Charles Wright Mills – Socialiniai mokslai kaip intelektualinė meistrystė 4

Tęsiame paskutinį „Sociologinės vaizduotės“ skyrių. Vertimas mano, redaktūra – Veronikos ir Mildos. Smagaus skaitymo!

Kitos dalys: [1] [2] [3] [5] [6]

Žinoma, Tau gali kilti klausimas, o kaip gi gimsta idėjos? Kas sužadina vaizduotę, galinčią susieti visus atvaizdus ir faktus, pirmuosius padaryti tinkamus, o antruosius – reikšmingus? Į šiuos klausimus atsakymo nežinau, galiu tik pasidalinti bendromis sąlygomis ir keliomis paprastomis technikomis, kurios, atrodo, padidina tikimybę ką nors sugalvoti.

Primenu, kad sociologinę vaizduotę didžiąja dalimi sudaro gebėjimas keisti perspektyvas ir tuo pat metu sukurti adekvatų visos visuomenės ir jos dalių vaizdą. Būtent vaizduotė skiria socialinį tyrėją nuo paprasčiausio techninio darbuotojo. Kompetentingi technikai gali būti tinkamai apmokyti per kelis metus. Sociologinę vaizduotę taip pat galima ugdyti. Savaime suprantama, kad ji neaplanko be tvarkingo, reguliaraus darbo patirties¹. Bet ji yra neįtikėtinai vertinga, galbūt dėl to, kad esminė jos savybė – susieti atrodytų nieko bendro tarpusavyje neturinčias idėjas. Pavyzdžiui, sumaišyti vokiečių filosofijos ir britų ekonomikos idėjų košę. Už tokių kombinacijų slypi minčių žaismingumas, o taip pat – išties nenumaldomas troškimas suprasti pasaulį, kurio dažniausiai trūksta technikui. Galbūt technikas yra per gerai, per tiksliai apmokytas. Išmokyti įmanoma tik jau žinomų dalykų, todėl apmokymas kartais atima gebėjimą priimti naujoves; apmokymas skatina protestuoti prieš tai, kas nuo pat pradžių pasmerkta būti neužtikrinta ir net netvarkinga. Turi įsistverti į miglotus vaizdinius ir sąvokas, jei tik pats jas sukūrei, ir būtinai juos išgvildenti. Būtent tokia forma pirmiausia iškyla originalios idėjos.

Manau, kad yra konkrečių būdų sužadinti sociologinę vaizduotę:
(1) Konkrečiausiame lygmenyje, kaip jau minėjau, vienas iš būdų sužadinti vaizduotę – bylos pertvarkymas. Tiesiog iškratai visus iki tol nesusijusius aplankus, sumaišai jų turinį ir iš naujo juos rūšiuoji. Stenkis tai daryti daugiau arba mažiau atsipalaidavęs. Kaip dažnai ir kaip nuodugniai pertvarkysi bylas priklausys nuo Tavo nagrinėjamų problemų ir kaip sekasi su jomis dirbti. Bet pats veiksmas yra elementarus. Žinoma, tai darydamas turėsi omenyje kelias pagrindines problemas, su kuriomis dirbi aktyviau, bet nepamiršk išlikti pasyviai atviras nenumatytoms ir neplanuotoms sąsajoms.
(2) Dažnai vaizduotę išjudina žaismingas požiūris į frazes bei žodžius, kuriais apibūdinami įvairūs reiškiniai. Ieškodamas savo pagrindinių sąvokų sinonimų žodynuose bei techninėse knygose, sužinosi pilną jų konotacijų aibę. Šis elementarus įprotis paskatins Tave gilinti problemines sąvokas ir tokiu būdu apibrėžti jas tiksliau bei lakoniškiau. Tik žinodamas kelias sąvokų arba frazių reikšmes gali pasirinkti būtent tas, su kuriomis nori dirbti toliau. Be to, šis susidomėjimas žodžiais gali nuvesti dar toliau. Visuose darbuose, o ypač tiriant teorinius teiginius, būtina stengtis įdėmiai sekti kiekvienos pagrindinės sąvokos apibrėžtumo lygį. Abstraktų teiginį dažnai pravartu suskaidyti į konkretesnes reikšmes. Po šio etapo teiginį paprastai sudaro du arba trys komponentai, apibūdinantys skirtingus jo išmatavimus. Taip pat reikia stengtis judėti ir apibendrinimo linkme: išskliausti konkrečias detales ir peržiūrėti šį naują, abstraktesnį teiginį arba išvadą, stebint, ar ją įmanoma išplėsti arba patobulinti. Taigi, ieškodamas kuo aiškesnių reikšmių, gilinsies į kiekvieną dėstomos idėjos aspektą bei prasmę tiek iš viršaus, tiek iš apačios.
(3) Didelę dalį bendro pobūdžio sąvokų, su kuriomis susidursi ir apmąstysi, galėsi priskirti tam tikriems tipams. Nauja klasifikacija – tai įprasta vaisingo darbo pradžia. Trumpai tariant, gebėjimas skirstyti į tipus, o tada – ieškoti kiekvieno tipo egzistavimo sąlygų bei pasekmių ilgainiui taps įpročiu. Užuot talpinęs dalykus į egzistuojančias klasifikacijas, ypač paremtas sveiku protu, turėsi pats ieškoti bendrų vardiklių ir išskiriančių veiksnių tarp kategorijų bei jų viduje. Geras suskirstymas į tipus reikalauja aiškių ir nuoseklių klasifikavimo kriterijų. O tam būtina išsiugdyti kryžminės klasifikacijos įprotį.
Kryžminė klasifikacija, žinoma, neapsiriboja kiekybine medžiaga. Tiesą sakant, tai geriausias būdas įsivaizduoti ir atrasti naujus tipus, o taip pat kritikuoti ir paaiškinti senuosius. Kokybiniai brėžiniai, lentelės bei diagramos – dažnai ne tik geros priemonės pristatyti jau atliktą darbą, bet ir labai naudingi gamybos įrankiai. Jie sudėlioja tipų „išmatavimus“, o taip pat padeda juos įsivaizduoti ir sukurti. Turiu pripažinti, per pastaruosius penkiolika metų turbūt neparašiau ilgesnio nei tuzinas puslapių juodraščio, nepanaudojęs bent šiek tiek kryžminės klasifikacijos. Žinoma, dažniausiai neparodau šių diagramų. Dauguma jų nepasiseka, bet vis tiek lieki kažką sužinojęs. Kai pasiseka, jos padeda aiškiau mąstyti ir tiksliau reikšti mintis raštu. Jos suteikia galimybę atrasti visą sąvokų bei faktų spektrą ir jų tarpusavio ryšius – sąvokų, kuriomis mąstai, ir faktų, kuriais operuoji.
Dirbančiam sociologui atlikti kryžminę klasifikaciją – tas pats, kas uoliam kalbininkui nubraižyti sakinio sandaros schemą. Daugeliu atveju, kryžminė klasifikacija – tai sociologinės vaizduotės gramatika. Kaip bet kuri kita gramatika, ji turi būti suvaldoma ir naudojama griežtai pagal paskirtį.
(4) Labai dažnai geriausios įžvalgos aplanko nagrinėjant kraštutinumus – mąstant apie visišką priešingybę to, kas Tau tiesiogiai rūpi. Jei mąstai apie neviltį, pamąstyk ir apie pakylėjimą; jei tiri šykštuolius, pažvelk ir į švaistūnus. Sunkiausia pasaulyje – tirti vieną vienintelį objektą. Kai bandai objektus palyginti tarpusavyje, imi geriau suprasti turimą medžiagą ir gali nustatyti įvairius matavimus, kurių pagrindu galima atlikti palyginimus. Pajusi, kad dėmesio šiems matavimams ir konkretiems tipams teikimas yra labai nušviečianti veikla. Šis įgūdis taip pat logiškai sklandus, nes neturėdamas tiriamųjų imties vis tiek tegalėsi spėlioti statistinius dažnius. Ką tikrai galėsipadaryti – tai pateikti nagrinėjamo reiškinio aprėptį ir pagrindinius tipus, o pradėti apsimoka nuo „priešingų polių“ – konstruoti tipus, kurie pagal įvairius matavimus būtų vienas kitam kraštutinai priešingi. Žinoma, tai nereiškia, kad Tu nesistengsi pajausti jų proporcijų – ieškoti užuominų apie tai, kaip dažnai pasitaiko duotieji tipai. Kaip tik – reikia nuolat bandyti lygiagrečiai ieškoti ir rodiklių kuriuos galima ištiriti surinkus statistinius duomenis.
Svarbu pasinaudoti įvairiausiais požiūrio taškais. Pavyzdžiui, paklausti savęs, kaip šį klausimą spręstų neseniai perskaitytas politologijos autorius, o kaip – tas eksperimentuojantis psichologas arba anas istorikas? Kai stengsiesi aprėpti įvairius skirtingus požiūrius, Tavo protas taps judria prizme, laužiančia šviesą visais įmanomais kampais. Čia galėtų praversti dialogų rašymas.
Dažnai norėsi apie kažką pamąstyti kritiškai, kažką paneigti. Pirmas dalykas, kurį galėtum atlikti, norėdamas suprasti naują intelektualinę sritį – tai išdėstyti pagrindinius argumentus. Frazė „išmirkti literatūroje“ gali reikšti tai, kad žinai kiekvieno įmanomo požiūrio taško šalininkus ir oponentus Beje, neverta „mirkti“ literatūroje per daug, nes tuomet gali joje paskęsti kaip Mortimeras Adleris^*. Galbūt svarbiausia yra suprasti, kada reikia skaityti, o kada – liautis.
(5) Norint supaprastinti darbą su kryžminiais klasifikatoriais, iš pradžių turi dirbti operuodamas kriterijais „taip“ ir „ne“, kas skatina mąstyti apie kraštutines priešingybes. Tai yra iš esmės gerai, nes kokybinė analizė nesuteikia galimybės dirbti su dažniais arba kitais skaitiniais dydžiais. Šis procesas naudojamas tam, kad atrastum tipų rinkinį. Daugeliu atvejų to pakanka, tačiau kartais, žinoma, reikia tiksliau suprasti pasiskirstymo proporcijas.
Kartais galima pagyvinti vaizduotę tyčia sukeitus vietomis numanomas proporcijas.² Jei kažkuris dalykas atrodo labai smulkus, įsivaizduok, kad jis tiesiog milžiniškas ir paklausk savęs, kas pasikeistų? Su didžiuliais reiškiniais – atvirkščiai. Kaip atrodytų priešistoriniai kaimai, neturintys rašto sistemos, jeigu juose gyventų po 30 milijonų gyventojų? Bent dabar, niekada nepradedu ko nors skaičiuoti arba matuoti, kol nepažaidžiu su kiekvienu elementu, sąlyga ir pasekme įsivaizduojamame pasaulyje, kur pats kontroliuoju paplitimo mastus. Man atrodo, kad būtent tai turėtų turėti omenyje (bet niekada to nedaro) statistikos žinovai savo kraupiu pasakymu apie tai, kad „prieš sudarant imtį, reikia pažinti visatą“.
(6) Kokią problemą bespręstum, pravartu panagrinėti savo medžiagą per palyginimo prizmę. Palyginamų atvejų paieška tiek tos pačios, tiek kelių skirtingų civilizacijų bei istorinių laikotarpių rėmuose suteikia užuominų apie studijuojamą reiškinį. Juk aprašydamas kokią nors XX amžiaus Amerikos instituciją visada turėtum pagalvoti apie panašias kitų socialinių struktūrų ir laikotarpių institucijas. Tai privalu ir tada, kai palyginimas nėra Tavo tiesioginis tikslas. Su laiku įgusi beveik automatiškai orientuotis į istorinio konteksto apmąstymą. Viena iš priežasčių taip elgtis yra ta, kad Tavo tiriamas reiškinys dažnai bus kiekybiškai apribotas: kad įgytum apie jį lyginamąjį suvokimą, turėsi suvokti jo istorinį kontekstą. Kitaip tariant, priešingų tipų svarstymas dažnai reikalauja įsigilinti į istorinę medžiagą. Rezultatas kartais padeda išanalizuoti tendencijas arba sukurti raidos etapų tipologiją. Taigi, istorinę medžiagą naudosi norėdamas plačiau arba patogiau aprėpti reiškinį, o sakydamas „aprėpti“ turiu omenyje – nustatyti variantus pagal žinomą matavimų aibę. Sociologui būtina šiek tiek išmanyti pasaulio istoriją. Stokodamas tokio išmanymo, nepriklausomai nuo kitų turimų žinių, jis visuomet bus luošas.
(7) Galiausiai, dar vienas dalykas, daugiau susijęs su knygos rašymo amatu, nei su vaizduotės išlaisvinimu. Tačiau šios dvi veiklos dažnai susipina – medžiagos pateikimo forma visada turi įtakos ir darbo turiniui. Turiu omenyje mintį, kurią perėmiau iš žymaus leidėjo Lamberto Daviso. Įtariu, kad pamatęs, kaip išvysčiau šią mintį, jis nenorėtų suteikti jai savo autorystės. Tai – skirtis tarp temos ir nagrinėjamo reiškinio.
Reiškinys – tai tyrinėjimo sritis, pavyzdžiui „korporacijų vadovų karjeros“, „kariuomenės vadovybės galios augimas“ arba „aukštuomenės damų nykimas“. Paprastai viskas, ką nori pasakyti apie tam tikrą reiškinį, telpa į vieną skyrių arba poskyrį. Bet eilės tvarka, kuria nagrinėjami skirtingi reiškiniai, atveda mus prie temos klausimo.
Tema – tai idėja, paprastai susijusi su reikšminga tendencija, pagrindine koncepcija arba esminiu skiriamuoju bruožu, tokiu kaip racionalumas ir protas. Kuomet rašydamas knygą suvoki dvi ar tris – o galbūt šešias ar septynias – jos temas, tuomet gali jaustis susidorojęs su darbu. Šias temas atpažinsi, nes jos įnirtingai brausis tarp įvairiausių nagrinėjamų reiškinių ir galbūt atrodys kaip beprasmiai pasikartojimai. O kartais būtent taip ir yra! Tikrai labai dažnai jos iškils į paviršių prastai išgromuluotose, painiose, prasčiau parašytose rankraščio dalyse.
Ką daryti? Privalai jas išrūšiuoti ir pateikti kaip kuo aiškesnį ir lakoniškesnį bendrą teiginį. Tuomet turi gana nuosekliai atlikti jų kryžminę klasifikaciją su savo nagrinėjamais reiškiniais. Tai reiškia, kad apie kiekvieną reiškinį turi užduoti sau tokį klausimą: kaip jį paveikia kiekviena iš šių temų? Ir dar: kokia kiekvieno reiškinio įtaka (jei tokia yra) kiekvienai iš šių temų?
Kartais temai reikia skirti atskirą skyrių ar poskyrį, galbūt tada, kai pirmą kartą ją pristatai, o galbūt – arčiau pabaigos esančiame apibendrinime. Bendrai paėmus, manau, kad dauguma rašytojų – o taip pat ir nuosekliausi mąstytojai – sutiktų, kad kažkurią akimirką visos temos turėtų pasirodyti kartu ir būti susietos tarpusavyje. Dažnai, nors ir ne visada, tai gali būti padaryta knygos pradžioje. Bet kokioje gerai išdėstytoje knygoje įprasta tai padaryti artėjant link pabaigos. Ir, žinoma, reikia visą laiką stengtis susieti kiekvieną temą su kiekvienu reiškiniu. Lengviau apie tai rašyti nei įgyvendinti, nes tai nėra toks mechaniškas veiksmas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet gali būti ir taip, bent jau kai temos yra tinkamai išrūšiuotos ir paaiškintos. Čia, žinoma, slypi keblumas. Tai, ką aš literatūrinio darbo kontekste vadinu temomis, intelektualinio darbo kontekste vadinama idėjomis.
Beje, kartais aptiksi knygų, kurios visai neturi temų. Jų turinys – virtinė temų, kurios, be abejo, lydimos metodologinių įvadų į metodologiją ir teorinių įvadų į teoriją. Pastarieji, kaip ir visiška aiškumo stoka, tiesiog privalomi tiems knygų autoriams, kurie visiškai neturi idėjų.

Versta pagal: Mills, Charles Wright. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford University Press, 1959, p. 195 – 226.

---

[1] Žr. puikius Hutchinsono straipsnius apie „įžvalgą“ ir „kūrybines pastangas“ žurnale Study of Interpersonal Relations, red. Patrick Mullahy, New York: Nelson, 1949.
[*] Mortimer Jerome Adleris (1902 – 2001) – JAV filosofas [vert. past.].
[2] Beje, kai kuriuos čia aptariamus dalykus Kennethas Burke pavadino „neatitikimo atveriama perspektyva“. Būtinai žr. Burke, Pastovumas ir kaita [Permanence and Change]. New York: New Republic Books, 1936.