Posovietinio politinio elito kilmė

Sprendžiant šiuolaikinio Lietuvos politinio elito deviantiškumo problemas, aktualu išnagrinėti istorinį jo susiformavimo kontekstą: posovietinės valdymo sistemos kūrimosi ir bendrabūvio kaitos aplinkybes. Rusų tyrėjas A. Duka pažymi, kad klasikinės Vakarų Europos ir JAV elitų teorijos (pavyzdžiui, V. Pareto, C. S. Mills ir kt.) kartais nekritiškai taikomos posovietinėje erdvėje, neatsižvelgiant į naudojamų sąvokų turinio ir socialinio konteksto skirtumus (Duka, 2008, p. 56 – 57). Autorius taip pat akcentuoja skirtį tarp dviejų galimų elito sąvokos apibrėžimo būdų. Pirmasis apima elito supratimą kaip tam tikrą visuomenės veiklos integravimo ir struktūrinio stabilizavimo instituciją; antrasis traktuoja elitą kaip kultūrinį elgsenos, gyvenimo būdo, pavyzdinių vertybių etaloną. Tiek vienas, tiek kitas elitas yra grupė, fiksuojanti ir apibrėžianti socialinės veiklos apribojimus (taigi, normų ir deviacijų santykį), tačiau skiriasi jų turimi resursai, modus operandi, ir legitimacijos mechanizmai. Priklausomai nuo veiklos sferos, šios dvi elitų grupės gali arba egzistuoti lygiagrečiai, pavyzdžiui, sporto, meno aplinkoje arba sutapti – dažniausiai politikoje bei ekonomikoje (Duka, 2008, p. 57 – 58). Taigi, vienas elitas yra vadybinis, kitu – intelektualinis, o tuo atveju, kai jie derinami – universalusis.
Vienas iš pagrindinių skirtumų, kuris apibrėžia, kaip formavosi šiuolaikiniai politiniai elitai Europos „Vakaruose“ ir „Rytuose“ yra susiję su šių pokyčių erdvėlaikiniu kontekstu. Priešundistrinės valdančiosios aristokratijos galėjo tik paveldėti galią valdyti, tuo tarpu ją pakeitusių kapitalistinių elitų struktūra buvo paremta sąlyginiu atvirumu (didėjant socialiniam mobilumui), tarpusavio priklausomybe (pavyzdžiui, tarp politinių ir ekonominių elitų), racionalizacija, legitimacija per atstovavimą masiniams interesams, o ne prigimtinę teisę (Duka, 2000, p. 70 – 71). Tuo tarpu buvusioje sovietinėje erdvėje, naujieji elitai turėjo pakeisti nomenklatūrines struktūras, o perėjimas vyko nebe į ankstyvojo, o į vėlyvojo kapitalizmo visuomenę; tai reiškia, kad naujieji elitai turėjo ne tik pasiskirstyti po diversifikuotas veiklas, bet ir užmegzti naujus tarpusavio priklausomybės ryšius (Duka, 2000, p. 71).
V. Lunejev (1994, p. 90 – 95) išskiria tris sovietinės nomenklatūros tapsmo etapus: stalinizmo; postalininio laikotarpio; ir perestrojkos bei Sovietų Sąjungos iširimo. Pamatinis Stalino valdymo laiko nomenklatūros skirtumas nuo naujųjų posovietinių elitų – pastarųjų „horizontalesnė“, mažiau hierarchinė organizacija ir galimybė savarankiškai, nekontroliuojamai priimti sprendimus, kurių įvykdymas užtikrinamas nuosava galia, o ne vykdant įsakymus, gaunamus iš esančių aukštesnėse hierarchijos pakopose. Vidinės represijos ir partijos valymai formavo griežtą vertikalų paklusnumą ir tuo pačiu savitą išgyvenimo strategiją: deviantinis elgesys buvo motyvuojamas ne asmeninės naudos (savo interesų patenkinimo), o savisaugos principais (kuo mažiau pakenkti savo interesams). Po Stalino, kuo toliau, tuo labiau imama remtis naudos principu (kiti šaltiniai atkreipia dėmesį, kad atskiruose regionuose, pavyzdžiui, Kaukaze, bendras modelis negaliojo (Duka, 2008, p. 61)). Tuo metu pradėjo formuotis elitų pirmtakai, jau turintys bendrų grupinių interesų bei vertybių ir priimantys vis savarankiškesnius sprendimus. Atsakomybę už normų pažeidimus užsitraukia nebe elitai, o žemesnieji „valdininkijos“ sluoksniai. Pagaliau perestrojkos laikotarpiu ir po jos naujieji elitai pradeda institucionalizuotis, kartu „persiinstitucionalizuoja“ nepriklausomybę atgavusių valstybių bendrabūviai.
Posovietinį politinį elitą Rusijoje sudaro keturios pagrindinės sudėtinės grupės (Lunejev, 1994, p. 95 – 98):

• Buvusi nomenklatūra;
• Intelektualai, buvę disidentai, antikomunistai;
• Liberalizuoto verslo ir finansų sektoriaus atstovai;
• Homogeniškos grupės nesudarantys oportunistai ir radikalai.

Išskyręs šias grupes, autorius nubrėžia paraleles tarp politinio elito narių kilmės ir jų polinkio į deviantinę veiklą (Lunejev, 1994, p. 95 – 98). Buvusi nomenklatūra adaptuojasi prie naujų sąlygų ir siekia išlaikyti savo galią, kurdama santvarką, V. Bukovskio įvardintą „kleptokratijos“ terminu (Bukovskij, cit. pg. Lunejev, 1994, p. 96). Intelektualai ir buvę disidentai yra labiausiai linkę remtis moralės normomis (pavyzdžiui, negalėdami pasiekti savo tikslų, atsistatydina). Verslo sektoriaus atstovų deviantiškumas yra tiesiogiai susijęs su pasirinkta veiklos sfera, kapitalo kaupimo ir panaudojimo forma. Dalis jų yra legaliai sukaupusi pradinį kapitalą, kita dalis – gavę jo dėl sąsajų su mafijos struktūromis, vertęsi prekyba narkotikais, žmonėmis, ginklais arba pelningai kapitalizavę privatizuotą turtą. Galiausiai oportunistų grupė yra neprognozuojama, tačiau tikėtina, kad radikalių pažiūrų atstovai savo politinius tikslus laikys svarbesniais, nei moraliniai principai.

Literatūra
1. Duka – Дука, Александр В. Перспективы социологического анализа властных элит. В Журнал социологии и социальной антропологии, в. 3 (1). Санкт-Петербург: Интерсоцис, 2000, ст. 64 – 82.
2. Duka – Дука, Александр В. Теоретические проблемы в исследованиях властных элит. В Журнал социологии и социальной антропологии, в. 11 (1). Санкт-Петербург: Интерсоцис, 2008, ст. 50 – 70.
3. Lunejev – Лунеев, Виктор В. Криминогенная обстановка в России и формирование новой политической элиты. В Социологические исследования, н. 8 – 9. Москва: Институт социологии РАН, 1994, ст. 89 – 101.