Charles Wright Mills – Socialiniai mokslai kaip intelektualinė meistrystė 3

Trečioji dalis iš paskutiniojo C. W. Millso “Sociologinės vaizduotės” skyriaus. Vertimas mano – lauksiu kritikos, o Veronikai ir Mildai didelis ačiū už akylą redaktūrą.

Kitos dalys: [1] [2] [4] [5] [6]

Besidarbuojant ateina laikas užbaigti knygų skaitymo etapą. Viską, kuo gali praversti knygos – Tavo užrašuose ir santraukose; o šių užrašų paraštėse, kaip ir atskirose bylose, yra empirinių tyrimų idėjos.
Turiu pripažinti, kad nebemėgstu atlikti empirinį darbą. Jei tik galiu, stengiuosi jo išvengti. Neturint pagalbininkų – tai didelis vargas, o net ir turint, dažnai su jais vargstama dar daugiau.
Šiuolaikiniai socialiniai mokslai intelektualiniu požiūriu leidžia tiek daug pasiekti per pradinį „struktūravimą“ (lai šis žodis reiškia ką tik aprašyto pobūdžio darbą), kad didelė dalis „empirinių tyrimų“ pasmerkti būti lėkšti ir neįdomūs. Daugelis jų iš tiesų yra formalus pratimas pradedantiesiems studentams, o kartais – naudingas užsiėmimas tiems, kurie nesugeba spręsti sudėtingesnių, esminių socialinio mokslo problemų. Empirinis tyrinėjimas nėra savaime vertingesnis už skaitymą. Empirinio tyrinėjimo tikslas – išspręsti nesutarimus ir abejones dėl faktų, taigi – praturtinti argumentus išsamesniu visų pusių pagrindimu. Faktai disciplinuoja protą; bet protas yra bet kurios mokslų srities priešaky.

Nors didžioji dalis Tavo sugalvotų empirinių tyrimų niekada nebus finansuojami, negalima liautis jų kurti. Net jeigu suplanuoto empirinio tyrimo neįgyvendinsi, galvojimas apie jį privers Tave ieškoti naujų duomenų, kurie netikėtai gali pasirodyti tinkami Tavo problemai. Jeigu atsakymas slypi kažkur bibliotekoje, planuoti lauko tyrimus yra taip pat kvaila kaip manyti, kad jau išsunkei knygas, jei dar nepavertei jų turinio atitinkamomis empirinėmis studijomis, tai yra – klausimais apie faktus.
Mano darbui reikalingi empiriniai projektai visų pirma turi būti svarbūs mano pirmajam juodraščiui, apie kurį jau rašiau. Jie turi patvirtinti pradinę jo formą arba priversti jį pakeisti. Pretenzingiau sakant, jie turi būti reikšmingai susiję su teorinėmis konstrukcijomis. Antra, projektai turi būti efektyvūs, tvarkingi ir, jei įmanoma, išradingi. Čia turiu omenyje, kad įdėtas laikas ir pastangos turi suteikti kiek įmanoma didesnį medžiagos kiekį.
Bet kaip tai įgyvendinti? Taupiausias būdas – suformuluoti problemą taip, kad kuo didesnę jos dalį būtų galima išspręsti vien proto pastangomis. Samprotaudami stengiamės (a) išskirti kiekvieną užsilikusį faktinį klausimą; (b) formuluoti faktinius klausimus taip, kad atsakymai į juos mums padėtų toliau samprotauti apie problemą.1
Norint tokiu būdu doroti problemas, būtina atkreipti dėmesį į keturis žingsnius; bet geriau daug kartų pakartoti visus keturis, nei per ilgai įstrigti viename iš jų. Šie žingsniai yra tokie: (1) išskiriami elementai ir apibrėžimai, į kuriuos planuoji atsižvelgti, remdamasis savo bendru supratimu apie temą, problemą ar rūpimą sferą; (2) sudaromi loginiai ryšiai tarp šių apibrėžimų ir elementų; beje, šių nedidelių išankstinių modelių kūrimas suteikia daugiausiai šansų sužaisti sociologine vaizduote; (3) atsikratoma klaidingų įsitikinimų, išbraukiami nereikalingi elementai ir neteisingai arba neaiškiai apibrėžtos sąvokos, panaikinami akcentai, nederamai išskiriantys visumos dalį ir jos loginius tęsinius; (4) formuluojami ir performuluojami likę neatsakyti faktiniai klausimai.
Beje, trečiasis žingsnis yra labai svarbus, tačiau dažnai užmirštamas bet kokios adekvačios problemos formulavimo etapas. Būtina atsargiai apsvarstyti paplitusį problemos suvokimą – problemą kaip socialinį klausimą ir problemą kaip asmeninę nelaimę, nes tai – problemos dalis. Mokslinius teiginius, be abejo, reikia nuodugniai patikrinti ir arba performuluoti juos iš naujo arba jų atsisakyti.
Prieš nuspręsdamas, kokio empirinio tyrimo reikia einamajam darbui, nubrėžiu stambesnį planą, kuriame pradeda dėliotis įvairios smulkesnės studijos. Dar viena ištrauka iš bylos:
Dar nesu pasirengęs nuosekliai empiriškai nagrinėti aukštesniųjų sluoksnių kaip visumos. Taigi, pabandysiu pateikti kelis apibrėžimus ir procedūras, kurios nusako idealų tokio tyrimo planą. Tada galėsiu pabandyti, visų pirma, surinkti šį planą atitinkančią egzistuojančią medžiagą; antra – turint omenyje prieinamus išteklius sugalvoti patogius būdus rinkti naują, plano gaires atitinkančią medžiagą, trečia – besidarbuodamas turėčiau patikslinti stambius empirinius tyrimus, kurie bus būtini pabaigoje.
Be abejo, aukštesniuosius sluoksnius reikia sistemingai apibrėžti specifiniais kintamaisiais. Formaliai – daugiau ar mažiau tokį būdą pasirinktų Pareto – tai žmonės, „turintys“ didžiausią kiekį kažkokios duotos vertybės arba vertybių aibės. Taigi, turiu nuspręsti du dalykus: kokius kintamuosius paimti kaip kriterijus ir ką reiškia „didžiausias kiekis“? Pasirinkęs kintamuosius, turiu sukonstruoti kiek įmanoma geriausius rodiklius, jei įmanoma – kiekybinius, kuriais pasinaudodamas paskirstyčiau populiaciją. Tik tada galėsiu nuspręsti, ką reiškia „didžiausias kiekis“, nes tai iš dalies apsprendžiama empiriniu žvilgsniu į įvairius skirstinius ir jų persidengimus.
Iš pradžių mano pagrindiniai kintamieji turi būti ir pakankamai bendri, kad galėčiau laisvai pasirinkti rodiklius, ir pakankamai konkretūs, kad būtų įmanoma empirinių rodiklių paieška. Tęsdamas darbą, judėsiu nuo koncepcijų prie rodiklių ir atvirkščiai, siekdamas ne tik neužmiršti sumanytų reikšmių bet ir pakankamai tiksliai jas apibrėžti. Pradėsiu nuo keturių weberiškų kintamųjų:
I. Klasė išreiškia pajamų šaltinius ir dydį. Todėl man reikės nuosavybės ir pajamų pasiskirstymo. Čia būtų idealu panaudoti kryžmines lenteles su metinių pajamų šaltiniais ir dydžiais (deja, jos yra retos ir pasenusios). Taip sužinosime, kad X procentų populiacijos per 1936 metus gavo Y arba daugiau milijonų dolerių ir Z procentų šių pinigų buvo iš nekilnojamo turto, W procentų iš verslo dividendų, Q procentų iš atlyginimų. Pasiremdamas šia klasės dimensija, galiu apibrėžti aukštesniąsias klases kaip tuos, kurie turi daugiausiai, arba kaip tuos, kurie per duotą laiką gauna duotas pajamas, arba kaip tuos, kurie pajamų piramidėje užima viršutinius 2 procentus. Reikia peržiūrėti finansų ministerijos įrašus ir stambių mokesčių mokėtojų sąrašus. Patikrinti, ar gali būti atnaujintos Laikinojo nacionalinio ekonomikos komiteto lentelės su pajamų šaltiniais ir dydžiais.
II. Statusas reiškia gaunamą pagarbos kiekį. Čia neįmanomi paprasti kiekybiniai rodikliai. Norint pritaikyti egzistuojančius rodiklius, reikia atlikti asmeninius interviu. Be to, kol kas jie naudojami tik vietinių bendruomenių tyrimuose, o didžioji jų dalis bet kokiu atveju niekam tikusi. Kita problema – tai, kad statusas, skirtingai nei klasė, susijęs su socialiniais santykiais: vadinasi, reikia bent vieno žmogaus, kuris yra gerbiamas, ir bent vieno, kuris tą pagarbą išreiškia.
Pagarbą galima lengvai supainioti su viešumu. Tiksliau pasakius, mes dar nežinome, ar viešumas gali būti naudojamas kaip statuso rodiklis, nors jį lengviausia pamatuoti (pavyzdžiui, į kokias kategorijas galima padalinti žmonių vardus, paminėtus laikraštyje „New York Times“ arba pasirinktuose jo puslapiuose vieną ar dvi dienas iš eilės 1952-ųjų kovo mėnesį – reikia padirbėti).
III. Galia reiškia galimybę įgyvendinti savo valią, net jei tam priešinasi kiti. Kaip ir statusas, galia neturi tikslaus rodiklio. Nemanau, kad čia užtenka vieno išmatavimo. Kalba eina apie (a) formalų autoritetą – teises ir galias, kurias suteikia įvairiose institucijose užimama pozicija, ypač kariuomenės, politikos ir ekonomikos srityse. Ir (b) neformaliai naudojama galia, kuri nebuvo formaliai institucionalizuota – spaudimo grupių lyderiai, propagandos skleidėjai, turintys platų priėjimą prie masinio informavimo priemonių ir taip toliau.
IV. Profesija reiškia apmokamą veiklą. Čia, vėlgi, privalau rinktis, kokį profesijos aspektą noriu užčiuopti. (a) Jeigu nuspręsiu ranguoti įvairias profesijas pagal jų vidutinį atlyginimą, tuomet profesija bus klasės rodiklis ir apibrėžimo pagrindas. (b) Panašiai bus ir tada, jeigu panaudosiu statusą ar galią, įprastai priskiriamą tam tikrai profesijai – tuomet profesija bus galios ir gabumų arba talento rodiklis bei apibrėžimo pagrindas. Bet ši žmonių klasifikacijos schema jokiu būdu nėra paprasta. Gabumai – kaip ir statusas – nėra vientisas dalykas, kurio gali būti mažiau arba daugiau. Jei bandysime juos taip traktuoti, veikiausiai matuosime laiką, sugaištamą norint įgyti tam tikrus įgūdžius. Galbūt to užtektų, nors aš tikiuosi sugalvoti geresnį matą.
Štai tokias problemas turėsiu spręsti, norėdamas analitiškai ir empiriškai apibrėžti aukštesniąsias klases šiais keturiais kintamaisiais. Ruošdamas tyrimo dizainą, darau prielaidą, kad patenkinamai jas išsprendžiau ir paskirsčiau populiaciją pagal pasirinktus kriterijus. Tuomet gaučiau keturias žmonių aibes: tuos, kurie užima aukščiausias pozicijas pagal savo klasę, statusą, galią ir gabumus. Toliau įsivaizduokime, kad kiekvienoje aibėje išskyriau pirmuosius 2 procentus kaip aukščiausią sluoksnį. Tuomet galiu susidoroti su tokiu empiriškai atsakomu klausimu: Ar ir kokia dalis šių aibių sutampa? Vieną pasiskirstymo variantą galime pamatyti tokioje paprastoje lentelėje (pliusas reiškia aukščiausius 2 procentus, minusas - žemiau esančius 98 procentus):

Jei turėčiau medžiagos šiai lentelei užpildyti, ji suteiktų vertingų duomenų ir iškeltų daug esminių problemų, kurias galėtų nagrinėti aukštesniųjų sluoksnių tyrimas. Ji atvertų daug svertų, susijusių su apibrėžimais ir esminiais klausimais.
Tačiau tokių duomenų neturiu ir negausiu – dėl to dar svarbiau juos apmąstyti. Jeigu tokį mąstymą skatina noras apytiksliai nustatyti empirinius reikalavimus idealiam tyrimo dizainui, jis padeda apčiuopti svarbias sritis, iš kurių galėsiu gauti medžiagos, tinkamos būti atspirties tašku ir tolimesnių apmąstymų pagrindu.
Yra du papildomi dalykai, kuriuos reikia pridėti prie šio bendro modelio, kad jis būtų formaliai baigtas. Užbaigta aukštesniojo sluoksnio koncepcija turi apimti trukmę bei mobilumą. Čia mūsų užduotis yra nustatyti pozicijas (1 – 16) tarp kurių vyksta tipinis individų ir grupių judėjimas – dabartinės kartos bei dviejų ar trijų ankstesnių kartų.
Tokiu būdu įtrauksime į savo schemą laiko aspektą – žmogaus biografiją (arba karjerą) bei istoriją. Tai ne tik papildomi empiriniai klausimai; jie taip pat svarbūs formuluojant apibrėžimą. Nes (a) norime palikti atvirą klausimą, ar klasifikuodami žmones pagal bet kurį iš mūsų pagrindinių kintamųjų, turėtume šias kategorijas išskirti ir pagal tai, kiek laiko šie žmonės ar jų šeimos užima tam tikrą poziciją. Pavyzdžiui, galiu nuspręsti, kad pirmus 2 procentus pagal statusą – arba bent jau vieną svarbų statuso tipą – sudaro tik tie, kurie užima šią poziciją bent dvi kartas. Taip pat (b) noriu palikti atvirą klausimą, ar reikia konstruoti „sluoksnį“ ne tik kaip kelių kintamųjų sankirtą, bet, pagal užmirštą Weberio „socialinės klasės“ apibrėžimą, kaip sudarytą iš pozicijų, tarp kurių vyrauja „dažnas, lengvas mobilumas“. Tuomet atrodytų, kad žemesnės „baltųjų apykaklių“ profesijos ir kai kurių pramonės šakų vidutiniškai ir gerai apmokomi darbininkai šiuo atveju sudaro vieną sluoksnį.

Skaitydamas ir analizuodamas kitų autorių teorijas, kurdamas idealaus tyrimo dizainą, naršydamas bylas, pradėsi sudarinėti konkrečių tyrimų sąrašą. Kai kurių iš jų bus neįmanoma įgyvendinti dėl apimties ir laikui bėgant teks juos užmiršti; kai kurie suteiks medžiagos pastraipai, skirsniui, sakiniui, skyriui; kai kurie taps skvarbiomis temomis, iš kurių bus audžiamos ištisos knygos. Toliau pateikiu pradinius užrašus apie keletą tokių projektų:
(1) Dešimties stambių korporacijų vadovų ir dešimties valstybės administratorių tipinės darbo dienos laiko sąnaudų analizė. Šiuos stebėjimus reiktų suderinti su išsamiais „gyvenimo istorijos“ interviu. Tikslas – aprašyti pagrindinius darbo režimus ir sprendimus, arba bent jau jiems skiriamą laiką bei surinkti įžvalgų apie veiksnius, susijusius su sprendimų priėmimu. Procedūra natūraliai priklausys nuo bendradarbiavimo laipsnio. Idealiu atveju, iš pradžių būtų atliktas interviu, kuriuo išsiaiškintume žmogaus gyvenimo istoriją ir dabartinę situaciją. Antra, sėdint žmogaus kabinete ir jį stebint, būtų sekama jo darbo dienos eiga. Trečia, ilgesnės trukmės interviu vakare arba kitą dieną, kurio metu būtų apžvelgta visa diena ir išzonduoti subjektyvūs procesai, lėmę mūsų stebėtą elgesį.
(2) Aukštesnės klasės savaitgalių analizė, kurios metu būtų akylai stebima veikla, o pirmadienį atliekamas zondavimo interviu su žmogumi ir jo šeimos nariais.
Turiu pakankamai gerų kontaktų pastarosioms dviem užduotims, o geri kontaktai – žinoma, jeigu su jais tinkamai elgiamasi – suteikia dar geresnių kontaktų. [papildyta 1957-aisiais: tai buvo iliuzija].
(3) Tarnybinių išlaidų ir kitų privilegijų, gaunamų šalia atlyginimo bei kitų pajamų ir lemiančių aukščiausio lygmens gyvenimo būdą ir standartus, analizė. Čia norima sužinoti ką nors konkretaus apie „vartojimo biurokratizaciją“, privačių išlaidų perkėlimą verslui.
(4) Atnaujinti informaciją, pateikiamą tokiose knygose kaip Lundbergo „Šešiasdešimt Amerikos šeimų“ [„America's Sixty Families“], kuri remiasi 1923-ųjų metų mokesčių deklaracijomis.
(5) Surinkti ir susisteminti iš finansų ministerijos ir kitų valstybės institucijų informaciją apie įvairaus nekilnojamo turto pasiskirstymą pagal jo turimą kiekį.
(6) Išstudijuoti visų prezidentų, ministrų bei aukščiausiojo teismo teisėjų karjeras. Jau turiu perforkortose medžiagą nuo Konstitucijos priėmimo laikų iki antrosios Trumano kadencijos, bet noriu ją papildyti ir iš naujo išanalizuoti.

Yra ir daugiau – apie 35 – panašių projektų (pavyzdžiui, palyginti, kiek pinigų buvo išleista prezidento rinkimams 1896 ir 1952 metais, išsamiai palyginti Morganą 1910-ais metais su Kaiseriu 1950-ais*, surinkti ką nors konkretaus apie „admirolų ir generolų“ karjeras). Tačiau tęsiant darbus tenka prisitaikyti prie to, kas prieinama.
Užrašęs visas šias tyrimo idėjas, ėmiau skaityti istorinius veikalus apie aukštuomenę, vesdamas atsitiktinius (ir neįtrauktus į bylą) užrašus ir interpretuodamas skaitomą tekstą. Nereikia specialiai studijuoti temos, su kuria dirbi; kaip jau minėjau, kai jos imiesi – ji Tave apsupa. Tampi jautrus jos atšakoms; visur ją matai ir girdi savo kasdienybėje, o ypač, kaip man visada atrodo, akivaizdžiai nesusijusiose vietose. Net masinės medijos, ypač prasti filmai ir pigūs romanai, iliustruoti žurnalai ir naktinės radijo laidos Tau atsiveria šviežiu svarbumu.

Versta pagal: Mills, Charles Wright. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford University Press, 1959, p. 195 – 226.

[1] Galbūt turėčiau tuos pačius dalykus suformuluoti pretenzingiau, idant jie būtų akivaizdūs nežinantiems, kaip visa tai svarbu:
Probleminės situacijos turi būti suformuluotos kreipiant dėmesį į jų teorines bei koncepcines implikacijas, o taip pat į deramas empirinių tyrimų paradigmas ir tinkamus verifikacijos modelius. Šios paradigmos ir modeliai, savo ruožtu, turi būti sukonstruoti taip, kad jų panaudojimas įgalintų tolimesnes teorines bei konceptualias implikacijas. Iš pradžių turi būti visiškai išnarstytos probleminių situacijų teorinės bei konceptualios implikacijos. Tuo tikslu socialiniam tyrėjui reikia nurodyti kiekvieną tokią implikaciją ir apsvarstyti jos santykį su visomis kitomis, tačiau tik tokiu būdu, kuris atitiktų empirinio tyrimo paradigmas ir verifikacijos modelius.

* Kalba eina apie JAV bankininką J. P. Morganą (1837 – 1913) ir pramonės magnatą H. J. Kaiserį (1882 – 1967) [Vert. past.]