Skrydis virš gegutės lizdo

Socialūs sociologai džiaugiasi padidėjusiu jaunų dėstytojų ir studentų aktyvumu kurpiant sociologinius tekstus: pirmiesiems dėkojame už antrųjų skatinimą, antriesiems – už skatinimo materializacijas. Šįkart dalinamės Agnės Stankevičiūtės refleksijomis apie klasika tapusį filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“, kurio analizė gali būti puiki kritinio mąstymo ugdymosi priemonė pradedantiesiems sociologams:)

Šaltasis Karas, Brežnevas ir jį lydintis sąstingis, neseniai praūžę Prahos pavasaris bei Karibų krizė, Lietuva po Romo Kalantos susideginimo… 1975-aisiais apstu ryškių kovos “socializmas vs. liberalizmas” pėdsakų. Ir štai tokiame kontekste pasirodo „Skrydis virš gegutės lizdo“ – pagal to paties pavadinimo Ken Kesey romaną sukurtas, šiandien linksniuojamas kaip privalomas pamatyti filmas.

Abu kūriniai pasirodė kaip tik tuo laikotarpiu, kai JAV drebino antipsichiatriniai judėjimai, siekę keisti nehumanišką požiūrį į psichinius sutrikimus bei jų gydymo būdus (o jų buvo daug ir išties žiaurių: kraujo nuleidimas, didelės vaistų dozės, prievarta, lobotomija, grandinės, ledinis vanduo ir t.t.).

Filmuose apie psichinius ligonius paprastai didelis dėmesys skiriamas atskleisti visuomenės, kitaip tariant – „sveikųjų“, „normaliųjų“ bei „sergančiųjų“ santykius, gydymo institucijų principus. Tikrovės vaizdavimas dažnai kuriamas remiantis tam tikrais stereotipais, pavyzdžiui, kad psichiniai ligoniai yra neprognozuojami, pavojingi, todėl privalo būti atskirti, nes tik taip bus apsaugota likusi visuomenė. Žinoma, šiandien apstu filmų, kurie kaip tik griauna minėtus stereotipus, tačiau tuo laiku „Skrydyje virš gegutės lizdo“ sumaniai juos griovęs pagrindinis veikėjas Ronaldas McMurphy buvo labai neįprastas atvejis.

Aukštos, spygliuota viela apjuostos tvoros, grotuoti langai, kaskart duris užtvirtinančios spynos, nuolat stebimas ir kontroliuojamas kiekvienas veiksmas – štai į tokią aplinką papuola sukčius McMurphy, kuomet norėdamas išvengti bausmės kalėjime apsimeta pakvaišėliu ir yra išsiunčiamas gydytis į psichiatrinę ligoninę. Ūmaus charakterio, gyvenimiškos energijos nestokojantis vyriškis, pakliuvęs į griežtai valdomą aplinką su visiškai sistemai paklūstančiais pacientais, bando ardyti nusistovėjusią tvarką ir gaivinti ligonių protus. Įvairiose apsukraus manipuliatoriaus surežisuotose situacijose atsiskleidę ligoniai kelia žiūrovui nemažai klausimų, pavyzdžiui, kurgi yra riba, skirianti sveiką protą ir beprotybę?

M. Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ (taip pat išleistame 1975 metais) nagrinėja bausmę kaip galios išraišką. „Skrydyje virš gegutės lizdo“ vaizduojamas autoriaus aprašytasis geriausias disciplinavimo modelis – uždara ligoninė, kurios patalpų išdėstymas, izoliacija, permatomos pertvaros tarp pacientų ir sanitarų – kaip ir kalėjimas – yra tobula kontrolės užtikrinimo institucija. Čia maitinimas, vaistų skyrimas ir kiti veiksmai yra nuasmeninti. Tokia aplinka skatina resociolizaciją, ligoniai ima elgtis taip, kaip jiems liepiama – tokiu būdu naikinamas asmens savarankiškumas bei individualumas, ugdomas paklusnumas, užvaldomas kūnas ir siela.

Tokioje tobulos kontrolės institucijoje it žuvis vandenyje nardo nemažiau įdomus filmo personažas – didžiausią galią turinti medicinos sesuo Ratched. Ji naudojasi savo galia ne tik manipuliuodama pacientais, bet ir vadovaudama sanitarams ir leisdama jiems naudoti brutalų smurtą prieš pacientus. Seselę galime prilyginti prievartinės institucijos simboliui, nes ji – bauginanti, šalta ir baudžianti.

Minėtas prancūzų filosofas/sociologas taip pat kalbėjo apie reguliuojančios institucijos tikslą supriešinti, susilpninti maištaujančių žmonių sluoksnį, tokiu būdu išsaugant esamą tvarką. Šiam tikslui pasiekti pasitelkiamas senas principas divide et impera (skaldyk ir valdyk), kuris puikiai atsispindi ir filme, kuomet pacientai yra kiršinami tarpusavyje.

„Skrydyje virš gegutės lizdo“ puikiai perteikiamos savęs pateikimo, tapatumo problemos, atsiskleidžia konfliktas tarp sistemos ir asmens tapatumo. Dvi ligoninės stovyklos – senieji pacientai, kurie yra tiek nubukinti, kad nebejaučia savojo Aš bei jaučiasi negalį pakeisti savo padėties, ir pagrindinis veikėjas McMurphy, kuris savo tapatumą išreiškia per nuolatinį nenorą paklusti taisyklėms.

Ervingas Goffmanas, domėjęsis psichiatrinėmis ligoninėmis, įveda naują terminą „totalitarinės įstaigos“, apibūdinantį ne tik minėtas ligonines, bet ir kalėjimus, kareivines ir pan. – įstaigas, kurios izoliuoja žmones nuo įprastos aplinkos. Atskyrimas nuo išorinio pasaulio, pacientų orumo žeminimas, prievartinės tvarkos sudarymas, anot Goffmano, yra ne tik ligos sunkinimo ir jos progreso, bet ir stigmatizacijos priežastys. Kaip pasakytų Foucault, apibrėždami ir atskirdami kas yra ligonis, o kas sveikas, sustipriname visuomenės „normalumo“ sampratą.

Indėnų vadas – ne mažiau sociologo žvilgsnį traukiantis „Skrydžio virš gegutės lizdo“ veikėjas, mat patekęs į ligoninę prisiima tariamą kurčnebylio vaidmenį. Sėkmingai susitapatinęs su vaidmeniu indėnas puikiai apgaudinėja ir pacientus, ir personalą, tokiu būdu susikurdamas sau komfortiškesnę zoną. O štai McMurphy prisiimti ligonio vaidmens taip ir nepavyksta, jis laikomas labiau pavojingu nei sergančiu.

Pabaigai norėčiau filmo micro siužetą perkelti į macro lygmenį ir retoriškai paklausti, ar galima ligonių ir visos ligoninės, kaip sistemos, metafora kasdieniame pasaulyje? Kas jame yra sveikieji ir kas ligoniai? Kuris jų būtum tu?