(Savi)ironijos prisotintos sociologinės vaizduotės šeimininkas
Kaip jau buvo minėta naujametiniame įraše, praėjusiais metais itin iniciatyvus ir produktyvus Antanas Voznikaitis tapo nepakeičiamu Socialios sociologjos bendraautoriumi, kuris su kaupu įgyvendina visas idėjas bei paprašytas pagalbos visuomet išvynioja savo proto vingį. Naujuosius metus pradėjome pirmu simbolinės jo iniciacijos etapu – asmeninio account’o suteikimu, o šiandien užbaigiame ją antruoju – simboliniu interviu, kurį savo laiku įveikė ir kiti Socialios sociologijos senbūviai.
Jūsų dėmesiui – saviplakos žanro asas, kurio tekstai nepalieka abejingų. (Savi)ironija – vienas iš Antano bruožų ir viena iš priežasčių, kodėl jo tekstai tokie (ne)mėgstami:) O dar ta įdomi susidraugavimo su Socialia sociologija istorija, iliustruojanti, kad (pa)stebint (į)vyksta geri dalykai…
Kodėl sociologija?
Pirma priežastis: todėl, kad visada buvau ganėtinai užsisklendęs savyje marginalas iš probleminės šeimos. Dažniausiai atsidurdavau stipresnių, protingesnių, gabesnių, sėkmingesnių bendraamžių šešėlyje arba grupės užribyje, todėl neteisybės jausmas ir pavydas neleido į visuomeninę tvarką žiūrėti kaip į teisingą, gerą ir geidžiamą duotybę. Man sociologija buvo kaip psichologinės gynybos strategija – galėjau kaltinti ne save, o visuomenę. Negana to, mano tėvų šeima daugeliu atžvilgių buvo idealios šeimos priešingybė, o aš buvau vienišas vaikas. Mėgau skaityti enciklopedijas, piešti ir ręsti visokius statinius iš LEGO kaladėlių, siūlų, adatų ir kitų objektų. Tad izoliacija bei nedarni šeima irgi prisidėjo prie sociologinio žvilgsnio į pasaulį. Bendraujant su kitais žmonėmis man daug kas atrodė mįslinga, keista, o jų elgesio priežastys man visai nebuvo akivaizdžios.
Antra priežastis: todėl, kad ne psichologija. Stojau į psichologiją, nes po tėčio savižudybės puoselėjau viltį padėti kitiems nesižudyti. Bet vėliau man skausmingai paaiškėjo, kad šitam darbui esu pernelyg traumuotas ir man pačiam pirma reiktų praeiti labai ilgą ir skausmingą terapiją. Be to, man kilo mintis, kad geriau prisidėti prie visuomenės kaitos (nebūtinai gera linkme), o ne dirbti su kiekvienu individu atskirai (jeigu jau traumuoji žmones – daryk tai masiškai).
Abiem atvejais buvau labai naivus. Beje, privalau pabrėžti, kad savęs nenorėčiau vadinti sociologu – aš tik socialinis komentatorius, sociologijos mėgėjas. Man tiesiog būtų gėda prieš dėstytojus pakelti save į profesionalo lygį, nes mano pasisakymai dažniausiai būna perdėm spekuliatyvūs – remiasi daugiau mano vaizduote, o ne faktais. Būkim turtingi, bet teisingi – sociologo habitus (socialinis-psichologinis tipažas) manyje dar labai silpnas. Nesu pakankamai įvaldęs jos žargono, teorijų ir tyrimo instrumentų, todėl žaisdamas sociologiją dar nesijaučiu laisvai – tai dar nėra mano „antroji prigimtis“.
Tu ir sociologija – nuo kada?
Regis, kad nuo ketverių ar penkerių metų, kai su tėvais poilsiavau Papėje, Latvijoje ir grupelėje vaikų manęs viena mergaitė paklausė, kodėl aš savo pėdas statau pasukęs ne į išorę, o į vidų. Tada man kilo klausimas, kodėl dauguma žmonių stato pėdas taip, o ne kitaip, ir kodėl pėdų statymas kitaip yra baisus nukrypimas nuo normos?
Kaip įsivaizdavai, kas yra sociologija iki studijų pradžios ir kaip keitėsi šis suvokimas bėgant metams, praleidžiant su ja vis daugiau laiko?
Nepamenu, kaip aš ją įsivaizdavau. Greičiausiai galvojau, kad sociologija – tai visuomenės apklausų darymas. Mokykloj man patiko užsienio kalbos, istorija, etika, biologija, geografija, literatūra, fizika, dailė ir braižyba. Sociologijoje yra visų šitų disciplinų (ir matematikos bei ekonomikos) elementų, kiekvienai iš jų reikalinga specifinė vaizduotė maitina ir sociologinę vaizduotę. Mokyklos laikais buvau nesusivokęs sociologas ir tiek. Studijų metais sociologija man ėmė atrodyti kaip specifinė meno rūšis, panašiai kaip R. Nisbetui.
Kokiais pavidalais sociologiją aptinki savo kasdienybėje?
Įvairiais. Pavyzdžiui, šiandien ėjau į biblioteką ir susidūriau su maroziniu maskulinizmu. Vyrukas su savo tiuninguotu „Subaru“ markės automobiliu įlėkė į slidžią stovėjimo aukštelę ir pradėjo driftinti vos manęs nenuskindamas. Peršasi išvada, kad žmogus tiesiog saugojo savo lytinius organus ir šaltu oru pasirinko mojuoti ne varpa, o automobiliu. Gaila, kad jis iš aikštelės taip pat spėriai išrūko kaip ir atrūko, todėl nespėjau padaryti interviu ir išsiaiškinti tikrųjų jo nutrūktgalviško vairavimo priežasčių.
Tai kas, Tavo manymu, yra sociologija?:)
Pasiturinčių intelektualų dukroms skirta disciplina, kurioms dėl išlavintų socialinės kritikos gebėjimų tampa sunku susirasti partnerius Lietuvoje, nes čia dominuoja visai nesavikritiškas Budulio socialinis tipas? O jei rimtai, sociologija, mano supratimu, yra pats plačiausias, po moralės filosofijos, visuomeninio žmogaus elgesio supratimo menas, pagrįstas skaičių, diagramų, vaizdų ir sąvokų organizavimu į rišlius pasakojimus, dažniausiai apie visuomenės dabartį ir netolimą praeitį. Skirtumai tarp jos ir kitų mokslų subtilūs: objektas platesnis nei ekonomikos ir politologijos, gerokai labiau matematizuota nei istorija, visuomenė jai nėra išlikimo gamtoje strategija, kaip kad antropologams, o tarsi egzistuoja pati dėl savęs, ji atsisieja nuo biologijos, skirtingai nei psichologija. Žinoma, akademinis darbo pasidalijimas bei disciplinos istorinis naratyvas irgi prisideda prie disciplinų atskyrimo.
Tavo sociologijos autoritetai.
Galbūt dėl savo pomėgio enciklopedijoms niekada ir netapau vieno požiūrio į individą ir visuomenę šalininku, todėl autoritetų neįvardinsiu. Įtariu, kad autoritetai atsiranda šitaip: susidomi kažkokia tema, tada pagal temą atsirenki autorius ir giliniesi. Kadangi akademinės karjeros eigoje laiko nuodugniam skaitymui vis mažėja, tai taupydamas laiką ir lieki prie saujelės autorių ir teorijų. Tavo siauras išmanymas užtikrina tau darbo vietą ir jautiesi tuo patenkintas. O jeigu imtum gilintis į viską, tai paaiškėtų, kad autoritetai tėra tik žmonės, o jų teorijos – pilnos trūkumų. Tad jeigu mane kas ir traukia autoritetingų sociologų asmenybėse, tai kažkokios bendros jų ir mano charakteristikos. Pvz., mane traukia tai, kad Bourdieu yra iš provincijos, kad Weberio emocinė sveikata ir seksualinis gyvenimas buvo komplikuotas, kad Simmelis buvo tam tikrame akademijos užribyje, rašė daug interpretatyvių ir spekuliatyvių esė, ir t. t. Bet tai nėra autoritetai, o likimo bičiuliai.
Kokiomis sociologijos sritimis labiausiai domiesi?
Labiausiai domiuosi spekuliatyvia sociologine „chaltūra“. Tačiau mane šiek tiek domina ir savižudybės sociologija, sveikatos sociologija, technologijų (ypač sintetinės biologijos) sociologija, ekonomikos sociologija, sociobiologija, socialinė psichologija, tinklaveikos sociologija, lyčių ir kūno sociologija, žiniasklaidos sociologija, kultūros sociologija, muzikos sociologija, futurizmo sociologija bei sociologinis futurizmas, ir sociologijos sociologija.
Kaip susidraugavai su Socialia sociologija? Tai juk visai įdomi istorija, patvirtinanti, kad socialiniai tinklai gali atnešti daug gerų dalykų (?)
O buvo taip. Prieš kelis metus spaudė darbai, o man norėjosi dėmesio, tad sukūriau Facebook’o puslapį, kuriame bandžiau rašyti kažką protingo. Protingiausias dalykas buvo patarimai, kaip išsirinkti plastikinius langus, tad puslapį netrukus uždariau. Tačiau gerai buvo tai, kad tarp spaudusių „like“ buvo Darja, kuri sekė Socialios sociologijos naujienas. Pradėjau sekti ir aš. Kaip jau sakiau, man trūko dėmesio, tad nesusilaikiau ir ėmiau komentuoti daugumą įrašų. Pastebėjusi tai Milda netruko mane užkalbinti asmeniškai, kaip ji pati sakė, dėl originalių komentarų, ėmėm gausiai susirašinėti, kol ji pakvietė parašyti kokį nors tekstą Socialios sociologijos tinklaraščiui. Parašiau vieną, Milda neatstojo, tada buvo antras, Milda nepailso, tada trečias, kol ji manęs nebepaleido. Teko ir sociologijos dailide padirbėti – drožti prizus ir dovanas sociologijos studentams. Antrus metus besitęsiantis bendradarbiavimas atnešė šiek tiek pinigų, naujų gerų draugų, dėmesio, įgijau naujų įgūdžių ir pramankštinau senus. Įtraukimas į šią veiklą buvo vienas iš geriausių per pastaruosius metus nutikusių dalykų. Dėkoju Mildai ir Veronikai už kantrybę trumpinant ir redaguojant mano tekstus, pamokant socialumo bei prireikus įspiriant į užpakalį.
Žiūriu, kad FB komentaruose įsiveisė kažkoks solidarumas man, kaip nuskriaustajam, kuris laisvinosi. Iš tikro tai mane viktimizuojate šiek tiek nepelnytai, nes tos aplinkybės, kaip mokykloje tapau autsaideriu man tikrai garbės nedaro. Tiesiog vieną kartą neatsilaikiau prieš grupės spaudimą ir tada dar nebūdamas autsaideriu įsivėliau į muštynes su vienu iš autsaiderių, nes, matyt, norėjau pasirodyti labai kietas. Daviau jam į kailį, bet iš to, matyt, malonumo, man nutįso seilė, kas ir buvo man lemtingas simbolinis aktas, kuriuo kiti mušeikos netrūko pasinaudot. Už tą vieną kartą, kai neatsilaikiau prieš grupės spaudimą ir skriaudžiau ir taip nuskriaustą, su kaupu mokėjau ilgą laiką. Tai čia būtų viena iš (tikrai nemenkos krūvelės) nutylėtų aplinkybių, nulėmusių mano savikritiško habituso susiformavimą. :)