Kai pašnekovas neįsirėmina į „normalaus pokalbio“ ar mūsų realybės scenarijų

Nebūčiau patikėjusi, kad ketinimas prieš miegą maloniai pasižiūrėti „Stambiu planu“ pokalbį su Benu Šarka išvirs į kelias dienas galvoje verdančias sociologines-filosofines refleksijas apie savaime suprantamas kasdienes sąveikas ir jų nerašytas taisykles; apie fanatišką ir nekritišką tikėjimą mokslu, ekspertiniu žinojimu; apie racionalų protą ir mokslinį įrankį kaip aukščiausią statusą turintį ir dažnai kitus pažinimo būdus (meninį ar mistinį) numenkinantį tikrovės pažinimo būdą; apie žmogaus subjektyvių patirčių bei jo galių numenkinimą, apie žmogaus patirčių sekvestravimą, kai tam tikros egzistencinės patirtys iš tiesioginės-bendruomeninės priežiūros pereina į institucinės-administracinės koordinacijos rankas. Pokalbis sutrigerino tai, ką jau ilgą laiką pastebiu įvairiuose socialiniuose kontekstuose kalbant apie įvairias temas.

Buvo toksai sociologas Haroldas Garfinkelis, žinomas dėl sąveikos chuliganizmo eksperimentų. Tai tokie socialinių normų laužymo eksperimentai, kurių metu sąmoningai pažeidžiamos nerašytos įprastų kasdienių pokalbių ar sąveikų taisyklės. Na, pavyzdžiui, įprastame kasdieniame pokalbyje imi primygtinai reikalauti, kad pašnekovas aiškiai apibrėžtų atsitiktinių pastabų ar bendro pobūdžio posakių prasmę. Tarkim, atsisveikinant tau žmogus palinki „geros dienos“, o tu imi tikslintis: „ką turi omenyje sakydamas „geros“? Kuriai būtent dienos daliai to linki? Kurioje gyvenimo srityje linki gero?“. Atsisveikinantysis sutrinka – kokių nesąmonių čia klausinėji! Kai sutrikdai savaime suprantamą sąveikos tvarką, gali pamatyti kokiais principais ji rėmėsi. Šis pokalbis su Benu Šarka yra puikus to pavyzdys, tik kad laidos svečias nieko nevaidino, sąmoninai nieko nesiekė, o tiesiog buvo savimi. Vedėjas, savo ruožtu, pabuvo dalies mūsų visuomenės veidrodis, kuris, bent jau man, atspindėjo liūdinančias, kartais piktinančias savybes.

Pasikvietė Andrius Rožickas į laidą, kaip pats pristatė, garsiausią Lietuvos neformalą, panką-aktorių. Galvojo, anas kaip normalus žmogus papasakos, kokius meninius projektus vykdo, kuo užsiima, užsidėjęs koją ant kojos intelektualiai kedens savo gyvenimo filosofiją, konceptualiai kalbės apie gilias savo kūrinių prasmes, gal dar kokias nūdienos teatro problemas pareflektuos. O Benas nuo pat pradžių, tiesiog nuoširdžiai būdamas savimi, niekaip neįtelpa į gana nelankstaus vedėjo bandymus pašnekovą pritraukti prie sau ir žiūrovui įprasto pokalbio šablono. Dar blogiau, Benas ne mėgėjas ir neįpratęs medijose šnekėti apie save, nėra jam tokio poreikio, jam nesvarbu. Ir išvis nelinkęs skirstyti žmonių į kategorijas ar spręsti dilemas, kaip čia save pavadint. Žinot tą pirmojo pasaulio problemą, kai žmonės kokiame nors interviu pasakoja, kad jiems labai sudėtinga save įvardinti vienu žodžiu? Nes jie ir tą veikią, ir aną, ir trečią, reiktų kelių eilučių norint save įsivardint. Benui, skirtingai nei kai kuriems iš mūsų, nuoširdžiai px tie pavadinimai. Jo kasdienybėje kategorizacijos, kokios mums labai įprastos, tiesiog natūraliai neegzistuoja.

– Benai, kaip jus įvardint?
– Niekaip.

Šneka nerišliai, bet nuoširdžiai, taip, kaip moka, dalinasi savo mintimis ir patyrimais, ir vis išsprūsta iš vedėjo bandomų uždėti štampų, etikečių, kategorijų. Ir vietoj, pavyzdžiui, kalbėjimo apie kokį nors juvenologijos epilegomenų homomorfinės subincizijos autotrofinės transkripcijas uchronijų diskurso tegimenizacijoje androinizavimą (sąvokos, beje, realiai egzistuojančios), jis tiesiog ima pasakoti apie kiaules, šlapimą, molį, tradicinę žolininkystę, kaip buvo nudegęs ir pats save gydėsi. Pasakoja apie savo patirtį, apie tai, kas jam buvo ir kokia yra jo realybė. Niekam nieko nekiša, nesiūlo pirkt (kaip tik yra už viską, kas yra nemokama), tiesiog dalinasi, kaip yra jam.

– Ar galima vadinti Beną Šarką žiniuoniu?
– Benai, jūs gi ne toks, jūs gi aktorius esat!

Žmogui, kuris byloja, kad gyvenime kliaujasi savo patirtimis, pojūčiais, sukauptom žiniom ir atradimais, ir kad nenori dalyvauti mums įprastoje medicinos ir sampratos apie ligas bei gydymą sistemoje, vedėjas atšauna – bet gi jūs neturite tos sistemos diplomo! Be to, jūs gi esate aktorius, suprask, visai nesižiūri, kad jūs taip kalbate.

Yra tokių žmonių, kuriems visai nereikia termometro, kad žinotų, kiek temperatūros jie turi. Yra žmonių, kurie yra atradę, kaip nusimušti temperatūrą būdais, kurių poliklinikoje ar vaistinėje nepasiūlys. Ir šie žmonės tą žino ir moka ne dėl to, kad yra šarlatanai, kokie nors sutrikusios psichikos žmonės, ar patiklūs kvailiai, o atvirkščiai, dėl to, kad stengėsi gyventi sąmoninai, ilgą laiką domėjosi, gilinosi, kaupė žinias, eksperimentavo su jų patikrinimu savo kailiu, stebėjo sąsajas tarp vienų ir kitų pasirinkimų, gyvenimo būdo ir jų poveikio kūnui ir psichikai, išmoko klausyti ir išgirsti savo kūno, psichikos siunčiamus signalus ir į juos reaguoti sau tinkamu būdu. Čia ilgų ir nuoseklių pastangų rezultatas.

– Bet ar čia taip pasakė tikri, normalūs mokslininkai?

Kai kurios tradicinės gentys, kai buvo supažindintos su kompasu, palaipsniui prarado anksčiau savaime suprantamą gebėjimą orientuotis erdvėje pagal dangų ir kitus gamtos ženklus. Iš kartos į kartą nebeperduodamas gebėjimas atrofavosi, o kadangi sekančioms kartoms yra nebereikalingas, nes kompasas lengvai prieinamas ir paprastas naudoti, tai ir nėra poreikio bei motyvacijos gaišti laiko ir mentalinių resursų to mokantis. Bet kodėl mes neretai sutikę žmogų, kuris moka pamatyti tą informaciją, kurią rodo kompasas, be jo pagalbos, esame linkę galvoti, kad jis meluoja, yra kažkoks freakas, sutrikęs? Vien dėl to, kad geba kažką, ko mes negebame, nes pasirinkome negebėti? Ir aš nekalbu čia apie tuos, kurie garsiai šaukia, kaip kažką stebuklingo moka ir gali jus pagydyti vienu rankos pridėjimu prie kaktos už kelis šimtus eurų. Kalbu apie žmones, kurie sau gyvena pagal save ir niekam netrukdo, niekada nesivelia į diskusijas, kur bandytų įrodyti, kad jų tiesa teisingesnė, ar ką nors pirštų.

– Ar jūs turite medicinos diplomą, kad taip šnekate?

Įsivaizduokit situaciją: 10 vaikų užauginusi, visokių su vaikų auginimu iššūkių įveikusi moteris savo ką tik vaiko susilaukusiai sesei, kuri turėjo žindymo sunkumų, davė visokių pasiteisinusių patarimų. Sesė, vėliau apsilankiusi pas gydytoją užsiminė, kad su savo žindymo problemom jau susitvarkė, bet atėjo pasikonsultuoti dėl kitų dalykų. Išklausė mini moralą, kad žindymas yra medicinos dalis, todėl kitas mamas su žindymu susijusių dalykų gali mokyti tik specialistas, kuris to mokėsi profesionaliai, todėl sesės klausyti negalima, galima tik profesionalo. M. Foucault, A. Giddensai, U. Beckai, ateikit į pagalbą!!! Beje, labai rekomenduoju prisiminti sociologės Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės tekstą „Gimdymo namuose demonų gaudymas sociologiniu tinkleliu“.

Kad nekiltų neaiškumų, pabrėžiu, kad jokiu būdu nemenkinu medicinos ir bet kokios savo srities profesionalų, aš kritikuoju perdėtą, fanatišką ekspertinių žinių nekvestionavimą; kategorinį mąstymą arba-arba kategorijom (pavyzdžiui, arba tiki į mokslą arba esi šarlatanas; arba vadovaujiesi mokslu arba esi religingas; esi už arba esi prieš); situacijas, kai menkina tavo pasaulėvaizdį vyraujančio pasaulėvaizdžio atžvilgiu; kai tu neturi teisės geriau žinoti, ką tu patyrei, ko tau reikia, kas tau veikia, nepaisant, ar koks nors ekspertas, disponuojantis dažnai reliatyviomis žiniomis (pavyzdžiui, šio teksto autorė sociologė Milda Pivoriūtė), apie tai kažką pakalbėjo ar nepakalbėjo. Apie tai labai taikliai rašo vokiečių sociologas U. Beckas, šiek tiek apie jo idėjas esu papasakojusi čia.

Laidos vedėjui niekaip nepavyko suvaldyti Beno Šarkos ir įsprausti jo į televizinio pokalbio standartą. Vedėjas stengėsi atskleisti pašnekovo unikalumą nepriimdamas jo unikalumo.

– Noriu sugrįžti į pokalbio žanrą, kuriame mes susišnekam.

Kartais tiesiog nepavyksta žmogaus nusivesti į savo žanrą.

Visiems, linkusiems į kategorišką tikėjimą mokslo žiniomis, rekomenduoju pasidomėti mokslo filosofija, mokslo sociologija, žinojimo sociologija – ir pamatyti, kaip galima plačiau pažiūrėti į mokslą su paties mokslo pagalba. Einu, patarimu pasinaudosiu ir aš, nes žinių plėtimo ir tikrovės pažinimo kelias dar labai labai ilgas.

Pabaigai – trumpas filmukas apie vyrą, kurį kiti žmonės bandė išmokyti, kaip reikia vaikščioti (Ačiū /jd už nuorodą!)