesi – galime valdyti situaciją, mažinti ligos grėsmę bei nerimą dėl jos.
Na, o kalbant apie ekspertiškumą, tikiu sveiko ir kritiško mąstymo galia. Vienas dalykas yra tai, apie ką kalba ekspertai ir pseudoekspertai (šiandieninėje infojūroje patikimi ir kompetetingi informacijos šaltiniai yra kaip niekada svarbūs ir vertingi), bet yra ir kita pusė – kritiškas informacijos at(si)rinkimas. Aš kaip valgiau sviestą, taip ir tebevalgau iki šiol, nepaisant kas ir ką apie tai kalba, nes jis man yra labai skanus. Žinoma, sveiko proto ir kiekio ribose:)