Apie mūsų kuriamas „narkotikų“ mitologijas
Penktadienio vakaras. Vienoje Vilniaus virtuvėje draugų kompanija atkemša trečią degtinės butelį, kitoje, vos už kelių gatvių – perduoda iš rankų į rankas suktinę. Cheminiu požiūriu abi grupės užsiima ta pačia veikla – sąmoningai veikia savo nervų sistemą ir keičia psichikos būseną. Tačiau pirmoji scena Lietuvoje dažniau būtų pavadinta „atsipalaidavimu, pramoga, laisvalaikio leidimu,“, antroji – „narkotikų vartojimu“, nors pirmosios praktikos potenciali žala vartotojui ir visuomenei gali būti ne ką mažesnė, o kaip rodo moksliniai tyrimai – net didesnė. Kodėl vienų psichoaktyvių medžiagų vartojimas tampa savaime suprantama kasdienybės, socialinių ritualų dalis, o kitų nusikalstama veikla? Kodėl „narkotikai“ dažniausiai asocijuojami su blogiu? „Daugelis mūsų apie juos pirmiausia išgirsta ne per mokslinius šaltinius ar asmeninę patirtį, o per bauginančias istorijas ir kriminalines antraštes. Visuomenėje gajūs mitai dažnai piešia psichoaktyvias medžiagas kaip kažką iš esmės svetimo, pavojingo ir neišvengiamai vedančio į priklausomybę ar socialinį nuosmukį. Tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Daugelis šių baimių remiasi ne moksliniais faktais, o kultūriniais stereotipais ir dešimtmečius kartotomis moralinės panikos klišėmis.“, – teigia psichoaktyvių medžiagų kultūros ir istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto doktorantas Linas Tavaras. Kviečiame skaityti minėtas temas analizuojantį Lino tekstą.
Teksto autorius su karo prieš narkotikus naratyvą kvestionuojančios kampanijos „Nice People Take Drugs” marškinėliais.
Mūsų psichoaktyvi kasdienybė
Pavadinime kabutėmis išskirtas žodis „narkotikas“ jau savaime turi neigiamą konotaciją, siejamą su priklausomybe ir socialiniu nuosmukiu. Graikų kalboje žodis narcoticos reiškia, slopinantį, miegą keliantį efektą, panašiai kaip alkoholis. Visgi dažniau alkoholį yra įprasta laikyti atsipalaidavimo ar socializacijos dalimi, bet tikrai ne narkotiku. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip visuomenė pasirinktinai deda narkotiko etiketę tik toms psichoaktyvioms medžiagoms, kurios laikomos socialiai nepriimtinomis.
Psichoaktyvios medžiagos (tinkamesnis terminas vietoje narkotiko) yra cheminiai junginiai, veikiantys nervų sistemą ir galintys keisti nuotaiką, suvokimą ar energijos lygį. Panašiai kaip radijo imtuvas, smegenys nuolat „transliuoja“ įvairius signalus, o psichoaktyvios medžiagos gali šiek tiek pakeisti jų garsumą, dažnį ar toną. Panašius psichoaktyvius procesus gali sukelti ir ne cheminiai veiksniai, pavyzdžiui, intensyvi šviesa, ritminis būgnijimas ar stiprios emocinės patirtys. Daugybė kasdienių medžiagų, pavyzdžiui, kofeinas ar nikotinas, taip pat veikia smegenų chemiją ir keičia mūsų savijautą.
Istoriškai psichoaktyvios medžiagos buvo integruotos į kultūrines praktikas ir reguliuojamos daugiausia socialinėmis normomis, o ne valstybės įstatymais. Išskyrus pavienius draudimus, psichoaktyvių medžiagų vartojimas pradėtas sistemingai reguliuoti tik XIX–XX amžiuje, kartu su modernių valstybių formavimusi ir tarptautinių psichoaktyvių medžiagų kontrolės režimų atsiradimu. Nuo tada visuomenėse atsirado griežtos ribos tarp „legalių“ ir „nelegalių“ medžiagų – ribos, kurios dažniausiai nesutampa su realia rizika.
Šiandieninė „narkotikų” mitologija – ksenofobijos vaisius
Šiuolaikinis tam tikrų psichoaktyvių medžiagų demonizavimas susiformavo daugiausiai dėl socialinių bei rasinių baimių. XIX a. pabaigoje JAV opijaus vartojimas tapo politinės ir moralinės panikos objektu tuo metu, kai į šalį atvyko kinų darbininkai, dažnai dirbę geležinkelių statybose. Kai kurie jų atsinešė opijaus rūkymo praktiką, kuri Kinijoje ir kitose Azijos vietose, skirtingais laikotarpiais buvo toleruojama. Tačiau JAV žiniasklaida ir politikai pradėjo vaizduoti opijaus rūkyklas kaip vietas, kuriose „padorūs baltieji jaunuoliai“ esą morališkai žlugdomi (1). Tokie naratyvai skatino rasinę baimę ir prisidėjo prie pirmųjų opiatų ribojimų.
Panaši logika buvo taikoma ir kokainui. Iš pradžių jo vartojimas nebuvo laikomas problema, kol jis buvo siejamas su darbo našumu. Tačiau XX a. pradžioje spaudoje ir ksenofobiškuose politiniuose diskursuose pradėjo plisti absurdiški mitai, kad kokainas paverčia juodaodžius vyrus ypač pavojingais ir nejautrius kulkoms (2). Šios baimės prisidėjo prie 1914 m. priimto Harrison Narcotics Tax Act, vieno pirmųjų federalinių psichoaktyvių medžiagų įstatymų JAV. Kongreso debatuose buvo kartojama idėja apie tariamą „nuo kokaino pamišusį juodaodį“, kuris esą kelia grėsmę baltosioms moterims (ten pat). Nors pats įstatymas formaliai neuždraudė opiatų ar kokaino vartojimo, jis smarkiai apribojo prieigą prie medžiagos socialiai pažeidžiamoms grupėms, tuo tarpu turtingesni ir ypač baltaodžiai asmenys vis dar galėjo lengvai įsigyti šių medžiagų per gydytojus.
Panašiai ir kanapės buvo pradėtos sieti su Meksikos migrantais ir vaizduojamos kaip smurtą skatinanti medžiaga. Šią moralinę paniką sustiprino propagandiniai naratyvai, kurie galiausiai prisidėjo prie jų kriminalizavimo. Faktais nepagrįstos baimės nenugalėjo ir 1944 m. atliktas LaGuardia mokslinis tyrimas paneigęs daugumą tuo metu skleistų teiginių apie kanapių pavojų (3). Kaip narkotikų mitus griaunančioje knygoje „Drug Use For Grown Ups” pažymi neuromokslininkas prof. Carl Hart: baimės retorika neišnyko, ji tik transformavosi, vėliau pasireikšdama tokiais naratyvais kaip „reefer madness“.
„Reefer Madness” (1936, JAV) filmo plakatas – vienas žinomiausių anti-kanapių propagandos vizualinių pavyzdžių.
„Narkotikų“ mitai iki šiol nugali mokslinių faktus
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad psichoaktyvių medžiagų teisinis statusas dažnai neatitinka jų realiai keliamo pavojaus. Vienas ryškiausių šios problemos kritikų – britų profesorius David Nutt, buvęs Jungtinės Karalystės vyriausybės patarėjas psichoaktyvių medžiagų politikos klausimais. 2009 m. jis buvo pašalintas iš pareigų po to, kai viešai sukritikavo populistinius politinius sprendimus, ignoruojančius mokslinius duomenis. Nutt tyrimai, vertinantys bendrą žalą tiek individui, tiek visuomenei, parodė, kad alkoholis yra viena pavojingiausių psichoaktyvių medžiagų, dažnai sukelianti daugiau sveikatos ir socialinės žalos nei tokios nelegalios medžiagos, kaip heroinas ar kokainas (4).
David Nutt ir kolegų sudaryta psichoaktyvių medžiagų žalos skalė, vertinanti tiek žalą pačiam vartotojui, tiek žalą visuomenei.
Nutt tapo plačiai žinomas pasaulyje ir dėl savo palyginimo, kad statistiškai jodinėjimas žirgais gali būti pavojingesnis nei tipinis rekreacinis MDMA vartojimas (5). Šio palyginimo tikslas buvo parodyti, kad visuomenė rizikas vertina ne tiek pagal jų realų pavojų, o verčiau kultūrinius bei moralinius įsitikinimus.
Neretai mūsų požiūrį formuoja populiarios, bet netikslios teorijos, kurios atitinka nepavykusio „Karo prieš narkotikus“ naratyvą. Viena iš jų, garsioji „gateway drug“ teorija, teigianti, kad kanapių vartojimas neišvengiamai veda prie vadinamųjų „sunkesnių narkotikų“. Tačiau čia daroma esminė klaida – painiojama koreliacija su priežastiniu ryšiu. Juk, laikantis tokios logikos, būtų galima teigti, kad tikrieji „vartai“ yra kava, nes daugelis priklausomybe sergančių žmonių savo kelią pradeda nuo kofeino. Nors dalis kanapes vartojusių žmonių yra išbandę ir kitas medžiagas, tai nereiškia, kad būtent kanapės tai sukelia. Kur kas labiau tikėtina, kad vartojimo sutrikimams didesnę įtaką turi tokie veiksniai kaip socialinė aplinka, prieinamumas, asmenybės bruožai ar polinkis eksperimentuoti. Kitaip tariant, kanapės dažniau yra lengviau pasiekiama medžiaga, o ne „vartai“ į kažką rizikingesnio.
Naujausi tyrimai rodo, kad kanapių poveikis nėra vienareikšmis. Didžiausia rizika siejama su besivystančiu organizmu ir tam tikrais psichikos sutrikimais, tačiau tuo pačiu metu fiksuojama ir potenciali šių augalų nauda, pavyzdžiui, skausmo, nerimo ar miego problemų valdymui (6). Tai, žinoma, nereiškia, kad kanapės yra visiškai saugios, tačiau „gateway drug“ naratyvas išlieka pernelyg supaprastintas ir labiau atspindi moralinę baimę nei mokslinį supratimą.
„Narkomano” mitas
Lietuvos viešojoje erdvėje vis dar dažnai vartojami terminai „narkomanas“ ar „narkomanija“. Tačiau šie žodžiai mokslinėje literatūroje laikomi stigmatizuojančiais, nes redukuoja žmogų iki vieno elgesio tipo ar būklės. Šiuolaikinėje medicinoje vartojamos sąvoka psichoaktyvių medžiagų vartojimo sutrikimas, kuri apibūdina konkrečius diagnostinius kriterijus, o ne moralinę žmogaus savybę.
Pagal plačiausiai naudojamą psichiatrinį apibrėžimą „DSM-5“ (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), priklausomybė nustatoma tik tuomet, kai medžiagos vartojimas sukelia reikšmingų sunkumų žmogaus gyvenime: trikdo darbą, šeiminius santykius ar kasdienes funkcijas, tęsiasi nepaisant bandymų vartojimą nutraukti ar sumažinti (7).
Vien tik faktas, kad žmogus vartoja psichoaktyvią medžiagą, net ir reguliariai, dar nereiškia, kad jis yra priklausomas ar, kad jo vartojimas kelia rimtų problemų. Empiriniai tyrimai rodo, kad apie 70 procentų psichoaktyvių medžiagų vartotojų neatitinka priklausomybės kriterijų (ten pat). Net tarp labiausiai stigmatizuojamų medžiagų, tokių kaip heroinas ar metamfetaminas, priklausomybės problemos paprastai pasireiškia tik daliai vartotojų. Tai rodo, kad priklausomybė yra svarbi, bet ne dominuojanti vartojimo pasekmė.
Iškreiptą požiūrį į medžiagas neblogai paaiškina ši analogija: jei domėdamiesi automobiliais mums būtų prieinama tik informacija apie avarijas, susidarytų įspūdis, kad vairavimas beveik visada baigiasi katastrofa. Panašiai ir kalbant apie psichoaktyvias medžiagas, didžioji dalis viešosios informacijos koncentruojasi į blogiausius scenarijus, ignoruodama platesnį realybės spektrą. Kitaip tariant, kaltinti vien medžiagą dėl priklausomybės yra panašu į bandymą kaltinti maistą dėl valgymo sutrikimų.
Taip pat milžinišką įtaką „narkomano” etiketės propagavimui turi medija. Paimkime populiaraus serialo „Sopranai“ pavyzdį. Asmeniškai, „Sopranai“ yra vienas mano mėgstamiausių ir geriausiai sukurtų visų laikų serialų, tačiau siūlau jį permąstyti ir per kritiškesnę prizmę. Nors serialas subtiliai nagrinėja Tonio Soprano psichologines problemas, priklausomybės atveju taikomas kitoks moralinis matas. Tonio sūnėno Kristoferio heroino vartojimas tampa ypač patologizuojamu – Kristoferis laikomas nepatikimu, jam rengiama intervencija, jo problema traktuojama kaip asmeninis ir moralinis nuopuolis. Tuo tarpu Tonio smurtas ir nusikaltimai, nors ir reflektuojami, nėra sprendžiami tokiu pačiu kolektyvinio „taisymo“ būdu, o jo vaidmuo išlieka kur kas labiau keliantis simpatiją nei Kristoferio. Šis kontrastas parodo, kaip net psichologiškai gilūs naratyvai gali prisidėti prie „narkomano“ etiketės įtvirtinimo. Čia priklausomybė išskiriama kaip ypač stigmatizuojanti būsena, net ir kontekste, kuriame kiti destruktyvūs elgesiai yra tam tikra prasme normalizuojami. Priklausomybės liga yra kompleksinis, bet vis tik mažumos patiriamas reiškinys, o ne neišvengiama vartojimo pasekmė. Kai viešojoje erdvėje nuolat matome tik kraštutinius, destruktyvius medžiagų vartotojų atvejus, susidaro iškreiptas įspūdis, kad tai yra norma.
Šiame kontekste svarbios tampa ir iniciatyvos, kurios kvestionuoja įsišaknijusias stigmas. Viena iš jų: „Nice People Take Drugs“, drąsi, į diskusiją kviečianti žmogaus teisių ir žalos mažinimo organizacija „Release“ (8). Jos pagrindinė žinutė paprasta: psichoaktyvias medžiagas vartoja ne tik marginalizuoti ar „probleminiai“ žmonės, bet ir socialiai integruoti, dirbantys, kuriantys visuomenės nariai. Tokios iniciatyvos skatina atsisakyti stigmatizuojančių etikečių ir perkelti diskusiją nuo moralinio pasmerkimo prie empatiško, mokslu pagrįsto požiūrio, kuris leidžia geriau suprasti realybę ir efektyviau spręsti su vartojimu susijusias problemas.
Žalos mažinimas ir švietimas
Džiugu, kad vis daugiau pasaulio šalių taiko žalos mažinimo (ang. harm reduction) principą. Jo esmė – ne ignoruoti ar skatinti vartojimą, bet mažinti su juo susijusią žalą. Puiki to analogija yra saugos diržai, kurie buvo sukurti tam, kad sumažintų neišvengiamų avarijų pasekmes. Panašiai ir švietimas apie psichoaktyvias medžiagas siekia ne skatinti jų vartojimą, o padėti žmonėms suprasti rizikas ir priimti informuotus sprendimus.
Dėl šių priežasčių psichoaktyvių medžiagų tema turėtų būti aptariama mokyklose ne gąsdinimo, o moksliniais faktais ir kritinio mąstymo pagrindu. Vien tik bauginančios kampanijos dažnai praranda patikimumą, nes jauni žmonės greitai pastebi, kai pateikiama informacija paprasčiausiai neatitinka realybės.
Žinoma, psichoaktyvios medžiagos gali tapti rimta sveikatos problema, ypač kai jos vartojamos nesaikingai, pavojingomis sąlygomis arba kaip būdas spręsti gilias psichologines problemas. Tačiau būtent dėl to svarbu apie jas kalbėti be mitų, stigmos ir moralinės panikos. Šis straipsnis jokiu būdu neskatina legalių ar nelegalių psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Jo tikslas yra kurti kritinį, empatišką ir mokslu pagrįstą požiūrį į reiškinį, kuris yra neatsiejama žmonių kultūros dalis.
_____
(1) https://journals.ku.edu/amsj/article/download/3124/3083/0
(2) Carl L. Hart, Drug Use for Grown-Ups: Chasing Liberty in the Land of Fear (New York: Penguin Press, 2021), 19.
(3) Mayor LaGuardia’s Committee on Marijuana (1944), in David Solomon, ed., The Marihuana Papers (New York: New American Library, 1966).
(4) https://www.bbc.com/news/uk-11660210
(5) https://www.telegraph.co.uk/news/uknews/law-and-order/4537874/Ecstasy-no-more-dangerous-than-horse-riding.html
(6) https://communities.springernature.com/posts/rethinking-cannabis-use-disorder-a-harm-reduction-approach-for-medical-patients
(7) Carl L. Hart, Drug Use for Grown-Ups: Chasing Liberty in the Land of Fear (New York: Penguin Press, 2021), 9-10.
(8) https://www.release.org.uk/
