Charles Wright Mills – Socialiniai mokslai kaip intelektualinė meistrystė 2

Šią savaitę tęsiame C. W. Millso vertimo publikavimą ir pristatome antrąją ištrauką. Ačiū Veronikai ir Mildai už akylą redaktūrą.

Kitos dalys: [1] [3] [4] [5] [6]

2.
Tačiau kaip ši byla – kuri iki šiol veikiausiai atrodo esanti tik įdomi „literatūrinio“ dienoraščio atmaina – gali pasitarnauti intelektualiniam darbui? Tokios bylos kaupimas jau yra intelektualinis darbas. Tai – nuolat augantis faktų bei idėjų rinkinys, pradedant tuo, kas teturi miglotus kontūrus, ir baigiant aiškiai suformuluotomis mintimis. Pavyzdžiui, nusprendęs tirti elitus, visų pirma apytiksliai apsibrėžiau, kokius žmones stengsiuosi suprasti. 
Istorija apie tai, kaip ir kodėl pasirinkau tokį tyrimo objektą – vienas iš pavyzdžių, kuomet gyvenimiška patirtis įkvėpia intelektualinę veiklą. Tiksliai nepamenu, kada techniškai susidomėjau „stratifikacija“, bet berods tuomet, kai pirmą kartą skaičiau Vebleną*. Man visada atrodė, kad jis tik apytiksliai, netgi miglotai, apibūdino užimtumą „versle“ ir „pramonėje“, tarsi pritaikydamas Marksą Amerikos akademinei bendruomenei. Kaip ten bebūtų, turėdamas politinių paskatų, parašiau knygą apie darbininkų organizacijas ir jų lyderius. Paskui parašiau knygą apie viduriniąją klasę – jai mane paskatino noras aprašyti savo paties patirtį, išgyventą Niujorke po 1945-ųjų metų. Tuomet draugai man pasiūlė užbaigti trilogiją apie aukštesniąją klasę. Atrodo, ir pats svarsčiau tokią galimybę – ypač penktajame dešimtmetyje vis sugrįždavau prie Balzako kūrinių ir man padarė įspūdį autoriaus išsikeltas uždavinys – aprašyti visas pagrindines klases ir žmonių tipus, egzistavusius visuomenėje tuo laikotarpiu, prie kurio jis siekė pritapti. Taip pat buvau parašęs straipsnį apie verslo elitą, surinkęs ir sutvarkęs statistinius duomenis apie aukščiausio lygio Amerikos politikų karjeras nuo Konstitucijos priėmimo laikų. Šiuos du darbus labiausiai įkvėpė Amerikos istorijos seminarai.
Rašydamas tuos kelis straipsnius ir knygas bei ruošdamas stratifikacijos kursą, be abejo jau turėjau tam tikras nuotrupas idėjų ir faktų apie aukštuomenę. Nagrinėjant socialinę stratifikaciją ypatingai sunku išlikti siauruose šio dalyko rėmuose, nes didlę įtaką bet kurio sluoksnio „tikrovei“ daro jo santykiai su likusiais. Atitinkamai ėmiau svarstyti apie elito temai skirtą knygą.
Ir vis dėlto šis „projektas“ „iš tikrųjų“ prasidėjo dėl kitų priežasčių. Štai, kas nutiko: (1) idėja ir planas kilo iš mano bylų, nes nuo jų prasideda ir jomis baigiasi visi mano projektai – knygos yra tiesiog sutvarkytas nuolatinio darbo su bylomis rezultatas; (2) po kiek laiko mane užvaldė ištisas susijusių problemų arsenalas.
Sudaręs grubius metmenis, peržiūrėjau visą bylą – ne tik tas dalis, kurios buvo akivaizdžiai susijusios su tema, bet ir tas, kurios atrodė neturinčios visiškai jokių sąsajų. Kai randi netikėtų ryšių tarp elementų, kurie iki tol atrodė esą pavieniai, dažniausiai į darbą įsijungia vaizduotė. Sukūriau byloje naujus poskyrius šiai konkrečiai problemų kategorijai, o tada, savaime suprantama, teko iš naujo sudėlioti ir kitas bylos dalis.
Pertvarkydamas byla dažnai pajunti, kaip atsipalaiduoja vaizduotė. Atrodo, taip nutinka dėl to, kad bandai susieti įvairias idėjas ir užrašus iš skirtingų temų. Tai savotiška kombinatorinė logika, kuriai – o tai įdomu – kartais nemenkai pasitarnauja „atsitiktinumas“. Atsipalaiduoji ir pasitelkęs bylą bandai savo protines galias įjungti į darbą su naujomis temomis.
Minėtu atveju taip pat pasitelkiau savo pastebėjimus ir kasdienius patyrimus. Iš pradžių apgalvojau, su kokiomis elitų problemomis esu susidūręs asmeniškai, o tada nuėjau pasikalbėti su kitais, kurie, mano galva, galėjo patirti arba svarstyti panašias problemas. Tarp kitko, tuo metu pradėjau dėlioti savo rutiną taip, kad susidurčiau su: (1) žmonėmis, kurie priklausė tiriamajam sluoksniui; (2) žmonėmis, turinčiais su juo artimą ryšį; (3) žmonėmis, turinčiais tam tikrą profesinį susidomėjimą elitu.
Nežinau visų socialinių sąlygų, būtinų geram intelektualiam amatininkui išugdyti, bet akivaizdu, kad viena iš jų yra būti tarp žmonių – kartais jie gali būti ir įsivaizduojami – kurie su Tavimi kalbasi ir Tavęs klauso. Bent jau aš visuomet stengiuosi patekti į atitinkamą socialinę bei intelektinę aplinką, padėsiančią mano mintims nenuklysti šunkeliais. Tai – viena iš reikšmių, kurias galima suteikti mano ankstesnei pastabai apie asmeninio ir intelektinio gyvenimo susiliejimą.
Stiprūs socialinių tyrėjų darbai šiais laikais nėra – ir nelabai gali būti – paremti vienu aiškiai empiriniu „tyrimu“. Veikiau jie sukomponuoti iš nemažo kiekio studijų, kurių kertinėse vietose akcentuojami bendri teiginiai apie tiriamos temos pavidalą ir pastebimas tendencijas. Tad apsispręsti, kurie darbo akcentai bus kertiniai, įmanoma tik perdirbus turimą medžiagą ir sukonstravus pagrindines hipotezes.
Grįžtant prie mano darbo, byloje tarp „turimos medžiagos“ aptikau tris dalykus, kurie buvo susiję su elito tyrinėjimu: kelias šią temą aiškinančias teorijas; medžiagą, kurią jau panaudojo kiti, norėdami patvirtinti šias teorijas; ir medžiagą, kuri jau buvo surinkta ir įvairiais lygmenimis apdorota, tačiau dar nesusieta su teoriniu pagrindu. Tik užbaigęs pirmą teorinės dalies juodraštį, paremtą minėta medžiaga, galiu tinkamai suformuluoti savo kertinius teiginius bei nuojautas ir sugalvoti, kokiais tyrimais juos patikrinti, net jei vėliau to gali ir neprireikti. Bet kokiu atveju žinau, kad vėliau turėsiu nuolat atsižvelgti ir į kitų tyrėjų surinktą medžiagą, ir į savotyrimų rezultatus. Bet kuris galutinai suformuluotas teiginys negali tiesiog „remtis“ man prieinamais ir žinomais „surinktais duomenimis“, bet taip pat kažkokiu būdu – su pritarimu arba kritika – įtraukti ankstesnes teorijas. Kartais šis vienos ar kitos idėjos „įtraukimas“ yra lengvai įgyvendinamas sugretinant ją su paneigiančiu ar patvirtinančiu faktu, o kartais prireikia nuodugnios analizės arba patikrinimo. Kartais galiu susisteminti turimas teorijas kaip pasirinkimų aibę ir leisti šiai aibei struktūruoti problemą.1 Bet kartais pats įkomponuoju teorijas į savo kuriamą struktūrą, suteikdamas joms gana įvairius kontekstus. Bet kokiu atveju, rašydamas knygą apie elitus turėjau atsižvelgti į tokius autorius kaip Mosca, Schumpeteris, Veblenas, Marxas, Lasswellas, Michelis, Weberis ir Pareto.
Peržvelgdamas savo užrašus apie šiuos autorius, pastebėjau, kad jiems būdingi trijų rūšių teiginiai: (a) teiginiai, iš kurių galima tiesiogiai pasisemti idėjų, nuosekliai perfrazuojant, ką autorius pasako atskirais klausimais arba bendrai paėmus; (b) kai kuriems teiginiams pritari arba juos atmeti, pateikdamas priežastis bei argumentus; (c) kai kuriuos teiginius galima panaudoti kaip įkvėpimo šaltinius savo naujiems pamąstymams bei projektams. Tam būtina suprasti pagrindinę teiginių mintį ir paklausti savęs, kaip galiu suteikti šiai minčiai patikrinamą pavidalą ir po to ją pats patikrinti? Kaip galiu paversti ją atspirties tašku, kuris kildins ir išryškins prasmingas aprašymui detales? Be abejo, prisiliesdamas prie jau egzistuojančiu idėjų, atrandi ryšį su ankstesniais darbais. Štai pora ištraukų iš mano preliminarių užrašų apie Moscą, kurios gali iliustruoti, ką turiu omenyje:
Papildydamas istorines pasakėčias, Mosca argumentuoja savo tezę tokiu teiginiu: susivienijimo galia užtikrina nuolatinę mažumos galimybę valdyti. Vieningos mažumos valdo daiktus ir žmones. Nevieningos mažumos yra valdomos.2 Bet kodėl mums neapsvarsčius (1) vieningos (angl. organized) mažumos, (2) vieningos daugumos, (3) nevieningos mažumos ir (4) nevieningos daugumos? Šį dalyką verta nuodugniai išanalizuoti. Visų pirma, reikia išsiaiškinti, kas turima omenyje terminu „vieningas“? Man atrodo, kad Mosca turi omenyje štai ką – gebantis daugiau ar mažiau nuosekliai koordinuoti politinius sprendimus ir veiksmus. Jei taip, tai pagal šį apibrėžimą jo tezė teisinga. Manau, kad jis taip pat pripažintų, jog „vieninga dauguma“ yra neįmanoma, nes tokių masių viršūnėse susiformuotų nauji lyderiai bei elitai. Pastaruosius autorius aptaria knygoje „Valdančioji klasė“, kurioje juos pavadina „valdančiomis mažumomis“, o tai skamba ne taip įtikinimai kaip jo pagrindinis teiginys.
Mane aplankė tokia mintis (atrodo, tai yra pagrindinė apibrėžimo problema, kurią mums pateikia Mosca): nuo devyniolikto iki dvidešimto amžiaus pastebime perėjimą nuo visuomenės, kurią sudarė 1 ir 4, prie visuomenės, kurią labiau sudaro 3 ir 2. Perėjome nuo elitinės valstybės prie organizacinės valstybės, kurioje elitas jau nebe toks vieningas ir visapusiškai galingas, o masė – vieningesnė ir įtakingesnė. Tai ne retorinis klausimas. Šiuo metu galiu į jį atsakyti ir taip, ir taip – tai laipsnio klausimas. Dabar tiesiog noriu ištraukti tai į dienos šviesą.
Mosca pasako vieną dalyką, kuris man atrodo genialus ir vertas išplėtojimo. Anot jo, „valdančiąją klasę“ dažnai sudaro viršutinė grietinėlė, po kuria yra kitas, didesnis, sluoksnis, su kuriuo: (a) nuolat tiesiogiai sąveikauja viršūnė ir su kuriuo (b) ji dalinasi idėjomis, nuotaikomis, taigi, įsitikinęs Mosca, ir sprendimų priėmimu (psl. 430). Reikia patikrinti, ar minėtoje knygoje dar kur nors užsimenama apie šį ryšį. Ar į pačią grietinėlę patenkama dažniausiai iš šio antrojo sluoksnio? Ar grietinėlė kokiu nors būdu jaučiasi atsakinga ar bent jau jautri antrojo sluoksnio atžvilgiu?
Dabar pamirškime apie Moscą. Kitame žodyne turime tokias sąvokas: (a) elitas, mūsų atveju tai ir yra viršutinė grietinėlė (b) tie, į kurių nuomonę atsižvelgiama ir (c) visi kiti. Šioje struktūroje priklausymas antrajai ir trečiajai grupei yra nustatomas pirmosios grupės, o antroji grupė gali būti beisekičianti savo dydžiu, sudėtimi ir santykiais su pirmąja bei trečiąja grupėmis. (Beje, kokie yra galimi santykio tarp (b) ir (a) bei (c) variantai? Reikia peržiūrėti, kokių užuominų pateikia Mosca ir išplėtoti jas nuosekliai apmąsčius.)
Ši schema man gali padėti kruopščiai apimti įvairius elitus, kurie tokiais laikomi pagal kelis stratifikacijos matus. Be abejo, taip pat reikia tvarkingai ir prasmingai panaudoti paretiškąją perskyrą tarp valdančiųjų ir nevaldančiųjų elitų, tik padaryti tai mažiau formaliai nei Pareto. Daugelis aukščiausio statuso žmonių užtikrintai priklausytų bent jau antrajai grupei. Kaip ir stambūs turtuoliai. Grietinėlė arba elitas priklausomai nuo situacijas reikštų galią arba autoritetą. Taigi, šiame žodyne elitas reikštų galios elitą. Kiti aukščiausi žmonės priklausytų aukštesniajai klasei arba aukštesniesiems sluoksniams.
Tokiu būdu, galbūt galime susieti šiuos samprotavimus su dviem esminėmis problemomis: elito struktūros problema; bei konceptualia – vėliau, galbūt, substancialia problema – stratifikacijos santykiais bei elito teorijomis. (Čia reiktų padirbėti).
Žvelgiant iš galios pozicijų, tuos, į kurių nuomonę atsižvelgiama, lengviau pastebėti nei tuos, kurie valdo. Bandydami pastebėti pirmuosius, žvelgiame į aukštesniuosius sluoksnius kaip į palaidą žmonių būrį ir vadovaujamės jų užimamomis pozicijomis. Tačiau ieškodami antrųjų turime aiškiausiai, smulkiausiai nurodyti, kokia galia jie disponuoja ir kaip jie susiję su socialiniais mechanizmais. leidžiančiais pasinaudoti galia. Taip pat turime daugiau reikalų su žmonėmis, nei su pozicijomis, arba bent jau turime į juos atsižvelgti.
Jungtinėse Valstijose šiais laikais galia yra susijusi su daugiau nei vienu elitu. Kaip įvertinti šių elitų pozicijas vienas kito atžvilgiu? Tai priklauso nuo sprendžiamo klausimo ir priimamo sprendimo. Vienas elitas priskiria kitą elitą tiems, kurių nuomonė svarbi. Tarp elitų yra abipusis pripažinimas, kad į kitus elitus reikia atsižvelgti. Vienaip ar kitaip šie žmonės yra svarbūs vienas kitam. Projektas: pasirinkti 3 ar 4 pagrindinius praėjusio dešimtmečio politinius sprendimus – atominės bombos susprogdinimą, plieno gamybos apimčių didinimą arba mažinimą, 1945-ųjų „General Motors“ gamyklos streiką – ir smulkiai išnagrinėti prie jų prisidėjusius personažus. Galima panaudoti „sprendimus“ ir sprendimų priėmimą kaip giluminių interviu gaires.  

Versta pagal: Mills, Charles Wright. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford University Press, 1959, p. 195 – 226.

---

* Thorstein Bunde Veblen(1857 – 1929) – JAV sociologas bei ekonomistas. [vert. past.]

1. Žiūrėkite, pavyzdžiui, 13 skyrių iš Mills. White Collar [Baltosios apyklalės], New York: Oxford University Press, 1951. Tokiu pačiu būdu pasitelkiau savo užrašus, traktuodamas Ledererį bei Gassetą ir „elito teoretikus“ kaip dvi reakcijos į aštuoniolikto bei devyniolikto amžiaus demokratines doktrinas.

2. Mosca taip pat nurodo psichologinius dėsnius, turinčius paremti šį požiūrį. Pastebėkime, kaip jis vartoja terminą „natūralu“. Bet tai nėra jo pagrindinė mintis ir neverta kreipti į ją daug dėmesio.